Namas [Įėjimas, holas, svetainė]

Namą tveria milžiniška tvora: nei išgamos paparacai prasmuks, nei banditai ar šiaip visokie veltėdžiai. Prie namo stūkso garažas, kuriame stovi namo šeimininkui priklausantis, elektra varomas ir aplinkos visiškai neteršiantis BMW Hydrogen.
Pailgas holas veda į ištaigingą svetainę. Už daugelį namo funkcijų (elektrą, saugumą, netgi vandens tiekimą) yra atsakinga kompiuterinė sistema, atpažįstanti tik Pono Jared'o Leto pirštų antspaudus.

Pagaliau iš ligoninės kartu su Helena, taksi automobiliu atvyksta būtent prie šio, retai kada Jared'o aplankomo namo. Deja, ne itin mėgdavo čia lindėti. Į tvirtovės įrengimą sukišo tiek pinigų ir tik statyboms užsibaigus suvokė, kad namas jam yra visiškai nereikalingas, juolab nemėgsta pinigų švaistyti šian bei ten. Tačiau atsižvelgdamas į Barker ramybę, kurią norėjo užtikrinti, kaip geriausią alternatyvą teko pasirinkti dar dažais kvepiantį "Oblivion'ą". Atriekęs reikiamą sumą taksistui ir dar pridėjęs gerų arbatpinigių, nes vyrukas kažkodėl atrodė nepatenkintas, išlipa pirmasis padėdamas saugiai iš automobilio išsikapanoti ir merginai. Nepaisant to, jog Barker yra uždraudusi padėti jai vaikščiojimo sumetimais, paslaugiai prilaikydamas merginą palengva pasiekia didelius metalinius vartus. Atsistojęs prie nedidelio, neoninėmis spalvomis žybsinčio kompiuteriuko, pasiknisa rankoje laikytoje piniginėje. Tarp tuzino kreditinių kortelių atranda tą, kuri buvo būtina norint patekti į namą. Nieko nelaukęs brūkšteli ja per sensorinį įrenginį. Ekrane pasirodžius lentelei, suveda penkiaženklį saugos kodą ir to pasakoje, griausmingai subildėję vartai plačiai atsiveria. Pasisukęs į Heleną, kaltai vypteli, lyg dėl kažko apgailestaudamas. Klaikiai nenorėjo, jog mergina pamanytų, kad atsitempė ją čia norėdamas pasipuikuoti kokioje prestižinėje Manheteno dalyje turi namą, juo labiau tai nebuvo teisingas motyvas.

Visos kelionės metu skendėjusi pakankamai nejaukioje tyloje, automobiliui sustojus su palengvėjimu atsidūsta, lyg tikėdamasi, kad sava aplinka Leto nuteiks kiek geriau, nei dabartinėje situacijoje. Su vyro pagalba išsikapanojusi lauk iš taksi, automatiškai apsidairo, akimis tyrinėdama kiekvieną aplink esantį plotelį. Nė pati to nejausdama, su nuostaba akyse išsižioja, mat prieš akis pūpsantis vaizdas suteikė begalinį didybės pojūtį. Dviese patraukus milžiniškų vartų link, susikoncentruoja į ėjimą, kad nedaug dieve tik nenuvirstų ir nesukeltų dar daugiau rūpesčių ir taip nekaip atrodančiam draugui. Kai Jared'as atlikinėja visą procesą, kurio tikslas buvo patekti į namą, Helena tiesiog stengiasi akimis aprėpti visą, prabanga dvelkiantį vaizdą. Kai kelias į Oblivion'ą tampa laisvas, nukreipia žvilgsnį Leto link. Bandydama įskaityti jo veide paslėptas emocijos, suraukia antakius.
-Gerai jautiesi? - su begaliniu kaltės jausmu veide, nedrąsiai paklausia, iš lėto priartėdama.

Jau beketinąs žingsniuoti mūrinėmis plytelėmis namo link, suklusęs atsisuka į Barker, šiai prabilus. Tapo akivaizdu, jog mergina suprato, kad su juo kažkas ne taip. Nenorėdamas sukelti jai papildomo nerimo, paslepia prastą savijautą, kurią sukėlė ūmiai pasireiškę peršalimo simptomai, po perdėtai teigiama fizionomija instinktyviai atkirsdamas:
- Taip,-kadangi nebuvo tikras kiek šiame atsakyme yra tiesos, bemat susikremta ir tai aiškiai buvo galima matyti jo veide. Labai nemėgo meluoti, tačiau blaškomas nerašyto pažado pačiam sau suteikti Helenai kuo daugiau jai tiesiog būtinos ramybės akimirką pasijunta taip, lyg stovėtų tarp dviejų ugninių barikadų. Nepaisant to, vis dėlto pasiduoda dorai.
- Amm...-nutilęs gestikuliuoja rankomis, lyg formuluodamas be galo sudėtingą žodžių derinį. Ne tik dėl perštinčios gerklės jam buvo sunku kalbėti.
- Tiesą pasakius nelabai,-kvailai vypteli nusprendęs nebesidangstyti. Nors ir žvelgė į Barker, tačiau nemenku lanku apėjo jos akis - kadangi buvo sąžiningas žmogus, šioks toks kaltės keliamas kartėlis darė savo.
- Regis būsiu persišaldęs,-kaip tik ant tų žodžių klaikiai užgraužia gerklę, tačiau slopindamas besiveržiantį kosulį, tik krenkšteli. Po akimirkos seilių rijimo atgavęs balsą, suskuba pridurti:
- Bet tai niekis,-nusišypsojęs, numoja ranka, tarytum nestokotų ryžto itin greitai pasveikti ir tokia "neganda" kaip peršalimas jam būtų vienas juokas. Netikėtai paniūra akims nevalingai įsivedus į Oblivion'ą.
- Be to tas namas...-kone suurzgia, nesugebėjęs nuslėpti antipatijos tam pastatui. Galva susisukdavo kiekvieną kartą pagalvojus, kiek sunkiai uždirbtų tūkstančių tas statinys jam atsiėjo. Žvilgsnį nukreipęs vėl į Heleną, bejėgiškai atsidūsta.
- Ech, pati suprasi,-užbaigia galvoje turėdamas visą tą juodu tykančią sudėtingą kompiuterinę sistemą. Stengdamasis netirtėti, nes oras per visą tą laiką kaip nors stebuklingai tikrai neatšilo, prieina prie Barker ranka suimdamas ją už liemens. Labai atsargiai pajuda plytelėmis klotu taku arčiau įėjimo, padėdamas klibinkščiuoti ir Helenai. Kuomet atstumas iki durų lieka pakankamai nedidelis, nusišypso, atsukdamas veidą į merginą.
- Taigi, sveika atvykusi į La casa de Jared Leto,-sukikenęs vėlgi atšoka nuo Barker likusį metrą iki durų įveikdamas judriu striktelėjimu. Ta pačia kortele-raktu brūkšteli per dar vieną sensorių tik šiame kompiuteryje laukia naujas penkiaženklis kodas, kurį sėkmingai suveda. Plačiai pravėręs atrakintas šarvuotas duris, atsistoja šonan, leisdamas viešniai praeiti į vidų pirmai.

