Restoranas

Atostogos... Kad ir kaip žmogus bemylėtų savo darbą ar mokslus, su džiugesiu nelaukti artėjančių poilsio savaičių būtų kažkaip nenormalu. Ne išimtis ir Katarina Lehnsherr, kur ir ką veiks per laisvas dienas susiplanavusi daugiau nei prieš mėnesį. Amerika - taip visuotinai išgirta šalis, kad nesugebėjo sutramdyti atkakliai kažkur viduje kirbančio noro ten apsilankyti. O būtent Čikagą pasirenka ne be reikalo - tai juk jos tėvų ne per seniausiai aplankytas miestas, žinomas savo architektūra bei įvardyjamas kaip Jungtinių Valstijų kultūros lopšys. Raven bei Eriko rekomendacija visiškai pasikliovė. Ir netgi viešbutį savo viešnagei pasirinko tą patį, kuriame čia lankydamiesi buvo apsistoję jiedu. Tiesa, tikrai nesijautė šimtu procentų patenkinta savo pasirinkimu pasišlaistyti po savitai traukiantį didmiestį, o ne aplankyti išsiilgtą Vokietiją. Dėl kartais apninkančio vokiečių kalbos ilgesio net pajuto simpatiją viena geriausių gimtosios šalies grupių pripažinto Rammstein kolektyvo atliekamai muzikai. Nors agresyvumu pasižyminčio metalo anksčiau nemėgo - švelniam jos charakteriui tokia muzika atrodė gerokai per grubi. Dabar nė dienos nepraleisdavo nors kartą nepasiklausiusi savo MP4 nuolat skambančių Stein Um Stein arba Ohne Dich. Va ką daro nostalgija... Tačiau priežastis, dėl kurios atostogauti nutarė visai kitame žemyne nei reikalavo širdis, neabejotinai egzistavo. Ir ji elementari. Gimdytojai vieningai pranešė turintys gausybę su darbu susijusių reikalų, o žinodama jų polinkį į darboholizmą altruistiškai pasiryžo per prievartą nelįsti į akis. Gi šiaip ar taip gali kartais pabendrauti telefonu ar paskambinti per „Skaipą”. Bendravimas per nuotolį niekuomet nepakeis to tikro, tiesioginio, tačiau visai padeda. Visai kaip nikotino pleistrai nuo rūkymo atprasti bandančiam žmogeliui.
Pirmasis merginos rytas „The Peninsula Chicago” viešbutyje prasideda aštuntą valandą, kuomet nubunda dėl viena artimiausių draugių tapusios Kyo skambučio. Išvarginta šuolio per laiko juostas būtų dar kokias penkias valandas miegojusi, tačiau ant bičiulės azijietės nesupyksta. Juk ne lovoje drybsoti čia atvyko! Kyo gebėjimas angliškai kalbėti kur kas geriau, nei jaunosios Lehnsherr - japoniškai, lėmė pastovų merginų tarpusavio komunikavimą kalba, kurios nei viena negalėjo pavadinti gimtąja. Ištisą valandą su bendramoksle praplepa, pasakodamasi pirmuosius kelionės sukeltus įspūdžius. Kai pažadėjusi paskambinti vakare ir atsisveikinusi pagaliau padeda ragelį bei nusileidžia į restoraną pusryčių, dailus ir daugiau nei šimtą tūkstančių jenų kainavęs riešą puošiantis laikrodukas rodo pusę dešimtos. Kaip tipiška vegetarė ketino užsisakyti kokių tai prabangių salotų, bet suvokusi, jog skrandis dar nėra pabudęs ir nereikalauja būti prikimštas, paprašo tik kavos. O laukdama, kol energijos į apsnūdusį kūną pripompuoti turintis gėrimas bus pristatytas, smalsiai varto vieno iš gausybės Čikagos teatrų reklaminį lankstinuką, rinkdamasi spektaklį, į kurį labiausiai norėtų nueiti.

Viskas prasidėjo prieš geras porą savaičių. Jau buvo praradas viltį prie pokerio stalo lošimo namuose, o pinigų mirtinai reikėjo, kurios galėtų pralošti. Ir pralošė. Iki paskutinio žetono viską, tik liko įsiskolinęs rusų kreditininkui grėsminga veido išraiška. Kažkurį laiką pavyko atsilaikyti prieš savo priklausomybę. Dirbo niūrioje skylėje šlavėju, leisdavo sienas su alaus buteliu ir žiūrėdavo į vieną tašką sienoje vis žaisdamas pasjansą. Tai ne pirmas kartais, kai Johnny mėgina susidoroti su savo veik neįveikiama priklausomybe.
