He lives like a KING...

Toliau sėdėdama ir nuobodžiaudama, neramistingai žiūrėjo ant sienos pupsojusi laikrodį, kuris laiką rodė sekundžių, ne, milisekundžių tikslumu, nors laikas atrodė bėga žiauriai lėtai. Vis pafantazuodavo apie iš niekur atsirandantį kavos puodel. Su mielu noru dabar būtų ten, kur tikrai galėtų padėti. Sakykim, toje aikštelėje prie seniai nebenaudojamų, bent taip jau manė dauguma, sandėlių ir ieškotų bent kažko, kas padėtų susekti tą kalę. Net nenumanė, kas ji per tokia. Mažų mažiausiai įsivaizdavo monstrą, Rembo, ar kažką panašaus. Feministės galėtų džiūgauti, mažai yra žinomų tokių monstrų, kurios ne tik grobia žmones, juos žaloja, bet dar ir žudo. Netikėjo, kad ji bėgdama neturėjo bendrininkų. Mažiausiai vienas turėjo jai padėti susidoroti su dviejais policijos pareigūnais. Galiausiai, jei būtų sužalojusi vieną, tai kitas tikrai būtų paleidęs jai kontrolinį šūvį ir, be abejojo, būtų tapęs dienos didvyrių. Bet taip neįvyko. Apmąstymus nutraukė įžengęs Tonis. Nors, žmogus, įėjęs į patalpą buvo panašiausias į Tony Stark‘ą. Ne tik, kad jo veidas buvo plikut plikutėlis (yra mačius ne vieną jo fotografiją žurnaluose, kuriuos motina ryte rydavo prie sekmadienio pusryčių stalo), bet ir jau apsitraukusios šašais žaizdos neatrodė kaip šiaip aksesuaras. Visa laimė, kad mergina, kuri buvo įninkus į aplinkos stebėjimą, nebuvo išsiblaškiusi ir nesugalvojo pamosikuoti savo puška.
- Ką tik išgyvenote pagrobimą ir nerakinate durų, - tarstelėjo priekaištingų balsu, lyg norėtų pamokyti nemokšą vaikigalį. Užsegus ginklo dėklą, paslėpia šį už švarko atlapo ir atsistoja bei priėjus prie Stark‘o, šiam ištiesia ranką, kurioje laikė savo ženkliuką, bent taip patikindama, kad nėra tipiška, nusikalstomo pobūdžio įsibrovėlė.
- Sonia Heston. Dirbu NYPD. Esu CSI, - trumpais sakiniais šį informavus, kas tokia per viena esanti, atsisėda atgal ant sofos, jau į savo pašildytą plotą, delnais suplekšnodama apie savo švarko priekį bei ieškodama ten užrašų knygutės bei rašymo priemonės. Po trumpai trukusio paieškos ritualo, šiuos atranda vidinėje kišenėje apdaro. Atvertus vieną iš tuščių, dar neprirašytų puslapių iš viso surišto rinkinio, nuspaudžia tušinuką, kad šio galvutė išlystų lauk ir užsirašo šios dienos data, pasiruošdama žymėti svarbiausius faktus.
- Patarčiau jums prisėsti, nes turiu ne kokių naujienų, - buvo šaltakraujė. Visada manė, kad kalbėdama šaltakraujiškai, visai neprisideda prie žmonių reiškiamų emocijų, kurių spektras būdavo įvairus – nuo tylaus „taip jam ir reikėjo“ iki graudžių verksmų „ką man daryti?“, - Moteris, kuri vakar įvykdė jūsų ir ponios Salt pagrobimą, pabėgo. Tiesiog norėčiau jūsų paklausti, ar prisiminate apie ją ką nors išskirtinio?

Kad netektų per ilgai ištįsusius snukeliu stovėti viduosly, atsikvošėjęs nuo, dar kol kas net negalėjo nuspręst kokio – malonaus ar nemalonaus netikėtumo – šios ilgakojės, nepasytum, jogei labai feminiškai apsitaisiusios merginos, praeina į svetainę kiek labiau, sustodamas tiksliai prie kraštinės rudo marmuro stalo, konstrukcija primenančio... kažkokią vingiuotą keistybę dalies, mat ant jojo blaškėsi tai, kas vyrą pastūmėjo priartėti bei susidomėti – vyšninis aplankas su, kaip įtarė, mėnesine įmonės pardavimų ataskaita. Veikiausiai šį popieriuje įformintą oficialų pranešimą čia prieš mažiausiai keletą dienų paliko Natasha (labai abejojo ar minėtoji po vakarykščių įvykių josios namuose ir žinutės, turiniu primygtinai raginančios pasiimti laiko skirto poilsiui būtų prisivertusi užsukti pas savo bosą; josios vietoje tikrai to nedarytų), o kadangi beveik visados mato ką nori matyti arba pėstina užsižiopsojęs, segtuvą aptiko tik dabar. Ir tiesiog žaibiškai nusprendžia prie jo vis dėlto nesiliesti, nes... Na, „Stark Industries“ neabejotinai klesti. Juk valdo multimilijardinę kompaniją, plačiai apimančią tiek inovacijų kūrimo, tiek pačios išmaniausios, patikimiausios, technologiškai labiausiai pažengusios ginkluotės šakas, atlikdamas jose daugialypį vaidmenį – vadovo, išradėjo, mokslininko. Nebuvo absoliučiai jokios tikimybės, jog atsivertus penktąjį popierą – būtent tokiu numeriu padabintame puslapyje Romanoff mėgdavo įtaisyti situaciją nušviečiančią diagramą, išvys kreivę dramatiškai lekiančią pragaro link. O, be to, stalas buvo žemutis, pamatavus pūpsant greta jojo statinis matmuo nesiekė net kelių, tad be jokios abejonės būtų tekę lenktis, kai jau ir taip atlikus bet kokį ūmesnį judesį nematomas priešas smeigia medžioklinį durklą į šoną. Žodžiu eilinį kartą patingi, tad galų gale išgali prisiminti apie viešnią, sklestelėjusią čia pat, ant kreminės sofos. Šmaikštus priekaištas priverčia vyrą šyptelėti. Ir tikrai ne kreivai, pajuokiai, su aštriu „susmildama, kale“ prieskoniu. Bent jau žemutinioji Tonio veido dalis neskleidė jokių bangų, kurias būtų galima interpretuoti taip, jog svečias pasijaustų nepageidaujamu. Visgi nujautė, idant šis dailus moteriškosios lyties sutverimas apsilankyti „Gulmiroje“ nusprendė su reikalu, apgalvotu, svariu motyvu. Šiuotarp atrado laiko dar ir užklaust mintyse savęs (tiesą pasakius pagrindo tokiems nuogąstavimas kaip ir neturėjo) ar tik nebus ši viešnia išbridusi iš masinių informacijos priemonių vandenyno. Neeee... Nenutuokė kokio pobūdžio antraštės šį rytą sumirgo miesto laikraščiuose, galbūt kokiam neįtikėtinai gabiam žurnaliūgai visgi pavyko išknisti neilgą, neteisėtą, nusikalstamą Stark`o bei Evelyn Salt nusisavinimo žinią, tačiau galėjo pripažinti, idant jautėsi pakankamai ramus bei šimtaprocentiniu savo asmeninių vargų slėpimu užtikrintas. Turėjo keletą savo srityje tiesiog nepralenkiamų spaudos atstovų, kurie tikrai nebūtų leidę iškilti pono Anthony Stark`o pagrobimo istorijai į viešumą. Žurnalistikoje parazitaujančių kraugerių dėmesio vyras šią dieną, o veikiausiai ir ateinančiu metu pageidavo mažiausiai. Tikrai, mieliau dabar pasidarytų kvailą tatuiruotę, kaip antai užrašą kokį ant „šlangos“ savo su skambiu „It‘s not gonna suck itself“, nei aiškintų kokiai per daug landžiai, per daug smalsiai masinių informacijos priemonių atstovei, jog nusibrozdino veidą, nes, sakykim, prisisiurbęs alkoholio leptelėjo tailandietiškos kilmės striptizo šokėjai ar ši TIKRAI esanti moterimi ir žinoma už storžievišką liežuvio nekontroliavimą šiek tiek gavo į galvą.
- Būtent,-kerta apsipavidalindamas taip, lyg pašnekovė būtų pati nejučiomis pasakiusi priežastį, kodėl Tonis nerakino durų,-Turėjau unikalią progą įsitikinti, kad tai yra kur kas mažiau baisu, nei gali pasirodyti,-prideda su lengva šypsenėle lūpose, žūtbūt užkirsdamas kelią viešniai pradėti jo gailėti ir panašiai (juk išcackintas aukštuomenės primadonas pabuvojo nugvelbtas, prikultas, ajajai...). Iš tiesų nepaisant keleto subraškusių kaulų, jautėsi puikiai ir jokio sumauto potrauminio streso neišgyveno. Galų gale visada gali išeiti blogiau, o ir šiaip jam pohui. Be abejo, piktdžiuga pasaldintos stiprybės teikė mintis, jog toji šitiek prišikusi kriminalinės srities veikėja supūs kalėjime. O taip. Nenuginčijamai buvo pasiruošęs pasitelkti visą savo įtaką, kad toji įkišta į cypę ultravioletinių saulės spindulių poveikio odai aplamai daugiau gyvenime nebepatirtų, mistų pigiomis, beskonėmis buzomis, išvaizda primenančius katės vėmalus bei miegotų ant lovų su „sprandžynom“. Mįslingajai viešniai atsistojus, vyras paseka ją žvilgsniu, už akimirkos jojo linkme ištiestą ranką, veik refleksiškai apglėbdamas saviške.
- Oho,-vyro antakiai akimoju spragteli viršun iškart po to, kai tampa per daug akivaizdu kokiu visuomenei itin naudingu amatu kompanionė užsiiminėja,-CSI Niujorkas. Įspūdinga.,-jei ne Anthony intonacija, brukusi tikrai neklaidingą pojūtį, idant vyras reakciją žodžiu išreiškia visiškai nuoširdžia forma, buvo galima pamanyti, jog jis nemandagiai ironizuojantis. Ne, tikrai. Kriminalistė? Maloni staigmena, juolab turėdamas madą nejučiomis prisifantazuot ko nereikia neatmetė ir tikimybės, jog žmogaus asmens pavadinimu Sonya prisistačiusią merginą įpareigojanti profesinė veikla Stark`ui bus tiek pat pageidaujama, kiek ir prostitutė Vienos pobūvyje. Deja, tačiau kompanionei svaidantis kalbos vienetais toliau, nesistengiant švaistyti laiko veltui, vyras lieka švelniai nukratytas nerimo bangų. Nepakentė blogų naujienų, nebuvo pratęs prie jų, nesgi Tonis Stark`as – šiaip jau sėkmės numylėtiniu esti, o gera klotis tikrai išlepina. Ir kaip laikas parodė... Sonios šaltakraujiškumas tikrai nebuvo užkrečiamas.
- Ką?!-užbliauna net neketindamas tvardyti savo begalinio pasipiktinimo, užužėlusio dykose vyro jausenų plantacijose veik kaip žliugės po savavališko sėjos meto,-Ar aš gerai išgirdau?-kažkaip pasidingoja, galbūt tikrai klausos organai šiek tiek susibrokavo, visokio šūdo pasitaiko gi,-Pala, pala,-keletą sykių papurto galvą, šiaip pasikrato, it peikėdamasis,-Sakei, kad ta boba pabėgo, tiesa? Kas per?!..-vėl užbaubia jausdamas tiesiog kaulus traiškantį norą ką nors prikulti,-Kaip, po galais, tai galėjo nutikt?-užklausia veik desperatišku balsu kažkaip įstengęs suvaldyti įtūžio liepsnos liežuvėliais žėrintį savo balso toną,- Nevykėliai,-užurzgia įsitraukdamas į mažytį monologą. Nervai paprasčiausiai nebetilpo kūne, tad jiems pasidavęs ima kryptingai raliuoti nedidele grindinio tiese pirmyn ir atgal,-Sumauti nevykėliai. Kas per debilai ten dirba pas jus?!-užklykia. Tai tikrai nebuvo iš tokių atvejų katalogo, kuomet žmogus užsiliepsnoja, už siaubingą nesėkmę į šuns dienas dėdamas visą pasaulį, tačiau nekaltindamas tik savęs. Tai buvo visiškai ne jo bėdos. Ta psichinė ligonė vis dar laisvėje. Kažkas susimovė, vadinasi jokiais būdais negalima pradėti tvirtinti, jog nuo šiol Niujorke bus bent jau mažumėlę saugiau gyventi. Šnopavo, kunkuliavo nelyginant geizeris, grasinantis galingo spaudimo srove išstykšti į paviršių ir tokią vyro reakciją į žinią, kuri pasirodė esanti ne šiaip bloga, o stačiai blogiausia, kokią tik galėjo įsitraukt į savo dispoziciją. Pasriubčioti viskio Stark`ui užsinori tiesiog verkiant, todėl grakščiai apsisukęs, neliuoksi prie baro, įrengto puslankio formos kampelyje, kuris sudaro novatoriškos, modernios svetainės ansamblį. Vieni nervus malšina nuodydami save dervų dūmuose. Deja, nerūkė (na, gal tik cigarus jei „užplaukdavo“), tad alkoholiu ėdmenis praskalaut tik ir beliko. Tonio gėrimų kolekciją sudarė, drąsiai teigti galima, brangiausi gėrimai pasaulyje, tačiau nebuvo linkęs pastatyti jų ant lentynos, kad šie dulkes rinktų. Suskanaudavo juos visus, palaipsniui vis pildydamas savo prašmatnų svaigių angliavandenių darinių rinkinį. Pakilnojęs bonkas, o tarp šių stūksojo ir „Blue Agave“ tekilos, kuri šiaip jau yra visai nereikšminga, jei nekreiptumėm dėmesio į platininį butelį, inkrustuotą deimantais, bei kainuojantį pusantro milijono dolerių, nusičiumpa savo mėgstamiausio „Macallan Fine & Rare Vintage“ viskio, į butelius išpilstyto 1926aisiais stiklą. Bodėjosi įsipilti jojo į iš kvarco atmainos nulietą stiklinę, todėl pas Sony pargrįžta apsisukęs itin greitai. Sukdamas velniop kamštį, neabejotinai primena nabagėlį, mirtinai priklausomą nuo heroino, beruošiantį švirkštą savo išganingajai dozei. Besidorodamas su pastarąja užduotimi dar suspėja ir merginai ranka pamosuot, gestais perteikdamas leidimą šiai jaustis kaip namie (tikrai nereikia pradėti galvoti, jog pradės nekęsti šios merginos už tai, kad jai buvo paskirta pristatyti džiaugsmo molekulių neskaidančią žinią Stark`ui) ir pasinaudoti baru, jei tik protokolas ir sąžinė gurkštelėjus lašelį CH3OH sėstis prie vairo leidžia.
- Ką reiškia išskirtinio?-kone pykteli sulaukęs tokio klausimo. Nesuvaldo ir tono. Šis buvęs šiurkščiu bei atšiauriu. Vis dar širdo, o be to, visiškai nenorėjo apie tą mergą poringauti,-Nieko aš nepasakosiu,-kaip mažne bablys koks užsispyrėliškai nukerta, užsiversdamas stiklinį indą su siauru kaklu. Magėjo išliuobt visą jojo turinį, tačiau po kokių penkių gurkšnių užgriaužia gerklę taip, kad apsivandenija net akys. Tvirtai suėmęs butelaičio „gerklę“ rankoje, kažkaip labai keistai įsispirtina į Sony, o vyro lūpose tikrai galėjai įžvelgti, nors ir neryškią, tačiau vis vieną šiokią tokią šypsenėlę,-Gerai ten sakoma...-prityla ala barstydamas ant intrigos pipirų ar E621,-jeigu nori, kad kas nors būtų atlikta gerai, imkis to pats,-netikėtai, bet ir ne be priežasties pažeria išminties liaudies, tikriausiai pripeckiodamas savo pašnekovės minčių raiškos puslapiuose ryškių klaustukų. Taip. O taip. Užsidegė tokia ryžto, sugaudyti tą grobikę liepsna, kad net Heston įsikišus su visais tais savo privilegijuotais įgaliojimais nepavyktų vyro nugesinti. Jeigu priversi dievą kraujuoti, žmonės pradės nebetikėt į jį. Po vandenį pasklis kraujas ir suplauks rykliai. Tereikės susėsti ir stebėti, kaip šie savo auką dorojantys, o Tonis vienareikšmiškai nusprendė, jog veikiausiai jį ištiktų jei ne tokia pat, tai panaši dalia. Dabar kiekvienam miesto banditėliui susišviestų nūnai kas nors panašaus į „o! Kažkokiai bobai pavyko prigriebt Stark`ą, vadinas pavyktų ir mums. Prigriebkim jį! Išvokim jo turtus! Išdulkinkim jo kekšes!” ir panašiai. Tiesiog privalėjo sutvarkyti šį reikalą asmeniškai. Atkeršyt, kitais dievo nebaimingais žodžiais tariant. Bet kokia kaina. Bet kokiomis priemonėmis.

Bebendraujant su vyriškiu durų rakinimo ir savo apsaugos klausimu, vypteli, rodydama, kaip jai svarbu, nors mintys sukosi apie vieną ir tą patį – kodėl gyvas liko kažkokie turčiai, o ne sunkiai dirbantys vargdieniai. Galbūt, Dievas pasiima geriausius? Tonka ir toliau kažką atsakius to nė nesureikšmina, tikėdamasi, kad padarys savo ir galės... Tiesą sakant, nė nenumanė, ką darys. Važiuos pas savo tėvus priešpiečių, kad pasiklausytų savo taip idealizuojamo tėvo pamokymų iš asmeninės patirties? O gal prisijungs prie savo kolegų policininkų bare, kuris dirba visą parą ir randasi visai netoli jos darbovietės, į kurią sugrįžti jai būna kastkart vis sudėtingiau, nes supranta, kad darbo turės visada, o miestas, kuris niekada nemiega, pateiks vis naujesnių ir žiauresnių staigmenų. Gyvenimas kartais užknisa, ypač, kai nustoji tikėti gėriu. Stark‘ui, jos galva, pradėjus nė iš čia, nė iš to bliauti ir staugti, ir kitaip reikšti psichinius sutrikimus nusakančius jausmus, mergina krūpteli ir lieka trumpam šokiruota. Žinot, kaip būna, tyla tyla tyla ir BUM, kažkas griausmingo nutiko. Po truputį kilo įtūžis. Sveikas įtūžis ant žmogaus, kuris yra apakintas ir nieko nesupranta. Rankoje gniaužė laikytą tušinuką, it šį ketintų perlaužti. Atrodė, tikrai nedaug trūko, kad šis skiltų per pusę išlakstydamas šaibomis. Akys pritvinko pulsuojančių nervų, tad ir sunkiai sekėsi stebėti Stark‘o, beviltiško diedo, kuris skandina bet kokius emocinius išgyvenimus alkoholyje, judėsius, o šiam atsisakius bendradarbiauti, lėtai išpučia orą pro šnervęs, atsistodama, o rašymo priemonę bei užrašų knygutę numeta ant staliuko, kurio forma nepatiko Sonya‘i, vos tik ši įėjo į erdvią ir tokią šviesią patalpą.
- Jūs esat laimingas šunsnukis, kad policijos pareigūnams draudžiama naudoti jėgą prieš neįtariamuosius, - pilnu įsiūčiu tonu pradeda savo prakalba, ketindama šį paprotinti ir įtikinti, kad jam tikrai apsimokėtų pakalbėt. Kad ir ne jo naudai, bent mirusiųjų, - Kažkokia mistinė agentūra jus išgelbėja, pranešdami dispečerinei, kad pasiimt pagrobėją bus vienas juokas ir užteks dviejų. Tie DU dabar pakeliui į laidojimo namus, o ji KAŽKUR. Mes net nežinome, kas ji tokia, nežinome, ko tikėtis. Tai ne šiaip jūsų norų ir principų klausimas, - atsako į jo paskutinį priežodį, kuris kartais būdavo neabejotinai teisingas ir kuriuo vadovaudavosi ir pati panelė Heston. Nutilus, įsiklauso į aplinką. Kelnių kišenėje tūnojo Samsung S3600, kuris kelias sekundės įkyriai skambėjo, reikšdamas apie save kaip išmanydamas. Ištraukus šį, numeta Anthony žvilgsnį prašantį atleidimo dėl sutrikdyto dialogo ir atsukus nugarą, atsiliepia. Ryšis truko vos dvidešimt sekundžių, o Heston net neprakalbo. Nes nereikėjo. Buvo atskleistos aiškios instrukcijos varyt lauk iš Stark‘o namų ir ruoštis laidotuvėmis, nes viską perima FTB. Padėjo ragelį ir trumpam užsimirkė. Va dabar tai pasiuto. Koks sušiktų federalų reikalas policijos pareigūnų žmogžudystės. Pala, ak, juk būtent dėl to asmens, kurs už jos nugaros dabar gurkšnoja viskį yra priežastis, kodėl ji negalės pati sugauti bobšės, kurios visa širdimi neapkentė visas policijos komisariatas, kurios nuteisimu buvo suinteresuotos našlės...
- Paklausykite. Po valandos pas jus atslinks du federalai, kurie klaus to paties, ko ir aš. Patikėkite, man nieko nėra svarbiau, negu tos moters sugavimas. Be to, netikiu, kad ji buvo viso to organizatorė, kažkas slepiasi už to. Norėčiau pasakyti, kad noriu padėt jums, bet meluočiau, nes ponias Styvenson ir Anderson asmeniškai pažįstu ir viskas, ko jos trokšta, tai yra atsakymai į klausimus ir teisingumas. Ar to jos nusipelnė mažiau, nei jūs? – balso tonas pritilo keliomis padalomis, o moteris atrodė daug švelnesnė nei prieš tai, kai tik šie susitiko. Pagalvojo, kad geriau šiuo momentu pamaldaus ir pavadins santūresnė, nors venose ir virė kraujas tiesiogine to žodžio prame, nes tikslas pateisina priemonės, žinoma, tol, kol šios teisėtos. Ir, taip, su mielu noru dabar būtų pasinaudojus vyro nebyliu kvietimu palaikyti draugiją geriant.

