CEO kabinetas

Dar prieš tris savaites po paskaitų buvo nuėjus policijos komisariatą, parašė pareiškimą ir buvo patikinta, kad viskas bus sutvarkyta ir jai nebereikės kvaršinti galvos. Žinoma, pasidarė atsargesnė – stengėsi nevėluoti į jokią viešo naudojimo transporto priemonę, vengdavo trumpesnių, bet užtat tamsesnių kelių. Tik su Toniu nesusisiekė. Net kontaktais neapsikeitė. Keistoki tie žmonės, pasakytum, bet ar pati Izabelė ką nors dėl to pajuto? Taip, šiek tiek. Tarsi, šis apsireiškia jos gyvenime taip retai ir tokiais keistais būdais, kad kartais savęs paklausdavo, ar tai tikrai įvyko, ar tiesiog pokštauja protas su ja. Praėjo keletos dienos ir jau nebeturėjo laiko pagalvoti apie Stark‘ą ir dėl jo dūsaut nuolatos. Fizika, kaip žinia, nėra pats lengviausias mokslas egzistuojantis žemėje, tad ši padeda pakilti aukščiau visų tų neįprastų įvykių grandinės. Na, ne tik fizika. Taip pat ir įnirtingos repeticijos šokių aikštelėje vietiniam Niujorko Universiteto šokių konkursui, kurio pagrindinis prizas buvo vargani 500 dolerių ant poros ir medaliai už 40 dolerių. Bet ne tai svarbiausiai buvo. Partnerį sugraibė labai anksti, šis už ją net trejetą metų jaunesnis, dar mokosi vidurinėje, bet labai talentingas, mat pats tai mokosi pas profesionalius šokių mokytojus, kai pati Rodriguez panašėjo į savamoksle.
Pagaliau išaušo ta ypatingojo konkurso diena. Deja, lietinga. Pasėdėjus poroje paskaitų, išskubėjo į „TD Bank“, kuris radosi Wall Street rajone ir kuriame buvo pasiėmus paskolą susimokėti už mokslus. Šioji slėgė it sutartis su velniu, nors ir ta lengvesnė būtų buvus: 35 metai, 6% palūkanos... Galiausiai bankui gražins pusę milijono, o nė nežinojo, ar ras darbą, kuris atpirktų viską. Įėjus į banką, paėmė talonėlį, palaukė eilėje ir sužinojo, kad paskola sumokėta! Negalėjo patikėti savo ausimis, tad greitai įsėdus į traukinį vežantį į Long Island‘ą, vylėsi, kad kaip ir visi normalūs žmogėnai, Tonis Starkas leis dieną darbo vietoje.
Tik įėjus į pastatą, suskleidė spalvingą skėtį, tikėdamasi, kad iki dienos galo lietus visiškai aprims arba visai nebelis. Žinoma, teko trumpam susidurti su apsauga, tada su siaubingai tvarkinga registratore. Širdis daužės, kaip norėjo kuo greičiau nuvykti pas vyrą, nors net neįsivaizdavo, bet turėjo kokį pusvalandį apgalvoti, ką pasakys jam, kai susidurs akis į akį. Pamaldavus registratorės, kad šioji ją praleistų bent iki lifto, sunkiai besulaiko kvapą, kada šiuo pradeda kilti į vienus viršutiniausius aukštus. Garsiakalbiui pranešus, kad pasiekė generalinio direktoriaus aukštą, netrunka nustebti, kad prie pagrindinių durų nieko nėra. Tikriausiai, pietų metas, pasakė sau ir nedrąsiai pravėrus duris, žvilgtelėjo vidun. Tada jau įsidrąsinus, pravėrė šias plačiai.
- Žinai, keistas dalykas man šiandien nutiko, - pradeda, prasisagstydama puspaltį tuo pat metu artėdama link Stark‘o stalo, - nuėjau į banką sumokėti savo mėnesinės įmokos, bet man pasako, kad pusės milijono skola sugrąžinta. Tada pagalvojau, ar aš pažįstų ką nors, kam šioji suma neatrodytų tokia, nežinau, gal didelė? – paklausia retorinio klausimo, tik vėliau susiprasdama, kaip piktai tai galėjo nuskambėti.