Buvo tiesiog išėjęs nusipirkti pieno neseniai po savo langu rastam kačiukui, kuris dabar buvo visas jo rūpestis. Jau mokėjo pinigus kasininkui azijiečiui, bet iš už nugaros išgirstas „nu pagady suka“ kažkaip nežadėjo nieko gero, ypač, tuo grėsmingu tonu. Pasileido bėgti palikęs savo pieną ir pinigus bakalėjos parduotuvėje, labiau baimindamasis dėl savo gyvybės. Jau prabėgo kokius penkis kvartalus, kai pasimaišė beprotiška idėja apsilankyti viešbuty, kuris buvo pakeliui. Planas paprastas kaip diena, atsisės restorane kur, atrodys kaip svečias ir gal jie jo nepagavę nesulaužys mažojo piršto spragtuku už negrąžintą ir vėluojamą grąžinti skolą. Įlėkus į vestibiulį, teko dar pasisukioti ieškant įėjimo į restoraną, kuris, kaip jis neabejojo, turi būti kažkur netoliose, tuo pat metu nusigriebė šiandienos laikraštį nuo registratūros stalelio. Užmatęs paauksuotas duris, pasileidžia šių link, prabėgdamas pro administratorių sumurmėdamas, jog jo laukia čia sėdinti panelė. Žinoma, reikėjo susirasti panelę, prie kurios nebūtų įsitaisęs grėsmingas kadras. Akis užkliudo žavi blondinė, kuri labai susikaupus tyrinėjo kažkokį spalvingą reklaminį lankstinuką.
- Aš čia atsisėsiu, galima? – buvo per daug kvapo netekęs, jog galėtų žmogiškiau išstenėti kokį vieną kitą žodį daugiau. Numeta skrybelę ant stalo šalimais rankos ir, išskleidęs laikraštį, šiuo užsidengia veidą.
- Nekelk sumaišties, vaizduok, jog čia ir turiu būti, antraip man šakės, - sušnabžda žiūrėdamas į Katarinos veidą, numanydamas, kad jai gali būti ir nelabai maloni vaikino „draugija“, bet pats pasirinkimo neturėjo. Už poros akimirkų į restoraną įlėkė du didžiuliai praplikę vyrai odinėmis striukėmis bvei su akiniais nuo saulės. Kažkodėl Martin‘ą aplankė vaikiška mintis – jei tu nematai ir tavęs nematys. Šie vieną kitą minutę pasisukioję aplink staliukus, palieka patalpą išprašyti to paties administratoriaus, su kuriuo Johnniui teko prasilenkti. Nuleidęs laikraštį, iškvepia orą pro burną iš lūpų suformuodamas vamzdelį. Jautė, kaip kairė ranka dreba iš baimės. Šie galintys laukti jo prie paradinių durų, tad teks sprukti pro virtuvėje esančias.
- Atleisk, jei sugadinau apetitą, - atsisukęs į merginą prakalbsta plačiai besišypsodamas, kad net atrodė, jog skruostus mėšlungis sutrauks, jei tai įmanoma. – Aš Martin‘as. Johnny Martin‘as, - ištiesęs ranką prisistato, netrukdamas pats pradėti žvygauti iš savo absurdiško prisistatymo. Nenorėjo kol kas palikti šiltos patalpos, tad nusivyniojęs šaliką nuo kaklo, prasisagsto paltą.

Buvo taip visa galva pasinėrusi į spalvingų iliustracijų bei įmantrių raidžių vandenyną, tyvuliuojantį rankoje laikomame lankstinuke, kad tarsi iš niekur prie jos užimto stalelio išdygusį vaikinuką pastebi tik šiam skubiai išbėrus klausimą ir okupavus kitapus pedantiškai balta staltiese užkloto baldo esančią kėdę. Toks iš pažiūros chamiškas gestas kiek papiktina - nepastebėjusi, jog jai į kompaniją prisitrynęs tamsiaplaukis atrodo persigandęs lyg nuo medžioklių sprunkantis gyvūnėlis, palaiko jį paprastu akiplėša. Gi kam merginos teirautis, ar galima šalia jos įsitaisyti, ir net nesulaukti atsakymo? O tolimesni kompaniono veiksmai taip apstulbina, kad net imti ant jo purkštauti tiesiog pamiršta. Vaikinui laikraštį pavertus savadarbe uždanga, net ir tūpam būtų pasidarę aišku, jog jis nuo kažko slapstosi. Ne tiek dėl to, kad buvo paprašyta, kiek todėl, jog liežuvis vis dar buvo sukaustytas nuostabos, lieka tykiai sėdėti savo vietoje ir išplėstomis akimis spoksoti į „bėglį“. Žvilgsnį nuo jo atplėšia tik akies krašteliu užmačiusi sujudimą prie durų, pro kurias įsibrauna du augaloti diedai. Tuojau pat suvokia, kas nepažįstamąjį čia atgynė. Į tuos gangsteriškos išvaizdos tipus žiūrėti buvo baugu, tačiau nežiūrėti - neįmanoma. Vos jiems išsinešdinus, ir pati su palengvėjimu atsikvepia, tik ne taip išraiškingai kaip Johnny.