Ko labiausiai rutuliojantis dialogui nepakentė, tai žmonių pokalbio eigoje padabinusių veidą kvaila šypsenėle, užsitvėrusių tylos siena ir manančių, jog priešpriešinis pašnekovas tiesiog nepastebės, paprasčiausiai nesumos, jog kompaniono galvoje makaluojasi absoliučiai priešingi motyvai, nuo šokčiojančių šnekoje besiskiriantys kaip „Louis Moinet Magistralis“ laikrodis nuo pigios to paties vardo, to paties neužginčijamos naudos turinčio riešo aksesuaro klastotės. Maždaug per tris šimtąsias sekundės pajaučia Sonya`i žodžiais nenusakomą antipatiją. Tikrai gerbė teisėtvarkos organus, kurių dėka pabūni nutrenktas minties, jog vos išlysi iš namų laukan, pastvers tave koks kaukėtasis ir nudirs odą skustuku bulvėms itin retai, bet išgyvendamas gerbimo jausmą aplinkiniams, adekvačiai reikalavo iš tų netoli esančių to paties. Juk galų gale, panelė Sonya Heston šiuo momentu ne kokio nemokyto vasalo daržinėj sėdi, o namuose verslininko, kurio talentai bei genialumai jau seniai visuomenėje įrodyti daiktiškai. Žodžiu, atmosfera akimoju subjuro dar prieš susidarganojant jai taip, kad susikoncentravus audros debesims pradės nuleidinėti statinę elektros srovės iškrovą. Tuo metu, kai po perkūnija trenktos vyro reakcijos šis savo įsielektrinimą jamojo demonstruoti itin išraiškingai, net nepastebėjo, jog mergina, sėdinti ant sofos regis tuojau pati pasprings savo pačios tulžimi, tad šiosios žodžiai, tikrai labai drąsūs žodžiai išmuša Stark`ą iš vėžių galutinai. Nustojęs vijurkiškai lakiot pirmyn ir atgal, jis išsitempia visu savo ūgiu, pasišiaušia mesdamas į Heston tokį žvilgsnį, nelyginant jame būtų sutalpintas visas pasaulio pyktis bei pagieža. Jau net nebekvėpavo, o kriokė godžiai traukdamas savin deguonį. Buvo pasiutęs, visiškai paklaikęs. Po velniais, kas ji tokia, kad visų pirmiausia vadintų jį, JĮ - Anthony Edward`ą Stark`ą šunsnukiu, kai šiaip jau turi beprotiškai dailų veidą ir neprilaikiusi liežuvio už dantų pradėtų vyrui atvirai grasinti... Fizine prievarta. OMGWTFLMAO. Kaip ji drįsta?!
- Kodėl gi jums panele H... H...-balsu priartėjęs prie pašnekovės paveldimo asmens pavadinimo užsikerta nelyginant apibraižytas kompaktas skenuojamas pigios „magės“ lazerio. Puikiai įsimindavo pačią ilgiausią, pačią sudėtingiausią cheminę formulę, fizikinį apibrėžimą, tačiau identifikacinių asmenų įvardijimų - niekaip,-...yston,-po akimirkos pradeda sviesta strėlyte taikinio taip ir neužkliudęs,-ar kokia ten jūsų sumauta pavardė bebūtų, nesusirinkus savo šmutkių ir neišsinešdinus velniop?-regis per keletą sekundžių sudegino paskutinius savo mandagaus, gerai išauklėto vyro normatyvų aplankus, visais laikais raginusius Tonį su priešingos lyties atstovėmis elgtis pagarbiai. Be jokios abejonės dar prieš išlojant pastarąjį sakinuką pasikarščiavo, tačiau mergina padarė dar geriau – pasekė nesektinu Stark`o pavyzdžiu, tad apibendrinus jie abu dabar skalandijo vienas ant kito kaip, o taip, du subingalviai. Nejučiomis priėjo išvados, kurios protaujamieji argumentai neįstengė boikotuoti, jog šiuo momentu visgi mieliau sirptų įkyrios žurnalistės draugijoje, nei šitos damos, kurią sulig kiekvienu akimoju trokšta pasmaugti vis labiau ir labiau. Ji buvo įžūli, principinga, aštri. Visai kaip Tonis! Tad nenuostabu, jog dvejiems ožiukams susitikus ant siauro tiltelio panūda pasidaužyti ragiukais. Bet kokiu atveju didžiai puoselėjo sąlygą, idant šakotis, išsipisinėt galima tik jam vienam. Kita vertus, potvyniui pašnekovės balse nuslūgus, kiek aprimsta ir Stark`as. Nemalonu išgirsti, jog porelė individų, amato prasme suinteresuotų visuomenės saugumui ginti bei viešajai tvarkai palaikyti banaliai pasimirojo vykdydami profesinę pareigą, tačiau sąžinės balsą nustelbia merginos balsas, finale virtęs už dūšios atseit griebiančiu mekenimu. Pašnekovė, bala žino, sąmoningai ar visiškai netyčia užmetė ant vyro „o dabar, suka, jauskis kaltas“ namioką dėl tų dviejų žygio Anapilin, iš kur atgal neparvykstama. Arba parvykstama, jei esi budistas ir tiki reinkarnacija. Žodžiu, preteksto pradėti save graužti nerado. Tačiau tikrai ne dėl to, jog vyro visuotinei rūpybai dedikuotoje simfonijoje dirigavo filosofas bei pasaulėžiūros ekspertas „not giving a single fuck“ vardu. Tikrai ne jo darbas gaudyti bei suiminėti nusikaltėlius, būti morališkai atsakingam už kriminalinių veikėjų, užimančių vietą visuomenėje procento mažinimą. Nebuvo iš tų, nuožmiausius savo priešus apdergiančių tauškalais, o tą suprato tik šiandien, nes anksčiau niekuomet negalėdavo pasigirti turįs nedraugą, kurį su didžiausiu malonumu apmėtytų piktų širšių lizdais bei supuvusiais kiaušiniais. Visi myli Tonį Stark`ą. Tonį Stark`ą myli net tie, kurie nemyli Tonio Stark`o. Pastebimai aprimęs, vyriškis prisėda ant apvalaus foteliuko, įeinančio į riešutinės chalvos spalvos komplektą drauge su įmantriu stalu. Puikiai suprato, kad už pagrobimo slėpėsi kur kas impozantiškesni tikslai, nors ir nebuvo mintyse išnarpliojęs minklės, kurių velnių „čiorna“ suorganizavo prigriebti Anthony, jeigu įvykių eigai pasiekus kulminaciją nusprendė, jog vyras jai esti visiškai nereikalingas, todėl gali be jokių būgštavimų siųst šį į dausas. Koks tikslas tada buvo aplamai jį grobti?! Spėjo įsitikinti, kad ta moteriška – visiška beprotė, tačiau šitaip lengvai spjaut į, ko gero, ilgai ir nuobodžiai planuotą reikalą, kuomet net prie tikslo normaliai priartėti pastangų pašykštėta buvo... Tai paprasčiausiai netilpo į galvą. Dingojosi, idant skauduliai pašonėj ir keletas nubrozdinimų ant veido visiškai neatsiperka. Na, pavyzdžiui, būtų suteikęs pagrobėjai reikalautą prieigą, tai galėtų skalpuot save dėl verslo žlugimo, galbūt šalį sudrebinusio terorizmo akto kokio, tačiau dabar... Ech.
- Tai yra šiek tiek daugiau nei vien tik profesinis kerštas, kurio sieki už savo kolegas,-šiaip jau labai raiškus bei charizmatiškas vyro balsas pavirsta į nykų, tolygų gargaliavimą. Sony neseniai užpasakė kažką panašaus, bet Toniui magėjo parodyti, jog šis esantis užtektinai genialiu perprasti rebusą,-Ta boba...-dėka, kaip patsai kosmosas, tiesiog neaprėpiamos antipatijos žmogui, kuriam be jokios konkurencijos įteikė Stark`o nekenčiamiausios būtybės titulą, suurzgia visai taip pat kaip ir šuva išvydęs kitą šunį kakojantį į kampą teritorijos, priklausančios šuvai Nr. 1,-reikalavo manęs „Stark Industries“ apsaugos kodų ir aš net neabejoju, jog tas pagrobimas buvo pradinė priemonė įvykdyti ką nors grandioziškai... Negero,-akimoju susiraukia nurijęs gerklę apspitusius, kol kas neišsakytus nuogąstavimus šlykščiau, nei penkiametis sklidiną šaukštą žuvies taukų,-Įsilaužus į mano korporacijos sistemą galima išvilkti aibę svarbiausios informacijos, susijusios ne tik su industrija, bet ir visomis Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, o „Jericho“...-neatsitiktinai pamini savo gaminį, į prekybą išleistą prieš lygiai trisdešimt septynias dienas, grynų gryniausią ginkluotės Albertą Einšteiną bei Siaubūną Halką viename,-raketas ne tik nutaikyti, kad ir į Mikės Pūkuotuko trobelę, bet jas detonavus tą trobelę bei viską aplinkui aštuonių – dešimties tūkstančių metrų spinduliu absoliučiai nušluoti nuo žemės paviršiaus, įrengiant keletą naujų Didžiųjų Kanjonų turistams,-tikriausiai vaizdingiau nusakyti nuspėjamosios žalos buvo neįmanoma, tad vyrui prisireikia akimirkos įsakyti liautis per daug lakiai vaizduotei paišyti paveikslėlius, reginio prasme kone analogiškus pasakojimui. Trūktelėjęs gerokai įšilusį butelaitį artyn lūpų, gurkšteli viskio, o neįtikėtinai rimtą Anthony veidą pagyvina keista, erzinanti šypsenėlė.
- Turbūt visi jaučiatės kraupiai, kad ne jums įsivaizduojamus medalius už drąsą užkertant kelią, patikėk manim, dideliam, tirštam, kraupiai dvokiančiam šūdui prisegė prie krūtinės, o tai mistinei...-tiesiog nesusilaiko ne tik nepasimaivęs, bet ir nepaįvairinęs savo trumputės oracijos kabučių gestu,-agentūrai,-garsu springteli labai vaizdingai reikšdamas lengvutę pašaipą, kurią mergina galėjo klaidingai interpretuoti ir priimti per daug asmeniškai. Kadangi prisiminė Natashos melą vardan, atseit paties Anthony saugumo, tiesiog neįstengė nuslopinti nervų sistemoje sutirtusių spazmelių. Gal ir gerai, kad kaip tik tuo metu suskambo Heston mobilusis. Galbūt jiedu vėl būtų kibę vienas kitam į atlapus?.. Dabar laisvai galėjo mintimis atitrūkti nuo dialogo tęstinumo užtikrinimo, virtusio ištisa koronia. Iškart dingtelėjo, kad visą šią savaitę gyvens kaip ant adatų, nes be Romanoff asistavimo teks apsidirbt pačiam, kai Stark`o užimtumo jau ir taip užtektų dviem, trim gyvenimam.
- Klausyk... Aš susisieksiu su tavimi, gerai?-buvo per daug akivaizdu, jog pašnekovė ruošiasi patept, tad neliko nieko kito kaip priartėt prie epilogo,-Iki to meto pasistenk įpainiot kuo mažiau žmonių į šį reikalą, nes arba prisidėsiu prie jo asmeniškai, arba jokios informacijos, jokio tarpininkavimo iš manęs nesulauksit,-sugalvojo, kad imtis lengvo šantažo yra visai vykusi idėja. Ko gero merginai pasipriešinus, tikrai išskirstų pasikepint Viduržemio jūros salynuose tam, kad visoki nepageidaujami federalai nuliptų nuo vargšės, lengvai garbanotos Stark`o galvos. Nors ne. Padėti tašką šioje istorijoje, kuri gerokai subangavo Ramųjį vyro gyvenimiškos tėkmės vandenyną, Toniui magėjo kur kas labiau, nei išlėkti atostogų, apie kurias pastaruoju metu vis dažniau pagalvodavo. Neįstengtų atsipalaiduoti žinodamas, jog bobšė, pritapšnojusi tiek šūdo laisvai ganosi po pasaulį nelyginant Simarono žirgas neaprėpiamose laukinių vakarų platybėse.
- Paskutinis klausimas,-nors būtų buvę teisingiau išsireikšti, pirmas ir paskutinis klausimas,-Be tos...-vis magėdavo pridurti tokius niekinius daiktavardžius kaip „pabaisa“, „beprotė“, „dvasios ūbagė“,- pabėgusiosios dar turit sulaikytųjų, tiesiogiai susijusių su įvykiais tame sandely?-išgirsti palankų atsakymą vyrui buvę išties aktualu, tad tamsios Anthony akys spirgėte spirgėjo viltimi pacukruotu nekantrumu. Nuo Heston atsakymo labai priklausė vyro veiksmų planas, o pastarųjų jau per neįtikėtinai trumpą laiko tarpą, puikiai charakterizuotų bei detalizuotų buvo primastęs nuo A iki Z, tačiau alfabetiškai išdėstytų pagal įgyvendinimo komplikuotumą.

Apklausiamąją, o šiuo atveju, dar ir ginčo aponentui neištariant net pavardės, pasiunta kaip bulius išvydęs raudoną skepetą ant mulkio kaklo, kuris nusprendė dalyvauti bulių bėgime su dar penkiais šimtais savo proto brolių. O, juk taip tipiška, kad turčius, su kuriuos elgiamasi nenuolankiai ir net įžūliai, dėl ko Heston seniai galėjo likti be pajamų šaltinio, kas žino, gal ir liks, labai retai ar niekados, negali įsiminti net darbo klasės moteriškaitės pavardės, kuri buvo ištarta dar prieš keletą minučių, kai tamstelės nė nepradėjo tarpusavyje pakeltu balso tonu.
- Heston! Aš esu Hes-ton, - jau paskiemeniui spjaute išspjovė garsiai bei priekaištingai savo pavardę, it kokiam indui, norinčiam pramokti angliškai, bet sudėtingai įstengiančiam įsiminti net paprasčiausią lotynišką abėcėlę. Vienu momentu tai buvo veik vien savo garbės, orumo ir kitokio mėšlo, dėl kurio žmonės retsykiais susipjauna, principas, tad negalėjo taip va imt ir visai nusileist. Net ir patarlė, bylojanti apie prieigos davimą protinių sutrikinimų turinčiam žmogystai ir kuria gimdytojai kartodavo it kokį poterį nepagelbsti. Greičiau, tikriausiai, būti mirtinai užsipjovus su vyriškiu it gaidžiai jų peštynėse, nei pasidavus. O ir trauktis šio noru niekur neketino. Tiesiog, jautėsi turinti teisę pasilikti arba šį nusigabenti į nuovadą ir pasodinti priešais geležinį stalą, drėgnoje, puikiu apšvietimu nepasižyminčioje, daug mačiusioje patalpoje, kur panelė Sonya įgytų dar daugiau teisių. Minčių persirikiavimui padėjo ir Tonio pradėtas monologas privertė net ir pačiai trumpam prisėst. Pasiryžo šio išklausyti, bet jo sakomi žodžiai atrodė, netalpa į jokius šios moteros mąstymo rėmus, kuriuos sau pati ir buvo susikūrus. Vos susilaikė nuo akivaizdaus žandikaulio atvėpimo. Tiesą sakant, pro ausis praleido ir šio numesta pašaipų sakinį, kuris ją būtų įsiutinęs dar labiau, bet buvo pernelyg susitelkus į neseniai pateiktos neįsivaizduojamo mąsto informacijos apdorojimą.
Žinoma, nuomonę privertė iki galo pakeisti skambutis iš savo pamainos vado, kurio balso tonas primygtinai reikalavo daryti tai, ko šis norintis, bet buvo šiek tiek per vėlu. Kadangi mergina jau nusprendė, kad apeis jai duotus įsakymus, o ir Stark‘o patikinimas, kad su ją susisieks leido pusėtinai ramia buožę keliauti atgalios iš užmiesčio turčių rajono, bet nuo galutinio pasišalinimo iš Tonio trobesio sustabdo jo klausimas. Nusukus būsto šeimininkui nugarą, paskubomis ištraukė raudoną „Winston‘o“ pakelį, atverdama vien nykščiu šio dangtelį ir porą pirštų sugriebus pradeda šia nerimastingai maigyti,k nė negalėdama pakęsti minties, kad savo plaučių nenuodijo tokį laiko tarpą, kurį išsvaistė vien ginčydamasi. Nors daug kas ir buvo aišku, vis tiek magėjo savo nervus atpalaiduoti minimalia nikotino bei maksimalia nikotino dozę, bet nuo greitesnio atsidūrimo už durų, sulaiko vyro klausimas. O jau ketino dingti net neatsisveikinus.
- Juos mums pateikė ant sidabrinės lėkštutės pristatydami tiesiai į nuovadą. Galbūt pamanė, kad drakono kūno nuo galvos atskyrimas bus veiksmingas, - tarstelėjo ir pasuko per petį kaklą, kartu nupūsdama nuo priešakinės galvos pusės iš arklio uodegėlės iširusius tamsius plaukus. – Septyni vyriškiai. Ir visai nenustebsiu, jei patepęs kažkam ratus, su jais susitiksi, - pabaigia sakinį priekaištingai, į lūpas įsidėdama ir nikotino lazdelę, šios neketindama pridegti kol nenusigaus už laukųjų durų ir vėl nusisukdama. Pačiam gale panaudojo įvardį tu, nes jautės nesanti dabar tarnyboje ir galinti kalbėti taip, kaip jai priimtina. Prieš pat atverdama duris, sustoja ir atsisuka pilnai į Tonį.
- Dėkui už priėmimą. Linkiu sėkmės su federalais, - vyptelėjo ir vėl nusisukus, atidarė duris, pro jas išeidama bei vėl užverdama. Gryno oro gūsis netgi labai padėjo. Ištraukus iš tos pačios kišenės, kur tūnoja pakelis mirties lazdelių, žiebtuvėlį, paskrudina galiuką, kol pajaučia, kad laisvai gali traukti į save visus tuos dūmus ir juos išleisti pro šnerves. Laikydama oranžinį cigaretės filtrą tarp lūpų, atrakina automobilio dureles iš vairuotojo pusės ir jas pradaro pakankamai plačiai, kad įšuoliuotų į vidų bei užveria paskui save. Pradarius langą, kurį laiką lieką tiesiog sėdėti stebėdama Stark‘o namą. Tik dabar pasijautė kaip paskutinė kvailė. Nederėjo išplūsti tai Stark‘o, kuris galiausiai sutiko su ją bendradarbiauti ir suteikti bent kokią informaciją, kurios jai prireiks. Kai cigaretė lieka surūkyta ir tiesiog nebeatsiranda daugiau jokių priežasčių pasilikti šioje privačiam asmeniui priklausančiame žemės plotelyje, užveda varyklį ir perjungus pavaras, meistriškai išvairuoja, patraukdama keliu tolyn ne į miestą, o į miškus, norėdama bent kiek išsikrauti ten išsirėkdama.

Dieną prieš šeštadienį arė sunkiau nei bet kuris darbinis arklys, nes terminai spaudė, o dar vidinis patikrinimas truputį varė į neviltį, nes negalėjo dirbti taip laisvai, kaip yra pratus: laboratorijoje dainuojant Alice Cooper ir pritariant šiam balsu. O dabar... Jei kas ir atima malonumą turėti nuosava laboratorija, tai tik kostiumuoti dėdės, kurie žiūri, prie ko galėtų prikibti. Užtat šeštadienis, jei svertume ant dviejų lakštučių, atsvers visą savaitę visu šimtu dešimt procentų. Su savo tėvu ir broliu turėjo tradicija, kurios nepertraukė niekas. Žinoma, jei tik nuskildavo, kad nė vienam iš Heston atžalų besusikerta grafikas su svarbiausiomis datomis jų kalendoriuose. Tai – Niujorko „Milžinų“ varžybos. Visa šeimynėlė buvo prisiekę jų fanai, išgyveno su komanda ne vieną džiugią laimėjimo ar skaudžia pralaimėjimo akimirką. Kartais net įsiveldavo į karštus konfliktus su kitų komandų sirgaliais, bet dar nebuvo priėję iki muštynių. Kas gi norėtų tarnybinio patikrinimo? Tikrai ne Heston‘ai, nors ir buvo patys sąžiningiausi ir sunkiausiai dirbantys Niujorko policijos departamento darbuotojai. Kartu išaiškino ne vieną nusikaltimą ir pasodino ne vieną šmikį už grotų. Taigi, šeštadienio vėlyvas rytas. Dėl vakare išgertų skardinių „Red Bull‘io“, ilgai nėjo miegoti, nes žiūrėjo senesnių futbolo varžybų auksinius momentus. Net susiskambino su broliu ir tėvu, kad paklaustų, ar šia taip pat yrą įsijungę tą patį sporto kanalą. Žodžiu, futbolo fanatikai. Vos praplėšusi akis, šias pasitrina, mėgindama išsikrapštyti vadinamąjį „miego smėlį“, kuris siaubingai erzino ir išsikosijo iš dūšios, jog net atrodė, kad tuoj plaučius lauk išspjaus. Pilnai sutiko su Marku Tvenu, kuris teigė, jog mesti yra lengva, nes pats šimtus kartų tai bandė. Paryčiais nusmigo taip sėkmingai, kad pižama tapo marškinėliai, o kaip atsikratė kelnėmis net neįsivaizdavo, o guolį susisuko ant sofos, užsiklodama pledu. Iki futbolo varžybų liko geros septynios valandos, kurių nemažą dalį, tikriausiai, praleis su šeima bute, kuriame buvo ne tik užauginta, bet ir pradėta. Žinoma, niekas nenorėtų to išgirsti, bet turint motina, tokia kaip ponia Heston neapsilenksi su pačiomis nemaloniausiomis smulkmenomis. Tikriausiai, būtent dėl to, po to, kai sužinojo, kur buvo pradėta ne tik ji, bet ir vyresnis brolis, šie valgo bent penkios pėdos toliau nuo virtuvinio stalo ir prie jo juokais nepataria artintis nė vienam iš namus aplankiusių svečių. Duše praleido truputi daugiau nei pusvalandį, nes išsibudinti kol kas buvo labai sudėtinga, tad, pasirodė, kad vos įėjus į vonios kambarį ir sėdint ant puodo spėjo susapnuoti dar kažką. Absurdiška. Iškart „pasipuošus“ „Milžinų“ atributika, prieš pat išeidama, užeina į virtuvę, kurioje surūko cigaretę prisidegdama ją visai šviežiu bendradarbių dovanotu žiebtuvėlio, nes šia pasisakė, negalintys žiūrėti, kaip jos tarnybinė mašina yra užkišta tuščiais ir nebenaudojamais žiebtuvėliais. Tikrai miela iš jų pusės. Nusileidus žemai, meiliai nužvelgė savo automobilį, kuris stovėjo prie pat įėjimo. Tik pamačius jį padėvėtų automobilių turguje, laimė ir finansinė nelaimė, mažai padėvėtą, iškart nusprendė, kad jį turės, net jei suaukos šiam didelę dalį algos, buto nuoma beveik nieko nekainavo, nes nuomavosi iš artimo draugo, kuris persikraustė į užmiestį, bet nenorėjo parduoti buto, o ir šiaip, šis buvo tolokai nuo centro. Iki tėvų namų galėjo keliauti pėškomis, bet su šeiminiškiais susitarė, jog šį kartą vairuos ji, o jie per varžybas galės ne tik ryti dešrainius, tą patį darys ir Sonia), bet maukti alų į sveikatą. Žinoma, ši pareiga kiekvienam buvo it šunvotė ant subinės, nes visi jie norėdavo tuo pačiu metu maukti alų ir stebėti varžybas.
Jau sėdėdama virtuvėje su savo gimdytojais, gurkšnojo namų gamybos citrinų limonadą, su tėvu aptarinėjo vakare laukiančias varžybas ir kaip jų palaikoma komanda žais be Eli Meningo. Visą sezoną šis buvo bene pats perspektyviausias žaidėjas, bet praeitos varžybos buvo skausmingos ne tik tuo, jog „Milžinai“ pralaimėjo (po rungtynių Hestonai sėdėjo virtuvėje ir gėrė alų tylėdami), o ir patirta trauma, kuri gali jam kainuoti visą likusį sezoną. Laikas ėjo lėtokai. Nors Sonya turėjo laisvadienį, bet Flekas, jos brolis, turėjo atidirbti dieninę pamainą, tad tėvų būste atsidurs anksčiausiai šeštą valandą, o varžybos prasideda aštuntą. Blogiausia, jog iki to laiko spėjo ne tik su gimdytoju pabendrauti kaip normalūs žmonės, bet kartu turėjo klausyti nuolatinių motinos skundų. Net dabar ši paklausė, kaip mananti Sonya atrodanti vyrams, kai yra pati tokia vyriška? Tada prasidėjo tėvo ir jos meilės istorija, kokia ji moteriška ir meili buvosi, kad tada nuo kavalierių neatsigindavo. Tada, kodėl ši nemokanti gaminti, kodėl ji negalvoja apie šeimą, kodėl kodėl kodėl... Galiausiai neapsikentus trenkė kumščiu į spintelę, o vėliau tramdydama skausmo ašaras rūkė balkone, kol atėjo šešta valanda. Pati pirma atsidūrė savo „Mustange“ ir ragino brolį su tėvu ten pat atsidurti kuo greičiau, nes rūpėjo užvažiuot į kokį kioską, kad pasipildytų rūkalų atsargas.
Stadionas ūžė nuo jame buvusių sirgalių. Iki varžybų liko dešimt minučių, o aikštės viduryje staipės šokėjos. Žinoma, jau ir Semas su Fleku maukė pirmą litrą alaus, kuris buvo pilstomas į didžiules popierines stiklines. Mėgindama užgožti norą gerti, ši buvo apsižiojus dešrainį, kurį ruošės perkasti, bet vibracija kelnių kišenėje sudirgina taip smarkiai, jog pradeda keiktis. Net dešrainio suvalgyt ramiai negali! Atidavus šį tėvui, ištraukė mobilųjį, kurio ekrane nušvito Anthony E. Stark vardas. Gal vardą ir matė, bet net nespėjus sureaguoti, automatiškai atsiliepia. Pateikta informacija buvo skurdi kaip eilinis Nigerijos kaimelis, bet pasirinkimo neturėjo, nes net nespėjus pasakyti, kad dabar negalinti ištrukti, ryšys nutrūko vyriškio iniciatyvą.
- Klausykit, turiu eit...
- Ar man reikia irgi? – brolio balsas netgi sudrebėjo, bet Sonya galvos papurtymu paneigė jo iškeltą teiginį.
- Kas mus parveš?
- Suspėsiu iki mačo galo, manau. Jei manęs dešimt minučių nuo tada, kai ateisite automobilių aikštelėje, išsikvieskite taksi, - tarstelėjo ir nuskubėjo į paminėtą vietovę. Prie Gulmira ave. 5:30 atsiduria sąlyginai greitai, nes kelionė netruko ilgai, kelią žinojo, norėjo kuo greičiau sutvarkyti reikalus, tad net atsisako cigaretės surūkymo ritualo. Išlipus lauk iš „Ford‘o“, užrakiną šį, nors čia, tikriausiai, ir neatsirastų pacukų, kurie kėsintųsi į jos turtą, prieina prie laukųjų durų ir jas paklibina. Sutapimas, antrąkart iš eilės Tonio namai jai atvykstant esti atrakinti, tad į vidų įeina per daug nedvejodama. Galvoje atsirado palyginimas jos manymu pritinkantis vyro namams – šie atrodo sterilūs kaip iškirpti ką tik iš interjero žurnalo. Tikriausiai, dėl to dar labiau nemėgo turčių. Pas juos viskas idealu, suderinta... Atradus patį patogiausią baldą visoje patalpoje, sofą, nutupdo savo sėdynę ir ištraukia pakelį cigarečių su žiebtuvėliu, netrukdama užtraukti dūmo, kurio troško šiuo metu labiau nei ko kito.