- Atleisk, bet tai neįtikėtina! – džiaugsmingai šūkteli, neslėpdama to keisto palengvėjimo, kuris nukrito nuo pečių.

Nuo to meto, kai įkūrė Marios Stark fondą, Toniui buvo įprasta teikti finansinę paramą žmonėms, kuriems pinigai gali padėti šiek tiek geriau gyventi ar net išsaugoti gyvybę. Rėmė tikruosius šių dienų didvyrius – nelaimingos kloties prislėgtas ugniagesių, gelbėtojų, policininkų šeimas, sunkiai sergančius vaikus. Masačiusetso Technologijos Institute kiekvienais metais buvo rengiamas konkursas Marios Stark stipendijai laimėti. Rėmė ir perspektyvius, talentingus jaunuolius, Valstijų, o gal ir net visos Žemės ateitį. Neaišku kas vyrui čia kurią dieną užplaukė, bet nūnai prisiminęs tokią merginą Isabellės Rodriguez vardu, pirmą kartą kreipėsi į Džarvį tam, kad šis atkapstytų ir pateiktų jam erdvinės projekcijos ekranuose su šia panele susijusias bylas iš visų įmanomų folderių. Kartais elgiasi nepaaiškinamai, tad ir šį kartą nesuprato kurių galų jam to prisireikė. „1932 Ford Flathead Roadster“ (kadangi niekaip neatrasdavo laiko automobilio sutaisyti, naudodavo jį kaip... fotelį) vairuotojo sėdynė per ankšta pasidaro, kuomet dirbtinis intelektas išplečia dokumentus iš banko, nurodančius apie Izės paskolos dydį ir josios gražinimo termino ilgumą. Anksčiau jei ir pajausdavo gailestį merginai, tai tik dėl to, kad ji yra priversta gyventi Kvinse, apverktiname butelyje, sunkiai plušti, idant išlaikytų save, miegoti ant sofos, kuri yra tiek pat patogi, kiek plonytis matrasas patiestas ant metalo laužo krūvos, tačiau tada jam pasidarė Bellos gaila taip tyrai ir taip nuoširdžiai... Tą pačią akimirką suprato, ką turi padaryti. Retai kada demonstruodavo herojiškumą, neturintį savanaudiškų kėslų, bet smegenys pačios išgimdo reziumė: gali labai stipriai padėti geram, jaunam, darbščiam, puikius mokslo rezultatus demonstruojančiam žmogui, vardan įgyvendinimo siekio apturėti ne vienas atvertas duris į perspektyvų kupiną objektyvią tikrovę, pasmerkusią save tokiai didėliai, netgi galima sakyt, brutaliai prievolei, ko gero didesnį gabalą savo sunkiai uždirbamų pinigų atseikėdama bankui. Be to, per trisdešimt penkerius metus gali velniai žino kas nutikti. Tfū tfū tfū žinoma. Netilpo galvoj klausimas, kaip mergina gali ramiai miegoti naktį. Ir vien tik dėl to, kad plaukai kiekvieną kartą pasišiaušdavo pagalvojus apie ilgalaikius įsipareigojimus. Velniai griebtų, po trisdešimt penkerių metų pats veikiausiai jau dūlės pakištas po velėna arba išbarstytas pelenais nuo „Verrazano-Narrows“ tilto. Tą pačią dieną, tą pačią minutę likviduoja Izės skolą, naudodamas privilegijuotųjų teise bet kokios pakraipos aptarnavimo sektoriuose gauti pirmumo teisę. Pusė milijono... Pfff. „The Mirage“ kazino Las Vegase per pusantros valandos yra pralošęs arti dešimties milijonų. And not a single fuck was given.