Vis dar nerimo, bei kaltės kupiną veidą apkartina dar didesnis liūdesys. Vėl prikasdama lūpą, nė nepajaučia, kad susmeigia dantis į lygiai tą pačią vietą, kur buvo tokiu pat būdų atsiradusi žaizdelė. Nuleidusi galvą, stengiasi bent kiek nors nusiraminti. Galiausiai pakelia akis, nukreipdama jas į Leto veidą.
-Tai mano kaltė... - kiek tyliau nei įprastai, guodžiančiai sumurma. - Jei nebūčiau tokia karštakošė... - dėstydama mintis, ranka patraukia ant veido kritusius raudonus plaukus. - Jei nebūčiau išlėkusi į tą mišką... - vis dar berdama kaltinimus į savo pusę, pradeda žymiai dažniau kvėpuoti. - Dabar tau nereikėtų sukti galvos dėl manęs. - vis dar jausdama kaltės kartėlį, žvilgsnį nuskandina ties savo kojomis.
-Negana to, kad išsisukau koją, dar ir pakenkiau tau. - vėl nejučia įsikąsdama sau į lūpą, sunkiai pakelia žvilgsnį ir pažvelgia į draugo akis. - Jaučiuosi tokia našta... - sumurma panosėje.
Klausydama J žodžių, stebi jo veidą, stengdamasi įžvelgti kokius nors jausmus ar emocijas. Nors ir jautėsi be galo prastai dėl to, kad vyras persišaldė, stengiasi išlikti kuo pozityvesnė, kad savo bloga nuotaika neužkrėstų ir Jared'o. Stengdamasi susivokti, kodėl šis namas taip nepatinka Leto, suraukia antakius, o jiems pajudėjus minėto objekto link, nepatraukia akių nuo vaizdo priešais.
Sukikenusi pavymui, palaukia kol draugas atliks patekimui į namo vidų reikalingą procesą, galiausiai žengia pro atviras duris, akis ganydama po visą patalpą.

Be jokios abejonės žodžiai, prasiveržę iš Hel lūpų jam anei kiek nepatinka. Kad ir kaip būtų stengęsis valdyti besimainantį veidą, pro jį aiškiai prasisunkia nepasitenkinimas. Vedimas vien tik etiketo sumetimų neįsiterpia, nors pertraukti Barker kalbą norėjosi kaip niekad. Piktai vartydamas akis, liežuviu perveda per viršutinių dantų liniją, vilkindamas įsivyravusią pauzę. Galop iššnopavęs plaučiuose tūnojusį orą pro nosį, įsmeigia akis į Heleną ir jo fizionomija kiek suminkštėja - įtempti veido raumenys mažumėlę atsileidžia.
- Negaliu pakęsti šnekų su potekste "kas būtų, jei būtų",-kaktoje nevalingai išdygsta kelios, gilios raukšlės, būdingos suirzėliams.
- Jeigu taip nutiko, vadinasi taip ir turėjo nutikti,-žengteli porą žingsnių ir to pasekoje atsiduria prie pat Helenos. Šiek tiek pakreipęs galvą į kairįjį šoną prisimerkia nužvelgdamas merginos veido bruožus iš kur kas arčiau.
- Nenoriu, kad ieškotum kaltų ir tuo labiau kaltintum dėl viso to save,-balsas tampa silpnokas, tačiau itin nuoširdus. Kone įsispitrijęs į Helenos akis, vangiai vypteli, užbaigdamas:
- Nes darai klaidą,-patikinęs linkteli smakru tik užtvirtindamas savo poziciją. Jam tikrai buvo labai keista iš kur pas draugę randasi tiek minčių, gristų savigrauža.
Iš kart po to, kai Barker įsmunka vidun, paseka merginos pavyzdžiu po savęs užtrenkdamas duris. Užsifiksavusios spynos garsas aidu nuvilnija per baldais nepergrūstą patalpą primindamas būsto šeimininkui, kaip stipriai jį viskas čia užknisa. Kadangi Oblivion'as stūksojo nenaudojamas pakankamai ilgai, kad viduje temperatūra tesiektų penkiolika laipsnių šilumos, pajuda link dar vieno elektroninio prietaiso. Prispaudęs nykštį prie stačiakampio langelio palaukia, kol sistema atpažins jo pirštų antspaudus. Procesui praėjus be nesklandumų aktyvuoja centrinį kompiuterį, gaudamas prieigą prie namo funkcijų. Vos keliais pirštų paspaudimais įjungia šviesą, visi name esantys židiniai įsikuria patys, o didelius langus dengusios užuolaidos atsitraukia atverdamos vaizdą į būstą supantį kiemą. Dramatiškai atsidusęs, sugrįžta prie Helenos.
- Kaip jautiesi?-balse buvo galima justi šiokį tokį nerimą.

Pro ausis praleidžia didžiąją dalį draugo žodžių, nes vyro balsas ją privertė po truputi pasiduoti. Visgi negalėdama ignoruoti draugo, kad ir kaip to norėjo, pilnai pasisuka į jį, veide išmesdama be galo netikrovišką šypseną.
-Tau būtų geriau jei būčiau visiška savanaudė ir išspausčiau iš tavęs paskutinę gyvastį, kurios ir taip akivaizdžiai stokoji? - išmesdama galimą alternatyvą, susiraukia, nes norėdama Leto tik paerzinti, pasijaučia dar prasčiau, jei tikrai taip būtų pasielgusi. - Matai, jei nebūčiau raiša ir ligota, pabėgčiau lauk, kad nesuteikčiau tau progos tuo naudotis. - galiausiai veide šmėkšteli visiškai nesuvaidinta šypsena. - Tau be galo sunku atsispirti. - konstatuoja faktą, kuris darė be galo didelę įtaką susidariusioje situacijoje.
Besidairydama aplink patalpą, įkvepia oro, nes informacijos gausa plūstanti į smegenis tiesiog kėlė galvos skausmą. Akimis bėgiodama po atsivėrusį vaizdą, kiek prisimerkia, kai Oblivion'ą užpildo akinanti šviesa. Leisdama sau atsigauti, užmerkia mėlynas akutes, paslėpdama jas po vis dar paraudusiais vokais. Kad ir kaip susiklostė visa diena, Helenos veidas dar buvo kupinos liūdesio randų, paliktų gana ilgo ašarojimo.
-Laikausi.. - atsako į Jared'o klausimą, tuo pačiu apglėbdama save rankomis. Mergina nesijautė gerai, bet nebuvo ir taip blogai kaip pirma. - Tai taip keista. - atsidusta, pažvelgdama į pašnekovo akis. - Tiesiog... toks jausmas, lyg tu atsiradai būtent tą minutę, kai man tavęs reikėjo. - pajautusi, lyg šneka tikras nesąmones, sumakaluoja rankomis, taip stengdamasi išblaškyti ją užplūdusias mintis.