- Ai... nieko tokio, - išlemena atsakydama į pašnekovo atsiprašymą. Jai ištiestą ranką lengvai paspaudžia nė negalvodama, veik refleksiškai. - Katarina. Arba tiesiog Kat, - pavardę sąmoningai nutyli, kažkaip dar įtarinėdama vyruką, jog šis gali būti negerietis. Net juokinga, kad šioks toks nepasitikėjimas sukirba būtent jam, kuomet tik ką laukan buvo išvaryti dvigubai stambesni jo persekiotojai. Kokių gi diversijų Martin`as galėjo imtis, kad užsitrauktų tokių dėdulių rūstybę? Kažkaip nesinorėjo tikėti, jog trijulė tiesiog draugiškai žaidžia slėpynes. - Ką tu jiems padarei? Kažką pavogei? - mažų mažiausiai savižudiška būtų gvelbti mafijos smogikus primenančių žmogėnų nuosavybę, tačiau tik tokia mintis ir tešauna. Gal ir nedera šito kamantinėti, bet gi smalsu sužinoti. Ir šiaip, jautėsi turinti teisę to klausti, nes juk Johnny sėdi prie jos stalelio ir neatrodo, jog ketintų greitu laiku pasišalinti.

Neliko nepastebėjęs, kad kompanionė neatskleidžia savo pavardės. Dabar buvo aišku viena – šioji ne amerikietė. O akcentas, nors šis ir nebuvo baisiausiai juntamas, bet vis dėl to juntamas, išdavė apie europietišką kilmę. Ir šiaip mergina buvo žavi, tik galėjo kirsti, o jam tai patinka kaip lošėjui, šioji nebus vyresnė kokių 25-erių. Bet grožiu išsiskyrė: šviesūs ilgi plaukai, žydros akys, putlios lūpos, dailūs veido bruožai. Ir jos figūra atrodė visai neprasta.
- Sakykim, nesuvedėme iki galo sąskaitų, - vypteli žvilgteldamas atgal į įėjimą, kad iki galo įsitikintų savo laikinu saugumu. Lenhsherr tapo savotiška prieglobsčiu slapstantis nuo skolų išmušinėtųjų. – Šiaip, nesu piktybiškas, tik aš netraukiu nesekmes, - sukrizena nulenkęs galvą ir žiūrėdamas į savo delnus, kuriuos dabar trynė mėgindamas atsikratyti nenykstančio šaltuko, nors jau kokias geras penkias minutes sėdi gerai šildomoje patalpoje.
- Nesi amerikietė. Tai lengva pastebėti, - prasitaria žiūrėdamas į jos mėlynas, užburiančias akis, nuo kurių atsitraukė labai sudėtingai. – Kalbi kitaip. Ir skaitai teatro lankstinuką. Viena iš dvidešimties amerikiečių skaitytų teatro lankstinuką, nors, būdama graži laisvai galėtum eit į bet kokį Čikagos naktinį klubą ir ten susilauktum ten dėmėsio, - visiškai neabejodamas savo žodžiais šiuos išpyškina, net jei šie absoliučiai skyrėsi nuo tiesos. Priėjus oficiantui, nuleidžia galvą, laukdamas, kol šis nueis tolyn.
- Taigi, ką veiki Amerikoje? – drįsta įžūliai atsiklausti, tikėdamasis, jog mergina bus maloninga ir su juo pabus atvira.

Kaip ir buvo galima tikėtis, į pernelyg smalsų klausimą gauna tik atsakymą, miglotesnį nei žymioji San Francisko įlanka užslinkus rūkui. Suktai išvartyta vaikino replika apie kažkokias neva nesuvestas sąskaitas pasako tik tiek, kad šis noru pasakotis vos prieš penketą minučių sutiktai nepažįstamajai tikrai nedega. Savo landumą pažaboti buvo išmokyta dar ankstyvoje vaikystėje, todėl nutaria kompaniono nekamantinėti. Taigi, noriai jam leidžia pokalbį pakreipti kita tema. Su gyvu susidomėjimu išklauso taiklius it Robino Hudo šūviai iš lanko pastebėjimus, leisdama lūpas nutvieksti linksmam šypsniui. Na taip, teisybė - ji kalba ne amerikoniška anglų kalba, jau greičiau stengiasi žodžius tarti britiškai, tad net neabejojo, kad įdėmiai įsiklausius į josios šneką galima nugirsti savitą dialektą. Puiku! Ko jau ko, o savo europietiškos kilmės nesigėdijo.