Sąžinės graužatis dėl praeities nuodėmių žmones veikia skirtingai: vieni tiesiog sėdi ir depresuoja, antri - galbūt stengiasi nuignoruoti krūtinę iš vidaus šleikščiai badantį jausmą, o treti ieško būdų kaip išpirkti kaltę ar bent jau dalinai ištaisyti padarytas klaidas. Ilgą laiką Ashlynn Scott buvo galima priskirti prie antrųjų - neskirdama dėmesio savo vidiniam pasauliui ji tiesiog atlikinėdavo tai, ką reikėjo, o paskui pasistengdavo visas šlykštybes nugrūsti toli į kokią nors voratinkliais apraizgytą, seniausiai nejudinamą atminties kertelę, kad prisiminimai laikui bėgant „sudūlėtų“. Tačiau panūdusi nuo pat pamatų iš naujo perstatyti savąjį gyvenimą, nebeatsižvelgti į vis stiprėjantį sugėdinti mėginantį balselį ne tik kad nebegalėjo, bet ir nebenorėjo. Puikiai žinojo - niekaip liūdintiems artimiesiems negražins visų tų vargšių dūšelių, gerokai anksčiau laiko nubogintų ten, iš kur negrįžtama; ši dėmė amžinai liks josios gyvenimo knygos puslapiuose. Vis dėl to, šitas nenuginčijamas teiginys neatbaidė nuo noro smulkesniais darbeliais atlyginti žalą bent jau tiems asmenims, kurie nukentėjo nuo jos kitaip - neteko ne dvasiškai, o materialiai vertingų dalykų. Taigi. Savaitės pradžioje nusigavo į sandėlį, kuriame apgyvendino didžiąją dalį per maždaug dešimtį metų iš įvairių personų pasisavintų meno kūrinių, istorinių vertybių ar šiaip pasakiškai brangių juvelyrinių dirbinių. Mintyse save paglostė už mažučius lapukus, prisegtus prie kiekvieno išvogtojo gėrio; ant tų mažučių makulatūros lakštelių buvo kruopščiai užfiksuota, kokiam žmogėnui daiktas priklauso, koks apšvarinto namo adresas. Šita informacija, kurios net ir su pavydėtinai didelius žinių kiekius talpinančiomis savo smegenimis jokiu būdu neįsimintų, gerokai pasitarnavo josios tikslui. Visų „šmutkių“ vienu metu grąžinti teisėtiems jų savininkams negalėjo, antraip kiltų nepageidaujamai masyvus policijos, o galbūt netgi žiniasklaidos susidomėjimas. Teks metelius kitus pasikamuoti, pamažu ištuštinant tiek šią, tiek ir kitas slaptavietes, kurių turinio kiekio pilnai užtektų kokiam nors muziejui atidaryti. Beje, dalis viso to turto iš tikrųjų yra iš muziejų; deja, nežinia ar tokias gėrybes iš vis grąžins - kas jau kas, o viešosios įstaigos, norėdamos pritraukti daugiau lankytojų, tikrai pradės „trimituoti“ apie tokį stebuklą kaip kadaise paslaptingomis aplinkybėmis dingusio eksponato grąžinimas. Visų pirma pasirūpino išsirinkti tuos dirbinius, kurių piniginė vertė siekia ne daugiau kaip penkiasdešimt tūkstančių Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. O tokių čia pasirodė išties mažai - vos keturi: apyrankė, inkrustuota deimančiukais, du kompaktiško dydžio mažai kam žinomų dailininkų paveikslai ir tariamai Saudo Arabijos princesei priklausiusi papuošalų dėžutė. Likusią savaitės dalį apsiėmė atlikti paštininkės pareigas - sudėjusi „radinius“ į atskirus vokus (aišku, su visomis atsargumo priemonėmis, kad nepaliktų tokios „dovanėlės“ kaip pirštų antspaudai), zujo daugiausia po Manheteną, palikinėdama siuntinius prie atitinkamų namų durų.
Turbūt tik vieną dešimttūkstantąją savo nusidėjimų dalelytę užglaistė, o sąžinė jau nebe taip smarkiai bruzdėjo krūtinėje. Pasirodo, net ir tokios smulkmenos padeda. Tačiau dar laukė pavojingiausias žingsnis - turėjo pasikleisti žinią, skelbiančią jog neregėtas aukštumas per palyginti trumpą laiką pasiekusi galvažudė tiesiog „atsistatydina“. Nujautė, idant gali kilti šioks toks subruzdimas - panašiai kaip dainininkai, viešai paskelbę jog baigia karjerą, ima masiškai gauti prašymus rengti koncertus, taip ir savo srityje ryškią žymę palikę samdomi „mirties nešėjai“ nebūna noriai paleidžiami. Be to, apturėjo keletą užsakymų, kurių taip ir neįvykdė. Nėra taip paprasta pasakyti „susiraskit kitą žudiką“ nesusilaukiant kulkų papliūpos į makaulę. Privalės kažkaip išsisukti, ką jau padarysi. Juk pati laisva valia į šitą pliurzę įklimpo, tad jei kada vienaip ar kitaip dėl savo „žygdarbių“ nudegs, kaltinti galės tik save pačią. Šios dienos planuose pagrindinę vietą užėmė ne kas kitas, o būtent gandų apie pasitraukimą iš brutalaus užsiėmimo paskleidimas. Pilnai užtektų leptelėti apie tai vienam vieninteliam taikliai pasirinktam banditėliui, ir nė pusei paros nepraėjus apie tai jau ūžtų visi, kuriems nors truputį aktuali tokia naujiena. Reikiamą bičiuką kaip tik pažinojo - Coby Dale`as, eilinės gatvės gaujos narys, pagal savo amžių (vos dvidešimt dveji vaikinukui) rodėsi išties nežemo mentaliteto, apsukrus berniokas, be to - dar neatsilyginęs Ashlynn už kartą nuo mentų išgelbėtą sėdynę. Šiam ir paskambina pasprendusi, jog kuo greičiau sutvarkys visus panašaus tipo reikalus, tuo lengviau bus iškabinti prisivirtą košę. Glaustai išsakiusi, jog tai esą ne telefoninis pokalbis ir nurodžiusi kur pageidauja susitikti, nuspaudžia ryšio užbaigimo mygtuką ir greitosiomis susiruošia palikti namus. Praeidama pro veidrodį, užmeta akį į jame atsispindinčią merginą, apsitaisiusią juodais drabužiais. Reikės atsisakyti įpročio rinktis daugiausia tamsius apdarus - mirties deivei giltinei tinkanti spalva, kai jos pernelyg daug, esti išties nyki.
Bene geriausiai žinomos tarptautinės Japonų kompanijos pagamintą motociklą apsižergia jausdama kažką panašaus į nostalgiją, nors toks jausmas jai anksčiau būdavo svetimas kaip žvarbus Arkties klimatas prie svilinančių karščių pratusiam Malio gyventojui. Ne, nesigailėjo nutarusi negrįžtamai atsisakyti gyvenimo būdo, už kurį kai kuriose šalyse visiškai pelnytai sėstų į elektros kėdę ir būtų kratoma pakol joje neliktų paskutinių gyvasties požymių. Vargiai įstengė suvokti, iš kur radosi tokios pakraipos emocija, bet ir gilintis į tai neketino. Visuomet vengė ir turbūt toliau vengs tiek pokalbių, tiek ilgų apmąstymų savo savijautos tema. Išvaikiusi gausiai klaustukais pasidabinusias minteles kaip kokį įkyrių musyčių spiečių, nuvairuoja motorizuotą transporto priemonę link net ir narsiausius erelius primetančių kvinsiečių vengiamos užeigos, prie kurios ir buvo paliepusi dangintis Kobiui. Nors kelionė nuo pat josios namų iki minėtojo užkampio trunka ne daugiau kaip dvidešimt minučių, vaikinas jau stoviniuoja netoli įėjimo, visais įmanomais būdais stengdamasis užmaskuoti nerimą, kurį Lynn visgi pastebi. Dialogas, neapraizgytas jokiais įžanginiais pašnekesiais ar netiesioginėmis užuominomis, pareikalauja vos kelių akimirkų. Jokių smalsių klausimų iš Dale pusės, jokių pasiaiškinimų iš Ly. Vos Coby patikinus, jog sutinka tapti „gandonešiu“, Lynnash BlackBerry pasiunta spurdėti kišenėje ir skimbčioti Liudviko van Bethoveno „Likimo simfoniją“ (taip taip, tokia muzikėlė ypač atitinka temą kuomet jai būna skambinama su tikslu užsakyti kam nors skubų bilietą anapilin). Žvilgsniu išraiškingai parodžiusi, jog kompanionas jau gali šiaušti iš čia, mikliai išsitraukia mobilųjį, ir atsiliepia net nežiūrėdama kas jos ieško. Kitame laido gale išgirstas Tonio balsas kažkaip net nenustebina - šito skambučio jau keletą dienelių laukė su savotišku nekantrumu. Ilgo ir išsamaus pašnekesio nebūta - tik aiškus nurodymas prisistatyti į Gulmirą šiandien pat. Toli gražu neliepsnojo noru pakenkti Lisbeth ir tuo pačiu sutrypti tą neįprastai sąžiningos ir patikimos asmenybės vardą, kurį pelnė visuomet laikydamasi duoto žodžio ir neišduodama „saviškių“. Wasp tematė vieną kartą, drauge jos nepavadintų, tačiau šiai turėjo atsilyginti visai kitaip; prisidėti prie josios pasiuntimo į kalėjimą reikš visų kriminalinio pasaulio atstovų akyse pavirsti totalia kale ir netekti pelnytos pagarbos. Ar galimybė pertvarkyti savo būtį taip, kad nebebūtų visų laikoma beširde nusidėjėle, viso to verta? Tenka pripažinti - ne kartą šį klausimą apsvarstė po paskutinio susitikimo su „Da Vinci of our Time“. Ir išvadą priėmė vienareikšmišką - taip, verta.
Stark`o namus pasiekia palyginti greitai, jei atsižvelgtume į trukmę kelionės iš Kvinso į Staten Island`ą, kurios metu nebūna viršijamos leistino greičio normos ir kelių eismo taisyklės, bei palygintume ją su trukme važiavimo (ką ten važiavimo, jau greičiau skriejimo) praktiškai visu įmanomu Honda motociklo greičiu, siekiančiu daugiau nei pusantro šimto kilometrų per valandą. Pasiekusi galutinį kelionės tikslą, tik sustabdžiusi savo „vežėčias“ ir nuo jų nulipusi pastebi „Ford“, akivaizdžiai priklausantį ne namo savininkui. Įtariai prisimerkusi, nužvelgia automobilį, spėliodama kas gi dar šiuo metu yra pastate. Deja, reikia turėti superinių ekstrasenso sugebėjimų, kad vien iš kažkokio daikto galėtum nustatyti, kas esti jojo savininkas. Ilgiau negaišavusi, patraukia įėjimo link, ryžtingu judesiu atidarydama duris, kurios, o stebukle, kažkodėl neužrakintos. Neprireikia brautis labai giliai į šituos futuristiškus „rūmus“, kad įdėmiai aplinką tyrinėjantis ir pašalinių subjektų „šniukštinėjančios“ akys sustoja ties ant sofos įsitaisiusia keistai pažįstamos laikysenos moterimi. Viduje visa tiesiog pasišiaušia ir išleidžia puolimui arba gynybai parengtus nagus it katė, kuriai kažkoks suka primynė uodegą, nors veidu neišduoda net suglumimo, atsiradusio pamačius individą, kurį turbūt iš visų beveik septynių milijardų pasaulio gyventojų čia norėtų regėti mažiausiai.
-Sonya Heston,- konstatuoja faktą, balsu daugiausia norėdama atkreipti į save oponentės dėmesį, jei ši dar nebuvo anksčiau pastebėjusi panelės Scott. Su Heston buvo pažįstama, ir tikrai tokia pažintimi nesidžiaugė. Panašiai kaip Ashlynn, spardanti užpakalius pimpaluotiesiems savo srityje, taip panašiai ir Sonya nė per nago juodymą nenusileidžia diedams savojoje. Tai yra vienintelis jųdviejų panašumas. Iš tikrųjų, juk jos egzistuoja visiškai skirtingose barikadų pusėse, kardinaliai besiskiriančiuose pasauliuose, abi turi niekuo viena į kitą „nenešančias“ pasaulėžiūras. O taip, ir dar - viena kitai su mielu noru perkąstų gerklę dėl nei vienai iš jų nemielos praeities. Magėjo sužinoti, ko farei čia prisireikė, bet per daug nesiskubina pulti kamantinėti. Giliai įsišaknijęs papratimas pamačius policininką bėgti arba, jei nėra kitos išeities, pulti, o šnekėti iš vis kiek tik galima mažiau (juk „viskas, ką pasakysite, gali būti panaudota prieš jus teisme“ ir blah blah blah) darė savo net ir dabar.

Pirmas ketvirtis turėjo būt seniausiai prasidėjęs, o žinodama, jog užklausus brolio dabartinio rezultato gautų špygą taukuotą, susiraukus toliau rūkė ir stebėjo kaip išpūstų dūmų kamuoliai išsisklaido gerai apšviestoje patalpoje, pradėdama kojomis trypčioti iš tų nervų. Kadangi medinio stalo buvo vienintelis indas, kuris, tikriausiai, turi ir nemažą tiek piniginę, tiek išliekamąją vertę, šiuo pasinaudoja peleninę ir nusprendė į šią mesti nuorūkas tol, kol pats ponas Stark‘as nepasirodė, o galvojo, kad pats ją pasikvietęs, turėtų pats ją ir pasitikti. Skendėdama savo apmąstymuose apie namų šeimininkų etiketą, spėja susistumti pirmą ir pradėti jau antrą cigaretę. Jai netgi pasidarė taip pochui, jog kojas susikėlus ant staliuko, prasisegė švarką, kurį lyg šiol buvo užsagsčius. Atidaromų durų garsas lyg burtų lazdelė nukelia Sonya kojas ir sutrina nuorūką į vazos dugną jos rankomis ir priverčia atsistoti, nes, nors ir kokia pikta bei sudiorginta bebūtų, bet paprasčiausių sveikinimosi įpročių įveikti negalėjo, tik kad stojantis ant žemės nukrito cigarečių pakelis su žiebtuvėliu, dėl ko taip pat refleksiškai pasilenkia, dabar jau nepastebėdama, kas visgi įėjo į svetainę. Moteriškas balsas buvo girdėtas, negalėjo atgaminti kur, nes yra šių persiklausius kaip reikalas, tik vaizdinis žmogiškosios patelės apsireiškimas toje pačioje erdvėje priverčia susigraibyti už šono, kur dažnai nešiojas ginklą, tik visai pamiršo, jog jai šiandien ne darbo diena ir yra ne tarnyboje.
- O šventas šude! – nusikeikia visai savęs nevaržydama. Scott buvimas čia kėlė tokią nuostabą, jog apsiverst buvo galima. Gal balsų ir neprisimindavo, bet visų neištirtų ar uždarytų bylų dėl įrodymo trūkumo kaltininkų veidų nepamiršdavo. Ypač, jei šie net nepanašėdavo į padugnių. Tada paryčiais po darbo savęs tegalėdavo klausti, kas juos pastūmėjo tokiai, jos galvai ir įsitikinimams, beprotybei tapti dar vienu valstybės išlaikytiniu už grotų. – Po velnių, susigriebė, kad jos poza (vis dar buvo kniūbsčia ant kelių) nėra tinkamiausia stovėti prieš moterį, kurią dar tik pirmus metus dirbdama CSI skyriuje kaip laborantė. Greitai šoktelėjus ant kojų, savo rūkymo reikmenis mestelėjo ant staliuko, pati analizuodama situaciją.
O viskas prasidėjo prieš kelerius metus. Tada mergina tebuvo ką tik perkelta į kriminalistikos skyrių dėl jos sudėtų milžiniškų pastangų. Pirmoji byla atrodė tokia juokingai lengva. Tereikėjo patvirtinti, jog tai savižudybė perdozavus heroino, o ir pats „mirtininkas“ buvo paprastutis menininkas. Tik užkliuvo pora detalių, kurių nuneigti negalėjo. Pirma - vaikinas nesirgo depresija, visi jį vertino teigiamai, net jo gyvenimo partneris nepastebėjo jokių pėdsakų. Antra – ant švirkšto, kuriuo buvo suleista mirtina dozė, nebuvo mirusiojo piršto antspaudų. Nors šefas ir spaudė uždaryti bylą ir nebešvaistyti daugiau mokesčių mokėtojų pinigų, bet ją pagavo kažkokia karštinė. Iš naujo apklausė velionio vaikiną, kuris netyčia prasitarė, jog prieš jam susieinant, Diegas turėjo meilužį, labai gerbiamą Niujorko brokerį. Patikrinus skambučių išklotines, būtent jo ir rado telefono numerį, kuris telefono operatorių duomenų bazėje išsisaugojo 46 valandos iki Diego mirties, bet ir tada laboratorijos šefas nenorėjo skirti atitinkamo dėmesio. Dabar net brolis siūlė nutraukti bet kokius ieškojimus ir susikoncentruoti ties kita byla, nes šioji galinti ir darbo netekti, jei nevykdys vyriausiojo įsakymų, bet iš prigimties atkakli ji negalėjo taip lengvai paleisti visko, ką taip kruopščiai tyrė. Išmaldavus senojo porininko ją lydėti pas tą brokerį, pasigailėjo. Ne tik iš jo nieko neišpešė, bet dar ir papeikimą gavo. Dar kartą sugrįžus į nusikaltimo vietą, tai buvo vaikino dirbtuvės, šiukšliadėžėje tarp išmestų eskizų rado ir kelis laiškų juodraščius, o dar geriau pasikuitus po spinteles ir tai, apie ką tie juodraščiai ir sukos. Dar įkalčiams net neatsidūrus laboratorijoje, suprato, jog dabar bylai bus skiriamas reikiamas dėmesys. Ir pagaliau neklydo. Galiausiai, visas voratinklis išsinarpliojo ir privedė prie moters, Gabrielle Dyer vardu. Nieko apie ją negirdėjo, apie jos egzistavimą bylojo tik brokeris a.k.a. užsakovas ir banko sąskaita atidaryta jos vardu. Suėmimo operacijoje dalyvavo ir Sonya, tik jai neleido prisiartinti dėl požiūrio, jog ji tik moteris, ją nukenksmintų ir nutukęs faras. Žinoma, toks jų požiūris kainavo įtariamąją, kuri pabėgo sulaužius policininkui nosį ir ranką, bet jos veido bruožus Sonya įsiminti spėjus.
Ir štai, dabar ji stovi čia. Net neįsivaizduoja, kiek dar žmonių ar nusikaltimų yra įvykdžius, visada ieškodavo nevykusių savižudybių, bet jei rasdavo, jos nuvesdavo visai pas kitus įtariamuosius.
- Žinai, norėčiau tave pavadint Gabrielle Dyer, bet tai, tikriausiai, ne tavo tikras vardas, tiesa? – prakalbo po ilgos pauzės, kurios metu stovėjo sustabarėjus. - Žinai, jaučiuos truputi praradus amą... Gal pasakysi, ką veiki čia? – klustelėjo, mėgindama užtepti laiką, bet tik dabar pastebėjo, jog ne tik neturi ginklo, bet ir atsakiklį neapdairiai paliko „Mustang“ skydinėje.

Nepasitikėk niekuo - tokiu principu Ashlynn vadovaujasi jau nuo to laiko, kai dar būdama tik ką perkopusi paauglystės slenkstį paspruko iš vaikų namų, taip žengdama pirmąjį, tikriausiai patį pagrindinį žingsnį savo gyvenimo susišikimo link. Tą principą taikė visur, visada ir visiems. Kad ir su kuo bendrautų - nesvarbu ar tai būtų kitas toks pats galvažudys, ar pirmą kartą kokiam nuošaliam bare sutiktas vyriškis - tikėdavosi vos sekundėlei nusisukusi sulaukti peilio ašmenų, smingančių jai tiesiai į tarpumentę. Netapo apgailėtina paranojike, dievaži, tikrai ne! Iš aplinkinių tikėdamasi tik blogo išmoko visuomet likti atsargi. Daugeliu atveju tai tik į naudą. Bet va dabar bandydama savo jėgomis išsiaiškinti kokie reiškiniai čia atgynė Sonya, Lynnash nenorom prie galimų variantų įrašo netgi tikimybę, jog Stark`as ją gražiai įviliojo į spąstus. Tačiau tuoj pat šią ir išbraukia - Tonis ne toks žmogus, jis šitaip niekuomet nepasielgtų. Jei kam nors ir „nuskils“ pelnyti besąlygišką Ly pasitikėjimą, tai nebent jam. Ilgai neužrunka atrasti kitą, dešimteriopai racionalesnį bei priimtinesnį paaiškinimą - nėra ko abejoti, jog tokio asmens kaip „mūsų laikų Da Vinčis“ pagrobimas susilaukė išskirtinio angelais sargais pramintų teisėsaugos atstovų dėmesio. Vadinasi, Heston čia turėtų būti vien tik dėl profesinio intereso. Laiduoti už tokį atsakymą nebūtų drįsusi, tačiau šis dabarties atveju derėjo labiausiai. Atidžiai sekdama kiekvieną - turbūt tikslinga būtent taip įvardinti - priešės krustelėjimą, neabejotinai pastebi ir impulsyvų rankos perkėlimo ant liemens gestą, įspėjantį apie galimą grėsmę virsti gyvu šūvių taikiniu. Ne taip kaip priešininkė, Scott pistoletą su savim turėjo; ir kad įveiktų staigiai įsijungusį gynybinį refleksą šį išsitraukti, trumpam įsivelia į aršių vidinį mūšį tarp instinktų bei šalto proto. Tiesiog nuostabu, jog pergalę pasiekia būtent pastarasis - kitokiu atveju nusipelnytų būti vadinama idiote. Nutaikyti ginklą į pareigūnę būtų vienas kvailiausių šiuo metu įmanomų žingsnių. Farai neliečiami, tą žino net ir bukiausias gatvinis vaikėzas.
Kompanionei balsu bei „roža“ pademonstravus, idant apstulbimą reikšti geba žymiai geriau nei Ash, pasistengia susilaikyti nuo dygių replikų, kurių galvoje susirikiavo net už „Maximos“ eiles ilgesnė virtinė. Kiek tik prisiminė, kiekvieną kartą akis į akį susidūrus su policininkais, blogai baigdavosi arba jiems, arba jai. Dar nebuvo taip, kad taikiai išsiskirstytų, apsiėję be gaudynių, šūvių, antrankių, grumtynių... Nepatikliai lyg lapė į medžioklių įrengtus spąstus veizėjo į klūpančią oponentę, o šiai paskubomis stryktelėjus ant užpakalinių galūnių, prieš savo pačios valią viena koja žengteli priekin bei stipriai įsispiria į pagrindą, susikurdama poziciją, kurios dėka netikėtų „riaušių“ atveju reikėtų kaip reikiant pasistengti, norint ją parblokšti. Mintis nešti kudašių nė nekilo - jei tik reikės, be abejo atsakomai atsikirs ne tik šiuo metu vykstančiame susirėmime žvilgsniais, bet ir rimtose peštynėse. Džiugiai priimtų šansą atsilyginti už kadaise sukeltus sunkumus. Tikrai nenugramzdino į užmiršties liūną tų atminimų apie dieną, kuomet CSI prie jos prisikasė arčiau negu bet kada. Ir to kaltininkė buvo ne kas kitas, kaip tik šita moterėlė. Po ano susirėmimo teko ne tik kad dvejiems metams „įšaldyti“ Gabrielle`s Dyer tapatybę, bet ir keisti išvaizdą, įsigyti naują gyvenamą būstą. Kas tiesa, tas ne melas - gebėdama išstudijuoti savo klaidas ir daugiau jų nekartoti, puikiai įgudo inscenizuoti savanoriškus žengimus mirčiai į glėbį; ir spėkit kam už tai turėtų padėkoti? Pasvėrus jai padarytą skriaudą bei žalą svarstyklėlėmis, neabejotinai viską nusvertų nauda - Sony įrodė, jog per daug kliautis savimi nevalia. Viskas vyko prieš ne daugiau kaip ketverius metus, o per tą laiką Lyn toli pasistūmėjo į priekį. Retkarčiais mokėdama pabūti ir empatiška, mėgino pažvelgti į aną situaciją Heston akimis. Miglotai sumojo, jog šioji yra dar pernelyg jauna, vis dar tiki teisingumu. Kitomis aplinkybėmis - jei būtų nusičiupusi kokią legalesnę profesiją - tokiomis asmenybėmis Ashlynn galbūt ir žavėtųsi. Tačiau šiame pasaulyje tokios žmogystos - didžiausi josios priešai.
Tyla jau spengė ausyse, galėjo prisiekti idant negirdi savo alsavimo (nenusistebėtų sužinojusi, kad iš netikėtumo primiršo kaip kvėpuoti). Neaišku, kiek laiko jos varstė viena kitą įtariais, piktais, paniekinamais ir visais kitokiais neigiamais žvilgsniais, ir kiek visas tas nebylus karas dar būtų trukęs, jei ne dar vienas teiginys, išsiveržęs mentei iš lūpų.
-Ir tu nuoširdžiai tikiesi, jog į šitą klausimą atsakysiu? Tikrai?- įžūliai, netgi perdėtai įžūliai mesteli. Raskit nors vieną nusikaltėlį, kurio intelektas viršija bent šimto ribą, kuris savo laisva valia geraširdiškai replikuotų į tokį klaustuku paženklintą sakinį kaip „tai ne tavo tikras vardas, tiesa?“ Net jei Dyer būtų jos pagrindinė tapatybė, atsakymą atžariai iššnypštų tokį pat. Stypsojo sustingusi nelyginant į mūšį išsiruošusios karės statula, o tokia padėtis pradeda atsibosti vos supratus, kad jei čia ir vyks kokios nors „drakės“, tai nebent žodinės. Neatitraukdama priešiškai blyksinčių „spangių“ nuo moteros, po truputį atpalaiduoja kovingai įsitempusias galūnes bei pašaipiai vypteli puse lūpų nugirdusi dar vieną užklausą.- Nepasakysiu,- nukerta su tokiu pritrenkiančiu užtikrintumu, kad ir totaliam debiliukui aišku taptų - net užklausta „kiek dabar valandų?“ ji nepasivargins pateikti norimą garsinį atsaką.