Helenai paruošus dar vieną porciją kalbos, nebyliai besiklausydamas pradeda kur kas labiau suprasti merginos poziciją ir šios ne iš piršto laužtą kuklumą netgi pateisinti. Aiškiai suvokia, kad prie minties, jog kurį laiką gyvens su juo po vienu stogu, jai reikia priprasti. O kadangi jiedu randasi šiame statinyje vos kelias minutes, net pats didžiausias optimistas su tokia užduotimi nebūtų susidorojęs. Nuoširdžiai nenorėdamas, kad mergina Oblivion'e jaustųsi it narvelyje uždaryta kanarėlė, pasistengia kuo įtaigiau patikinti draugę, jog ši jam anokia našta. Prieš prabylant, pasinaudoja žvilgsnio "magija" - kaip sakoma, akys - sielos veidrodis. Gilių giliausiai įsispirtina merginai į akis, lyg bandytų įžiūrėti kas slypi už jų. Kadangi nutolę vienas nuo kito per daug nebuvo ir priartėti, norint suintensyvinti akių kontaktą nereikėjo, giliai įkvėpia ruošdamasis tikrai netrumpam žodiniam atkirčiui.
- Jau daugiau nei dešimtį metų karjeros sąmoningai kankinu save pats. Kad ir kokia beširdė bei savanaudiška galėtum būti, nenuskriausi manęs labiau,-draugę patikinęs trumpam sučiaupia lūpas bei nusišypso tobulai paslėpdamas sukilusius, nelabai malonius prisiminimus, kuomet vardan užsibrėžto tikslo jo pastangos pasiekdavo absurdo lygį. Vos tik mintimis sugrįžta prie dabartinės situacijos bei prasmingo pokalbio, pateikia klausimą, į kurį išgirsti atsakymą jautė itin didelę motyvaciją:
- Negi tau atrodo, jog esu bent kruopelytę nepatenkintas tavo būvimu ar darau tai vien tik dėl to, kad jaučiu kaltę?-nutyla, tačiau tai tetrunka tik akimirką. Pajutęs beribį norą tęsti net jei pagal dialogo planą dabar prabilti turėtų būtent Helena, kalba toliau - jam iš ties norėjosi pagaliau išlieti dūšią:
- Nuskambės keistai, bet man patinka būti su tavimi,-visą tą laiką lūpose pūpsojusi šypsena tik dar labiau praplatėja. Visgi netrukus pastarasis šypsnis įgauna kvailoką atspalvį ir užbėgęs visiems įvykiams už akių, taria:
- Tik jokiu būdu nesuprask manęs klaidingai,-suskuba pridurti. Juk negalėjo žinoti ar mergina kartais klaidingai nepasijuto merginama. Greičiausiai būtų bandęs suprantamiau išaiškinti kas per velnias dedasi jo širdyje, tačiau persimainęs Barker veidas priverčia jį nutilti, bei išlaikyti nebylumą pakankamai ilgą laiko tarpą. Helenos žodžiai iš ties jį paveikė. Nesugalvodamas nieko geresnio, priartėja prie draugės švelniai ją apkabindamas. Tai lyg ir buvo lemiamas įrodymas, jog jis čia, su ja ir neketina stebuklingai išgaruoti.
- Hel, tu tokia neegoistiška, tokia žmogiška,-sušnabžda leisdamas sau ne tik priglusti prie merginos, per ir pirštais perbėgti per jos plaukus.
- Pripažinkim, sunku rasti New York'e tokį žmogų. Ir tai tave mano akyse paverčia ypatinga,-pagaliau atsišlieja nuo draugės siekdamas užmesti akį į jos veidą. Knietėjo įsitikinti ar pastarieji žodžiai nesukėlė Helenai to, apie ką ji bus linkusi verčiau patylėti. Visgi Barker fizionomijos tyrinėjimo ekspedicija sužlunga nė neprasidėjusi - jo akys užkliūna už kur kas akivaizdesnių merginos nuovargio požymių.
- O man ypatingais žmonėmis, esu pratęs rūpintis, lepinti. Štai kodėl manau, kad tau būtų pats metas į lovą.

Stengdamasi pro ausis nepraleisti nei vieno draugo žodžio, įsistebeilija jam į akis. Matydama, kaip keičiasi Leto veido išraiška, pakreipia galvą, mėgindama pataisyti savo mimiką į šiltesnę, bei keliančią mažiau nerimo, turint omenyje, kad bet kokie skausmo ar liūdesio ženklai Helenos veide Jared'ui kėlė ne itin malonius jausmus. Atpalaiduodama kaktos raumenis, sušvelnina bendra vaizdą, bet akyse vistiek buvo galima įžvelgti neigiamas emocijas, kurios būtent tuo momentu draskė merginos širdį. Ausis pasiekus pašnekovo žodžiams, guodžiamai priglaudžia delno vidinę pusę prie jo rankos. Nors pastarasis jo teiginys turėjo nuraminti, bet tik priverčia Barker susimąstyti. Vėl vyro veide gaudydama bet kokius jausmų požymius, nesunkiai pastebi, kad Leto žodžiai užkabino jį patį. Pajutusi, kaip veidą pasiekia nerimo kupini ženklai, kiek nuleidžia galvą, nutraukdama jau ilga laiką įsivyravusi akių kontaktą.
Klausos organus pasiekus klausimui, išskridusiam iš Leto lūpų, suklusta, vėl pakeldama žvilgsnį, bet nenukreipdama jo į J akis, kaip jai buvo įprasta. Pašnekovui dar nespėjus užbaigti sakinio, be žodžių, teigiamai sulinksi galvą, lyg manytų lygiai taip kaip draugas pasakė. Tik šiam pratęsus kalbą, sustingsta, bei nutaiko žvilgsnį tiesiai į vyro akis, taip mėgindama suprasti tikslią, pastarojo sakinio esmę. Išvydusi plačią šypsena, bei juolab išgirdusi Leto priedą prie pirmojo sakinio ir pati nusišypso, galiausiai išgaravus daugumai negatyvių minčių.
Atsidūrusi vyro glėbyje, visiškai nesipriešina, anaiptol - dar labiau priglunda, mat fizinis kontaktas teikė jai ramybės ir saugumo pojūtį. Tuo momentu kai ausis pasiekia žodžiai, kurie bet kuriai kitai Manheteno gyventojai būtų atrodę lyg įžeidimas, šypteli, nes būtent taip save ir įsivaizdavo, nepaisant to, kaip ji elgiasi su nepažįstamais ar žmonėmis, kuriais nepasitiki.
-Ypatinga? - pakartoja J, tik šįkart klausiamojoj formoj. - Aš nesu ypatinga... - suskuba paprieštarauti, primerkdama į pašnekovą žvelgiančias akis, taip bandydama lengviau įpiršti savo tiesą. - Aš tik keistas žmogus... - sulinksi, nuleisdama galvą. - Bet jei taip manai, tebunie tavo tiesa. - staiga visiškai nuneigusi prieš tai savo teigtas tiesas, nukreipia akis į priklausančias Leto.
-Tu teisus.. - nors ir norėjo pasirodyti stipri, visgi paklusta fiziniam silpnumui. - Noriu pailsėti.