- Įspūdinga, pone Holmsai, - lieka labai teigiamai nustebinta su nepaprastai įtikinamu susižavėjimu nuskambėjusios savo ištartos frazės. Iš tikrųjų truputėlį šaipėsi, bet tik bičiuliškai. Laidyti sarkastiškų pastabų net ir negebėjo. Kaip šiuolaikinė jaunuolė buvo pakankamai apsiskaičiusi ir retsykiais užeidavo vaikiškas noras savo išprusimu užslėptai pasigirti. O loginio mąstymo gebėjimus bei pastabumą ką tik pademonstravusį Johnny sulyginti su sero Artūro Konan Doilio sukurtu personažu dabar atrodė visai į temą. - Teatras mane traukia kiek labiau... manau, kad kai kuriuos pomėgius tiesiog paveldėjau iš tėvų, - pajunta būtinybę pasiaiškinti dėl ne pagal amžių rafinuoto savo skonio. Nuo paauglystės baisiausiai stebino aplinkinius sugebėdama būti paklusnia, nepeiktinai besimokančia, šaunių manierų Lehnsherr`ių atžala, tačiau kartu ir išlaikyti populiarumą tarp bendraamžių. Auksinis vaikas... - Pats gal dažnai lankaisi naktiniuose klubuose? - staiga sumano pasidomėti, iš pašnekovo išvaizdos niekaip nesugebėdama nustatyti, ar jis yra vakarėlių liūtas, ar tik nuolatinei rutinai atsidavęs eilinis pilietis.
- Į Jungtines Valstijas atvykau atostogų, - nepasirodė labai sunku imti pasikliauti Martin`u tiek, kad apie save atskleistų didesnį kiekį informacijos. Juolab kad vaikinas ir nepriminė niekadėjo, tik ir teieškančio progos kaip kam nors pakenkti. - Anksčiau net šiame žemyne neteko būti, o apie jį girdėjau daug. Bet juk geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti, - pacituoja plačiai žinomą frazę, paaiškinančią ir josios vizito priežastį: vietoj to, kad šventai tikėtų gandonešių išplatinta informacija apie JAV, panūdo viską išvysti bei patirti pati, nors kartelį apsilankyti šiapus Atlanto vandenyno; tiesa, šiuo atveju gal labiau tiktų sakyti šiapus Ramiojo vandenyno, nes skrido gi tiesiai iš Japonijos.
- Tu, kaip supratau, esi vietinis? - pasitikslina, nors sprendžiant iš to, kaip lengvai Johnny identifikavo ją esant svetimšalę, pats turėtų būti jei ne gimęs Valstijose, tai bent jau praleidęs čia didžiąją dalį gyvenimo. Apie jųdviejų pokalbio eigoje padavėjos pristatytą kavos puodelį prisimena tik dabar, tad, prieš pratęsdama klausimų maratoną, pirmiausia paragauja gėrimo. - Gyveni ar dirbi kažkur netoliese? - pažindinimosi procesas visai suintrigavo, užtai atmeta galimybę pašnekesį nutraukti ir pasišalinti. Juk bendrauti mėgo, ir nesvarbu kad šįkart dialogas užsimezgė neįprastomis aplinkybėmis, kurioziškoje situacijoje.

Dar 2009aisiais į filmo pagrindinio vaidmens atlikėją psichologinėje veiksmo dramoje pavadinimu „Vėjuotojo miesto tribūna“ buvo paskirtas Koda. Tačiau per galybę nesklandumų: netikėtai užsilenkusio režisieriaus, ilgų derybų su Sebastian`o agentu dėl honoraro sumos, kuri britų kūrėjams rodėsi veik neįkandama, filmuotis pradėjo tik anų metų pabaigoje. Devyniolikto amžiaus Čikagos atmosfera, vienišo detektyvo, mylinčio tik į jį dėmesio nekreipiančios gatvės plaštakės siužetas atrodė daugmaž vertas puikiai žinomo vyro veido, talento ir kitų nepašykštėtų gabumų. Bent jau agentas, Filipas Russo, patarė Koda viso šito reikalo imtis. Ilgokai raukėsi – filmas nepriklausomas, nekandidatuojantis papulti į kitų metų komercinio kino asortimentą, bet nustojo ožiuotis sužinojęs, jog Britanijoje šis veikalas taip nekantriai laukiamas, kad BAFTA apdovanojimų ceremonijoje turėtų sužibėti kaip turi būt. Po detalaus scenarijaus išnagrinėjimo, kelių filmavimų tapo aišku – darbinė atmosfera ideali. Antraplankiai, trečiaplaniai, keturplaniai aktoriai nežinomi, bet puikūs, režisierių, scenaristų, kameramenų komanda taipogi šauni. Viskas gerai... Be to, ak, kaip nepaminėsi to, jog visi išvardintieji net neskatinami buvo gyvi Kodai į subinę sulyst. Dabar, kai sklando savo karjeros viršūnėje, tikrai nepakęstų, idant su juo būtų elgiamasi kaip su eiline žvaigždute, kurių perpildytas visas Holivudas.