Nebuvo tokios dienos, kad vyras nesusimąstytų, jog ateinančios keturios ar nesvarbu kiek ten valandų būtų neįtikėtinai tinkamas metas pagaliau suorganizuoti bei, savaime suprantama, realizuoti seniai iniciatoriaus smegenose planuotą susitikimą, kuriame susiburtų po vieną atstovą iš visų Manheteno socialinių grupių: nusikaltėlė iš Kvinso, kriminalistė iš Bruklino ir... Tonis Stark`as, tikslo, kurį šitaip maga įgyvendinti pastarajam vardan. Nemėgo planuoti, todėl specifiškai tam nenuteikinėjo, nei savęs, nei kitų suėjimo dalyvių. Be to, negalėtų pasakyti, jog pabėgėlės Lisbeth Anthony savimeilėje pradrėkstos žaizdos sruvo kraujais bei pūliais každý den, neleido vyrui miegoti, valgyti, dulkintis, šlapintis, trumpiau tariant – gyventi. Žinoma tą moteriškę sugauti ir perduoti atitinkamoms instancijoms Stark`o prioritetų falangoj žygiavo pirmąja rikiuote, tačiau sugeba tiesiog idealiai apie ką nesinori negalvoti ir netgi... pamiršti. Taip. Kurį laiką buvo ganėtinai preliudijoje taip aktyviai besiafišuojančiom užmačiom apatiškas, įtartinai ant visko nusispjovęs, tačiau šią dieną, šį ypatingą šeštadienį, vyrui užplaukė tokie entuziazmo, įžeidumo bei perkūnijos debesys, kad liko tik pasliednų sekundžių klausimas kada sušauks Sonią bei Lynn į savo gūžtą. O tikrai. Kai trenkia begalinis noras kažko imtis, vyras to kažko ne tik imasi - jis dėsningai bei sistemingai veikia, kad rezultatas, mažytėmis pakopomis tiesiąja artėtų link finišo.
Visą šią dieną sėdėjo namuose, kaip visuomet ar bent jau dažnai, nešdamasis savo profesinės veiklos kraitį ir jautėsi kaip Las Vegas`o kazino ta prasme, kad buvo visai praradęs laiko nuovoką. Iš po vakar kankino šiokios tokios pagyrios, skaudėjo nepatogiai nugulėtą nugarą, kūno (ypatingai tam tikrų vietų), niekaip negalėjo nugremžti nuo ryškiai raudono, tikriausiai cheminio lūpdažio pigmentų (elito sueigose žodis natūralumas neegzistuoja visomis prasmėmis), o sugalvojęs padaryt pahmielą ir išlenkti taurelę ryte, eidamas tiesia linija šiek tiek skersavo. Žodžiu, ne pats tinkamiausias metas verpti sąmokslo teorijos tinklą, bet to troško. Velniškai. O ir šiaip, padiriguot porelei moteriškių Toniui pasirodė lengviau, nei perrinkti senovinio automobilio važiuoklę. Iš kampo į kampą, it šuo po kiemą tikrai nezujo nekantraudamas, kol į „Gulmirą“ susirinks išpranašauti asmenys. Lindėjo garaže, kantriai konstravo šį tą labai šaunaus bei naudingo, netolimoje ateityje turėsiančio tam tikra prasme itin pagelbėti tiek panelėms Heston ir Scott, tiek pačiam ponui Stark`ui.
Net nereikia sakyt, kaip prieštaringai vyras vertina komandinį darbą. Yra natūraliai linkęs nuvertinti aplinkinių indėlį į numatytą veiklą ir giliai įtikėti, jog bet ką šiame pasaulyje Anthony gali padaryti ženkliai geriau. Tačiau šiuo atveju bandydamas įgyvendinti savo sumanymus Rapace - kiek per laisvo paukščio įkišimo į grotuotą narvelį solo partija, turėtų nebent padalyti realiai nedalomą savo gyvastį į kelias dalis ar bent jau pasiklonuoti. Daug kas vyrą neramino. Labiausiai tai, kad jeigu moterytės bandys šakotis, nesutiks su Tonio teiginiais, sumanymais ir netgi sąlygomis, vyras neapturės tiek kantrybės neužraukti viso šito reikalo, išvaikyt savo sunkiai pageidautinos talkininkių komandos arogantiškai pareiškus, jog „jūs durnos ir man jūsų nereikia, nykit“, tad mintyse uždeda žalią varnelę ties punktu merginoms, jei tik to prireiks, trumpai ir aiškiai mestelėti, idant visą šį reikalą organizuoja bei veda Stark`as. Jeigu kam nors tai netinka – durys a va ten. Pakeičiamų nėra. Buvo pasiryžęs uzurpuoti visą valdžią, nes visą šios Ly + Tony + Sony mini komandos darbą yra suplanavęs iki pačių menkiausių smulkmenų, išpuoselėjęs tiesiog iki tobulo dieviškumo laipsnio ir jeigu aplinkinių dėka šis pasisuks visai kita linkme, vyrui neliks nieko kito, kaip dar kartą įsitikinti, jog už komandinį darbą blogiau gali būti tik hemorojus. Kita vertus... Negalėjo į atliekas perdirbti fakto, idant, į talką nūnai pasitelkė sau porelę damų, kurių sugebėjimais bei profesionalumu pasitikėjo tiek pat, kiek Aukščiausiajam atsidavusi davatka savo ištikimu nuodėmių klausytoju. Viskas privalo pavykti. Beveik jautė pergalės skonį... nors tai greičiau buvo burnoje po sušlamšto „Snickers`o“ užsilikusių, į krūminių dantų griovelius prilindusių riešutų sukeltas pojūtis.
Namuose duris atdaras paliko tikrai ne be reikalo ir saugumu buvo užtikrintas, nes galų gale, koks tūpas žmogus turėtų būt, kad nekviestas lįstų į Tonio Stark`o trobą? Savaime suprantama, jog neketino viešnių pasitikti su duona ir druska. Iš vietos, patogaus „el maestro“ krėslo dirbtuvėse darbo nebaigęs nepajuda net tada, kai J.A.R.V.I.S. aiškiai praneša, jog vyras turįs svečių. Niujorke skuba visi, bet tik ne „Mūsų Laikmečio Da Vinčis“, kuris yra per daug pilnas savų „marazmų“, kad būtų paveiktas vietinėje visuomenėje kone stereotipais tapusių.
Svetainės pavergėjos turėjo visai neprastai girdėti ne tik patalpoje įrengto, didžiulio dekoratyvinio krioklio skleidžiamą ošimą (graži interjero detalė... Aukšta storo, lenkto stiklo siena, nuo kurios visuomet krenta vanduo), bet ir kaip iš laiptinės, vedančios į vyro taip numylėtą „sklepuką“, pasigirsta pyptelėjimas, tuomet užrakto tvinktelėjimas ir galiausiai šnypštimas – kažkas panašaus į pyp, klink, vūūūūūūš. Maksimalaus saugumo reikalavimus puoselėjančios durys, taip, it kokio kosminio laivo, atsidaro keliose Stark`o namo vietose. Kilimine, gelsvai kreminio atspalvio danga iliuminuotais laiptais į viršų vyras nurisnoja per vieną su puse sekundės, rankoje nešdamasis rudą, pailgą „futliarą“ bei garstyčių spalvos popierinį, A4 formato voką. Lauknešėlis buvęs tiesiog neatsiejamai susijęs su tuo, ką ketino panom balsu neilgtrukus pristatyti. Mestelėjęs po vienodos trukmės žvilgsnį į Sonią bei Ashlynn, netrunka šnervėmis sugaudyti labai negaivaus oro šuorų, tiesiog akimoju perkreipusių vyro veidą. Kiek garbės turėjo bendrauti su Scott užtikrintai pastebėjo – ši tikrai nerūkanti, tad nepasitenkinimu raibuliuojančiu žvilgsniu pagerbia Heston. Neturėjo nieko prieš rūkorius, tačiau šiuose namuose pigaus šūdo, kvepiančio kaip recidyvisto siela nedūmodavo niekas, įskaitant ir būsto šeimininką.
- Džarvi, malonėk aktyvuoti oro valymo sistemą,-kone priekaištingai lepteli, pradžioje kreipdamasis į savo sugyventinį, už akimojo sulaukdamas iš jojo ir klusnaus atsako, skambėjusio tiksliai, kaip „dėl jūsų, visada, pone“. Prišlepsėjęs artyn subruzdimo epicentro, vyras visų pirmiausia atlaisvina rankas, padėdamas nešulius ant to tikrai nekonservatyvaus stalo, tuomet nukrypuoja kiek į šoną, sklestelėdamas ant oda aptrauktos kėdės su ratukais. Pabandęs pasistūmėti į priekį – užbuksuoja ant gryno kailio kilimo ir besiskeryčiodamas sugeba kažkaip sujudinti ir netoliese ant metalinių konstrukcijų stovinčias, aukcionuose įsigytas gitaras (vieną iš jų puošia NET AC/DC narių autografai!!! Kitą - Ozzy Osbourne autografas!!!), kurias laikė čia daugiau dekoraciniais sumetimais, nes pastaruoju metu neturi jokio noro, tiksliau – muzikinio pagyvėjimo, nei brazdinti jas, nei skambinti baro sekcijoje stovinčiu fortepijonu. Nepakančiai šnypštelėjęs atsistoja ir pasinėšėja kėdę, pastatydamas ją ten kur jam reikia bei atsisėsdamas. Kažkaip keistai suklusęs, keletą sekundžių tyli, tiriamai spoksodamas tai į Lynn, tai į Sonią. Kramtė apatinę lūpą, tramdydamas savotišką prajukimą.
- Tikriausiai jums, mergaitės, užteko laiko susipažinti,-prasitaria su kreiva, kone pajuokia, kiek bevaržysi – savanoriškai išsiraičiusia šypsenėle lūpose, toli gražu nekaifuodamas nuo reiškinio, jog šį kartą suleidus dvi ožkas į tą patį gardą jos ėmė badytis ragiukais, suvokimo. Kur bobos, ten intrigos – dėl šito buvo visiškai tikras. Galėjo jam akis išbadyt, o vis tiek būtų užuodęs įtampos tarp merginų tvaiką ir sugaudęs integruotais jutimėliais neigiamo energijos spektro kurstomas vibracijas,-Aš nemulkinsiu nei vienos iš jūsų,-Stark`o rimtumas ne tik trenkia it perkūnas iš giedro dangaus, bet ir plūsteli žvarbiai kaip šalto oro ciklonas,-Žinau, kad visi trys esam skirtingi kaip... Pepės kojinės, bet taip jau susiklostė aplinkybės, jog dirbsime išvien, todėl labai tikiuosi iš jūsų abejų profesionalumo,-gali pasirodyti, jog Tonis sugalvojo viešniom papamoklausti ir iš dalies tai yra tiesa. Kartais puikaus pilkosios masės funkcionavimo neužtenka tam, kad žmonės suvoktų elementarias tiesas. Kartais jas reikia ištarti žodžiu, akcentuoti. Kone primena Dešimt Dievo įsakymų! O taip. Visi (krikščionys) juos žino. Visi (krikščionys) galėtų išvardinti bent keletą iš jų nepadvejoję. Paprastai religijos nepraktikuojantieji jų nesilaiko, bet žiū, jeigu kam susišvies juos išklebėti balsu, kiekvienas iš mūsų blogiausiu atveju pasumuos, kiek tų įsakų yra sulaužę. O Tonis, galbūt ir bandęs pradaryti kompanionių sąžinės bei loginio mastymo duris, žinojo, jog jam užtektų ir to, jog damos atkreiptų dėmesį bent jau į beldimą.
- Tu...-beda pirštu į Heston apsišarvuodamas neįtikėtino griežtumo įsakmumu,-nerūkyk mano namuose, o tu...-nuveda tą pačią judinamąją galūnę į Scott neatsileisdamas,-atsisėsk,-iš karto pradeda šefuot neleisdamas nė vienai iš jų pagalvoti, jog Stark`as leisis, kad su juo būtų fakinama ir projektas „Sučiupkim Lisbeth!“ pavirstų į operaciją „kvailystė“, nes visi čia yra per daug išdidūs laikytis elementarios tvarkos. Arba per dideli lepšiai atsispirti provokacijoms,-Jauskitės kaip namie tik... Nerūkykit,-atlyžta, pirštais trindamas akis ir viduje tiesiog raudodamas nuo aštraus, niekaip neišsivadėjančio rūkalų kvapo, kuris ne tik priminė, bet ir suteikė antrą kvėpavimą Tonį apsėdusių pagirių blogumui – taip smarkiai dirgino uoslę, kad galva vėl įsisopėjo, nors prieš dešimtį minučių atrodė, jog suveikė nugurktas aspirinas. Tik nuleidęs kanopėlę atkreipia dėmesį į iš po vakar užsilikusią, į „braslietų“ dėžutę taip ir nepadėtą baltojo aukso, deimantais inkrustuotą apyrankę, kurią čia pat ir nusijuosia, nerūpestingai pametėdamas ant stalo, it čia būtų ne viršum trisdešimties tūkstančių eurų kainuojantis papuošalas, o koks pigus šūdniekis.
- Turiu tik vieną sąlygą,-dar kartą prabyla, labai nuoširdžiai žvelgdamas į brunetę, dėvinčią sudžiuvusių samanų spalvos švarką,-Ji,-vangiu galvos linktelėjimu nurodo tam tikrą kryptį,-Ashlynn Claire Scott. Nusikaltėlė iš didžiosios N ir net neabejoju, jog jeigu tau pavyktų surinkti visus jos nusikaltimų įrodymus, pasodintum šią nenaudėlę už grotų iki gyvos galvos trims gyvenimams. Bet ji yra ta pagrindinė jungtis, raktas, net neabejoju – visas žemėlapis, atvesiantis mus prie Rapace. Todėl privalai tą suvokti ir Lynn savanorišką indelį į visą šį reikalą gerbti. Aš savo ruožtu pasirūpinsiu, kad Scott užrauktų savo specifinę veiklą,-meta itin reikšmingą žvilgsnį į Ashlynn, tuo pačiu mėgindamas užfiksuoti, ar bent jau josios akyse nežaižaruoja pasipiktinimo kibirkštėlės, kurias galėjo įžiebti entuziastingai besireiškiantis, keistas vyro atvirumas. Nenutuokė kiek toli driekiasi Sonios žinių apie Scott ruožas, bet norėjo apsidrausti bet kokiu atveju ir Heston su mūsų didžiai gerbiama Niujorko Hitman`e supažindinti bent jau tiek, kad visa ši trijulė galėtų nutuokti, iš kokio molio jie visi drėbti ir pasistengti tą molį toleruoti, nesvarbu kokiu kvapu jisai atsiduodantis,-o tu nebandysi jos sukompromituoti bei nesugalvosi vienu šūviu nukepti poros zuikių – Lisbeth ir jos, nes... Vau,-akimirką nutyla itin akcentuodamas savo kūno kalbą – akimirką atrodė taip, it būtų pritrenktas kokios tai nuostabybės,-Po tokio profesinio pasižymėjimo būtum tiesiog karališkosios šeimos įšventinta į riterius,-vyro tonas skambėjo kiek per daug sarkastiškai, todėl krenkšteli, lyg primindamas sau, jog turi elgtis diskretiškai,-Rimtai. Nesileisk užvaldoma godulio,-priporinęs tiek visko, tieeek visko, pastebi, jog sėdėjo kiek išsitempęs ir tarsi norėdamas atpalaiduoti susikausčiusį kūną, energingai pasipurto.
- Dabar tiek man, tiek Ericsson...-tikrai nenorėjo įžeisti Sonios, bet nuoširdžiai negalėjo prisiminti jos pavardės, tad tiesiog akimoju tvinkteli idėja, prilipinti jai šmaikščią „klyčkę“,-būtų pats metas išgirsti ką žinai apie Rapace. Detaliai,-savaime suprantama į kurią sąlėkio dalyvę vyras kreipėsi, su mąslia profesoriaus išraiška pirštais glostinėdamas smakrą, o labiausiai tai, kas ant jo želia,-Ericsson...-dabar jau akivaizdžiai mėgaujasi ta mažyte, nedora avantiūra su merginos praminalu,-Nesikuklink ir tu,-paplaiksto ore ranka, lyg paskatindamas Sonią mestelėti tokios pat pakraipos informacijos, kokia pasidalinti buvo paprašyta Scott ne tik balsu. Visgi viena iš šių moteriškų farė ir ji turi žinot dalykų, apie kuriuos kontrastingai jokių duomenų sukaupę nėra aplinkiniai.

Lynn spardantis ir norint pasirodyti kietu riešutėliu, prajunka, nes nenumatė, ką daugiau šiai begalėtų pasakyti. Žinoma, nežinojo ką ir daryti, o tas ją nervino. Sudėtinga buvo kovoti su savo a la prigimtimi nebūti fare ir tuojau pat nepričiupti tos moters. Bet ji juk galėjo ir klysti. Kartą jai tai pasakė jos bosas. Juk tu galėjai ir klysti. Juk Diego vaikinas norėjo paviešint viską, juk jis ir galėjo nudėt savo meilužį dėl tų pačių babkių. Žinoma, tai nebuvo įrodyta, o mirusiojo vaikino seseriai reikėjo tepasakyt „byla kol kas neuždaroma“, bet dar dvidešimt metų ir sueis senatis. Pasvėrė savo ir merginos jėgas. Už šią buvo keliolika centimetrų aukštesnė ir aiškiai stambesnė, bet staigiam puolimui trukdytų nemažo paviršiaus ploto kavos stalelis, o dar net nebuvo įsitikinus, ar ši ginkluota. Statė save į suknistai didelį pavojų, bet neatrado kitos išeities apart vaidint ramią ir nerūpestingą. Staigiai skėsteli žemyn ant sofos ir nusičiupus dar vieną cigaretę, šią prisidega, bet jos nepriglaudžia lūpų pora. Ši kol kas smilksta. Taip darydavo, kai iš susijaudinimo negalėdavo net oro per burną nuryti, tai ką jau kalbėti apie sunkius dūmus. Netrunka išgirsti, kad artinasi dar vienas asmuo, kuris, tikriausiai, išbaigs šią mirtinai malonią kompaniją. Stark‘o pasirodymas jos nenuramino, tik privertė susikurti galvoje dar daugiau teiginių su klaustukais gale, kurie, atrodė, atsakymų net neturėjo ir liks retoriniais.
- Žinai, juokinga, bet mes jau pažįstamos, aš vos jos neprikirpau, - nežiūrėdama nė į Tony, nė į Lynnash, prakalbo, sunkiai pakeldama akis nuo didėjančio pilko ploto, kol galiausiai prisidėjus prie lūpų, trukteli į plaučius ir išpučia dūmus. Net neatkreipė dėmesio, jog namo šeimininkas prieš tai kažkokio „Džarvio“ prašė tikslingai keist orą patalpoje. Buvo pripratus prie dūmų „aromato“, tad, tikriausiai, užbėgęs Tonis uždūstų. Nukračius pelenus į prieš tai pakrikštytą peleninę, sužiūro į vyriškį visiškai rimtu veidu, bet šio ištartas žodis „profesionalumas“ lūpų kampučius pakelia aukštyn, o pati įtraukia dar vieną dūmą, burnoje iš naujo pajusdama tokį aštrų ir seniai pamėgtą skonį. Pirmąją cigaretę sutraukė būdama septyniolikos pasivogus iš motinos. Juokinga, kaip prieš pat baigdama mokyklą norėjo būti panaši į motiną, nes tėvas nerūkė.
Gavus vos ne įsakymą tuojau pat užgesinti cigaretę, pasijaučia it mokinukė prieš valdingą direktorių, kuris pagavo ją rūkant mergaičių tulike. Žinoma, kad, užgesindama vadinamąją vinutę į karstą ir kilsteldama rankas aukštyn it sakydama, ne, pone, aš nieko nedarau, paklūsta, nors dar liko daug gero traukti į save. Kai vyras prakalbsta tiesiai į ją ir vien į ją, palinksta į priekį, alkūnėmis įsiremdama į kelius ir pasiruošus apdoroti visą informaciją, kokią šis tik ruošės jai išrėžti.
- Ketini ją reabilituoti? Žinai, aš galiu tau padėt ir pasiūlyt įstaiga, kuri vykdo tokias pačias paslaugas, - nesusilaiko nuo komentaro, nes nieko sau negalėjo padaryti. Juk buvo tik žmogus. Matydama, kad jos humoro jausmas šiai publikai nėra suprantamas, atsidūsta, nusverdama beviltiškai galvą. - Gerai, tebūnie. Bet man bus labai sunku.
Iškvėpia didžiulį oro gūsį, susilaikydama nuo papildomų replikų pačiam vyrui, kuris, kaip spėjo, buvo toks per didis, kad įsimintų jos tikrąją pavardę.
- Visų pirma, Heston. Mano pavardė, jei mėginai ją atsimint, yra Heston, - pataiso šį ir tęsia: - Federalai vis dėl to nėra tokia šūdo krūva, kaip aš galvojau, - pradeda neplačiai šypteldama ir sukoncentruodama savo dėmesį baltus sportbačių galus. – Pirštų antspaudų neradome, bet fotorobotas mus nuvedė į Kariuomenės duomenų bazes. – tęsė savo prakalba išsitraukdama užrašų knygutę, kurios niekada neištraukdavo iš švarko, kurį dėvi veik visąlaik, ir pradėdama skaityt pagrindinius faktus, kuriuos ten susižymėjo. - Lisbeth Rapace. Nuo devintos klasės mokėsi Niujorko Karo mokykloje, po to įstojo į kariuomenę. Tarnavo Hamiltono Forte Brukline. Visi jos vadai ją charakterizavo kaip labai disciplinuotą ir pavyzdingą. Porą metų dirbo prie kompiuterio, tvarkė karininkų sąskaitas, vėliau – ir misijų ataskaitas, jas keldavo į duomenų bazę. – balsas buvo išsausėjęs ir be emocijų. Tiesą sakant, viską perskaitė bent dešimtis kartų, galėjo tuos faktus ir išpyškinti atmintinai, bet visada likdavo galimybė, kad kažko tokio svarbaus galinti ir nepaminėti. – Dvidešimt trejų tapo Vilkų būrio vade. Stebėtinas šuolis, tiesa? – klusteli pakėlus akis ir nuleidžia jas žemyn. – Dar ketveri metai tarnybos Afganistane ir staiga ji apkaltinama su savo būriu susprogdinus mažą kaimelį. Įrodymų trūkumas ir visas būrys išteisintas. Mėginome rasti bent vieną, bet, - tyliai nutęsia, vėl pervesdama puslapį, - visi mirę. Radome jos motina. Našlė. Noomi Rapace dirbo Niujorko rotušėje socialinės rūpybos vadovo sekretore. Dabar gyvena Švedijoje ir atrodo nė nenumananti, jog jos duktė yra įsivėlus į kažką. Ir pabaigai, jos socialinis numeris. Be to, yra deklaravus save kaip nepriklausomą kompiuterių specialistę, bet sąskaitoje pagrindiniame Niujorko banke yra tik penki doleriai. Stebiuosi, kaip ją anksčiau nesusidomėjo FTB, - nusistebi užversdama užrašų knygutę ir atsiremdama į sofos, kuri net neprilygo jos namuose stovinčiai, atlošą.

Visas Lyn pasaulis šviesesniais dažais „persitapo“ kuomet patalpoje nuaidi jau pažįstamas triukšmingas šnypštimas, vagišei negalintis taip asocijuotis su niekuo kitu, kaip tik su virš toną sveriančių masyvių banko saugyklos durų atsivėrimu. Nors toje pačioje patalpoje su panele Heston „stirksojo“ vos keletą minutėlių, o panašaus tipo situacijose - kuomet randasi reikiamybė siekti kokio tais tikslo ne vienai pačiai, bet bendromis jėgomis - slapta trokšdavo, jog suburtoji kompanija būtų skurdi (geriausiu atveju iš dviejų asmenų), teko nors sau pripažinti, idant mieliau dirbs kad ir dešimties individų kolektyvinėje grupėje negu poroje su viena vienintele fare. Svetainėn įžingsniavęs asmuo tikimybę, jog abi moterys kibs viena kitai į gerklę ne vien perkeltine šio posakio prasme, sumenkino nuo maksimalios iki kone neegzistuojančios. Lig šiolei akimis tarsi siekusi išdeginti kompanionei priklausančias, dabar „žabakles“ nuvairuoja į Stark`ą, pakeliui jas „pamodeliuodama“ taip, kad net Čingischano pavydą savo kraupumu sukelti galintis žvilgsnis nebebūtų TOKS žudikiškas. Nenorom ima suprasti - netgi jeigu „Merchant of Death“ pasirūpins ją „padaboti“ nuo visų tų „angelų sargų“, ji vis tiek niekuomet nepajėgs su jais bendrauti netampydama sau nervų. Širdyje iki pat tos akimirkos, pakol gaus mirtiną šaudmenį į kokį svarbų organą, bus užsmaugta, nudurta ar kaip kitaip išplėšta iš gyvenimo (tik taip ir teįsivaizdavo savo galą... nusibaigti natūralia mirtimi jai tiesiog nelemta, kadangi ji pati prisišaukia pavojus, kaip ir jie prisišaukia ją - šita sąveika tarsi priešingų magnetų polių, kurie, kaip žino net pradinukai, traukia vienas kitą), mentus priskirs prie savo priešų. Ne todėl, kad jaustų jiems neapykantą, nes taip ir nėra - supranta tuos uniformuotus žmogučius, anų darbas gaudyti visokiausius padugnes, tokius kaip ji. Nusipurtyti įpročio privengti bet kokios prigimties komunikacijų su teisėsauga neleis nuo pat dvylikos metų galvoje gausiais tumulais besiblaškantys vien negatyvus prisiminimai, surišti būtent su pareigūnais.
Į komedianto surengtą spektaklį panėšėjantis vyriškio mėginimas sėdimajai nutupdyti skirtą baldą pristumti arčiau stalo ir tą veiksmą atlikti nepasikeliant nuo minėtojo baldo Scott šį tą primena. Ogi primena tai, kad vienintelė iš visų čia susirinkusių neatrado kur atsisėsti. Kalbant atvirai - mieliau įsitaisytų ant kilimo nei sėstųsi ant tos pačios sofos kaip Sonya; tačiau tokiems vaikiškiems „pasispardymams“ čia ne laikas ir ne vieta. Tokią mintį patvirtina ir Tonio išpostringauti žodžiai, pasak kurių vertėtų joms dviems išlikti profesionalioms. Aišku, Ashlynn atveju vadinamasis „profesionalumas“ reikštų gebėjimą nė neatsidurti tokiame „trio“, bet kam kabinėtis prie žodžių? Esmė akivaizdi - „nesudirbkit viso plano savo bobišku priešiškumo demonstravimu“. Kas jau kas, o Ly nė už ką šitaip nepasišiukšlintų, ypač kai nuo to iš dalies priklauso ir jos pačios ateitis. Pelniusi tiesioginį paliepimą sėstis, paklusniai, nors ir nenorom nubindzina prie tamsiaplaukės moters bei klesteli šalimais, per sumaniai apskaičiuotą nuotolį - ne taip arti, kad būtų galima ją pasiekti ištiesta ranka, betgi ir ne taip toli, jog „Da Vinci of our Time“ turėtų kraipyti galvą ton ar kiton pusėn užsinorėjęs dėmesį nuo vienos merdžynos „permesti“ ant antros. Tylėjo lyg už gausybę nuodėmių Dievulis būtų iš jos kalbos dovaną atėmęs, lūkuriuodama kada bus užkalbinta tiesiogiai, su prievole atsakyti. Vyro beriamų žodžių klausėsi įtempusi ausis tarsi vilkė, išsiruošusi į medžioklę, tačiau „veizėtuvams“ leidžia kiek nuklysti link ant staliuko abejingai pametėtos apyrankės, kuri, kaip vos dirstelėjusi supranta, esti „Shamballa Jewels“ dirbinys, įkainotas šaunia sumele. Nepuoselėjo idėjų nusisavinti šitą blizgutį, bet pomėgio tokius niekniekius tyrinėti bei analizuoti nu niekaip neatsikratys, tikrai.
Užslėptai smalsų papuošalo apžiūrinėjimą nutraukia vos ne krūptelėti privertęs iš trijų tikrinių daiktavardžių sudėliotas derinukas, atskleidžiantis josios realųjį vardą. Tai, kad Anthony suteikė tokios tematikos žinių prasižengėliams vaikytis savo gyvenimą pašventusiai moteriai, dar visiškas niekis palyginus su besitęsiančia prakalba. Visa beveik teigiama pavirtusi Lynnash nuotaika išnyksta mikliau nei „čipsų“ pakelio turinys sumanius šį pasidalinti su keletu draugų. Viskas, ką Stark`as pasakė, nuo pirmo iki paskutinio žodžio buvo gryniausia teisybė, o ją girdint esybę sugelia smarkiau nei Michael`io Jackson`o fanui, kuomet ant minėtosios įžymybės buvo pilamos srutos. Į kalbantįjį akių nepakelia - iki pat to meto, kai šis galų gale nutyla, nejudėdama, nemirksėdama, netgi nealsuodama it patekusi transo būsenon stebeilijasi į pavienį tašką ant žemės. Nesijautė turinti teisę supykti už tiesmukai išdėstytus tikslingus duomenis. Ateityje turbūt dar paklius ne viena akimirka, kai teks girdėti va tokio va plauko kalbas apie save, ir nieko jau nepakeisi, sesut, pati kalta. Turės priprasti. Išsiduoti, idant viduje staiga pasijuto lyg suspardyta sunkiais kareiviškais batais negeidė, tad suskumba snukyčio išraišką perjungti į bereikšmį, jokių jausenų neperteikiantį režimą, kortuoti mėgstančių žmonių „pokerio fizionomija“ užvadintą.
Akivaizdžiai meta ignorą ant visų Ericsson pravardę ką tik gavusios moterėlės replikų; net namiokas apie kitokią Ly veiklos nutraukimo alternatyvą nepaskatina atsikirsti. Visų pirma, tai ir taip žinojo, jog labiau nusipelnė pūti belangėje nei antro šanso pasirinkti gyvenimo būdą teisingai; o antra - dabar protingiau būtų visus pykčius pasilaikyti sau ir susitelkti ties juos visus tris draugėn subūrusiu tikslu. Sony pradėtus dėstyti faktus apie bėglę išklauso gan dėmesingai, atsižvelgiant į tai, kad tuo pat metu stengėsi atsikratyti vidinių prieštaravimų dėl „išpažinties” savųjų žinių apie Lisbeth tema. Protas griežtai draudė prasitarti apie savo praeitį girdint farei - neaišku, ar šia galima pasikliauti. O apie savo praeitį neužsiminti niekaip nepavyktų. Vis dėl to, būna tokių momentų, kai prisireikia daryti tai, kas dūšiai visai nemiela. „Ericsson” leidus suprasti, jog daugiau jau nebeturi ką pridurti, dalinimąsi turima informacija perima Ash.
-Su Wasp susipažinau kiek daugiau nei prieš dvejus metus. Keliomis mano banko sąskaitomis pradėjo domėtis federalai, o Rapace pasisiūlė šias įslaptinti taip, kad eilinis hakeriūkštis prie jų niekaip neprisikastų. Tuomet nieko iš manęs neprašė, tik užsiminė nepamiršti, jog lieku jai skolinga ir kad tą skolą kada nors teks grąžinti,- ką mažiausiai norėjosi dėstyti girdint Sonyai išsako pirmiausia, kol nesuspėjo apsigalvoti. Klausantis kaip sklandžiai bei ramiai reiškia mintis veikiausiai nepasidingotų, idant viską iš savęs spauste išspaudė. Kažkaip net lengviau palieka... Tačiau dar nenutyla, mat naudodamasi pažintimis apie Lis iškapstė daugiau nei skurdų bei neintriguojantį teiginuką, bylojantį kad ši esti paprasta programišė.- Tikrasis jos užsiėmimas - tikrai ne nepriklausomos kompiuterių specialistės. Lisbeth veikia žmonių grobimo bei informacijos išgavinėjimo srityje,- baigtinį sakinį ištaria su šiam pritinkančia intonacija, sufleruojančia jog vėl atėjo laikas prabilti Stark`ui.