Kadangi buvo per daug įsijautęs į savo kalbą Helenos mimikų šifravimui laiko neatranda išlaikydamas tą patį, jau ilgokai trunkantį akių kontaktą. Tai, kad mergina didesnę dalį laiko tylėjo galutinai įtikina jį, jog šiai reikia pasiekti lovą nedelsiant. Visgi Barker nebylumas jį gerokai nuvilia, nes nė velnio nesuprato jos reakcijos. Be to juk ir širdį atvėrė, kas jam buvo nedažnai pasitaikantis atvejis. Ypatumų nagrinėjimo temoje suklusta bandydamas kuo geriau įsiklausyti į vis trukinėjančią draugės kalbą. Galutiniame rezultate, su plačia šypsena lūpose pasisukęs į laiptų, vedančių į antrąjį namo aukštą pusę, žvilgteli į Heleną konstatuodamas kuo toliau, tuo akivaizdesniu tampantį faktą, kurį ir jam pripažinti leido eilinis merginos su jo nuomone sutikimas:
- Tu tikrai negali man atsispirti...-piktdžiugiškai prataria pro iššieptus bei sukastus dantis kelių akimirkų bėgyje ne per tyliausiai nusijuokdamas. Tuometė išraiška mažai teatspindėjo piktdžiugą, veikiau atrodė juokingai. Atbulomis palypėjęs pirmuoju laipteliu, ištiesia abejas galūnes į merginą, sugaudamas ją už liemens. Privilegija padėti jai viskuo, kuo tik gali niekur nedingo. Stovėdamas draugei iš tos pusės, kurios šone nesiplaiksto ramentas, pagelbėja šiai užlipti ligi pat viršaus. O jau ten, netampa sunku susirasti miegamąjį, į kurį jiedu ir nueina.

Pasirodęs svetainėje jau buvo beketinąs čiupt už gitaros ir maut į kokį uždarą kambarį, tačiau prisimena, jog ne tik atrodo sušiktai, bet panašiai ir jaučiasi. Tad patraukia link vonios kambario ir jame užsidaręs, atiduoda duoklę pilnavertiškai asmeninei higienai. Susitvarkęs ir įšokęs į šviežias trumpikes, išlenda į svetainę. Dušas ne tik suteikia gaivumo jausmą, tačiau įplieskia ir laikino žvalumo. Susirangęs ant sofutės nutverkia nusižiūrėtą instrumentą. Visgi reikėjo iki visiško tobulumo nuglūdinti kelias naujas dainas, tad brazdindamas instrumentą, tyliai niūniuodamas pilnai pasineria į kūrybinį procesą, kuris ilgainiui ima jį veikti itin migdomai. Nė nepajunta kaip galva tampa sunki it akmuo, kūnas nusvyra, akys užsimerkia, o smegenys pasineria į visišką letargą.
Išaušus rytui kaip mat prabunda, kai pradeda zvimbti jo telefonas. Akimirką nesusigaudo kur šiuo metu randasi ir gerokai išsiblaškęs tiesiogine ta žodžio prasme, išsiverčia iš ankštos sofos plodamasis į žemę. Suniurzgėjęs ištiesia ranką į priekį nučiupdamas "Blackberry", kuris jau buvo benusivibruojantis nuo stiklinio stalviršio. Deja, bet kol susigraibalioja telefonas nutyla. Dar kartą suniurzgėjęs šiaip ne taip prisiverčia atsistoti. Nuo nepatogios kūno padėties miegant diegė visus šonus, o progresavęs peršalimas sukėlė klaikiai nemalonų pojūtį gerklėje. Šlūbčiodamas nukeliauja iki to paties vonios kambario, kuriame užsidaręs, vėlgi, pilnai susitvarko, tačiau priešingai nei vakarykštę dieną, ne nusirengia, o apsirengia. Iššovęs lauk pro duris susiieško savo piniginę, mobilųjį ir pasičiupęs paltą išmauna pro paradines duris. Kadangi šaldytuvas, jo žiniomis, buvo tuščias, jautė privilegiją ne tik įsigyti maisto produktų, bet ir paruošti viešniai pusryčius. Be to vizitas vaistinėje, kuo toliau, tuo labiau jam atrodė priimtinas. Taigi nusliūkinęs į garažą išsivaro Hydrogen'ą ir patraukia į miestą.