Puikiai nutuokė – išauš diena, kai mergina supras dar kartą įkliuvusi į savo „asmeninio“ geradario nasrus, bet neteisinga būtų teigti, jog tikėjosi Bellos apsireiškiant šią dieną, dabar, kai už trisdešimties minučių turėtų vykti į „Le Bernardin“ verslo vakarienės su saujele kitų verslo tūzų. Kuomet iš sekretorės telefonu gauna užklausą į Isabellės priėmimą, šį aprobuoja. Regis bent vieno žmogaus dėka šis retas atvejis, kuomet Tonis apsireiškia savo oficialiame darbo kabinete užuot plušdamas dirbtuvėse, už ką daugybę kartų buvo liaupsintas kaip žmogus, perteikiantis technologijų pažadą paversti svajones realybe, pradės lūžinėti vaivorykštės atspalviais. Pasitikęs žvilgsniu merginos figūrą, nuteškia ant stalo keletą aplankų su sutartimis, kurias turėjo peržvelgti ir pasirašyti aną savaitę, bet pamiršo, iki pajuodavimo mainydamas neįtikinančias fizionomijas dedasi nesuprantąs apie ką Rodriguez tauškianti. Žinoma negali imti ir savimi nepasididžiuoti, todėl pašnekovei pratryškus džiaugsmu, ne tik išsišiepia didingai, bet leidžia šauniai pasijausti ir merginai:
- Jau pakankamai tave pažįstu, kad pasakyčiau, jog esi to verta,-keisčiausia, kad toli gražu neblefavo. Skamba kiek saldžiai, tačiau motyvas, paskatinęs vyrą praverti internetinės bankininkystės piniginę panašiai ir skambėjo,-Turiu primastęs tau ir daugiau staigmenų,-sulig pastaraisiais žodžiais, nukelia juodą telefono ragą nuo atsakiklio,-Padėsiu tau pasiruošti konkursui,-kiek prisimerkia, ale norėdamas pridėti akių kontaktui šiek tiek įtampos. Stebėjęs grakštų Izės kelią iki Stark`o stalo visiškai netikėtai prisiminė prieš tris savaites iš merginos lūpų išbyrėjusią žinią tada, kai, vykdydamas susitarimą, pristatė Rodriguez į universitetą,-Tiksliau nieko nedarysiu, bet už viską sumokėsiu,-prideda šyptelėdamas bei spustelėdamas mygtuką, sujungiantį su Natali mobiliuoju.

Pasiekus kėdę priešais Stark‘o stalą, kaip įmanoma gražiau į šią sudrimba, stengdamasi nusiraminti. Švelniai tariant, virė viduje: spaudimas pakilęs, truputi prakaitavo.
- Aš net nežinau, ką pasakyt. Turiu omenyje, tą paskolą būčiau mokėjus, nežinau, gal jau ir savo anūkų turėjus būčiau, - vos nulaikydama ašaras tarsteli, žvilgsnį vis kreipdama kita kryptimi, kad tik neapsipiltu fiziologiniu skysčiu ir pigus tušas nenubėgtų nuo blakstienų. – Ačiū, - suradus tinkamiausią, bet tikrai per kuklų žodelį, atsiremia į atlošą, ant kelių padėdama rudą rankinę ir šios rankeną gniauždama delnuose.
Sekantys Tonio žodžiai leidžia pasijusti prieblandos zonoje, nes net nenutuokė apie ką šis kalbantis.
- Leisti ant manęs dar pinigų? Žinai, aš vis dar skolinga tau tuos keksiukus, kurių taip ir neiškepiau tau, o jei už viską, ką dėl manęs esi padaręs, esu skolinga kokį milijardą keksiukų. Ne, juk absurdiška viską matuoti keksiukais, - sau pasako nuleidus smakrą, o tada pakėlus akis, toliau kalba Toniui, pati nesuvokdama ką šneką šiuo metu: - Žinai, 2009 metais buvo iškeptas iki šiol didžiausias keksiukas. Jis svėrė virš 1000 svarų, buvo 4 pėdų aukščio ir 10 pėdų pločio... Kaip manai, ar kam nors pavyktų suvalgyti tokį keksiuką? – sukrizena, atsistodama ir, nusimetus puspaltį ir jį palikus ant kėdės su rankine bei skėčiu, pradėdama vaikščioti po visą kabinetą. Priėjus prie vienos iš lentynų, pradėjo pirštais liesti ir apčiupinėti kiekvieną mašinos ir lėktuvo modeliuką.