Tonį visai nelauktai užplūdęs optimizmas privertė prieiti išvados, jog šis susirinkimas einasi sklandžiau, nei tikėjosi ir visokios mintys realizuoti kokius nors isterinius, mokomosios pakraipos pasišūkavimus susiskaldo į tokias mažytes daleles, kad nuo šios akimirkos jų sulipinti į vieną formatą butų nebeįmanoma. Kėdė pasidarė tokia patogi, idant dingojosi, jog sėdi minkštutėliame zefyre arba putniame kamuoliniame debesy, organizmas pats sugeba save apgauti ir užmiršti pagirių simptomus... Net erdvioje patalpoje pasklidęs, uoslę nemaloniai dirginantis tabako tvaikas tampa toks skaidrus, kad vyras jo kurį metą paprasčiausiai neužuodžia. Tačiau keistas pagyvėjimas nuslūgsta kartu su čia pat parėjusiomis Sonios replikomis, kurių dėka ramiai nemirtingo žmogaus prado narve tūnojęs vilkšunis ima skalandyti kaip pašėlęs. Tiesiog privalėjo mestelėti keletą akmenukų į josios daržą ir įtemptas, siauras Stark`o žvilgsnis, gręžęs merginos kaktoje skylutę tampa kone išankstiniu signalu, perspėjančiu Heston, jog vyras neketina liežuvį apvėlusių žodžių taip lengvai praryti.
- Žinojai, kad į tą tavo „Marlboro“ raudoną...-ryškų, kone rėksmingą gerai žinomos firmos ženklu papuoštą pakelį įsidėmėti nebuvo taip ir sudėtinga. Gamtoje visi nuodingi gyviai yra apsipavidalinę iššaukiančiais, ryškiais raštais, spalvomis, tad ar ne ironiška, jog „Marlboro“ tinklas stipriausias savo cigaretes įkišo į isteriškai raudoną pakelį?-prideda salietros, dėl to cigaretė susmilksta greičiau ir tu žinoma surūkai jų daugiau?-vyro nedidukas lyrinis nukrypimas, pasižymintis ale tuo, kaip dosniai Stark`as kartkartėmis gali padalyti minties perliukų, kuriuos asmeniškai traktavo kaip nenuginčijamą faktą, savo kontekstu, nors kita vertus, kiek labiau paskirtimi, nereikalavo atsakymo, todėl tęsia,-Tai paaiškina, kodėl primeni šiluminės elektrinės kaminą per šildymo sezoną,-pamaivūniškai primeta dar ir vajė susimąsčiusį kokį, apsvarstantį ką tik išveblentų žodžių junginių prasmę, nelyginant ši, it kokia Marko Aurelijaus citata reikalautų gilių vidinių pasiprotavimų. Kai kurioms rūkančioms merginoms iš tiesų pavyksta savo žalingą įprotį paversti netgi elegantišku procesu, tačiau Sony visa savo išorine gyvastimi, ypač manieromis primena prasirūkiusį diedą (ir šiaip diedą), per klaidą įgrūstą į išvaizdžios merginos kūną. Nūnai į galvą tvinktelėjo net pasvarstymas, ar Heston kartais nėra viena iš tų, nešančių vaivorykštės spalvų vėliavą bei pripažįstančių josios simboliką. Viena mintis ginė kitą ir šovusi pavymui maloniai paprašė vyro nesiblaškyti bei nepasiduoti provokacijoms, nes juokinga. Juk kažko panašaus reikalavo iš merginų. Akivaizdu, su pastarąja užduotimi geriausiai dorotis sekėsi Lynn, kurios ugningas temperamentas prasiveržia tik tuomet, kai vyriški pirštai drąsiai glamonėja kiekvieną jos kūno kertelę arba penetruoja makšties sieneles. Norėdamas apsaugoti savo gerovę nuo Sonios atkirčio, kuris dideliu tikimybės procentu galėtų pabandyti taikytis į Stark`o nervų centrus, akimirkai „išeina“, o akims pabandžius susirasti Scott veidą, visai netikėtai pastebi pailgą stačiakampę dėžutę, kurios ankstyvą rytmetį vyro namuose dar, kiek pamena nebuvo. Turėdamas šiokių tokių įtarimų, tačiau iki galo nesuprasdamas kas čia do daikts, pasvyra į šoną taip, kad tik per plauką nenuvirsta visu gražumu ant žemės. Aukotis, kaip esamasis laikas parodė, buvo verta, nes pastangų ir rankų ilgio užtektinai pakako tam, idant tasai atsibastėlis atsidurtų vyro letenose. Obadijas prieš keletą kalendorinių dienelių viešėjo Kuboje verslo sumetimais ir nebūtų Steinas Steinu, jeigu neparvežtų Toniui kokių nors lauktuvių. Aną kartą gavo iš bičiulio labai šaunų rankinį laikrodį, o dabar – penkiolika šviežutėlių „Cohiba Sublime LE 2004“ pačių geriausių cigarų, kokius tabako meistrai sugebėjo per daugel metų savo amato praktikos ištobulinti, išgryninti iki meistriškumo, Marijos žemėje. Tokius dalykus vyras, net ir nerūkantis užskaitydavo. Galėtų drąsiai pripažinti, jog minėtosios rūšies kietai susuktų tabako lapų vamzdžiai visam gyvenimui pakeitė Stark`o suvokimą apie cigarų rūkymą ir jei anksčiau diedus, amžinai papsinčius cigarais šleiva, niekinama šypsena palydėdavo, tai dabar gavo dozę motyvuotos, pagarbios tolerancijos. Nieko nelaukęs, plačiai, kuo plačiausiai atlapoja medinę dėžutę, siūlomai atkišdamas viešnioms turiniu vaišintis, o kol šios krapštosi (jei krapštosi), greitai sulaksto pasigriebti kelių būtinų gręsiančio ritualo atributų. Tie cigarai, veikiau primenantys dūmų pavidalo desertą, pasižymintys šokolado bei juodųjų pipirų aromatais, keptų lazdynų riešutų bei karamelės atspalviais, minkšta, švelnia „pieniška“ trauka, tiesiog idealiai tiko prie škotiško vieno salyklo viskio „Macallan 1851 Inspiration“, išsiskiriančio lengvomis medienos ir citrusinių vaisių natomis. Taipogi a va toki „bajoriški“ rūkalai esti pridegami būtinai degtukais ir nuskabomi atitinkamu instrumentu, liaudyje pramintu „giljotina“. Nebuvo tikras ar viešnios neatsisakys išlenkti jei ne taurelės, tai bent jau kelių alkoholio gurkšnių, tačiau kaip čia atrodytų, jei atsigabentų tik vieną stiklinę ir visoms čia išsiduotų, koks egoistas iš tiesų yra. Į vietą sugrįžta akimoju, visą turtą pasidėdamas ne ant ko kito, o ant to paties mandros formos stalo. Kadangi buvo pats metas kaip tik įmanoma labiau susikoncentruoti į merginų šnekas, turėsiančias glaudžiai šlietis su Lisbeth Rapace asmeniu, atsilošia kėdėje, atvožia galvą ir spoksodamas į lubas, gaudo kiekvieną iš Heston lūpų išbyrantį skiemenį, kad jau šioji suturima informacija pasidalinti sumojo pirmoji. Savo priešą pažinti kaip tik įmanoma geriau tiesiog būtina ir pateikta užklausa vyrui atneša numatytą rezultatą - naudą. Nors tam tikras žinių srautas Stark`ui pasirodo esantis netikėtu. Kur kas labiau tikėjosi išgirsti tragišką pasakojimą, kaip Lisbeth aštuonerių patyrė lytinę motinos brolio prievartą ar kažką panašaus, žodžiu, moteriškė apturėjo siaubingą, sunkų gyvenimą, baisią vaikystę ir tai pavertė ją visiška psichopate, už dorą, sunkų darbą gerokai labiau pripažįstančią nusikalstamus kraštutinumus, tačiau, pagalvok tu tik, sužinojo, jog ji tarnavo kariuomenėje ir vėliau susišiko taip, kad jeigu ta motera būtų nusprendusi toje kariuomenėje pasilikti, dabar ši sueiga aplamai nevyktų, o „Prekiautojo Mirtimi“ peties nedarkytų palengva gyjantis randas. Štai ateina ir Scott eilė pasidalinti savo žiniomis. Tebekarpė ausimis intensyviai, be perstojo veizėdamas į viršų, į stiklinį kupolą, atveriantį vaizdą į žydrą padangę. Galbūt pradžioje ir užsimagėjo vyrui leptelėti girdint, kokia Lisbeth šaunuolė, kaip šioji padėjusi Lynn sutvarkyti opią problemėlę ir ironiškai pavadinti ją, kuo blemba? Banditų pasaulio Motina Terese? Beeet tam tikra oracijos dalis, adekvatus tam tikros tiesos suvokimas (nors greičiau tiesiog prisimena šį tą užkritusio) paverčia vyrą olimpiniu fakelu akimirksniu. Užsiliepsnoja akyse, sukruta. Labai staigiai ištiesinęs visą galinę savo kūno pusę, o tai reiškia, jog ne tai, kad tiesiai atsisėdo - pakilo vikriai ant pačių kojų, įsispokso į Ash su visiškai neįskaitoma fizionomija. Jei sėdėtų ant puodo, būtų galima pamanyti, jog spaudžia rudį, ir tas rudis nelenda, nors tu ką, tačiau čia kitokios aplinkybės, kitokia situacija. Buvo išraudęs, išplėtęs akis taip, kad šios panašėjo į porą apystambių sniego gniūžčių, su juodais akmenukais centruose, užgniaužęs kvapą, persitempęs, kol pratrūksta energingai strikinėti, reikšti laimę bei desperatišką, tačiau pozityvų jaudulį ne žodžiu, bet kūnu. Momentas Toniui rodėsi toks didingas, kad galvoje nūnai suskambusį tiek pat didingą Em Džėjaus „Give It To Me“ megahito priedainį kažkuriuo momentu išplėšia balsu. Tik el duderino pamiršo, jog esti varginamas pagirių, o kuomet smegenom, žymint ūmiai pagyvėjusios fizinės veiklos bei minimalaus deguonies sušvokštimo faktorius buožė ima tvinkčioti baisingais skausmais, labai greitai nurimsta. Neketindamas aiškintis kas jam čia užėjo (nors buvo akivaizdu – ekstazė daužtelėjo žmogų), visų pirmiausia nusičiumpa dėžutę, kurią atsigabeno tiesiai iš dirbtuvių, prie kurios turinio kurį metą atsidavėliškai plušo. Neėmė net paras dėl to, kad pirminis Stark`o planas subyrėjo kaip eilė surikiuotų domino kaladėlių. Išgimdė geresnį, kur kas labiau įtikinamą. Pradaręs „talpyčią“, nurisnoja link sofos siekdamasis merginų, o kadangi tuodvi sėdėjo pakankamai nutolusios viena nuo kitos, užima tą tarpą, veik inertiškai į jį suvirsdamas - vieta tiesiog rezervuota Toniui.
- Kai sukau galvą kaip ištaisyti keletą mūsų operacijos, juk galima tai vadinti operacija, ane?-primeta, jog jam atseit labai svarbi sėbrių nuomonė šiuo klausimu,-Aaaah, spragų man dingtelėjo, jog kažkokiu būdu turėsim tarpusavy komunikuoti, jei nesuvokiat kodėl, paaiškės vėliau. Ir tuomet aš susipratau ir sutvėriau juos,-išsitraukęs nediduką peršviečiamą, aptakų prietaisiuką, kurio viduriuose gerai įsižiūrėjus galėjai pastebėti miniatiūrines esminės, paskirtinės konstrukcijos detales, iškelia jį kiek į viršų tam, kad susmegtų kompanionių dėmesys į šį didžiai demonstruojamą daiktą,-Patogūs, nepastebimi, nepavojingi, tvirti, elegantiški,-vardina gerėdamasis, akivaizdžiai didžiuodamasis šiuo savo darbu tiek pat, kiek ir visais kitais – labai,-Be to, skleidžia tokias minimalias elektromagnetines bangas, kad siųstuvai ne tik nesąveikauja su bet kokiu kitu, net didesnėmis elektromagnetinėmis savybėmis pasižyminčiu įtaisu, o tai užtikrina labai stabilų ryšį, bet ir yra praktiškai nesusekami. Apie tai, koks milžiniškas koreliacijos pasiekiamumo diapazonas aš jau nekalbu,-kiek tik įmanoma išsamiau bei tuo pačiu suprantamiau pristatęs savo išradimą po deramos įžangos į naują temą, pašauna iš vietos, nes kai yra toks pritvinkęs entuziazmo, nustygti jam neįmanoma. Bent jau nebuvo išsiblaškęs ir prieš tai gestais nurodė damom tuo gėriu taikiai pasidalinti – kiekvienai po vieną į vieną ausį. Patikrinti ar siųstuvai veikia? Pfff. Viskas ką sukonstruoja Stark`as veikia nepriekaištingai.
- Taigi tu esi skolinga Lisbeth paslaugą,-konstatuoja su Ly nenuginčijamai sietiną faktą netrukęs sugrįžti į „savo“ pusę, priešais draugiją. Galų gale atkirtus pašalinėms smulkmenoms galėjo pereiti prie kertinio viso ko akmens bei pasidalyti atsakingo planavimo vaisiais, o kadangi Scott tikrai bus pavesta suvesti šį šaunų trio su Rapace, imasi pasakoti kaip maždaug tai turėtų vykti:
- Prieš keletą mėnesių gavai užsakymą nugalabyti...-erzindamas intriga aplinkinius, nes vajatus kaip to reikia, plekšnoja delnais sau per šlaunis, imituojant būgnų dunksėjimą prieš iškilmingą epizodą,-Mane, nes kažkokį oligarchą užpisau negyvai. Nesunkiai infiltravaisi į „Stark Industries“, nesunkiai sufalsifikavai Haven Richi – MTI specialistės asmenybę, kuri prieš aštuonis mėnesius, perėjusi negailestingą atranką gavo darbą Šešioliktame Sektoriuje,-kalbėti buvo pasiruošęs nekukliai; mažiausiai ko reikėjo, tai užmigdyti savo tauškalais auditoriją, todėl aktyviai gestikuliuodamas, nešykšti ir spalvingos intonacijos,-Ir štai tada tu prisiminei Rapace ir pagalvojai: „Kaip šaunu! Jėga! Pūch! Vienas šūvis – du zuikiai!”. Atsivėrė unikali galimybė ne tik papildyti banko sąskaitas solidžia sumele, bet ir grąžinti skolą Wasp, kurią susirasi nesunkiai, nes net neabejoju, turi ryšių ten kur mudu su Ericsson neturim ir niekada neturėsim,-tai kas, kad Sonia priminė savo pavardę, nuo šiol ji didžiai Ericsson!-Pristatysi jai mane. Ana bus patenkinta dėl to, kad tavo dėka galės užbaigti su manimi ką pradėjusi. Pagalvokit, pašalinus mane nebeliktų to entuziasto, pagrindinio nenutylančio liudininko taip ir laukiančio kada Lisbeth bus sulaikyta. Ji sėkmingai pasislapstytų, bylą po kurio laiko užrauktų, o Wasp gyventų kaip gyvenusi, blogiausiu atveju pakeitusi asmenybę ir emigravusi į Skandinaviją,-gana netikėtai balsu garsiai apmąsto vieną iš Rapace galimų veikimo, savęs ištraukimo sausai iš balos alternatyvų. Tarp svarbiausių liudininkų nepaminėjo Evelyn, bet tai suprantama, nes šiai už nemalonią patirtį pakerštauti rūpėjo tiek pat, kiek jaunikliai gegutei, be to Salt ir taip turi ką veikt. Toli gražu neketino gailėti išsamumo bei argumentų,-Bet kadangi ieškomoji yra, kaip spėjo paaiškėti, neprasta su kompais, kad neliktų jokių įtarimų, „Stark Industries“ darbuotojų bazėje, į kurią nėra jau taip ir sunku įsilaužti, dėl visa ko įkėliau tavo profilį, anketą, jei sušlubuotų pasitikėjimas tavimi ir ši sugalvotų visą autentiką patikrinti asmeniškai,-pliurpė taip greitai, it užsuktas, kad vyrui prireikia akimirkos kvapui atgauti,-Po velniais, aš tau net darbuotojo kortelę padirbau!-ekscentriškai pareiškia net neketindamas gilintis į pastarojo žygdarbio nebūtinybę ir ar tai padės kam nors suprasti, kas per š glūdi paslaptingame voke, kurį vyras čionais atsinešė.
- Rask Vapsvytę, suorganizuok susitikimą baugioje, atokioje vietelėje. Kas joje dėsis, numatyti negaliu, bet Ericsson, per siųstuvus išgirdusi grumtynių arba šaudymo garsus, įsiveržk ir tada BANG!-šūkteli, vaizdingai šmėstelėdamas rankas,-Supakuosi Lisbeth ir mes visi gyvensim ilgai bei laimingai,-išlenkia išdidžią šypseną, puikuodamasis net savo smulkmeniškumu, primenančiu kone paranojiškumą, kurį buvo nesunku identifikuoti vyro pasakojime, sąmoningai užkibus ties tam tikromis jojo vietomis. Iš tiesų kabliukų, už kurių logine prasme būtų nesunku užsikabinti, bodinosi kaip anarchistas žento gėlių vaiko. Done. Savo indelį į projektą įnešė. Išaušo tobulas metas prisidegti pergalingai cigarą ir parūkyti jį kaip padoriam žmogui, nes vyro aplinkoje slankiojantys snobai pavertė tai kažkokiu ritualiniu fetišu su griežta savotiška kultūra bei nuostatomis. Per praėjusį, ne tokį jau ir ilgą laikotarpį spėjo daugmaž išsikrauti, jautėsi toks fainas, kad net sumoja aptarnauti damas – paruošia trejetą cigarų rūkymui (nuskabo jųjų galiukus), papilsto gėrimo (bet kokiu atveju keli gurkšneliai nesusuks galvos mergaitėm taip, kad šios taps grėsme pėstiesiems bei kitiems eismo dalyviams), nučiumpa degtukus bei sugrįžta prie viešnių, įsitaisydamas tarp jų abejų sofoje.
- Už...-neleisdamas Lyn bei Sony pamiršti kokį charakteringą, žemą bei gražų balsą turi, kilsteli stiklą,-tikėkimės, sėkmingą, sklandų bendradarbiavimą,-užtvirtinti tostą čia jau buvo mandagumo reikalas ir visa dūšele jautė, jog to reikia. Sėkmės ritualais, žinoma neprisišauksi, tai tebūnie trijulė bent jau atitinkamai užfiksuoja atomazgą.

Atskirai nei panelė Scott Sonya į Tony akių nespigino ir netyrinėjo kiekvieno šio judesio. Paprasčiausiai, šiuo metu net lakiojo padebesiais, galvodama apie „Milžinus“, brolį su tėvu ir kiek šie alaus išmauks. Vėliau nesinorėjo tesintis motinai, kodėl ši leidusi jiems taaaaaip nusigert. Na, gerai, viena bus atsiskaitinėti motinai, o ką ji pasakys Fleko pavydžiai draugužei? Tik žodis „Marlboro“ sugrąžina į esamą erdvę esamu laiku.
- Ar čia šiaip pastebėjimas ar rūpinies, kad anksčiau laiko nepasimirčiau? – atsako jam ir palinkus į priekį, susirenka savęs lėto žudymo reikmenis ir juos susideda į švarko kišenes. Taip ir panūdo vos tik išėjus surūkyti bent tris cigaretes, vien dėl noro pamaištauti. Švelniai tariant, dėjo, nors ir neturėjo ką, ant Stark‘o noro pasirodyti misteriu Galvočiumi. Labiau rūpėjo kuo greičiau susitvarkyti reikalus, o tada jau per wap‘ą pasitikrins ir rezultatą. Jei pasiseks, galbūt prie stadiono bus dar neprasidėjus trečiam ketvirčiui ir pamatys gyvai, kokiu rezultatu sužaidė jos išaukštinama ir dievinama komanda. Vyro pastangos pasiektį kažkokią dėžutę neatsistojant lieka nepastebėtos ir pačios Heston, kuri su neslepiamu susidomėjimu jį stebi. Ne taip kaip kai kurie, savo emocijų reikšti nebijojo, nes šių reiškimas kartais net labai sėkmingas dalykas yr. Sakykim, jei su priešais sėdinčiu žmogumi kalbėsi bejausme zombio fizionomija ir balsu, tai šis ne tik ignoruos tavo tariamus žodžius ir priekvailiu palaikys, iš patirties tai žino, visi jos anglų mokytoją tokiu laikė, bet ir nepajus nieko. Todėl kaskart ką nors apklausinėdama mesteli ir žiupsnelį emocijų: pasipiktinimą, užuojautą, šiek tiek sarkazmo ir pajuokos. Ir, vualia, žmogus pradeda kalbėti. Žinoma, to visai nejaučia tie, kurie turi psichologinių problemų (kitaip jų ir nepavadinsi, nes bejausmis žmogus nėra sveikas). Atkišta cigarų dėžutė priverčia susivilioti siūlomu „skanėstų“. Rūkydavo ir cigarus. Tikriausiai, dėl to kaltas yra jos įstojimas į „Vyrų klubą“. Yra dviejų rūšių farės – tos, kurias siunčia spręsti tik smulkių buitinių konfliktų ir šiaip pažeidimų, už kuriuos net paros tikriausiai negautum ir to kietosios, kurios yra įrodžiusios, kad nėra skystablauzdis, gali atlaikyti tokį patį spaudimą ir fizinį krūvį kaip ir jų partneriai patinai, bei beveik nuo jų nesiskiria. Žinoma, sudėtinga būna tada, kai Sonya aplanko visų moterų iškeiktas PMS, bet tada ji netampa žliumba, oi ne. Dar piktesnė ir siundanti ant viso pasaulio. Pasirinkus vieną iš priešakinės linijos, šį prideda prie nosies ir trukteli į save oro. Aromatas buvo toks užburiantis taip ir reikalaujantis kuo greičiau paragauti. Net neprilygo tiems cigarams, kuriuos gimtadienio proga dovanojo savo broliui, o šių dėžutė veik atsiėjo puse algos, o jai taupė devynis mėnesius. Teliko luktelt, kol pašnekovas suruoš viską šio rankų darbo meno kūrinio skanavimui reikmenis.
Užtikrintai ir net tylutėliai padidžiuodama savimi pabaigus solo partiją, kuri, kaip pastebėjo, Toniui atnešė naudos, užsikiša ir užrašų knygutę vidinėje švarko kišenėje, klausydama Ashlynn. Na, taip ir tikėjos. Jei ne suknistas susitarimas, tai tikriausiai tuojau pat pultų skalambyti varpais, kad šita nusikaltėlė atsidurtų už grotų. Jei neatsidurtų, tai ją nupaveiksluotų, išsaugotų jos DNR ir piršto antspaudus duomenų bazėje, „netyčia“ šiuos prasiuntinėtų po visą šalį, nežinojo, gal šioji padarius žioplas klaidas ir už Niujorko ribų, , mesteltų juos ir „Interpolui“. Žodžiu, iš kailio išsinertų, kad ta moteris sėdėtų kaliuzėje. Na, bet gaus kitą. Tik jos kalinimas nebus toks ilgas, kaip ji tikėjosi tą dieną, kai užėjo pirmą kartą į „Gulmirą“. Kelis kartus pati ištyrus įkalčius pareigūnų mirties byloje nerado moters kaltės įrodymų. Abu buvo nušauti iš nugaros tarnybiniu NYPD ginklu, bet ne iš vieno nebuvo iššautą. Kraujo lašų išsidėstymas ant užpakalinės sėdynės rodo, jog ten sėdėjo žmogus. Tad Lisbeth tikriausiai turėjo bendrininką. Kitaip to paaiškinti negalėjo. Tad, jei neatsisės iki gyvos galvos, tai gal kalėjimą paliks jau gerokai raukšlėta ir su keletą žilų plaukų. Žinoma, Toniui apie tai neužsiminė, nes pati mergina sakė per kažkurią iš daugelio spaudos konferenciją, tad gal šis išgirdo per televizorių. Na, visa šalis tai išgirdo. Brolis pajuokavo, jog kai Lisbeth Rapace sėdės priešais juos apklausų kambaryje, paspaus jai ranką ir paprašys autografo, nes per visą jų abiejų darbo laikotarpį, nei vienas nusikaltėlis nebuvo toks ieškomas kaip ji.
Nežinia kelintą kartą Entoniui išsidirbinėjant, ar kokį velnią krečiant, į šį per daugiausia dėmesio jau nebekreipia, nors vis tiek sekė akimis, kol šio sėdimoji neatsiduria tarp merginos priklausančių. Šiam pradėjus kalbėti, dabar stebi tik dėžutę, kurioje tūnojo kažkokia miniatiūriniai aparatai, veik panašėjantys į ausines. Kai vyras iškėlė vieną jų aukštyn, prisimerkė, kad galėto geriau į šį įsižiūrėti. Tikrai priminė ausinę. Gavus galimybę paimti šį daikčiuką į rankas, tą ir padaro, padėdama jį į delną ir dar labiau prisimerkus apžiūrinėjo. Pamėgino jas sulyginti federalų nešiojamomis ausinėmis, bet jos šitam daikčiukui toli gražu neprilygo. Iškart galvoje atsiranda nemažas kiekis šio Tonio išradimo pritaikymui. Jei prasidėtų jų masinė gamyba, būtų lengviau visiems. Sakykim, infiltruotiems. Dažnai tenka pasikliauti jų žodžiu, nes klausymo įranga būtų iškart demaskuota ir galėtum ruoštis jau kitoms laidotuvėms. Ar šiaip komunikuojant tarpusavy. Kiek dar Stark‘as turi išradimų, kurie iki šiol nėra pritaikyti visuomeniniam naudojimui? Vyriškiui vėl prakalbus, atsisuka į jį ir klausosi, nors žodžių dariniai ir buvo dedikuoti Lynn. Jau žiojosi taisyti savo pavardę, bet nutilo, nes suprato, jog tai beviltiška. Matyt teks susitaikyti, jog Tonio Starko smegenų masėje trumpalaikės atminties srityje yra pažeidimas, kuris neleidžia jam atsiminti jos pavardės.
- Na, reikia tikėtis, kad jos nesupa koks dešimtis vyrukų ir užteks mūsų trijų. Arba ji nėra visiška psichė ir vos tik pamačius tave su Scott nepuls jūsų abiejų nudėt vien dėl to, kad ją radot, - kišteli galimus scenarijus, nes visko galėjo būti. Iš gyvenimiškos patirties žinojo, kad ir kiek besiruoštum, kad ir kiek pastangų įdėtum, kad ir kiek atsarginių planų sugalvotum ir scenarijų būtum numatęs, vis tiek kažkas gali neišdegti ar atsirasti visai nesuplanuota. – Bet man patinka tavo planas.
Tikriausiai, labiausiai laukė momento, kada galės parauti to į tabako lapus susukto stebuklo, tad šį perimus į savo rankas, pasižiūrėjo į šio galiuką, ar siš dega tolygiai ir prisidėjus prie lūpų kitą galą, pripildo burną dūmų jais pasiskaniuodama. Dabarties pririotetų sąraše šeimos nariai su varžybomis pasislinko visu punktu žemyn, nes negalėjo atsisakyti galimybės pasimėgauti tokia brangenybę. Vyrui ištarus taurę, kilsteli savo, dar padvejodama, ar turėtų gerti, bet vis numanė, jog salyklinis gėrimas labai pritinka prie cigaro skonio, tad šio, galima sakyti, lyžteli ir padeda stiklą ant stalo, toliau besimėgaudama „trūbele“. Nors ir norėjosi cigarą surūkyti kaip pagal visas taisykles, dvi trečiąsias, bet turėjo sau pripažinti, jog dabar labiau reikalinga yra kitus, tad šį palieka smilkti atrėmus į tą pačią vazą, pati atsistodama ir pasiraižydama.
- Buvo malonu susipažinti, - kilsteli lūpų kampučius skirdama savo žodžius Lynnash. – Dar susisieksime, - tarsteli ir Toniui ir įsidėjus ausinę į prie krūtinės esančią priekinę kišenę, išeina pro duris, netrukdama atsidurti ir automobilyje. Laikrodis prietaisų skydelyje pranešinėjo, jai dabar pat išvažiuos, tai jos broliui ir tėvui reikės palaukti tik kokias penkias minutes automobilių stovėjimo aikštelėje, tad, nenorėdama gadinti vis dar jaučiamo cigaro skonio, neužsirūkius užveda „Mustangą“ ir tvarkingai išvažiavus, palikdama už nugaros turčių rajoną.