Gana lėtai, bei sunkiai leisdamasi laiptais, kartkartėm pažvelgia į savo kovą, bei stengiasi akimis surasti kokią nors gyvastį. Sėkmingai įveikusi nusileidimo uždavinį, sustoja, lyg dvejodama į kurią pusę eiti. Dėl visuose namuose tvyrančios tylos, nusprendžia, kad Leto miega kažkur svetainėje, kiek galėdama tyliau pajuda jos link. Kadangi nesužeistajai kojai teko daug fizinio darbo, susiraukia, kai pastarąją galūnę sudiegia, o to pasekoje netgi suinkščia. Gilaus kvėpavimo dėka nusiraminusi, pradeda graužtis, kad galbūt pastarasis nutikimas pažadino kažkur bemiegojusį draugą.
Kai galutinai atsiduria svetainėje, be galo nustemba, suprasdama, kad namuose yra viena. Prikasdama lūpą, taip ir sustingsta vienoje vietoje, rankoje tvirtai gniauždama pagalėlį, kurio dėka galėjo lengviau vaikščioti. Kad jau esti viena namuose, nusprendžia įdėmiau apžiūrėti juos. Lėtai judėdama po patalpą, akimis seka kiekvieną jo lopinėlį, kol galop akys užkliūna ant lentynos, su įvairiais daikteliais bei nuotraukomis. Priartėjusi prie minėto objekto, netrukus nudelbia akis žemyn. Netikėtai merginą suėmė nemalonūs prisiminimai, bei blogos mintys. Stengdamasi sulaikyti ašaras, Helena giliai įkvėpė, o žvilgsnį nukreipė aukštyn. Nugara pasisukdama į sieną, dar kartą nužvelgia didingą kambario vaizdą, kas galutinai pribaigia bet kokias pastangas priešintis liūdnoms mintims. Jausdama kaip ašaros tiesiog savaime teka veidu, o kojos iš lėto linksta, susmunka ant grindų, nudelbdama galvą. Emocijoms tiesiog pjaustant merginą viduje, suvirpa, tuo pačiu ir sukukčiodama, o tylus verksmas pavirsta kone skausminga rauda.

Valandos bėgyje sulaksto po parduotuves ir neturėdamas jokio noro ilgiau trintis po miestą, sugrįžta namo. Įvaręs BMW į garažą, išlipa lauk ir priėjęs prie automobilio bagažinės pradaro ją ištraukdamas kelis milžiniškus maišus, kimšte prikimštus vegetariškų bei ekologiškų maisto produktų. Išmovęs iš garažo, nuotolinio valdymo pultelio pagalba užveria elektrines garažo duris ir pasisukęs nužingsniuoja prie durų, kurios pareikalauja kortelės brūkštelėjimo ir kodo. Nesunkiai su užduotimi susidorojęs, pagaliau įžengia į namo vidų su savimi tempdamasis ir sunkias terbas. Kadangi būstas skendėjo visiškoje tyloje, kartkartėmis pasigirstant tik svetainėje stovinčiame židinyje degančių malkų spragsėjimui, kuo tyliausiai nukeliauja iki sofos, manydamas, jog Helena tebemiega. Padėjęs ant minėtojo baldo tuos maišus, prasisagsto bei nusiima paltą ir jau ruošdamasis šutinti į virtuvę išgirsta kūkčiojimą. Desperatiškai dairydamasis pagaliau išvysta ant žemės sukniubusią ir raudančią Heleną. Toks vaizdas gerokai kerta per paširdžius ir stipriai susirūpinęs patraukia prie draugės. Pritūpęs čia pat jos, švelniai suima merginą už alkūnių.
- Mergyt...-puikiai suprasdamas, kad Barker širdyje atsivėrusios žaizdos negali užgyti per vieną dieną nepajunta jokio noro paklausinėti dėl kokios priežasties ji verkianti. Puikiai ir taip viską suprato. Užimdamas globėjiško guodėjo poziciją, kuri jam Barker atžvilgiu buvo tapusi įprastine, atsargiai patraukia merginą į save bei ją tvirtai apkabina, padėdamas smakrą Helenai ant peties.
- Jeigu tik galėčiau ką nors padaryti, kad tau būtų lengviau...-sušnabžda, tačiau ne vien tik todėl, kad draugės neapkurtintų. Prasidėjusi velniava gerklėje neleido jam kalbėti garsiai. O ką jau kalbėti apie dainavimą.

Kadangi buvo nuleidusi, bei rankomis suspaudusi galvą, anei kiek nepastebėjo, kad į namą grįžo jo savininkas - Jared'as. Vis dar galvodama apie itin nemalonius dalykus, o to pasekoje ir ašarodama, beveik susiriečia į kamuoliuką, bet dėl sužeistosios kojos tai sunkiai sekėsi. Išgirdusi žingsnius, kurie privertė ją kluptelėti, pakelia akis, prieš save išvysdama Leto. Šiam pritūpus, bei suėmus Heleną už alkūnių, visiškai nustoja kvėpavusi, prieš tai įkvėpusi gilų oro gurkšnį. Darydama viską, kad tik susivaldytų nuo tolesnės raudos, eilinį kart prikanda nukamuotąją lūpą.
Matydama begalinį susirūpinimą draugo veide, pasijunta dar blogiau, tad veide netrukus atsiranda dar skausmingesnė išraiška. Vyrui pilnai ją apkabinus, drebančiomis rankomis įsikimba į jo drabužius, dar labiau apsiašarodama. Nors ir griausmingai verkė, pro ausis nepraleidžia ir pašnekovo žodžių. Iš paskutiniųjų save valdydama, kiek atsitraukia nuo J, o akis nukreipia į lubas, lyg norėtų sustabdyti skysčių varvėjimą iš akių.
-Tiesiog... tu turi viską. - šiam trumpučiui sakiniui pareikalavus daug pastangų, sukukčioja. - Šlovę, pinigus, šeimą... - nebetverdama pastarųjų žodžių sukelto skausmo, susiriečia, lyg pilve būtų didžiulė, kraujuojanti žaizda. - Aš... - verksmo, bei sutrikusio kvėpavimo dėka mikčioja. - Aš neturiu nieko... - galutinai pribaigta savo sakinio, gana garsiai užrauda, vėl įsikibdama į Leto rankas.

Stengiasi išlaikyti Heleną kuo arčiau savęs, net šiai šiek tiek atsitraukus. Tai buvo, savotiškas besąlygiškos, itin nuoširdžios paramos merginai ženklas. Kadangi veikiausiai nebūtų spėjęs šluostyti Barker skruostais riedančių ašarų, sugeria jau išsisunkusias savo delnais, švelniai bei atsargiai suimdamas Hel veidą. Kuo toliau, tuo labiau tupėti darosi nepatogu, tad nepastebimai pakeičia kūno padėtį priklaupdamas. Merginai bandant kalbėti suklusta, beabejodamas, jog kad ir ką išgirstų, tai turi didelę svarbą ir gal netgi paaiškintų Helenos palūžimą. Visos išgirstos frazės bei esminis teiginys priverčia jį pasijausti labai blogai. Regis, siekdamas gerų ketinimų padarė tik blogiau, o padėtis prilygsta neturinčiai jokios išeities - merginai likti vienai nė už ką gyvenime nebūtų leidęs, tačiau būvimas su juo draugę akivaizdžiai slėgė. Visgi pro sukilusias dvejones prasiveržia troškimas prabilti, kurio nuslopinti nepavyksta.
- Tu turi...-nutyla dvejodamas, ar verta tęsti, juolab ant liežuvio galo kirbantys žodžiai galėjo sukelti nelauktą grandininę reakciją.
- Mane,-sušnabžda ir įvardis tampa vos girdimas. Akimirką nuvedęs akis į šoną, gražina jas ties Barker veidu tik tuomet, kai giliai įkvepia ruošdamasis dar vienai sakinių porcijai:
- Galiu išmokyti tave būti laiminga,-tebeprilaikydamas draugės veidą, nykščiu perveda per jos skruostą sugaudamas dar vieną ašarą. Lyg ir žiojęsis vėl prabilti, sučiaupia lūpas sėkmingai save nutildydamas. Jau ir taip prikalbėjo daug, galbūt per daug.