Buvo apsistojęs čia, „The Peninsula Chicago“ viešbutyje, geresniojo karaliaus numeryje (nuo to meto, kai tapo jau net ne super, o mega žvaigžde, buvo gatavas kilmingus svečius iš Europos, žinomus politikus velniop išspirt, kad tik aukščiausios klasės „gūžta“ jam atitektų ir nepasitaikė dar taip, jog atrastų save besiglaudžiantį nepakankamai geruose „prabangus karaliaus“ ar „Grand Deluxe“ lygio apartamentuose), va ką tik užbaigęs šios dienos filmavimą, trukusį ištisas aštuonias valandas. Lakstė, slapstėsi nuo įtūžusio sutenerio, nors daugiausia laiko tiesiog perteikinėjo vienišo, nelaimingo vyro emocijas. Prie tokių darbo krūvių jau buvo pratęs, todėl jautėsi tik gal šiek tiek pavargęs. Vos tik išlipo iš savo limuzino klasės „Bentley“, vairuojamo nusisamdyto vairuotojo, liko apspistas žmonių, maldavusių išraizgyti autografą, kartu nusifotografuoti, akinamas blyksčių. Taip saugojo savo konfidencialumą, kad... Iš viso jo nesaugojo, lmao. Iš pykčio grįžęs į kambarį viską išdaužytų, jeigu jo savimeilės nepaglostytų alpstančių gerbėjų armija. Nors su mielu noru kiekvieno gerbėjo galvą daužytų į asfaltą, kol kaukolė į trupinėlius subyrėtų, bendraudamas su fanais buvo nu jau toooks fainas, toooks saldutis, toooks nerealus. Mat juk nuo santykių su aistruoliais, šių obsesijos bei nudurnėjimo dėl Koda labai priklauso vyro karjeros sėkmingumas. Vien tik dėl to su fanėmis merginomis ar net mergaitėmis, flirtuodavo, leisdavo šioms imti manyti, jog bet kuri iš jų gali okupuoti Sebastian`o širdį. Veidmainiauti buvo pratęs panašiai, kaip ir įkvėpti. Maždaug dvidešimt minučių paaukojęs gerbėjams, pro sargybinių praskintą kelią šiaip ne taip nuplaukia vidun į viešbutį, mintyse nusipurtydamas nuo paprastų mirtingųjų, nevertų visiškai nieko sukelto šleikštulio. Nepaprastai džiovino, todėl nutaria pirmiau užsukti į restoraną. „Peninsula“ – viešbutis populiarus, tad išvydęs, jog staliukus yra užgulę visokio plauko svečiai: tik pasiturintieji, sukrapštę šiaip ne taip pinigų šiokiai tokiai prabangėlei bei turtuoliai, tačiau vis vieną išgamėlės ir šūdukai, numainuoja link baro (nusprendžia, jog naudotis savo žinomumu siekiant staliuko neverta, juolab nori tik atsigerti), kelionėje link jojo kruopščiai nužvelgdamas ten sėdinčiuosius. Vienintelė šviesiaplaukė iš karto patraukia vyro akį. Dar būtų pamastęs ar verta prie šios didingai priskresti, šią pamaloninant dėmesiu iš TOKIOS impozantiškos asmenybės kaip jis ir jei ne neypatingas vyriokas, su kuriuo šioji kalbėjosi, Koda būtų taip ir praėjęs pro šalį. Matai kaip yr. Jeigu pastebi merginą kalbančią su priešingos lyties atstovu, nesvarbu kokie santykiai juodu besietų, Sebastian`as prie „vaginuotosios“ prineria, norėdamas nukonkuruoti šalimais sėdintį patiną, priversti sumautai jį pasijausti dėl to, jog jis nėra Sebastian`as Koda, todėl negali nusikabinti bet kokios užsigeistos moters, yra nulis, visiškas šūdas ir panašiai. Be jokio garso praplaukdamas pro Katarinos nugarą, nutupia ant aukštos baro kėdės, primesdamas, jog šios pakolkas nemato.