Nors ir buvo šeštadienis, bet „Stark Industrines“ sudarytame vietiniame žodyne tokio žodžio net negalėjai atrasti. Milijardinėje įmonėje niekada negalėjai miegoti. Žinoma, paprasti tarnautojai šiandieną miega ilgiau, tvarkosi namų buitį ar iškylauja kur nors viešuosiuose parkuose, tik ne užkietėję darboholikai, tokia kaip Natasha Romanoff.
Penktadienio vakarą, skirtingai nei jos bosas, praleido vyno taurės ir knygos draugijoje. Na, bent jau taip bylotų jos alibi paprastiems žmogeliams, kurie net nenutuokią apie antrą jos asmenybės pusę. Vakarą praleido su Nick Fury karštai ginčydamasi ne dėl ko kito, o dėl jos boso, Tonio Starko. Kitas Natashos bosas, tas, kuris pasirūpino, kad dabar ją su Toniu sietų glaudūs darbo santykiai, nebuvo įsitikinęs, jog jis yra pasiruošęs tam, ką „S.H.I.E.L.D“ organizacija saugo daugiau nei dvidešimt metų. Apsistaugė vienas ant kito, pagrasino, bet po poros minučių trukusios tylos, mergina žymiai vyresniam ir daugiau patirties turinčiam vyriškiui nusileido, nors pasakė, jog šis klausimas dar bus aptariamas ne vieną kartą. Galvojo, jei nuolatos apie tai užsimins ir tikrai nepasiduos, kol nelaimės viso tariamo karo.
Ryte pabudo kaip visada anksti, nes bent vienas nukrypimas nuo dienotvarkės ir žiū, susipainioja ir susipina visa kita, ką esi paplanavęs. Dvidešimties kilometrų maršrutą sutrumpino iki penkiolikos, nes iki šiol skaudėjo šoną, kurį susitrenkė besitreniruodama sporto salėje porą dienų atgal. Pastebėjimas, kad truputi aptingo tikrai nepadėjo susiimti, tad nusprendžia, kad kitos savaitės pradžia bus savęs vėl suėmimo į rankas kurso pradžia. Vos įėjus pro laukųjų duris, iškart nusivilko prakaitu permirkusius sportinius drabužius, o savo muzikos grotuvą liečiamu ekranu mestelėjo ant staliuko, pati persikeldama į vonią, kurioje pasirūpina plaušine nutrinti visas nebegyvas odos ląsteles nuo kūno paviršiaus. Tada viskas klostės palyginus su įprastinėmis darbo dienomis, kai tikrai reikia skubėti, greitai bei monotoniškai – pusryčiai su šviežiomis ekologiškų apelsinų sultimis ir avižine košę pagardinta šaukšteliu cukraus, savęs „įspraudimas“ į apatinį trikotažą bei viršutinius drabužius, plaukus susikėlimas aukštyn į kuodelį bei makiažo pagalba išryškinimas savo visus gražiausius veido bruožus. Kvepalus nelabai mėgo. Visada manė, jog svarbiausia, kad oda kvepėtų švara, o ir prie mėgiamų juvelyrikos dirbinių su perlais kvepalai niekaip nesuėjo. Žinoma, turėjo vieną kitą brangų buteliuką kvepalų, kurios yra gavus dovanų. Prieš pat išeidama nešiojimo kompiuterio dėkle nerado kompiuterio, tad truputi pasinerdavo, nes visai neatgamino atminties plokštėje, kur šiuo naudojosi paskutinį kartą. Teko kuo greičiau kopti aukštakulniais aukštyn į miegamąjį, rizikuojant pačiai neprarasti pusiausvyros, nes įrengti laiptai į antrą aukštą buvo be turėklų ir labiau bijančiam neurotikui šie pasirodytų net pavojingi naudoti. Įsitikinus, kad tikrai nieko nebepaliko skirtinguose namo kampeliuose ir turi viską, ko jai gali be prireikti, lipa į savo „Ford“ ir išrūksta į darbovietę, prieš tai užsukdama į artimiausia „Stark Industrines“ pastatui „Starbucks“ kavine bei nusipirkdama puodelį „Dobilo“ pavadinimu užvadintos juodos kavos su cukrumi. Užmatė ir „Frappuccino“, tad pagalvojo, jei bosą atras darbe, juk negali žinoti, kas šaus į galva ponui Toniui Starkui, jį tikrai pradžiugins puodeliu kavos gėrimo.
Biure praleido aštuonias valandas ir negalėjo teigti, jog nieko neveikdama. Pasirodo, jei padarai senus, vakar atidėtus darbus, paaiškės, jog tai ne viskas ir tu dar veiklos iki soties. Atspausdinus paskutines sutartis, kurias ruošėsi nuvežti Toniui tiesiai į namus, išjungia kompiuteri ir susideda visą savo elektroninę įrangą į krepšį, kuris daugiau panašėjo į rankinuką ir už kurį yra paklojus daugiau poros šimtų dolerių. Daiktams pinigų negailėjo, nes gaudavo dvi algas, kuri viena jų buvo tokia simbolinė gan, o kita net labai geras įvertinimas, o ir tikėjo šventai posakiu, jog šlamančių su savimi į kapus nenusineši, tad gyvenk taip, kad tau būtų patogu ir malonu. Žinoma, be daiktų pirkimo papildomai remdavo visokius Niujorko kultūros fondus. Įsėdus į automobilį, pastebėjo, jog visiškai pamiršo pasiimti su savimi „Frappuccino“ plastmasinį puodelį į vidų, tad šis visiškai ir, tikriausiai, nebebuvo tinkamas gerti, tad atsikračius bereikalingu balastu arčiausiai stovinčioje šiukšliadėžėje, vėl sėdo atgal į sidabrinį coupé automobilį ir grįžo į tą patį „Starbucks“ paviljoną, kur užsako kitą saldaus ir karšto kavos gėrimo porciją išsinešimui, kurią tikrai pristatys Starkui. Na, jei šis nebus apleidęs namų, dėl kokios nors išpešiotos ir perdažytos vištos. Važiuodama aukštyn į „Gulmira“ vedančiu taku, prasilenkė su automobiliu, kurio vairuotojo įžiūrėti neįstengė, bet pažinti šį buvo labai lengvą. Mintyse spėjo pasiklausti savęs, kokį velnią šeštadienio vakarą Heston, ta rimta CSI kriminalistikos ekspertė veikė pas Tonį? Automobilį ir jo numerius įsiminė pirmą kartą, kai su ja kartu važiavo į nusikaltimo vietą, mėgindama paaiškinti, kur kas stovėjo ir kur kas griuvo. Iki šiol sandalyje galėjai pamatyti kraujo, tik šis jau seniausiai buvo sukrešėjęs ir išdžiuvęs, bet jei kas nors sugalvotų išvėsinti patalpą, tai jam mėnesio praviromis durimis neužtektų, nes niekas nepanaikintų slogaus drėgmės, šleikščiai saldaus kraujo ir aštriai smirdančio šlapimo tvaiko. Atrodo, šią vietą anksčiau Lisbeth buvo atradę benamiai. Užvažiavus į aikštelę, automobilį pastatė netoli laukųjų durų, netrukdama užmatyti, jog viduje dega šviesa, o blausiai apšviestame asfaltuotame perimetre stovi Honda motociklas. Vakarėlis? Paėmus plastmasinį puodelį į vieną, o rankinę į kitą ranką, uždaro automobilio dureles, pati atsidurdama prie laukųjų durų, kurias atidaro alkūne ir įeina į vidų.
- Toni, gal tai ne mano reikalas, - pradeda, kol neužlipus į erdvę svetainę, pamato, jog jos bosas tikrai ne vienas. Teko nutilti. Kažkodėl visuomenei žinomo vyriškio reputacija privertė pagalvoti apie tokias nešvankybes, kurias galėjo išdarinėti šis su dviem moteriškos lyties atstovėm, bet galvojo reaktyviai, tad su antru kvėpavimu pamėgino galvoti proaktyviai ir įtikinti save, jog vyriškiui šių dviejų damų draugijoje atsidūrė dėl visai kitokių priežasčių, bet jų pati nesuvokė. – Labas vakaras. Aš tikrai netrukdysiu, tik užvežiau „Frappuccino“ ir pora dokumentų, kuriuos rytoj išsiųsiu japonams, - mėgino šypsotis, bet tam jėgų neatrado. Ne todėl, kad Tonis su moterim, bet dėl to, jog per dieną lakstydama iš vieno „Stark Industries“ galo į kitą su vis kitu reikalu nusivarė. Padėjus ant neįprastos formos stalelio, kurį pati ir padėjo išsirinkti, kavą ir rankinę pastebi vazą, kurią pati išrinko su nuorūkomis. Tikriausiai, Sonya nuopelnas, nes atmintyje ne tik įsirietė jos asmeninis juodas „Mustangas“, bet ir potraukis dažnai užtraukti dūmelį.
- Natasha Romanoff, Tonio asistentė, o tu būsi... – atsisukus į Scott, užveda ją ant kelio, nors, tiesą sakant, nelabai jai ir rūpėjo, kas ji tokia. Žinoma, šios kuriamas kietos mergaitės įvaizdis privertė mintyse iš šios nusišaipyti. Odiniai rūbai... O taip, ji bloga.

Dabarties momentu įnirtingai besivystantys „debatai“ apie rūkymą pro Scott ausis praslysta nepelnydami nė menkiausio suinteresuotumo; bent jau tokį įspūdį gali sukelti merginos apatiškumas kuomet kiti du kompanionai diskutuoja „Marlboro“ cigarečių sudėties bei žalos tematika. Savą nuomonę turėjo apie daugelį dalykų, šis - irgi ne išimtis. Teisybė, rūkalai gal ir duoda kažkokį ten „kaifą“, tačiau jų keliami nuostoliai pernelyg dideli, kad ji valiotų sau leisti teršti plaučius dervomis. Paprasčiausiai negalėjo susivaryti savo organizmo, o susivaryti savo organizmą lengvai galėtų patapusi priklausoma nuo nikotino lazdelių. Pirma - lygiai taip pat kaip ir sportininkai, taip ir ji „dūmyti“ negali dėl nuolat patiriamo fizinio krūvio, kuriam atlaikyti švari kvėpavimo sistema esti tiesiog būtina. Antra - šiek tiek menkiau žinoma, tačiau irgi tiesa - mėgstantiems traukti dūmą žaizdos gyja prasčiau bei lėčiau, o Lynnash įvairūs susižeidimais esti neišvengiami kaip Saharos dykumos klajokliui neišvengiamas patekimas į saulės kaitrą. Teiginiai gal ir svarūs, bet nematė prasmės reikštis šiame dialoge ir aiškinti panelei Heston, kaip antai po kokių dešimties metelių ir išvaizda, ir fiziniu pajėgumu ši primins penkiasdešimtmetę bobikę. Stengtis pakeisti kitų žmonių gyvenimo būdą ar atvesti šiuos į protą - ne Lynn darbas. Svarbiausia, pati neužsiima lėtu savęs žudymu; ar bent jau savo kūno žudymu, nes viduje buvo bebaigianti užsismaugti darydama tai, kam visa esybė ėmė pamažu priešintis prieš gerus penkerius metus. O vis dėl to... išimčių juk randasi praktiškai visur, nia? Tai va. Tokia pasitaiko ir šičia, kuomet Ly atkišama gerokai virš penkių šimtų dolerių kainuojanti cigarų dėžutė. Visokio ten šlamšto tikrai nepapsėtų, bet praleisti progą pasimėgauti šituo gėriu atrodytų paprasčiausiai kvaila. Vieną Cohiba Sublime paima, ir net neprireikia šio apuostinėti prisikišus prie nosies - pasakišką dvelksmą pajunta iš karto. Kaip gaila - godų žvilgsnį nuo šio gėrio tenka netrukus atplėšti prisiminus - dar ne laikas blaškytis, gi net neprieita ta „posėdžio“ dalis, dėl kurios jie visi čia ir susibėgo.
Maža kaip Stark`as galėjo sureaguoti į josios balsu išklotas žinias, tačiau, net ir labai stengdamasi „įsikirsti“ į šio individo charakterį, niekaip nebūtų numačiusi, idant jis pratrūks demonstruoti itin pozityvią savo vidinę būseną nelyginant dešimtmetis berniukas, kuriam tėvai pažadėjo nupirkti taip norimą radijo bangomis valdomą žaislinį lėktuvėlį. Vaikiškai žavingas džiugesys priverčia nejučiomis per kokį milimetrą kilstelėti lūpų kampučius į viršų, taip suformuojant santūrų šypsnį. Jos per prievartą iš savęs išlaužtas pasisakymas atnešė naudos, ir tai suteikia keistai malonų pojūtį; tokį, koks atsiranda darant gerus darbus, padedančius doriems žmonėms. Vyrui atsisėdus ant sofos, smalsiai įsižiūri į jo atsineštą stačiakampio gretasienio formos „talpą“, mat visiškai aišku - šitą dėžutę būtent dabar jis nusičiupo tikrai ne be reikalo. Naujai sukurto aparačiuko pristatymą išklauso įdėmiai, visas išvardytas savybes uoliai susikraudama smegeninėn. Kaip kietai! Nuosava ryšio linija. Vos sulaukusi paskatinimo miniatiūrinį išradimą pačiupinėti, atsargiai suima šį nykščiu bei smiliumi. Išsamiau panagrinėti visus mažutės susisiekimo priemonės pliusus neleidžia eilinį kartą suskambę Tonio žodžiai, šįkart dedikuoti jai vienai. Galėjo laisvai toliau tyrinėti tarp pirštų laikomą „žaisliuką“ ir tuo pat metu puikiai girdėti ką kalba „Da Vinci of our Time“, tačiau jau yra tekę patirti - ne visi žmonės supranta, kad jų įdėmiai klausomasi, jei neturi akių kontakto su savo „publika“. Gaudydama kiekvieną žodelytį, po kelis kartus mintyse pakartoja esminius faktus - Haven Richi, MTI specialistė, Šešioliktas Sektorius... Sakyti tą patį po kelis kartus nebuvo linkusi, o tuo pačiu ir kitus žmones versti daryti tą patį nemėg0. Atminties kloduose išgalėdavo sutalpinti daugybę žinių apie būsimą užduotį, kurios, vėliau tapusios nereikalingos, su laiku savaime išsitrina; kad įsidėmėtų dabartinį planą stengtis nė neprireikia - viskas aišku bei paprasta; o paprastume juk ir slypi genialumas. Ryškių spragų nematė, gal nebent vieną - milžinišką pavojų, į kurį vyriškis nutarė save pastūmėti. Apie šitai jam užsimins jiems likus dviese. Finalinis šūktelėjimas sparčiai smegenų vingiais skriejančias Ash minteles pakreipia geltono, standartinio A4 lapo didumo voko linkme. Vadinasi, šis irgi bus „padovanotas“ jai. Tolimesnėje kalboje nugirsta liepiamoji nuosaka jau kaip ir reikalauja bent minimalaus atsako, todėl linkteli galvą gavusi „direktyvą“ parūpinti susitikimą su Rapace. Lengva nebus, toji moteris dabar tikrai yra atsargi bei bijo dėl savęs labiau nei katė, atsidūrusi narve su gauja išbadėjusių vilkšunių. Kad ir kaip komplikuota bebūtų ją aptikti, savo gebėjimais pasikliovė. Niujorkas - milžiniškas miestas, mėginimai jame surasti pavienį žmogėną prilygtų bandymui gausiame miško skruzdėlyne aptikti reikiamą skruzdę. Nors… Turint reikiamų pažinčių misija susisiekti su Wasp nėra TOKIA jau neįveikiama. Jei tik reikės, pereis per visus „Didžiojo Obuolio“ nusikaltėlių lizdus, pradedant keturiolikmečių „kietuolių“ gaujomis, besitrainiojančiomis visokiomis pakampėmis, ir baigiant galingiausiomis mafijomis.
„Prekiautojui Mirtimi“ maloningai nutarus pačiam paruošti cigarus iškilmingam rūkymo „ritualui“, nekantriai susigrąžina jau pridegtą tabako produktą į savas letenėles. Tai, kad pastoviai netraukia į save visokio ten pigaus mėšlo, visai gali sudaryti klaidingą įspūdį, idant nepaspringdama teisingai įkvėpti tabako dūmų ji nemoka. Bet ji moka! Per tuos metus, kuriuos leido kovodama dėl išgyvenimo žiauriame gatvės pasaulyje, ne kartą buvo įsiliejusi į vieną ar kitą panašaus kaip ir ji likimo paauglių šutvę. Tuomet sekdama vyresnių vaikėzų pavyzdžiu ne tik rūkė. Die, dar nė septyniolikos nesulaukusi jau buvo išbandžiusi tiek visokio šlamšto, kad dauguma asmenų net paprasčiausiai išvardinti tiek narkotinių medžiagų neįstengtų. Priglaudusi Cohiba Sublime galiuką prie lūpų, pripildo burną magiško dūmų skonio. Priklausė taip nepagarbiai vadinamam „visuomenės atmatų“ sluoksniui, bet dažnai sukiodamasi tarp aristokratų prisirankiojo naudingų etiketo normų bei žinių iš bendrojo išprusimo. Taigi. Nors „suktinių“ rūkymas esti skirtas daugiau vyrams, tam tikras taisykles žinojo ir Ly. Tarkim, kad neverta pernelyg dažnai „įtraukinėti“ - kur kas geriau prailginti malonumą. Užmačiusi, jog Anthony ketina viešnioms įteikti po viskio taurę, rankoje vis dar laikomą „ausinukę“ saugiai patalpina kišenėn, o atlaisvintąja galūne suima permatomą gėrimo indą. Alkoholis išties kenkia koordinacijai, o važiuojant Lynnash pamėgtu greičiu vienas netikslingas vairo kryptelėjimas reikštų „pizdec“; tačiau negi galiama atsisakyti siūlomo „gyvybės vandens“? Pritardama trumpučiam tostui, taipogi kilsteli stiklą bei nugeria kelis kuklius gurkšnelius. Gėrimas pasirodo toooks skanus, kad dar kartelį paskanavusi tabako dūmų, dabar jau susipila į save visą stiklinės turinį. Koks skirtumas, važiuos lėčiau - taip sau pažada. Aišku, tokį pasižadėjimą užmirš vos užsėdusi ant motociklo.
- O taip, man irgi. Labai malonu, - replikuoja savotišką Sonyos atsisveikinimą tokia miglota intonacija, kad net prityrusiam psichologui pasirodytų keblu suprasti, ar tai tėra subtili pašaipa, ar nuoširdus atsakas. Kuomet „Ericsson“ patalpoje nelieka, prieš savo pačios valią išleidžia palengvėjimo kupiną atodūsį. Pasijuto žymiai geriau! Noras prisimesti nebyle tiesiog išgaruoja. Lėtai pasukusi galvą „Merchant of Death“ pusėn, kurį metą nesėkmingai bando nuryti ant liežuvio galo kybančius žodžius, kuriuos netrukus vis tiek išsako.
- Juk supranti, kad tai labai... labai pavojinga, - prabyla, vėlgi vargiai perteikdama, kaip priima visą šį reikalą - teigiamai ar neigiamai. Balse girdėjosi kažkas panašaus į kaltinimą, o štai veide matėsi kažkas tokio... tokio vėjavaikiško. Jei atvirai, tai dviprasmiškai viską ir vertino. Gavo progą įsivelti į dar vieną rizikingą „aferą“; dėl to vos laikėsi neėmusi krykštauti, ploti delnais ir strikinėti panašiai kaip neseniai darė Tonis. Deja, radosi ir antra, ne tokia blizgi medalio pusė - ta pati rizika galios ne jai vienai, labai gali būti jog vyrą kaip nors sužeis. Jos pačios gyvybė merginai senokai neatrodė toks jau vertingas daiktas; tuo tarpu vien mintis idant sėbrui galėtų kažkas blogo nutikti žadino keistą nerimą. Va kodėl komandinis darbas ją taip atbaidydavo - negana to, kad dirbdama ne vienetiniu pavidalu negalėtų tvirtai patikinti, jog viskas eisis sklandžiai, tai dar tenka nuogąstauti dėl kitų „kolegų“ sėdynių. Toliau vystyti šią prakalbą sutrukdo dar vienos asmenybės apsireiškimas Gulmiroje. Tik išgirdusi moterišką balsą, „veizėtuvus“ sutelkia ties šiojo savininke. Jokios prasmės toliau čia svečiuotis kaip ir nebuvo likę, o raudonplaukės pasirodymas pateikia pretekstą gražiai „pasiplauti“. Kuomet - kaip netrukus paaiškėja po prisistatymo - Natasha Romanoff parodo iniciatyvą pažindintis, savojo vardo neištaria kiek ilgiau nei normalus žmogus. Trumputį laiko tarpsnį galimų atsakymo variantų krūvelės viršuje pūpso prieš trejetą mėnesių pradėtas naudoti Brooklyn Heath pseudonimas; na, juk įpročiai lieka įpročiais, juos „išrauti“ būna sudėtinga. Visgi, Tonio namuose kam nors prisistatyti išgalvota tapatybe teisę jautėsi turinti tokią pat, kaip ir musulmonė moteris viešumoje vaikščioti su mini sijonėliu.
- Ashlynn Scott, - prataria palikdama sau tik spėlioti, ant kiek keistai Natashai galėjo pasirodyti pernelyg ilgas mąstymas prieš pasakant tokį paprastą dalyką. Ant staliuko padėjusi vis dar laikomus viskio taurę bei pusiau surūkytą tebesmilkstantį cigarą, pakyla nuo jau „nutupėto“ baldo, trumpai dirstelėdama į Stark`ą. - Pranešiu, kai tik su ja susisieksiu, - užtikrina, turbūt ir taip suprantama, kad įvardžiu „ji“ įvardydama Lisbeth. Nepamiršta pasisavinti ir voko, kuriame, kaip sumojo iš anksčiau girdėtos oracijos, „tūno“ specialiai jai pagaminta „Stark Industrines“ darbuotojo pažymėjimas. Vau, netgi tokios smulkmenėlės apmąstytos... išties, kiek laiko šitas planas buvo kurptas?
Metusi tarsi „ate ate“ sakantį žvilgsnį tiek namo savininkui, tiek ir Romanoff, ištrepsi laukan. Apsižergusi savo Hondą, tvarkingai užsimaukšlina šalmą bei išvairuoja iš kiemo, netrukus leisdama numylėtosios dviratės transporto priemonės varikliui užriaumoti lyg savo viršenybę demonstruojančiam liūtui karaliui ir nurūkdama Kvinso pusėn.