Šįkart pasirinkusi visai kitą būdą, nei darydavo prieš tai - tiesiog leidžia sau išlieti jaučiamą skausmą, nes jautė, kad jei ir toliau slopins emocijas, greičiausiai uždus nuo to jo jausmo, kuris priminė didelį spygliuotos vielos gniužulą glūdintį gerklėje. Sunkiai gaudydama orą, pro blankų vaizdą, kuri suliejo tekančios ašaros, susiranda draugo veidą šiam prašnekus. Kadangi tikėjosi paprastų paguodžiamųjų žodžių, pastarieji Leto teiginiai tiesiogine to žodžio prasme išmušė Heleną iš vėžių. Mergina sustingo, it šalnos pakirsta gėlelė,tik rankos, tvirtai gniaužusios J drabužius, vis dar virpėjo. Stengdamasi teisingai suprasti esmę žodžių, kurie neseniai paliko pašnekovo lūpas, praveria burną, giliai įkvėpdama oro, mat deguonis patekęs į smegenis turėtų padėti lengviau susikaupti. Kad ir kaip stengėsi, Barker sunkiai suprato pastaruosius draugo sakinius, nes ji niekaip negalėjo sau leisti patikėti tais žodžiais. Viskas aplink pasidarė pernelyg su-realu, tad mergina tiesiog nuleidžia galvą, žvilgsniu bėgiodama nuo vieno taško prie kito. Kad ir kaip aišku viskas atrodė, Hel nepratarė nei vieno žodelio.

Priešingai nei vakarykštę dieną, kuomet leido sau nuoširdžiai išsitauškėt, dabartinėje situacijoje visiškai supranta Heleną pateisindamas ir tai, jog ji tyli, lyg būtų į burną vandens prisėmusi. Užuot mėginęs draugės mintis įskaityti iš jos veido, vėl perdeda rankas ant merginos alkūnių, kilstelėdamas jas į viršų. Iš to buvo galima suprasti, kad ketina ne tik atsistoti, bet pakelti ir ją. Su užduotimi susitvarkęs nepaleidžia Helenos iš savo glėbio, nes būtent šią merginą jame laikyti jis ir norėjo.
- Žinau kas padės tau galutinai nurimti,-nebekreipdamas dėmesio į kimų, iš ties prasto skambesio savo balsą, sugeba išspausti šiokią tokią šypseną. Klaikiai troško įnešti į šią, itin niūrią atmosferą vieną kitą šviesų atspalvį.
- O gi žalioji citrusinė arbata,-itin pabrėžia sakinį sudarančius dėmenis akcentuodamas faktą, jog nėra pamiršęs mėgstamiausio Helenos gėrimo pavadinimo. Buvo galima suprasti jo ketinimus vinguriuot į virtuvę ir daugiau netauškiant. Klausiamai žvilgteli į Helenos veidą tik norėdamas įsitikinti, ar ši neturi nieko prieš.

Nenorėdama įžeisti draugo jausmų, reikšmingai, bei maldaujamai pažvelgia į jo veidą. Kadangi vyras taip pat nepratarė nė žodžio, įsitvyravusi tylą priverčia Heleną akimis permesti per patalpą. Leto nusprendus pakilti iš vietos, su jo pagalbai, gana sunkiai pakyla ir ji pati. Atsidūrusi J glėbyje, nė pati nepajaučia kaip priglunda prie šilto vyro kūno. Jared'ui pagaliau užbaigus šį tylos maratoną, suklusta, bei nutaiko savąjį žvilgsnį į Leto priklausančias akis. Jam paminėjus mėgstamiausia jos arbatą, nejučią šypteli, kad ir kiek jėgų tai Barker kainavo. Nors ir atrodė lyg "stovi ant kojų", kalbėti nedrįsta, net minčių iššaukti žodžiai šiuo metu galėjo įskaudnti ne tik ją pačią, bet dabar ir Jared'ą. Susikaupusi, pritariamuoju žvilgsniu apdovanoja draugą, kartu su juo pajudėdama kryptimi, kuria sekant einant abu atsidurs virtuvėje.

Po visų įvykių virtuvėje, kartu su Jared'u atkeliauja atgalios į svetainę. Nors ir vaikščioti buvo žymiai lengviau nei vakarykštę dieną, pasinaudoja ir draugo teikiama pagalba. Tvirtai įsikibusi į vyro ranką, nejučia šypteli, mat jautėsi kiek nemaloniai, kad teko naudotis J kaip ramsčiu. Kadangi į vyro mestus teiginius nespėjo atsakyti, pasinaudoja proga tą padaryti dabar.
-Juk nepriversi manęs atsisakyti mano hobio, m? - lyg tikėdamasi blogiausio, veidą numargina be galo nuskriausta mina. - Ir be to galiu pasakyt, kad esu lygiai tiek pat pavydi. - akyse sužimba kiek gudrumo liepsnelė.
Apžiūrėdama visą kambarį, netrunka ilgai kai suranda kelis, didelius pirkinių maišus. Kiek primerkia akis, pasisukdama į Leto.
-Tu tikrai neturi kur dėti pinigų. - kone suaimanuoja, tvirčiau suspausdama vyro ranką. - Vieną kartą tikrai užpyksiu. - labiau įsidrąsinusi sumurma, tuo pačiu veide pademonstruodama mąslią išraišką, lyg būtų beketinanti padaryti ką nors labai labai negero.