- Nealkoholinio mojito,-taria pateikdamas užsakymą barmenui, kuriam dar ir bičiuliškai šypteli, nes juk vajazus koks Koda draugiškas vyras esti, nepasikėlęs, geros širdies... Visą šį vakarą, kaip ir visą gyvenimą, dėsis kokiu nėra ir tuo sušiktai mėgausis. Puikiai suvaidinęs, jog merginą, sėdinčią šalimais pastebi tik dabar, ilgai į šią spokso taip, lyg būtų išvydęs paparčio žiedą ir jis rodytųsi tiesiog dieviško gražumo,-Ar tau neskaudėjo?-šį kartą kreipiasi į Katariną, šonu pilnai pasisukdamas į šiąją. Nuodugniai tyrinėjo merginos veidą, mintyse vertindamas šį dešimtbalėje sistemoje. Kadangi yra „kuklus“ ir „džentelmeniškas“, nepuola nužiūrinėti šviesiaplaukės iš visų kampų bei pusių,-Ar neskaudėjo, kai nukritai iš dangaus?-pratęsia, susižavėjimo kupinu balsu, netoliese sėdinčio Lehnsherr pašnekovo visiškai nematydamas. Šis nebuvo vertas Sebastian`o žvilgsnio vien tik dėl to, kad nešioja tokį baisų šaliką. Kažką panašaus į jį matė anų metų, ANŲ METŲ (ewww, omg, ewwwww!!!) žiemos kolekcijos pristatyme Niujorke. Nepatraukdamas akių nuo šviesiaplaukės, teikiasi galų gale nusiimti stilingą vyrišką „skrybėlaitę“ ir pasidėti šią ant stalviršio. Tvarkingai sušiaušta, piestu viršugalvyje pūpsanti ševeliūra anei kiek nebuvo sugulusi. Matyt, šukuosenai užfiksuoti naudoja ne plaukų žėlę, o super klijus.

Buvo išalkęs. Labai. Paskutinis maisto kąsnis, kurį turėjo burnoje, tai buvo sukramtyta apdžiuvusi baltos duonos riekelė, kurios neatidavė namuose kažkur gyvenančiam peliūkščiui. Sunku buvo ryti seiles stebint aplinkui besisukiojančius padavėjus su pusrytiniais patiekalais nukrautais padėklais, kurios dėliojo tai ant vieno, tai ant kito staliuko. Nors, tai nelabai nemandagu, nebegirdi to pagyrimo, taipogi netyčia praklauso prakalba apie teatrus ir tėvus, bet merginos išreikštas klausimas kalbinėje tonacijoje atkreipia vaikino dėmesį, dėl ko staigiai atsisuka į merginą su aiškiu klausimu „wat“. Po akimirkos atsigavęs pradeda juoktis purtydamas galvą.
- Nepasakyčiau, kad esu vienas tų socialiųjų.... Man labiau patinka bežodinis bendravimas, - kreivai šyptelėjęs nuleidžia galvą žemyn, suprasdamas, kaip tai keistai ir beviltiškai gali skambėti. Kažkaip žmonės per pirmą susitikimą nesidalina tokiomis gyvenimo detalėmis, kaip, pavyzdžiui, prasilošęs lošėjas ar prasigėręs alkoholikas. Tiesiog, gal ir nemandagu dalintis tokiomis gyvenimo detalėmis.
Į pirmą klausimą dėl dislokacijos vietos atsako linktelėjimu, bet į antrąjį nebespėjo. Jau ir taip pastebėjo aplinkui beslankiojantį kažkokį vyriškį, kuris, tikriausiai, jei būtų Johnny homoseksualas ar prijaučiantis, o tikrai toks nėra, nors ir nebuvo prieš juos, patrauktų dėmesį, bet šio įsiterpimas į jų pokalbį buvo tiesiog nemandagus. Ir dar banalus. Angelas? Kas dar sako tokias frazes? Kai buvo paauglys yra tai pasakęs merginai, su kuria žūtbūt norėjo permiegoti ir tai suveikė, bet buvo per daug subrendęs tam. Nors visai neseniai prisitatė kaip legendinis agentas 007, Džeimsas Bondas. Netrūko pastebėti ir Lehnsherr pasikeitusios povyzos. Gal ir matė vyriškį kažkur. Nebuvo iš tų, kurie sklaido žurnalus, vaikšto po kinus, žiūri televizorių (šio paprasčiausiainebeturėjo, kai iškeitė į šlamančius lombarde), o ką jau kalbėti apie internetą. Bet šį gal ir matė kažkur. Vis tiek, dabar labiau norėjo pats nykti lauk, nei klausytis šio paaugles jaudinančių frazių.