Tonį labai lengva išprovokuoti. Yra vienas didžiausių karštakošių, kokius tik žemelė nešiojo ir Viešpatie, kaip gerai, kad jau gavęs ypatingą dovaną, arba tiesiog tapęs puikių genų auka – paveldėjęs legendinio ginklų kūrėjo Howard`o Stark`o išmonę nebuvo apdovanotas kokiais... telepatiniais sugebėjimais ar tokia aštria įžvalga, kad žmonės, kuriantys „Melo teorijos“ serialą pagrindinio vaidmens atlikėjui įkvėpimo semtųsi iš „Mūsų Laikmečio Da Vinčio“. Tokiu atveju ne tik išprotėtų, ne tik siaubingai neapkęstų „Ericsson“, bet ir ją, kaip ir visą būrį tulžingų nekentėtų suburtų į vieną kambarį bei sušaudytų juos visus kaip žydukus Antrojo pasaulinio karo metais. Tačiau, kadangi yra linkęs visas mintis reikiamais momentais koncentruoti tik į save patį, užsisklęsti „o Dieve, koks aš nuostabus“ kiaute, net nepastebi, jog Heston bybaudama kone krapšto nosį. Kad ir ką ji bandytų primesti, kad ir ką ši iš savęs čia Stark`o akivaizdoje laužtų, ji niekuomet nebus pritvinkusi tiek nuostabybės, kiek Entonis, nes jai reikia dar ne vieną krūmą apsisiot, kad gyvenime TIEK pasiektų. Taškas.
Žinojo, jog sutvėrė kone genialų planą ir visa kita jam buvo neįdomu. Prieštaravimų šaudmenys neišlėkė nei iš Heston, nei iš Scott fronto, tačiau, bet kokiu atveju, jų nuomonė vyrui temažai ir rūpėtų. Tegul džiaugiasi abi, jog turi galimybę prisidėti prie kažko žiauriai kieto ir, kad to būtų maža, ganėtinai doro, naudingo visuomenės gerovei puoselėti. Žinoma taika atimtų iš vyro darbą, tačiau santarvės globaliniu mastu įsigalėjimas atrodo tiek pat realus, kiek ir utopija, jog vieną dieną pradės lyti šokoladiniais saldainiais, padangėj skrajos vienaragiai ir visi bus nepaprastai laimingi. Žmonija nuo neatmenamų laikų siekia dermės, taikių santykių, bet ne kartą įrodė, jog kur kas geriau moka kariauti. Bet kokiu atveju Tonis, lig šiolei aprūpinęs JAV aukščiausio lygio karine ginkluote, savo išradimais stipriai įtakojęs medicinos modernizavimąsi bei padėjęs sumažinti alkstančiųjų pasaulyje skaičių dėka genetiškai modifikuotų produktų perversmo, kurį kaip ir daugelį kitų šiuolaikinių inovacijų finansavo karo pramonė, vis vieną šiai planetai pasiūlė dar ne viską, ką galėtų pasiūlyti. Buvo toks patenkintas planu, kurį ne per seniausiai išdėstė nestokodamas detalumo, kad net Sonios mėginimas papirinti džiaugsmingos pažiūros į netolimą ateitį nepasiekia tikslo. Pats žino, jog tokių žmonių kaip Lisbeth veiksenos objektyviai prognozuoti neįmanoma, bet per daug aukštino loginį mastymą ir netgi vylėsi, jog bent kruopelytė jo glūdi Wasp smegenų dirvoje.
Viskas buvo gerai: tostas, toks gardus cigarų kvapas, kad jeigu taip nekvepia rojus, tuomet Tonis nenori po mirties jame atsidurti. Ir kuomet Heston visu savo fiziniu vaizdu parodo, jog ketina šutinti lauk, Stark`ą persmelkia jausmas, jog viskas einasi ne šiaip geriau nei tikėjosi, o tik geryn ir geryn. Net žvilgtelėjęs į Ashlynn lieka nukrėstas keisto telepatinio potyrio, ryšio, jog judu dabar sieja tobulas tarpusavio supratimo momentas. Jeigu visos bobos būtų tokios bjauriai įžūlios kaip Sonya, seniai ieškotųsi sau orgazmo badydamas „šlangą“ kitiems tos pačios lyties individams į subines. Keista, bet Lynn – mergina, kuri, jeigu už profesinius „nuopelnus“ bei pasižymėjimą būtų dalinami ordinai gautų patį aukščiausią, Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento dekretu skiriamą, niekuomet vyrui nervų dilgelėmis nešutino kiek šita geradarė tyrėja. Jeigu ir pagerės kada vyro nuomonė apie Kvinso šutvės delegatus, tai vien tik dėl to, kad Sonya visu savo vidiniu turiniu įrodys, jog įvairaus plauko bjauru aplipusios yra ne tik minėtojo Niujorko rajono sienos.
- Aha, būtinai,-murmteli be jokio entuziazmo, spalvingų priegaidžių balse, kriminalistikos „buržuazijos“ atstovei žodžiu paminėjus faktą, jog trijulė dar daugiausia vieną kartą susiburs į vieną lokalinį tašką. Keista, bet su palengvėjimu Tonis atsidūsta veik tuo pačiu metu kaip ir Scott ir malonus sutapimas priverčia vyrą sukrizenti kaip mažą, nedorą vaikiūkštį. Jie tikrai turi daugiau bendro nei galima įsivaizduoti. Neskubėdamas pasimėgauti cigaru, kurio vis dar neprisidegė visų pirmiausia ištuština savo stiklinę su alkoholiu, nes turi jam stiprią, tačiau vyro asmeniškai neaptiktą, neidentifikuotą, todėl ir dorovinio atsakingumo nepalytėjusią silpnybę. Kad ir kiek laimės, džiugulio hormonų buvo išsiskyrę vyro kūne, labai netikėtas, taisyklingu mąstymu grįstas teiginys priverčia vyrą akimoju persimainyti – surimtėti bei panirsti į savo paties smegenų masę. Mergina buvo visiškai teisi. Vyras stipriai rizikuoja. Bet turėjo tam pagrindą.
- Gyvenimo magistralė, joje prieita atkarpa atvėrė man porą tolimesnio kelio arterijų ir aš pasirinkau kuria iš jų keliausiu toliau,-taria metaforiškai, hiperbolizuotai, labiausiai norėdamas, kad pašnekovė įsikirstų į sakinio dalį, kurioje Tonis mini savo asmenišką bei laisva valia remtą pasirinkimo laisvę. Stark`as apmastė ne vieną scenarijų, puikiai žinojo, jog gali gauti kulką į kokį gyvybiškai svarbų organą net ir mažiausio atsitiktinumo dėka, nes esminis viso ko Rapace sučiupimo istorijoje momentas gali pareikalauti radikaliausių veiksmų. Bet tai vyro negąsdino. Galbūt nuogąstautų, jei turėtų žmoną, būrį vaikučių, tačiau dabar yra vienišas vilkas, gyvenantis išskirtinai tik dėl savęs,-Atmink, kad gyvenimas mėgsta pokštus ir kuomet jis susivienija su tikimybės koeficientu, tvirtas pagrindas gali susvyruoti ir po tavo kojomis,-mesteli, lyg tarp kitko norėdamas priminti, jog rizikuoja ne „Prekiautojas Mirtimi“ vienas. Jam iš tiesų nereikėjo, idant kas nors dėl jo rūpintųsi, nes visi, nesvarbu kas bebūtum – Buda, Vladimiras Putinas ar „Nutella“ veidą išsitepliojęs pienburnis, visi esame likimo įkaitai ir prieš, tai, kas nuo mūsų nepriklauso – absoliučiai lygūs.
Natashos pasišmėklojimo „Gulmiroje“ dabar Toniui reikėjo mažiausiai, nes ši nenuginčijamai yra tas žmogus, kuris dėl vyro nerimautų labiausiai, bet juk sakiau – fatumas dievina išdaigas. Netikėtas Romanoff pasirodymas vyrioką išmuša iš vėžių, bet ne tiek, kad nulaikyti visiškai neutralią fizionomiją taptų neįmanoma. Galbūt pavyks neišsiduoti, sumaniai apsukti merginą, pažįstančią Stark`ą taip gerai, kad drąsiai nuskenavusi jojo veido išraišką galėtų patenkinamu tikslumu pateikti, apie ką šiuo momentu vyras sukąs galvą. Geriausia buvę elgtis natūraliai, todėl paspirginęs savo asistentę santūriu „OH HI!“ žvilgsniu, labai greitai nuveda jį ties viskio buteliu, nekukliai šliūkštelėdamas jo sau į taurę. Scott vietoje dabar pat pasiduotų įgeidžiui pasekti „Ericsson“ pavyzdžiu, todėl merginos aspiracija atsikočioti nuo Anthony trobos pasirodo smarkiai tikėta. Tik po kokių gerų aštuonių – dešimties sekundžių suvokia, idant Ly, Tonio patirties komunikuojant su pastarąja istorijoje, prisistatė tikruoju savo vardu pirmą kartą gyvai akyse regimai personai, kai pats tokios garbės neturėjo, o tai šiokias tokias nusistebėjimo vibracijas pažadina. Kad ir kas darosi su Scott, Toniui tai neabejotinai patinka. Sakoma, nors ir kiek šersi vilką – anas vis tiek žiūrės į miško pusę, bet Stark`ui pakako žinoti, jog tą vilką baigia prisijaukinti ir atsijoti keletą „žavių“ jo būdo savybių.
- Sveika, Natasha,-kiek pavėluotai „pasilabina“, netrukdamas užpilti skrandį šviežiu alkoholio sluoksniu, tamsioms akims palydint Lynnash iki durų tam, kad galėtų apžiūrėti į aptemptas kelnes įspraustą jos sėdynę. Atsistojęs, tiesiu taikiniu nukuria link Romanoff su užmačia privatizuoti „Frappuccino“, mintyse pašlovindamas savo asistentę iki išgelbėtojos. Buvo ne tik vienas iš tų žmonių, kuriems per dieną tiesiog būtina į kūną įsileisti tam tikrą kiekį cukraus, bet ir minėtąjį gėrimą, parduodamą bet kurioje „Starbucks“ kavinėje mylavo kaip močiutė savo anūkus. Netrukęs plastmasinį indelį apjuosti ilgais pirštais bei įtraukti didžiulį desertinės kavos gurkšnį per šiaudelį, susilydo tiesiogine ta žodžio prasme, net nepastebėjęs, jog tuo epiniu momentu, kai po skonio receptoriais nusagstytą liežuvį perbanguoja skysčio vilnis, vyrui mažumėlę sulinksta kojos. Štai kaip jis dievino „Frappuccinus“ ir štai, galų gale, kokie jie skanūs. Nuvožęs apsauginį plastinės medžiagos gaubtą, kuriuo tiekėjas visuomet užsandarina savo gaminį vartotojams, pageidaujantiems gėrimo išsinešimui, šiaudeliu pataršo putnią, Holivudiškos šypsenos baltumo putą, netrukus ją nugriebdamas liežuviu, tam tikro epizodo plotmėje, nejučiomis išleisdamas dejonę, kurią emocijų nedangstantys žmonės išskleidžia atvirai mėgaudamiesi kuo nors beprotiškai gardžiu. Per savo gyvenimą yra išgėręs tuziną „Frapp`ių“, bet kiekvieną kartą juo mėgavosi lyg pirmąjį. Pasičiupęs ir dokumentus, dabar suklastoja savo suinteresuotumą pasidomėti kokias sutartis Stark`as turi sankcionuoti.
- Kaip pasiatostogavai?-nūnai užklausia, negalėdamas nuslėpti fakto, jog jiedu dabar matosi pirmą kartą po to, kai Romanoff buvo paleista septynių dienų laiko tarpui „pailsėti“. Ne, iš mini vakacijos mergina grįžo prieš tris, keturias dienas, bet tam tikrų sumetimų dėka (Tonio tūsinimasis, Tonio lindėjimas garaže atsiskyrus nuo pasaulio, Natashos nelindimas į akis), judviejų keliai prasilenkdavo. Niekada nepamirš tos savaitės, kuri buvo absoliučiai pragariška, nes ne viską tvarkyti savo gyvenime Tonis gali pats. Pavyzdžiui, pririnko visą kalną kostiumų, kuriuos žūtbūt reikia nuvežti į valyklą, be to praleido visus tuo laikotarpiu vykusius tarybos susitikimus, nes nebuvo Natashos, kuri motyvuotų vyrą juose apsireikšti primindama, kodėl vyras kartais turi nelaužyti taisyklių,-Kiek žmonių išgelbėjai? Slaptų operacijų įvykdei? Kiek blogiukų nudobei? Kiek kartų išgelbėjai pasaulį?-pratęsia, antruoju dekanu išliedamas ir tulžį dėl ilgamečio Natali slapukavimo. Žvilgsniu vis dar atseit narstė popiergalius. Nors... Tikrai narstė. Stebėdamas tarpus tarp visų tų atspausdintų teksto sandaros elementų, leidžia pasireikšti vaizduotei ir iš jų dėlioti abstraktaformius ornamentus.

Pirmą kartą gyvenime matytos moters delsimas pasakyti savo vardą vis gi atrodė įtartinokas. Neparodydama veido mimika, kad šią kaip nors sudomino Ashlynn. Žinojo, jog Toniui patinka jukokos panos, kurias be gailesčio kitą rytą iš jo namų turinti palydėti Natasha, bet tokia, kuri net vardą ilgai dvejodama ištarti negalinti, pakėlė jį į naujas aukštumas. Šiai palikus erdvę, Natasha dar kartą nužvelgia su pasibjaurėjimu vazą, kurią teks mesti lauk. Ir nupirkti peleninę. Pirmas punktas nusigavus į „Macy‘s“, kad kitą kartą būtų galima išvengti tokių nesusipratimų. Įtarimų suteikė dar ir Stark‘o tylos pauzė, o šio veidas puikiai išdavė, jog šiuo momentu šis yra paniręs į apmąstymus, tik apie ką? Gal šie susieti su ką tik išėjusią mergina? Vangiai šyptelėjus, vyriškį apdovanojo Tonio meilė „Starbucks‘o“ kavai Natalijai žinomas iš senesnių, labai senesnių laikų. Juk pas šį net nesirodydavo be puodelio „Frappuccino“, nors pati šiam gėrimui nejautė tokios pat simpatijos, kaip jos bosas. Kol pašnekovas buvo sukoncentravęs dėmesį į pateiktas sutartis bei kavos besimėgaujamu, pati tuo metu prieina prie milžiniško lango ir pro šio atspindį žvalgosi pro kambarį, it ieškotų kokių nors pakitimų, kurie galėjo atsirast per nemažą skaičių dienų, kol ji ne tik buvo pasiųsta pailsėti, nors žodžio poilsis prasmę žinanti tik iš Didžiojo anglų kalbos žodyno. Vyrui pasidomėjus jos atostogomis, nejukiomis susiraukia. „Las Vegaso buvusią publiką, vieną, taip pat vieną, ir vėl vieną. Neturiningos atostogos, tiesa?“ Nepakentė tuo, kad Tonis ją puolą dėl to, dėl ko iš dalies mergina net nėra kalta. Nors šis galėjo sugalvoti gudrų planą, kaip nukreipti moters mintis nuo to, ką šis veikė iki jai čia pasirodant.
- Neskaitant to, jog jūsų noras išsiųsti mane atostogų buvo labai netikėtas, šias praleidau tiesiog puikiai. Keletą praleidau Nevadoje kopinėdama olomis, - pateikia oficialią jos atostogų versiją, kurią sukūrė tą pačią akimirką, kai tik įžengė į „Stark Ind.“ pagrindinį pastatą. – O kaip sekės jums? – klusteli, nors žinojo, kas dėjosi su Stark‘u, kol jos nebuvo. Tiesą sakant, ne vienas viršutiniame aukšte dirbantis žmogelis išreiškė susirūpinimą, kur po velnių yra ponas Starkas?!
- Prasilenkiau su Heston automobiliu. Nežinojau, jog dabar pats metas lankyti liudininkus, bet juk negalima gerti darbo metu, - atsisuka ir priėjus prie staliuko, aiškiai akimis užkliudo stiklą, kuris, nors ir atrodė veik nenugertas, bet dėka gerai apšviestos patalpos pastebi, jog prie šios krašto vis gi lietėsi. – Kas gi čia dėjosi, kol aš neužsukau? – tiesiai paklausia, nes susidomėjimas jo veikla pasiekė aukščiausią tašką.

Vyras pašykšti įtarumo nepatikėti Natali žodžiais, kuriais ši trumpai paminėjo, kaip leido priverstines atostogas. Vis vieną pasiteiravo net ne smalsumo ar mandagumo paskatintas. Reikėjo nekaltutės įžangos, kuri netruktų peraugti į sarkazmu pertvinkusią rūstybę.
- Gerai, kad pasimėgavai poilsiu, nes dabar atostogų tavęs neišleisiu gerus ateinančius dešimt metų,-storžieviškai leptepi, net neketindamas pastatyti sakinio ant svarstyklių, kurių vienoje iš lėktelių padėtas būtų pretenzingumo svarelis, o ant kitos – neobjektyvumo. Pepper Potts paliko Stark`ą po ilgų vienuolikos metų tarnybos, atsidavėliško asistavimo vyrui visais gyvenimo klausimais. Gal ir yra tikimybė, jog Romanoff sumuš „Pipirės“ darbinio stažo rekordą, bet pastaroji, vyras net neabejojo, nelaksto po pasaulį su seksualiu „katės kostiumu“, nespardo subinių blogiukams ir su Toniu būdavo atvira tiek, kiek to reikalauja profesiniai įsipareigojimai. O iš Natali dabar vengė tikėtis bet ko, nes šita jauna moteris – staigmenų bei paslapčių pilna kiek David`o Copperfield`o šou. Romanoff dirba gerai. Tikrai nesupyktų, jeigu šiai nepaūmėtų pasekti Virdžinijos fasonu ir sususigalvotų savo formaliai plačiam visuomenės akiračiui pateiktame gyvenime būti šiuo tuo daugiau, nei tik ištikimu Stark`o talkininku, kuris, iš vienos pusės, nesuteikia vyrui pagrindo mokintis dorotis su savo, net ir pačiomis nereikšmingiausiomis, paprastam žmogeliui kone kasdieniškomis būties užduotimis.
- Man?-regis pasilieka kiek nustebintas grįžtiniu principu remtu pašnekovės klausimu, akimirką net akis nuo popierių atlipinęs. Net nežinojo kaip traktuoti josios pasmalsavimą. Arba Natali užslėptai tyčiojasi puikiai žinodama, kad Tonis bes jos – kaip be rankų, arba domisi, vėlgi, skatinama mandagumo. Bet kokiu atveju nebuvo linkęs į verkšlenimus, guodimąsi, todėl atrėžia sausai, bet šiuo atveju balse smaksojantį pozityvumą sufabrikuodamas,-Sekėsi geriau nei tikėjausi,-melas, melas, melas. Sekėsi gerokai blogiau, nei tikėjosi, tačiau iš vyro išprotėjusio ego skrynios turėtų išbyrėti ne vienas auksinis pinigėlis, kad pripažintų tai ne tik merginai, bet ir galiausiai sau.
- O,-nuostabos jaustukas išvarva kone automatišai,-Tu ją pažįsti,-įsiterpęs konstatuoja faktą, dūšelėje tiesiog beviltiškai suriaumodamas dėl to, jog kompanionė užsiminė apie žmogų, kuris vyrui šiuotarp patinka tiek pat, kiek ir Donald`ui Trump`ui Martha Stewart,-Kaip užjaučiu...-pašaipios užuojautos kupina išraiška Stark`o afišuojamą nesimpatiją panelei Heston tik dar labiau sustiprina. Kuomet smegenos labai sklandžiai įsisąmonina tolėliau Natali pateiktą informaciją, ironiška Tonio povyza persimaino visiškai. Panašėjo į žmogų, turėjusį negarbės bei nelaimės išgirsti kažką labai prastai nuteikiančio ar sukrėstinai įžūlaus. Rodėsi įmantriai pyktelėjęs, o taip ir buvo. Viskas. Užteks tų egocentriškų žaidimėlių. Sumaniai nutuokdamas, jog iš esmės tos sutartys yra esminis motyvas, atginęs merginą į „Gulmirą“ būtent dabar, manieringai nuteškia popierius ant stalo, lyg visa esybe skelbdamas šantažo „nepasirašysiu jų tol, kol nepasiaiškinsim!“ epizodą.
- Parodyk man tą protiškai atsilikusį paukštelį, kuris pačiulbėjo tau, jog turi teisę klausti manęs tokių dalykų ir aš išsikepsiu iš jo kotletuką,-paikų kaprizų rodymo, išsipisinėjimo ir psichavimo meną yra išpuoselėjęs iki maksimalaus meistriškumo, tad padarytų nedovanotiną klaidą, jei savo įgūdžių nepademonstruotų. Svetainė pasižymi labai gera akustika, bet neketindamas plyšaut taip garsingai, kad tinkas nuo sienų byrėtų, akimoju priskrieja arčiau Romanoff, išlaikydamas etiškai padorų, prideramą atstumą tarp dviejų dialogo dalyvių,-Reikalauji iš manęs atvirumo, kai pati niekada nebuvai su manimi atvira?-vyro žvilgsnis pasidaro toooks gilus, nelyginant mėgintų ankstyvų Visžalės sekvojos lapų žalumo akyse prasismelkti kiaurai į Natali sielą,-Tiesiog iš principo pavardysiu dabar ko apie tave šitiek metų nežinojau AŠ,-labai atvirai nusimaivo, itin demonstratyviai išlenkdamas smilių, kadangi ruošėsi įvykdyti duomenų apskaitą dar ir gestais,-Pasirodo esi: užsislaptinusi supermergaitė irrr...-atlenkia ir vidurinįjį pirštą, engiančiai vinguriuodamas „ygriko“ ašies siekiančiomis „ausytėmis“, lyg skaičius „du“ netikėtai būtų įgavęs siaubingai didelį suminį kiekį,-manimi susižavėjusi užtektinai, kad užšoktum ant manęs kaip alkana puma, nuplėštum drabužius ir padarytum daug nešvankių dalykėlių,-tikrai ne be reikalo paminėjo pastarąją aktualiją ir dar ją šitaip išpūtė. Tikėjosi, idant tai yra bent jau mažumėlę skaudulinga bei nemaloni tema Natashai, o dabar būtų pasakęs bet ką, kad tik Romanoff nesijaustų tokia užtikrinta savo emocinės padėties tvirtumu ir dar mananti, jog ši turinti tokią nežemišką teisę su Toniu „fakinti“ savais būdais,-Tai gal sakau pradėkim atvirumo valandėlę?-tarsteli, ir prisiminęs, jog „Frapp`ė“ nenumaldomai aušta, sriūbteli iš „puodo“, Toniui visiškai nepastebimai padabindamas viršutiniąją lūpą lengvos, pieninės putos „ūsiukais“,-Man atrodo, kad visą tą laiką pažinojau tik pusę tavęs. Ir tai yra amoralu. Net man!-surinka, kai rodėsi, jog kulminacija galop atslūgo. Tiesiog negalėjo dorotis su neteisybe, kurią per Romanoff patiria,-Taip nesąžininga-a-a!-suinkštęs sutirta, net sušokinėja vietoje iš nervų, nesunkiai primindamas mažą, pasipūtusį, įsižeidusį vaikigalį. Natali jam žodį, Tonis jai atgalios penkiolika. Gerokai išbalansavo merginos užvestos temos svorio centrą, bet pratrūkusiam pūliui nelieka nieko kito, kaip pūliuoti viliantis dezinfekcijos.

Vyriškiui užsiminus, jog šiosios kitos atostogos atriedės tik po geros dešimtosios amžiaus, kilsteli porą milimetrų aukštyn lūpų kampučius. Tikram darboholikui išgirst tokią frazę yra kažkoks pakylėjimas arčiau dangaus. Nemelavo sau, kitokio gyvenimo be darbo nepažino ir negalvoja, jog pažins. Tiesą sakant, viena savaitė leido įsivaizduoti, koks galėtų būti jos gyvenimas, jei viskas būtų susiklostę kitaip prieš beveik dvidešimt penkerius metus. Galbūt dabar trūnytų Rusijoje, iš kurios yra kilę jos tėvai, galbūt šie ir gyvi būtų, kas žino, gal būtų pradėjus visai kitokią karjerą. Galbūt net būtų buvus balerina. Taip, būtent svajonės tapti balerina kartais ją nukeldavo į visai kitą dimensiją, jog neretas suabejodavo, ar šiai panelytei išties viskas gerai.
Toniui sumelavus, vos nusilaikė plačiai nusišypsojus. Žinojo, jog jis storžievis ir niekada nepripažins, kaip jis Natashos pasiilgo. Kitą vertus, Fury niekada nepamiršdavo jai kartoti, kad nepakeičiamų nėra. Gal todėl su tokia pagarba vertino abi savo darbovietes ir abu bosus, nors tarpusavy jie skyrėsi kaip diena ir naktis. Kur disciplina, o kur chaosas.
- Turiu pasakyti, kad ji mano mėgstamiausia policininkė po tos, su kurią turėjau malonės šnektelt prieš du metus po vieno „Playboy“ vakarėlio, - lyg tarp kitko primena vieną iš daugelio vakaruškų, kai savo bosą saugojo nuo visiško susikompromitavimo. Ir tikrai, Sonya buvo išskirti asmenybė nebijanti tiesos rėžti į akis. Teko matyti, kaip šioji bendrauja su aiškiai viršesne jurisdikciją FTB agentų ir tai leido suprasti, jog šioji moteris turi kiaušius. Na, metaforinius. Žodžiu, kad ir kaip ten bebūtų, visgi suprato, dėl ko Toniui Heston galėjo nepatikti. Moteris, kurios su juo kalba nepataikaudamos „Prekiautojui mirtimi“, ant vienos rankos pirštų gali suskaičiuoti.
Prasidėjus puolimui ne iš jos pusės, lieka apstulbusi. Kantriai laukia, šį išklauso, nors pasakyti, jog tai jos neveikė būtų tikra apgavystė. Greičiau, supyko; pradėjo gyliau ir lėčiau kvėpuoti, dėl ko šnervės truputį išsiplėsdavo labiau nei įprastai, o ir veido spalva įgavo truputi daugiau raudonio nei visada. Pažadėjo sau, jog pati nepakels balso ir pamėgins viską išaiškint kuo ramiau, bet žinot kaip būna, kai ant tavęs puola, tu puoli atgal.
- Vadinas, jūs nepamenat nieko, ką abu kalbėjom, iš to vakaro? – pasitikslina, aiškiai leisdama suprasti, apie kurį vakarą ji yra kalbanti. - Aš negalėjau pasakyti, kad esu supermergaitė, nes aš dirbau prie-dan-go-je! – atsišauna. – Galvojat, man buvo lengva? Žinot, man tikrai buvo lengva, nes jūs nesidomėjot apskritai mano asmeniniu gyvenimu! O kada jums turėjau pasakyti? Kai man buvo vienuolika? O gal kai šešiolika? Ar jūs būtumėte patikėjęs? Aš esu praktiškai „S.H.I.E.L.D.‘o“ darbuotoja nuo pat tada, kai išmokau skaityti. Tad nereikia sakyti, jog jūs esate pagrindinė auka, nes kas ir turėtų apgailestauti, tai tik aš. – viską, ką galvojo, išpyškino beveik pauzių nedarydama tarp sakinių. Net neleidus šiam dar kartą įsiterpti, tęsia: - Antra. Neliepiau nusirenginėti mano svetainėje, o jums pagalbos tikrai reikėjo, nes vos pats pasivilkote, - atpyškina, kol į galvą ateina ir antra to sakinio dalis, kuri privertė atvėpti jos žandikaulį. – Ir jūs net neįsivaizduojate, kokius nešvankius dalykėlius, kaip jūs sakot, darau su tais, kurie yra to verti, - tik išsprūdus šiems žodžiams, nurausta iš gėdos. Ką tik savo bosui prisipažino esanti seksualinė grobuonė. Argi tai ne viršūnė? Galiausiai, kai atrodė, kad nebeturi ką ir bepridurti įsmeigia akis į Tonio veido konkretų plotelį, kuri pasidabino baltomis apnašomis. – Savo ginamąją kalbą baigiau, - priduria kaip teisės specialistė ir išsprūdus pro Tonį, pasiekia savo rankinę, kur ištraukia servetėlę ir grįžus atgalios prie vyriškio, nušluosto tai, kas ją pačią asmeniškai erzino taip rūpestingai, it motina savo išciuskintui vaikigaliui.