Kad jau Helena panoro tęsti temą, kuri neabejotinai taps dar vienu principų mūšiu, nusprendžia nenusileisti, tačiau itin subtiliai. Be jokios abejonės iš merginos lūpų išsprūdusiu teiginiu jis nepatiki, juolab nuogam pavidale, tokia patraukli mergina kaip panelė Barker Manhetene sveika bei gyva toli nenueitų. Visgi to smegenų vingio veiklą, kuris neprašytas išmeta prieš akis vaizdą, kaip gi Helena atrodo be drabužių, pažabojęs nuslopina. Staptelėjęs prie sofos, ant kurios pūpso tos dvi terbos, mikliai iššoka priešais Heleną, vedimas įtartinai geranoriškos išraiškos veide.
- Man patinka karstytis stogais, rampomis, pavojingais šlaitais ir panašiai rizikuot sveiku kailiu...-nutęsia, o sakinio pabaiga nuskamba mįslingai, lyg būtų su potekste merginai padaryti išvadas. Kreivai, labai kreivai vyptelėjęs, įkyriai krenkšteli.
- Juk rasim kompromisą nevaržę vienas kito hobių, taip?-kilsteli vieną antakį ir to dėka jau ir taip gudri fizionomija įgauna dar ryškesnį atspalvį. Galop atsisukęs į maišus, kurie ir buvo kaltininkai to, kad daugiau nei malonų pasisėdėjimą virtuvėje teko nutraukti, įninka viename iš jų knistis. Krebždesys skamba tol, kol pagaliau ištraukia juodos spalvos, tikrai ne menką dėžę. Išgirdęs žodžius, kuriuos buvo galima suprasti kaip grasinimą arba švelnią šantažo formą, prunkšteli, šiaip ne taip susilaikydamas nuo griausmingo juoko. Suspaudęs lūpas, kiek išpūtęs akis - aplamai, išraiška atrodė juokingai, atsisuka atgalios į Heleną. Prikaustęs šios dėmesį savo žvilgsniu, nepastebimai nuvožia nuo dėžės dangtį ir pameta jį velniai žino kur. Ant šio puikavosi ryškus "Prada" mados namų ženklas, kuris merginą būtų privertęs smarkiai pasiraukyti, tad bent jau pasistengė to išvengti. Palengva akis nuleidžia į apačią tikėdamasis, jog Barker jo žvilgsnį paseks, kuris kelių akimirkų bėgyje atsimuša į gražiai sulankstytą, juodos spalvos suknelę.

Beklausydama visų Leto šnekų, staiga sustoja, bei labai žymiai susiraukia. Jai nepatiko tai, kaip nukrypo šis pokalbis, juolab kad ir tema buvo kiek kvailoka, o ir draugo būdas manipuliuoti merginos mintimis neatrodė itin linksmas. Be reikalo įsižiebusi, šįkart atrodė pakankamai pikta, o gal netgi nuliūdusi.
-Nejau liepsi man rinktis? - lyg laukdama teigiamo atsakymo, nuleidžia galvą, o balso tonas primena be galo liūdną, kiek nusivylusi. - Juk man tai patinka... - suraukia nosytę, veide pademonstruodama kone maldaujamą miną. - Juk neturėsiu visą laiką būti nuoga. - nuleidžia galvą, akimis permesdama per dabartinė aprangą. - O jei aš vilkėčiau kokį gražų latekso drabužėlį? Kaip tada? - kone papirkinėdama pašnekovą, priartėja, rankas sudėdama draugui ant krūtinės, bei nusišypsodama.
Vyrui nužingsniavus prie maišų, atidžiai stebi kiekvieną jo judesį gana smalsiu, susidomėjimo kupinu žvilgsniu. J ištraukus didelę dėžę, prieina arčiau, bei stebi kaip iš po dangčio atsiveria akiai maloni juoda medžiaga. Apimta keistos, itin malonios būsenos priartėja prie suknelės, pirštu galiukais, švelniai, perbraukdama per jos paviršių. Galiausiai drabužį atsargiai suėmusi už kraštų, pakelia jį auksčiau, kad galėtų pilnai pamatyti, nors ir vos keli, kyšantys tiulio sluoksniai privertė merginą jaustis pamalonintai.
-Ji tokia graži... - sušnabžda, į suknią žvelgdama susižavėjimo kupinu žvilgsniu. - Ar.. ar ji tikrai man? - svarstydama, kiek galėjo kainuoti toks drabužis prikanda lūpą.
Taip pat atsargiai, kaip ir pirmai, nuleidžia suknelę, ją ir vėl paguldydama į dėžę, bet rankų vis dar nepatraukia. Paviršius guvo be galo švelnus, o ir skirtis su tokiu gražiu dalyku atrodė be galo sunku.

Aiškiai nesuprasdamas Helenos išraiškos, mąsliai raukosi bergždžiai bandydamas ką nors konkretaus įžiūrėt. Pateiktas klausimas jį kiek išblaško, tačiau veide palieka tą pačią, įtartiną išraišką. Atsilaikyti prieš emocinę Barker ataką padeda tikėjimas, jog merginos žodžiai tėra manipuliuojantys skiedalai - tokie patys, kaip ir ne per seniausiai ištarti jo. Netikėtai J fizionomija persimaino - išpūtęs akis žiopteli, lyg išmįslinęs kažką nepaprasto. Tokia išraiška išsilaiko tik trumpam, nes ją greitai pakeičia nauja, pilna dviprasmybės. Būtent tokio nusiteikimo ir genimas, rodomuoju pirštu itin lėtai, vertikaliame stovyje bei švelniai perveda per merginos kaklą, šiek tiek aukščiau, nei kad pūpso krūtinė.
- O jeigu sutartumėm, jog nuo šiol nuoga straipstysiesi tik prieš mane?-balso tonas tampa gundantis (cmon, bičai irgi tai moka!) ir nepaisant nemenko užkimimo, jam pavyksta išgauti geriausią to skambesį. Kadangi Helena, visai netrukus pasinaudoja labai panašia taktika, išsišiepia neketindamas įsivaizdinti, esą jam tai nepatinka, netgi jei principų mūšio pralaimėti vis dar neketino. Be jokios abejonės neleidžia sau čia pat susileisti, tad išlaiko švelniai, neva, skeptišką nusiteikimą.
- Lateksas man asocijuojasi toli gražu ne su suknelėmis...-atsižvelgiant į nepadorią miną, beregint atsiradusią jo veide, nė aiškinti plačiau nereikia, kokie dalykai sukasi jo makaulėje. Deja, bet, kad pasiryžtų visus juos realizuoti, reikėjo šiek tiek laiko, kuris padėtų apsiprasti su nauju, juodu su Hel siejančiu statusu.
Su plačia, be galo džiugia šypsena stebi merginą jai atkreipus dėmesį į dėžėje tūnančią suknelę. Buvo akivaizdu, kad skudurėlis Helenai patinka ir šios teigiama reakcija tampa geriausiu atlygiu. Visgi sukikena, kuomet pasigirsta tikslinamasis klausimas, kuris įplieskia norą pamalt liežuviu:
- Nusipirkau sau, bet visos tos medžiagos klostės ir raukiniai mane storina,-kaip daugumoje atvejų taukšdamas visiškus niekus sugeba pritaikyti ne tik rimtą balso toną, bet ir suvaidinti atitinkamą išorinį nusiteikimą, tad veikiausiai durnesnį individą būtų įtikinęs.
- Nagi, pasimatuok,-nusviedęs dėžę į šoną, atsistoja priešais Heleną, vis dar šypsodamasis. Netikėtai susiraukia, tarytum būtų kažką itin svarbaus prisiminęs, o įspūdžiui sustiprinti, nestipriai pokšteli trimis pirštais sau per kaktą.
- Taip, taip, taip...-sumurmėjęs, labai teatrališkai apsisuka ir šiek tiek paėjėjęs į priekį, demonstratyviai atsuka merginai nugarą.
- Nieko nematau ir nežiūriu,-tikrai neketindamas sąmoksliškai atsisukti, net jeigu ir Barker nuspręstų padaryti TAI čia, suneria rankas priešais krūtinę užsimerkdamas.