Kokia nedėmesinga pašnekove Kat turėtų būti, kad nepastebėtų savo kompaniono išsiblaškymo... Matė, kaip šiojo akys laigo po visą restoraną ir spėjo, jog vaikinukas vis dar žvalgosi savo persekiotojų. Nenujautė, kad iš tikrųjų jis tik varvina seiles į visus tuos aromatingus skanumynus, padavėjų nešiojamus pro šalį. Užtat Katarinos savarankiškai susidaryta išvada, neva Johnny jos beveik nesiklauso tik savisaugos instinkto prispirtas dalį atidos skirti patalpos stebėjimui, leido vaikiną pilnai pateisinti ir neimti į širdį to kontaktavimo akimis stygiaus, dėl kurio pokalbis neatitinka elementarių etiketo normų. Randa laiko net apžiūrėti Martin`o aprangą, ir nors iš jos supranta, kad socialiniai jųdviejų sluoksniai skiriasi, susidomėjimas naujuoju pažįstamu niekur neišnyksta. Žemesniųjų „kastų” niekinimą laikė per daug pasipūtėlišku dalyku, ypač kai pati turėjo blankių prisiminimų iš tolimos praeities, kuomet dar visai klecku būdama gyveno nutriušusiame butuke.
- Tu man pasirodei visai socialus, - pripažįsta nė trupučio nesumeluodama. Juk tikrai. Bendravimo įgūdžių atrodė turįs užtektinai, o ir į kojas gi nedėjo vos pasitaikius progai, vietoje to nutaręs pašnekesį su ja vystyti toliau. Plepėti būtų galėjusi dar ilgai. Būtų... Tačiau į merginos regėjimo lauką nelauktai papuolęs ir visai čia pat atsisėdęs vyras patraukia dėmesį. Kryptelėjusi galvą jo pusėn, dar prieš protu suvokdama regos dėka gautą informaciją, pajunta kaip širdis krūtinėje sustingsta. Nebesijautė dūžių. Bet tas įtartinas aprimimas, tikra ramybė prieš audrą, užsitęsia viso labo tik sekundę kitą. Greitai atmetusi haliucinacijų ir apsipažinimo tikimybę, net apsvaigsta nuo to neįtikėtinai suspartėjusio kraujo varinėjimo po kūną tempo. Dieve... Šventas... Čia jis... JIS! Ir dar kalbina ją, būtent ją!.. Kiekvienos fanės slapčiausia svajonė turbūt yra susitikti savo mylimą dievuką. Ką gi. Katarina tik ką sutiko saviškį. Ir šiam susidūrimui buvo visiškai nepasiruošusi. Nė nenumanė, jog tokia žymi persona yra Čikagoje; žinojo šį gyvenant Niujorke, Manhetene. Vienu mėgstamiausių josios aktorių Koda buvo jau ne vienerius metus. Nors jis ir nebuvo užkariavęs visų merginos minčių bei pavergęs jos sielos taip, kad net naktimis sapnuotųsi, pamatyti jį gyvai, ir dar iš taip arti, kad panorėjusi galėtų ranka palytėti, buvo kažkas kvapą gniaužiančio.
- Sebastian Koda..? - kaip bukai nuskambėjo tas klausimas! Lyg nežinotų, kad čia jis, tikrai jis. Akimirksniu suvokia, jog toks dalykas kaip noras prasmegti skradžiai į žemę egzistuoja, mat dabar labai aiškiai tą norą pajaučia pati. Dar neteko jaustis taip durnai. Negalėjo sumąstyti nei vieno protingo sakinio ar šmaikštaus atsako į išgirstą komplimentą. Visa iškalba, visa drąsa, visas komunikabilumas dingsta. Kas per velniava? Jai nebūdinga šitaip pamesti galvą! Negana to, kad prasižiojusi pasirodė kaip protiškai atsilikusi (bent jau pati šitaip save įvertino), tai dar ir žvilgsnio neįstengė sukontroliuoti: šis buvo prikaustytas prie žydrų Sebastian akių stipriau, nei Kristus prie kryžiaus. Apie lig šiol jai kompaniją palaikiusį Johnny netgi užmiršta. Jis juk tik paprastas mirtingasis, nublankstantis prieš prieš ryškų kaip dykumos saulė garsenybės spindesį.

Didžiulis jaudulys, į kurio nemalonę pašnekovė matomai pateko, vertė vyrą dūšioje iš pasitenkinimo ritinėtis kaip kamuoliukui. Visada naudojosi savo veidu bei žinomumu, kad visokiausiais būdais glostytų sau savimeilę, o mergina iš karto užsitarnauja šiokį tokį Koda palankumą nesistengusi vaidinti ledo karalienės. It norėdamas, jogei Katarina nurimtų šiek tiek, švelniai ranka perveda šiai per nugarą, smagiai sukikendamas.