Pašnekovei dalinantis savo mintimis priėjus netikėtos išvados, jog vyrui tikrai labai įdomu kiek po žemę lakstančių policininkių mėgsta panelė Romanoff, visą metą laiko „So fucking fascinating. Please tell me more“ miną atvirkščią pradinei tokio pasisakymo prasmei. Rūškanas žvilgsnis, žemyn nusvirę antakiai, tiesia linija įtemptos lūpos. Apibendrinus - darganota, surūgusi fizionomija visu darganotumo bei surūgimo grožiu. O taip, Stark`as tikrai buvo labai suinteresuotas. Tiesiog persiinteresavęs. Net nesistengė, bet prisiminti Natali minimo konkretaus pasilinksminimų karto taip ir nesugebėjo. Per visą gyvenimą yra lankęsis krūvoje „Playboy“ vakarėlių, kur Tonį matyti asmeniškai pageidauja pats erotinio žurnalo vyriausiasis redaktorius, vyro bičiulis Hugh Hefner`is, kurio išmintais didžio mergišiaus takais užtikrintai žengia ir „Mūsų Laikmečio Da Vinčis“.
Netrukęs pastebėti, kaip akimirksniu pakinta staigiai smailiomis priekaištų, nepasitenkinimo strėlėmis apsvaidytosios išraiška, kaip sutankėja merginos kvėpavimas, aiškiai pajuto, lyg siela prisipildytų laimės drugeliais, nes vyru, demonstratyviai siekiančiam įgyvendinant provokaciją tinkamai, regis nusišypsojo laimė. Juk nebūtų prasmės kelti sceną ir norėti ją rutulioti toliau, jei atakuojamoji visomis išgalėmis stengtųsi nuslėpti sukilusį, kūną užplūdusį susierzinimą bei kitą neigiamų emocijų pagrindu išdygusį afektą. Tačiau ko putojasi čia Natasha, Toniui paprasčiausiai netilpo galvoje. Jis yra padaręs daug gėdingų, negražių dalykų, pasižymėjęs tokiomis pat savybėmis grįstais poelgiais, tačiau su Romanoff būdavo atviras net tada, kai tai galėjo merginą labai stipriai įžeisti. Kaip anuomet, jos namuose, kai šioji pasidavusi geismui ar tai momentui ėmė ir patikrino, kokio gi skonio Stark`o lūpos. Bet kokiu atveju buvo įsitikinęs – Natali nebučiuotų jokio vyro, kuriam nejaučia simpatijos ar bent jau fizinės traukos. Taip elgiasi tik nupiginti moteriškieji „produktai“.
- Atsimenu viską, ką reikėtų atsiminti,-iš karto apsigina, nešykštėdamas kategoriškumo. Net neketino leisti merginai pagalvoti, jog yra kitaip,-Tau buvo paskirta saugot mane mat. Kokio velnio mane saugot?-kone retoriškai užklausia, vos įstengęs savęs taip melagingai nesureikšminti,-Tą vakarą nesupratau, bet dabar jau žinau kas per šūdas dedasi!-cypteli, akimirką nutaisydamas tokią miną, idant galvoje tapo šviesu, it liuminescencinėmis lempomis gausiai apšviestame kambarėlyje,-Tu su ta savo slapta organizacija vedžiojot mane už nosies,-rėžia verdiktą, kuriam paneigti Natasha praeityje absoliučiai paskregėjo jėgų, laiko bei argumentų,-Tikriausiai turit kažkokios asmeninės naudos iš „Stark Industries“, tiesa? Išnaudojat mane man pačiam nežinant, jooo? Ir jums paslapčia teikiu kažkokią naudą, ane?-sulig kiekvienu pametėtu klausimu vis spragteli antakiais į viršų ir dabar Tonio kakta buvo įtempta kaip atmosfera debatuose tarp Kairiųjų bei Dešiniųjų partijų pažiūrų atstovų. Kai jau rodėsi, jog niekas nesuerzintų Tonio labiau nei į „Gulmirą“ nelauktai įvirtusi apkvaišusi Lindsay Lohan, vyrui tenka pripažinti, jog Natasha sugeba engti vyrą stipriau, nei pateiktas pavyzdukas, kurio išsipildymo eigoje Stark`ą pasipiktinimas sugraužtų nelyginant sąžinė perdėtai pamaldų žmogų, paminėjusį Dievo vardą be reikalo. Pamanyk tik. Ji šitiek metų dirbo tam paslaptingajam „S.H.I.E.L.D.`ui“ ir Tonis apie antrąjį merginos gyvenimą sužinojo tik prieš gerą savaitę! Neee... Niekas, net ir geriausiais, įtikinamiausiais argumentais prifarširuota Natali gynyba nepriverstų vyro atlyžti.
- Aš ir neprivalau domėtis tavo asmeniniu gyvenimu, nes man, tiesą pasakius, neįdomus tas tavo asmeninis gyvenimas su visom jo peripetijom ir dabar smalsauju vien dėl to, kad šis bei tas yra konkrečiai su manimi susiję,-atsikerta, dar kartą įrodydamas, jog su Natasha tam tikrais epizodais gali būti atviras, neapsižvelgiant į tai, kaip jo žodžiai paveiks klausytoją. Vietoje, kur nagrinėjamas Stark`o apsinuoginimo bei Natashos libido klausimas, lengvai nulaiko „susimildama...“ ekspresiją. Visų pirmiausia, matai nuogas Tonis Stark`as turi kažką TOKIO, ko šita nešvanki, alkana puma dar nematė, vaaau. Ir tas kažkas taip sužavėjo bei patraukė merginą, kad šiai neliko nieko kito kaip pasiduoti stičui ir padaryti vyro lūpoms tą patį, ką dėlės odai. Visų antra – ne jo sušiktas reikalas ką ji išdarinėja su „vertais“ Romanoff iškilumų bei įvairiausių angų, o ir šiaip šis pašnekovės vemtelėjimas pasirodė ne į temą. Tačiau dėl kita ko, buvo visa šimtaprocentinio rezultato išraiška įsitikinęs, jog jei tik būt parodęs rimtą susidomėjimą `Tasha, šioji būtų seniai atvėrusi vartus į josios tarpukojo rojų. Gaila, bet neketino daryti nieko panašaus, kol operacinėje sistemoje įdiegtos programos pavadinimu „profesionalumas“ nesugraužė Trojos arkliai.
- Ir labai gerai, kad baigei, nes tu bandei apsiginti, bet tau nepavyko,-suklega it didžiai apgailestaudamas dėl to, jog Natashos argumentai praskriejo pro įtikinamumo tinklą jo taip ir neužkabinę,-Bet žinai ką? Man jau nesvarbu. Gali nebesistengti. Gyvenimas tęsiasi,-perdega gerokai anksčiau, nei to pats tikėjosi. Ginčytis buvo beprasmiška. Savo pozicijos įsikibęs dantimis bei nagais laikytųsi net ir po 5,8 balo žemės drebėjimo. O ir šiaip Romanoff buvo šiek tiek nusivylęs. Jau neminint ne kartą akcentuoto slapukavimo, ši nerodė didelio suinteresuotumo paaiškinti vyrui situaciją savo iniciatyva. Kategoriškas nuostatas mažumėlę švelnino tik faktas, jog Widow išgelbėjo jam gyvybę, bet nebuvo linkęs to sureikšminti. Juk Natali tik dirbo savo antrąjį darbą,-Tik tarp kitko paminėsiu, jog atsižvelgiant į aplinkybes manau turįs visapusišką teisę neišduoti ir tau vienos kitos savo paslaptėlės. Sonya ir Ashlynn lankėsi čia tikrai ne dėl to, kad sugalvojau sumesti grupinį ir galų gale ne tu viena turi teisę vykdyti slaptas operacijas,-žinoma išsako žodžiu vieną, kitą užslėptą teiginuką tik tam, idant sukeltų intrigėlę. Kaip Natali su juo, taip ir jis su Natali.
Neturėjo jokio pagrindo suvokti, kokiu tikslu mergina artinasi prie jo su ta servetka rankoje, todėl išsiblaškęs nejučiomis pasibaido, ūmiai nutolindamas savo buožę nuo Romanoff. Tik šiai neatlyžus tampa per daug akivaizdu, jog yra šiek tiek išsiterlinęs. Ir štai dabar, asistentei stovint šitaip arti, vyro galvoje užgimsta dviprasmiškai prieštaringas įnoris. Visai netikėtai sugauna tolstančią Natali letenėlę, beprotiškai lėtai sugražindamas ją sau ant veido. Jeigu prieš tai šiame demonstravo tik labai nervingas emocijas, dabar ne tik atrodė nurimęs, bet ir apimtas milžiniško geidulingumo ar jausmo būdingo dėmesio sutelkimo į žmogų, kuriam nūnai puoselėjamas begalinis romantinis potraukis. Pirštais bėgdamas per Natashos ranką tolyn pečių link, liečia merginos odą tiek pat švelniai, kiek ir vos vos, pagalvėlėms šliejantis tik labai menkai. Galėjo lažintis, jog jausmas primena tokį, it ant josios odos kristų plunksnos. Netrukus vyro letena pasiekia merginos kaklą ir zuiti nenustoja tol, kol vienas iš kompanionės skruostų atsiduria Tonio delne. Susiaurėjus žvilgsniui, vos pastebimai į viršų šokteli ir lūpų kampučiai. Spinduliavo tokia šiluma, kad netrunka visas kūnas įkaisti pora laipsnių daugiau. Kurį metą labai flegmino „maivydamasis“, koks švelnus gali būti, o šiuotarp mikliai šokteli į priekį, abejais burnos angos kraštais apglėbdamas apatiniąją Natali lūpą. Greitu laiku tokioje padėtyje atsiduria ir Romanoff viršutinioji, kol liežuvis pats susiranda sau tokios pat padermės „auką“. Nesišiurkštino. Viską atlikinėjo švelniai, jausmingai, pagal visas taisykles, kurias nustatyti galėtų kiekviena romantinių filmų arba muilo operų fanatė, kai josios numylėti žydrojo ekrano herojai, vaizduojantys begalinę meilę vienas kitam, sujungia lūpas kone į vieną visumą, mėgaudamiesi kiekvienu burnos judesiu, kiekviena salstelėjusia šviežiai pasigriebtų, partneriui priklausančių skysčių doze.

Stark‘ui išreiškus sąmokslo teoriją, lieką apstulbus, kad net žvygaut nejučiomis pradeda. Nejau dabar turėjo pasijausti kaip barikada? Po velnių, ne! Toks Tonio trumparegiškumas buvo vertas gardaus juoko, kurį sutramdyt Natali darės vis lengviau. Nematė užmačios bliauti, nes nebuvo taip emociškai silpna, nors palyginus su, sakykim, dauguma kitų jos bendradarbių, tikrai ne iš „Stark Industrines“, ji buvo emocionali.
- Ne visas pasaulis sukas paie pinigus, - lyg tarp kitko tarstelėdama, o tada giliai įkvėpė, it susiruoštų pasakyti labai svarbų dalyką, net pirštą kilstelėjo, kad Tonis dėmesį atkreiptų, bet tą pačią akimirką atsikvėpė ir nusiramino. Pažadėjo Nick Fury, kad sulauks momento, kai šis tikrai bus pasiruošęs tiesai ir dar kai kam, bet dabar jis tiesiog nepakeltų to, ką ji norinti pasakyti. Tikrai ne dabar, kai, tikriausiai, jo kraujyje tikrai buvo daugiau nei 0,4 promilės.
Mėgino atremti dar vienus žodžius (šį kartą susijusius su tai, kas su Entoniu susiję Natios gyvenime, o kas ne), bet nerado ką pasakyti, nes paprasčiausiai pyktis užėmė viršų. Negalėjo jam nieko nepaaiškinti, nes burna buvo sukaustyta tylėjimo įžadų, o pati šiukštu neketino šių sulaužyti, nors dabar ir iškilo milžiniška grėsmė viskam. Bet iš to pykčio buvo smalsu, jei Tonis ją atleistų,. Kas būtų toliau? Tikriausiai, visa galva panirtų į, kaip oponentas teigia, pasaulio gelbėjimą ir jai nebereikėtų kurtis jokios priedangos. Laisvė!
Vyriškiui beregint atšalus, lieka nustebinta šiuo jo taktiniu žingsniu. Žinoma, sekantys žodžiai dar priverčia ir sunerimti.
- Slaptas operacijas? Jus išprotėjot?! Ar tai susiję su Rapace? – vos nepuola į isterija. Dėl Starko gyvybės pergyveno truputi mažiau negu dėl savo, bet vis tiek pergyveno. Ne tik dėl to, kad sunkiai galėjo įsivaizduoti pasaulį be Tonio Starko, bet ir dėl to, kad jam vis gi kažką jautė, tik jausmus dabar užslėpė giliai giliai širdyje, kaip ir neapykanta eilėms prie mokesčių budelėms.
Toniui sulaikius ją prieš pat nueinat, išsprogdina akis, nesuprasdama, ko šis norintis. Net tyliai suinkščia šio vardo pirmąjį skiemenį, bet iškart nutyla pasijausdama bejėgė. Akimirka atrodė, jog pasaulis sustojom, arba labai sulėtėjo, aplink juos bus. Net pilve kažkas šoktelėjo, jog mergina pagalvojo, kad veikiai isčios pajudėjo iš vietos. Visą laiką steibilijosi į Tonio veidą, kurio nėra mačius per visą savo karjerą, tad lieka veikiai nustebusi, nors per švelniai pasakyta. Netrukdė šiam tęsti, su nekantrumu laukė, ką jis sugalvos toliau. Pasidavė suknistai akimirkos nuotaikai ir kvailam jausmingumui, kurį mielai išsipjautų su medžiokliniu peiliu, jei tik tai būtų įmanoma. Kai Tonio lūpas apglėbė josios, prisiminė tą jausmą, kuris, atrodė, turi statinės elektros. Komiška, bet jiems pagerbiant Prancūzija įsimylėjėliams priimtinu būdu, net kilsteli koją, kaip rodoma XX amžiaus vidurio nespalvotose filmuose. Bet visi mes turime tą šaltą balselį, Natasha girdėdavo Nick Fury, kuris paklausia, ir ką gi manai čia daranti, panelyte, tad ir dabar nebuvo išeitis, kuri nutrenkia mergina stipriu elektros krūviu ir atitraukia ją nuo vyriškio. Kur dingo visas jo profesionalumas? Atsitraukus nuo jo, atsuka nugarą, smarkiai prikasdama apatinę lūpą ne tik dėl to, jog gailėjosi, bet ir tikėdamasi, vėl pajusti vyriškio lūpų skonį.
- Turime išlikti profesionalūs, - pasiaiškina neatsisukdama ir priėjus prie staliuko, pakelia ne tik popierius, kurie buvo jos pasirodymo čia priežastis, bet ir savo rankinę, iš kurios ištraukia rašiklį ir prisiartina prie vyriškio.
- Prašau, juos rytoj būtina išsiųsti, - atkiša, sutartį ir jos kopijas, mėgindama maldaujamu žvilgsniu išprašyti jo bendradarbiauti. Tik dabar suvokė, jog rankoje vis dar gniaužią tą pačią servetėlę, tad šią sukišą į rankinės vidų.

Taigi. Natasha jamė akivaizdžiai tyčiotis. Kokią teisę ji turi šiepti faktą, jog vyras prisigalvojo nebūtų dalykų dėka to, idant mergina yra per didelė kalė, kad viską DERAMAI jam paaiškintų? inoma. Geriau jau pliaukš visokias neaktualijas, knaibys šakute teisybės blyną iš kraštų ir stengsis toliau įsivaizduoti, kad iš šono atrodo tokia žavingai paslaptinga, nors apsišik. Tą pačią akimirką persikėlė mintimis į savo alternatyvią, įsivaizduojamą laimės šalį, kurioje apsilanko momentais, kai įtūžio termometras net neužkyla iki viršaus, o tiesiog trūksta išliedamas gyvsidabrį visur, suspaudžia rankomis Romanoff kaklą ir spaudžia jį stipriai, stipriai iki tol, kol josios galva susprogsta, išsitaško, aptėkšdama Tonio veidą šiltu krauju, smegenų bei kaukolės gabaliukais. Negirdėjo ką šita motera klega toliau, nes buvo taip nutolęs, kad net išraiška, kurios pavadžio šiuo momentu neturėjo savo valdžioje, kiek praskaidrėja – akys pašviesėja, išsilygina keletas giliausių mimikos raukšlių. Burnos linijoje išlieka tik įsirėžęs neryškus, piktdžiugiškas šypsnis. Tik grįžęs į materialiąją erdvę, pasigaili prieš tai neišvaręs Natali velniop, nes šiuo momentu vos valdėsi nepasidavęs pagiežai ir visa gerklę neišrėkęs jai „bitch, gtfo, you‘re fired!“. O tai būtų blogai. Problema. Kaitringomis emocijomis remtas kraštutinumas, galėsiantis nusvilinti, tiek kubilą, iš kurio ta masė išbėgo, tiek objektą, ant kurio ta masė išvirto.
Merginos visokeriopas, širdingas atsakas į Tonio keistai inicijuotą lūpų kontaktą buvo juntamas tiek pat, kiek ir nudegimai, po persikaitinimo tropikų saulėje. Ir atrodė, kad viskas gerai. Žinoma dar būtų leidęs sau pademonstruot, kaip gerai bučiuotis moka ir kaip nepasisekė Natashai, kad ši yra Stark`o asistentė, vyro, kuris jau daugel metų stengiasi visokeriopai puoselėti profesionalizmo sąvoką, o ne šiaip mergaitė iš pramogų pasaulio, bet ši atsitraukia, it įgelta širšės. Koks skirtumas kuris padarė tai pirmas. Bet kokiu atveju beveik girdėjo, kaip Romanoff galvoje spragteli mygtukas, perjungiantis jausenų išlydytas smegenis į loginį rėžimą. Atrodė beprotiškai patenkintas ir dabar jau jis vos įstengė suvaldyti gardų juoką. Suleidęs priekinę dantukų liniją į apatinės lūpos vidinę pusę, spigindamas į kompanionę akutėmis, perima iš šios rankų ir rašiklį, ir popierius, kuriuose ilgiau negaišdamas laiko, pakeverzoja savo „autografą“ reikiamose grafose, motyvuojamas ne gailaus merginos prašymo, o veikiau troškimo, nebematyti jos „Gulmiroje“.
- Sakai, turime išlikti profesionalūs?-užklausia, sumanęs kiek smarkiau pakalenti tam tikrą temą. Buvo suraukęs kaktą tiksliai ties josios viduriu, todėl antakiai tapo panašūs ne į lenktus ruoželius, o porą varnelių,-Gal juokauji?!-cypteli tiek pat garsiai, kiek ir isteriškai bei kaltinančiai. Rodėsi, idant Natali būtų išpoškinus pokštą, vertą ne nuoširdaus juoko, bet pagailos. Be to, Natasha turėjo parinkti tinkamesnius, įtikinamesnius argumentus, nes Stark`as apie interesų konflikto vengimą, išmano pakankamai, kad sąmoningai bei nuo valios nepriklausomai nemergintų savo darbuotojų. Viskas ko jam iš pavaldinių reikia tai suvokimo kas čia bosas ir pagarbos adekvačiai. Tik bėda ta, kad Natasha, kaip mergina apturėdama porą darbų, savo įslaptinto vadovo interesus „respektuoja“ gerokai labiau, nei Anthony. Kitaip paaiškinti kas su šita motera darosi, ko šiai taip sunku bent kartą atvirai prabilti tiesiog negalėtų,-Vis tiek padariau tą tik tam, kad įsitikinčiau, kaip labai man esi neabejinga,-atvirai, šiurkščiai rėžia, netrukdamas padailinti veido ciniška fizionomija, bei sutartis sąmoningai pametėdamas atgalios ant stalo, kad Romanoff dar kartą lenktųsi jų pasiimti. Negražu, bet nešvarūs žaidimai neturi taisyklių. Norėjo užgauti jos jausmus, nes ji vyro nuomone bei išvestais tyrimais buvo labiausiai to nusipelniusi. Už slapukavimą, kurio niekada garbiai nepavadins darbo priedangoje, akivaizdaus vengimo atsakinėti į tam tikrus, tiesioginius klausimus... Merginai tikrai turėjo kilti įtarimas, kokio velnio po įvykių jos namuose, pirmojo judviejų lūpų kontakto, vyras netikėtai persigalvojo pamindamas visas tiesas, kurias tądien išsakė, bei iš katrų galų demonstratyvaus įniršio pašnekovei radosi kūniškas geismas, o dabar viskas buvo aišku it ant delno. Gyvenime niekas nevyksta be priežasties. Tonis neturėdamas motyvo elgiasi dažnai, bet šio vyro atveju, net motyvo neturėjimas yra motyvas tam tikro elgesio apsireiškimo bei padarinių. Natasha niekaip nereplikavo Stark`o žodžių, kuriuose šis mini KAI KO romantinį susižavėjimą KAI KUO. Tyla dažniausiai reiškia teigiamą atsakymą, bet iš bučinio išgavo kur kas aiškesnę, tuo tarpu ir naudingesnę tiesą.

Nesunkiai suvokė, kad pašnekesys, kol Tonis savo „laimės šalyje“ (per dažnas jo keliavimas per, atrodo, nuobodžius susirinkimus, leido asistentei susiprotėti, jog šis mėgstantis pabėgti nuo realybės), praranda bet kokią prasmę, dar ypač dėl to, jog dėl to kalta pati moteriškaitė.
Dar kai abiejų individų buvusių svetainėje lūpos sudarė vieną visumą, kurią išardyt Natasha‘i morališkai buvo sudėtingiau nei šiaip atsitraukti, nė neįtarė, kad vyriškis norėsiantys iš jos taip pasišaipyti. Šiam baigus kalbėti, merginos veidas suakmenėja ir praranda bet kokį išraiškingumą. Atrodė, jog visas kraujas iš fasadinės jutiminių organų centro pusės pertekėjo į viršutines galūnes, kurios užnižo. Sako, kad maniakai žudo šaltakraujiškai. Nė velnio! Atimdami kažkam gyvybę jie tai išreiškia emocijomis, kurias tenka pamatyti velioniui prieš mirtį, tad palyginti su Natios šaltakraujiškumu tai būtų vienas juokas. Niekada gyvenime nebuvo taip pažeminta, kaip dabar. Na, niekada jos gyvenime neatsirado toks niekšelis, kuris žaistų merginos jausmais, kurie, jei iki šiol atrodė esantys truputį aiškesnį nei atspindis nejudančio vandens paviršiuje, tai dabar šie susidrumšė ir nebeliko jokio aiškumo. Pasilenkus, pakėlė popierius nuo stalo ir patikrino, ar visi yra „pažymėti“ vyro parašu, kurį padirbtų jau ir pati užsimerkus, nes šį yra mačius daugiau kartų nei kam bet kam teko. Pakilus virš staliuko, žvilgtelį į atspindį milžiniškame lange, pro kurį galėjai matyti tiek daug, kad poetiškesniam žmogui tai sukeltų norą parašyti visą poemą apie peizažą lauke. Atsitiesus, ji dar kartą pažvelgė į Tonį, neparodydama nei nuoskaudos, nei paniekos, nei susigėdijimo, visiškai nieko, tad ir antausis iš dešinės turėjo Stark‘ui būti netikėtesnis nei pingvinas Sacharos dykumoje. Bet net po to ‘Tasha neatspindėjo jokių emocijų.
- Pirmadienį dešimtą užsuksiu paimti jūsų kostiumų. Labos nakties, - kalbėjo vis dar nereikšdama emocijų ir nuleidus regos organus žemyn, nes tuo momentu krovė popiergalius, kurie buvo pretekstas užsukti pas bosą ir pažiūrėti, kaip šis gyvuojantis, į savo rankinę, mėgindama šiuos sukrauti kuo gražiau, kad vėliau ištraukus net kampeliai nebūtų užlinkę. Nematė ko daugiau likti pas Anthony, ypač, kai viduje visa virė. Norėjo išsirėkti, išsitrankyti, o gal tiesiog tyliai pabūti su savimi. Daugiau neatsisukdama į pašnekovą, pasiekė savo iniciatyva duris, jas pravėrus išėjo į vėsoką vakarą, netrukdama pulteliu atrakinti savo automobilio, kuris stovėjo vos už poros metrų. Įlipus į coupé saloną, užsidarė dureles ir užvedė variklį, pirmai atitraukdama rankinį stabdį ir persijungdama atbulinę pavarą, kurią išsuko iš kiemo, vėliau persijungė į trečią pavarą ir nuvažiavo žemyn išvažiavimu į pagrindinį kelią.

Labai aiškiai regėjo sąstingį Romanoff veide. Fizionomijoje, kokios merginos išraiškų repertuare dar nematė. Sunkiai galėjo šiame nuskaityti josios jausenas, bet ne veltui sakoma, kad akys – sielos veidrodis ir ryškus pakitimas merginos žvilgsnyje, jame atsispindėjusios emocijos, kurias asmeniškai galėjo sugretinti su nusivylimu, moraliniu skauduliu, pykčiu, pažeminimu... Uch. Tam tikrą momentą viduje nūnai kažkas tvinkteli, savavališkai įgaliodamas nušvitimo akimirką, kurios Tonis, šiuotarp grieždamas ant Natali kiekvieną išpuoselėtą dantuką, nei tikėjosi, nei ką. Pasijunta kiek šūdinokai, netrukęs suvokti elementarios tiesos – pasielgė žiauriai ir nedovanotinai. Žaisti merginos jausmais tam, kad ją pažemintum, pasotintum ego, savo šeimininkui geidžiančio romantinių interesų, nukreiptų į Stark`ą iš kiekvienos patrauklios dailiosios lyties atstovės... Taip tikrai negalima. Ir ne už ilgo į parėjusį antausį sureaguoja šaltai bei didvyriškai, atlaikydamas Natashos emocijų atatranką kaip pridera žmogui, aiškiai suprantančiam, jog tokio kirčio yra vertas. Bet kita vertus, netrukus pilnai absorbuoja ir kitos medalio pusės metamą šešėlį, neleidęs, kad sukilusi kaltė graužtų jį iš vidaus. Ji trenkė savo bosui. Stresinėje situacijoje prarado savitvardą. Ji nedorelė ir vyras nuo šios akimirkos nustos gailėtis to, ką padarė, nes šiaip jau niekuomet neatgailauja dėl savo veiksmų bei jų sukeltų padarinių. Nustojus gliaudyti dvejopos rūšies pajautos saulėgrąžas ir mestelėjus akį į patį jųjų pakelį, Anthony psichinių išgyvenimų pasaulėlis susistabilizuoja. Jeigu ne įkyriai perštintis skruostas, galbūt būtų spėjęs jau užmiršti visą šitą fak, kuris ką tik įvyko. Tiek Natasha, tiek josios kompanionas puikiai atlikinėjo viena – vaizdavosi šaltakraujais ir abejingais.
- Mhm,-mykteli, šitaip striukai atsakydamas į savo asistentės žodžius, nušutinus vyrą dilgelėmis. Nors ir ne tiesiogiai, tačiau jautė, kaip krūtinėje kažkas kirba, nelyginant formuotųsi mažytės, mirtinai niežtinčios dėmelės, kurių neina pasikasyt. Geriau Romanoff būtų staigiai išlėkusi be jokių perdėm oficialių pasisakymų, bet ji yra tiesiog sferos „kaip užtikrintai engti Anthony Stark`ą“ ekspertė – po šiandienos tuo galutinai įsitikino. Prastovi nejudėdamas, rūškanu žvilgsniu, drastiškai surauktais antakiais (Romanoff vyro akimis specialiai nekabino, todėl galėjo leisti sau išsivaduoti iš „botulino injekcijomis piktnaudžiaujančios šešiasdešimtmetės, nenatūraliai pertemtos“ išraiškos) sekdamas kiekvieną merginos judesį bei netrukus kelionę durų link. Kai `Tasha pasišalina, tenka sau pripažinti, pasijautė, lyg kas būtų išspaudęs jam votį, ilgaaai nedavusią ramybės. Tačiau panelė „super slapta agentė“ nuo šiol bus nuolatos atsinaujinantis pūlinukas, nes situaciją Romanovos namuose pernešė ne tik labai ramiai, bet ir to vakaro įvykiai nekišo jokių prieštaringų minčių į galvą. Susigalvojęs neįtikėtinai šaunų būdą ataušinti liepsnojantį skruostą, čia pat prigula ant žemės, priglausdamas jį prie šalto marmuro grindinio. Tikriausiai laiko klausimas kada sija, gožianti smegenims įsisąmoninti faktą, jog šiuo bučiniu vis dėlto mėgavosi labiau, nei derėtų, pavirs į pelenus ir išsilakstys pavėjui.