Kadangi vis dar atidžiai apžiūrinėjo juodą suknelę, kuri teikė tiek daug malonių jausmų, suklusta vyrui prašnekus, o atkreipus dėmesį į jo veido išraišką, smalsiai žvelgdama iškelia antakį. Šiam užbaigus sakinį netik kad išsišiepia bet ir sukikena, vienos rankos delnu pridengdama lūpas.
-Bet ji vistiek labiau tiktų tau nei man. - primerkia akis, palikdama tik be galo siaura brūkšnį regėjimo diapazonui, o veide įžiebdama kiek nešvankoką šypsenėlę. - Mielai tave pati perrengčiau. - prikasdama lūpą, akis vis dar išlaiko primerktas.
Jared'ui paraginus merginą suknelę pasimatuoti, dar kartą atkreipia dėmesį į ją, šįkart drabužį priglausdama sau prie kūno. Žvelgdama tai į pašnekovą, tai į suknią, galiausiai ištiesia ją priešais, bet tuo pat metu Leto prašnekus, sugrąžina ją atgal prie savo kūno. Vyro gestui iššaukus atitinkamą Helenos reakciją - kikenimą, atideda sau laiko nusiraminti, o kai ir Jared'as buvo pilnai nusisukęs, nusprendžia pagudrauti. Suknelę švelniai paguldžiusi ant sofos krašto, lėtai atpina iš megztinio rankovių sudaryta mazgą, drabužėlį numesdama ant žemės, o netrukus, visiškai neskubėdama pašalina ir maikutę. Vienais apatiniai nelikusi ilgai stoviniuoti, susigraibalioja suknią, kurią netrukus apsivelka, o jau tada, su pilnu šypsenos bei pasitenkinimo veidu, priartėja prie Leto.
-Na? - timptelėdama vyro ranką, tarsteli, automatiškai klausdama vyro nuomonės apie drabužį dengusį jos kūną.

Helenos teiginys priverčia jį nuoširdžiai nusikvatoti. Kadangi jau stovėjo nusisukęs ir kaip bebūtų keista nė neketindamas kaip nors, neva, netyčia atsisukti, tenka prabilti nežiūrint į asmenį, kuriam atitenka jo žodžiai:
- Kai šis audinys priglus prie tavo kūno, tuomet ir galėsim nuspręsti, visgi kuriam iš mudviejų jis tinka labiau,-laukimui darantis slegiančiu, ilgesingai atsidusęs kiek susikūprina. Deja, bet į sekančius Hel žodžius neatsako nieko. Gąsdinti draugę savo fantazijom, kaip miela ir malonu būtent jam būtų merginą perrengti, dar (kol kas) neketino. O ir aplamai - nė už ką nebūtų leidęs sau su Barker elgtis kaip su eiline sugulove ir bandyt įsitempt ją į lovą.
Jiedviem nekalbant, o tik girdintis tyliam šlamesiui, kurį kėlė būtent mergina, stovi kaip stovėjęs. Be jokios abejonės, knietėjo atsisukti, tačiau naudodamasis išsiugdyta, itin stipria valia atsispiria net ir tokiai pagundai. Kiek užsigalvojęs pagaliau išgirsta merginos balsą bei pajunta timptelėjimą. Visa tai leido prieiti prie išvados, kad atsisukti jis jau gali, tad nieko nelaukęs tą ir padaro. Šiame žingsnyje jo akys pirmiausia užkimba už Helenos veido, kurio jau buvo pasiilgęs. Kiek vėliau atsikvoši, kad turėtų įvertinti ir apdarą bei jo stovį, todėl žvilgsniu pilnai nuskenuoja Heleną. Be jokios abejonės suknelė jai tiko, labai labai tiko ir žavus reginys sužadina jausmą, privertusį jį išsišiept. Paėmęs merginą už rankos, galūnę kilsteli, o Heleną nesunkiai apsuka apie savo pačios ašį, norėdamas apžiūrėti Barker iš visų pusių.
- Atrodai nepaprastai gražiai,-žodžiai, kad ir banalūs, tačiau nuskamba be galo nuoširdžiai, o tai ir yra svarbiausia. Heleną šiek tiek trukteli į save, kad galėtų ją laisvai apkabinti.
- Ir tai motyvuoja mane išvest tave į lauką, kad ir kaimynai pasigrožėtų,-sukikena akimis sugaudamas merginos žvilgsnį.

Vos tik draugui atsisukus, pasitinka jį su didžiule, be galo patenkinta šypsena, kas bylojo, kad visas, prieš tai turėtas, prastas nusiteikimas išgaravo. Lengvai sugavusi Leto žvilgsnį, džiaugsmo kupinomis akimis įsistebeilija į jo veidą. Leidusi vyrui pilnai apžiūrėti apdarą, dengianti jos kūną ir pati nuleidžia galvą, akimis permesdama per drabužį, bet netrukus vėl pažvelgia į J. Šiam prabylus įdėmiai klausosi, o šypsena veide palaipsniui tik didėja. Kiek netikėtai atsiradusi žymiai arčiau draugo, ištiesia ranką, bei ją priglaudžia prie Jared'o krūtinės.
-Ooo... - nutęsia, žymiai primerkdama akis. - Dabar puikiai supratau tavo planus. - nespėjus visiškai užbaigti galvoje kątik gimusios minties, išsišiepia. - Atsigabenai mane čia tam, kad būčiau žavi kiemo dekoracija? Mm? - nors nekalbėjo visiškai rimtai, išraišką veide pakeičia į kiek įtarią, bei pasipiktinusią.