- Taip, taip, tas pats,-visgi atsako į pašnekovės klausimą, kuriam atsakymo balsu net nereikėjo, turint omeny, jog šis pūpso nutolęs nuo jos veido per maždaug trisdešimt centimetrų. Turėdamas madą kas dešimt sekundžių tikrinti savo apdarų stovį, greitai apsižvalgo, pasigailėdamas, jog prie merginos lietėsi. Ant tamsiai pilko palto alkūnės pastebėjo šviesų plauką. Patirto trauminio šoko dėka drebančia ranka šį nepastebimai nuima,-Na, o kuo tu vardu, gražuole?-nepraradęs savo už medų saldesnės reiškimosi šiuo atveju manieros, padėkoja padavėjui ką tik pristačiusiam mojito. Iš stiklinės gurkštelėjęs, pasuka veidą į Lehnsherr, kad ši turėtų garbės regėti, kaip Sebastian`as seksualiai liežuviu apveda lūpas. It sakytų mintyse sau „o taip mažule, panardinčiau jį tau tapk kojų ir sukčiau ten ratus, kol sprogtum iš malonumo“. Suzvimbia „Gervuogius“. Koda jį išsitraukia, dirsteli, atsiimdamas penkioliktą tekstinę žinutę nuo Filipo. Nu ir iš kur randasi tokis nekantrumas? Pavartęs akimis, panardina mobilųjį atgalios į kišenę. Gurkštelėjęs dar gėrimo, ekspresyviai mykteli, it būtų atsiminęs kažką nepaprastai svarbaus.
- Rytoj rengiu vakarėlį Simfonijos centre, Rapsodijos restorane, devintą vakaro. Labai norėčiau, kad atvyktum ir šiuo veideliu...-pastarą laaabai lipšniai, veik nepadoriai nuveizo. Prisiartina prie Katarinos dar labiau. Vos sprindis skyrė judviejų veidus nuo „susidaužimo“. Nuo šio momento ėmė kalbėti tyliai, erotiškai,-gražiausiu dalyku šiandien kokį man teko regėti papuoštum aplinką, o balsu, švelnesniu už drugelio sparnų plazdėjimą neleistum man pamiršti, kodėl yra taip gera gyventi žemėje,-priminė sirupą: dėjosi beprotiškai saldžiu, lipniu. Moterys juk myli ausimis, o gražiai atrodyti, bei dar gražiau kalbėti vyras mokėjo geriau, nei pamyžus nukratyti pimpalą,-Įrašykit šios merginos užsakymą į mano sąskaitą,-kreipiasi į padavėją, sumojęs atlikti žygdarbį. Nesvarbu, kad tasai vyrukas dėvėjo marškinius, porelėje vietų raukšlėtus kaip senjoro marmūzė. Gniauždamas pasibaisėjimą kalbėjo su juo dangiškai bičiulišku tonu,-Deja, bet turiu eiti,-prisipažįsta, išleisdamas tokį graudų atodūsį, neva viską padarytų, kad tik galėtų pasilikti Katarinos draugijoje. Net akys, it žiūrint sceną, kaip Rouz krutina mirtinai sušalusio Džeko ranką, mylimąjį beprasmiškai budindama, apsigaubia liūdesiu,-Bet labai norėčiau, kad turėtum šitai...-išsitraukęs kreditinėmis prigrūstą piniginę, sukrapšto vizitinę savo kortelę, kurioje išspausdintas Koda telefono numeris. Prisidarė jų, idant būtų lengviau pateles gundyti. Sugaudęs Katarinos rankutę, pirštais švelniai atlenkia josios, išpuoselėtomis judinamųjų galūnių pagalvėlėmis lytėdamas merginos odą, padeda į delną stačiakampio formos, nedidelį, prašmatnaus popieriaus lapelį. Ėjimas strategiškas – mat jeigu duoda paprastai mirtingajai savo telefono numerį, vadinas Sebastiano ketinimai jos atžvilgiu rimti. LOL. Užlenkęs saviškiais merginos pirštus, šiltai vypteli,-Paskambink man, jeigu pasijausi vieniša,-Koda balsas švelniai bangavo, nuoširdumo natos veržėsi iš penklinių. Vis dar nepaleisdamas Lehnsherr rankutės, atsistoja. Kadangi čiuopia dešiniąją, kiek pasilenkęs, priglaudžia lūpas prie vidinės merginos delno dalies,-Iki greito, Katarina,-mirkteli akimi. Seksualus tonas puikiai derėjo prie geidulingo žvilgsnio,-Gero jums vakaro,-prideda, nelauktai prisiminęs Katarinos bei Johnny tandemą, kurį pagerbia sero nusilenkimu. Paleidęs Kat ranką, prieš tai dar nykščiu paglostinėjęs jos mergaitiškus krumpliukus, greitai numainuodamas sau. Ir tik tam, kad viešbučio lankytojai aka žemesnės padermės atstovai nepriskrestų su savo „Sebastian`ai, pasirašyk mums, nusifotografuok su mimis, maldauju, prašau!“. Nors atakos neišvengia. Oh well.