- Žinai, pritariu tiems, kurie sako, kad vyrai niekada nesuauga, - juo ko forma pasako, tuo pat metu žiūrėdama ir į lėktuvo modeliuką, ant kurio buvo užpaišytas „Stark Ind.“ Logotipas ir į vyriškį, stengdamasi iš tolo sugaudyti jo akis. Staiga akis prikaustė milžiniškas pastatų komplekso modelis, kuris atrodė senesnis už ją pačią. Padėjus į vietą laikytą modeliuką, pasilenkia arčiau, apžiūrinėdama nuosekliai kiekvieną detalę, kiekvieną pastatą..
- Kas tai? – klusteli atsisukdama į Tonį, bet vis dar palinkus prie pastatų, kurie dabar buvo su jos akimis toje pačioje plokštumoje.

Blaivydamasis nuo persikų viskio, kurio pasrėbavo sužadint apetitui numatytiems verslo pietums bei atgabento dovanų Obio, viešėjusio Tailande, nusičiumpa keturgubos espresso puodelį, kuriam didelio susidomėjimo nerodė nuo pat jo pristatymo pradžios, akimirką pritemdydamas šypseną. Bella - tokia energinga, smagi bei guvi tokiomis pat savybėmis paviršutiniškai netrukdavo užkrėsti ir vyrą, kuris vengdamas judviejų ryšiui įkvėpti tėvo ir dukros dvasią, laikydavosi nuo merginos tam tikro atstumo, šiai galbūt ir nesuvokiant, pavertęs Izę savo protežė. O perdėm geru nusiteikimu šiandien, velniai žino kodėl, netryško. Galbūt dėl to, kad pusryčiam sukirto per daug blynelių su kumpiu ir jautėsi apsunkęs?.. Išlaukęs kol nelauktai uždelsusi Natali atsilieps, labai skurdžiai išdėsto situaciją ir savo pageidavimus: susisiek su Kate Young, pateik skubų užsakymą, kad turės atšviežinti vienos jaunos merginos garderobą, įtikink labai greitai, dar šiandien atsilaisvinti, tada ateik čia, perimk tą jaunuolę ir viską jai paaiškink. Padėjęs „ragą“ į vietą, labai greitai sugrįžta prie pokalbio su viešnia.
- Žinau ką galėtum pasakyti!-cypteli, tik per plauką neužspringęs beviltiškai stiprios kavos gurkšniu,-Ir štai pasakei,-sukikena, neprašovęs pro šalį leidžiant pašnekovei užbaigti bei išlementi patį žinomiausią, plačiausiai vartojamą žodelį, išreiškiantį padėką. To jam pilnai pakako. Paprasto „ačiū“, kad jautusi tiesiog nepadoriai savimi patenkintas. Merginai priminus tuos nelemtus keksiukus, kurių skola, kaip ir dauguma kitų kasdieninių peripetijų buvo Toniui paprasčiausiai iškritusi iš galvos, kilsteli antakius. Pasąmonėje ruošėsi pašnekovei priminti, jog neprasisuks šioji, keksiukus vis vieną turės iškepti, ne milijoną, bet bent jau dėžutę, kad šių ilgai ir nuobodžiai iš merginos laukia, tačiau liežuvio ir smegenų jungtis kažkaip atitrūksta.
- Artėja didžiosios metų šventės, jaučiuosi kažkaip keistai pakylėtas, norisi daryti gera geriems žmonėms. Be to, pažįstu ne daug merginų, kuriuos į staigmenas reaguoja taip kaip tu. Paprastai jos vadovaujasi credo...-akimirksniu „supydariškėja“ ta prasme, kad ima maivytis ir pezėti (maždaug) kaip bobelė,-„aš turiu papus. Duok man viską nemokamai, nes aš turiu papus“,-sukrizena paskubomis bei nenoriai ištuštindamas kavos puodelį. Dėl kita ko, nugirdęs dar negirdėtos informacijos apie dosniai apkalbamą kepinį, akivaizdžiai bei nuoširdžiai nusistebi. Tačiau labiausiai dėl to, kad žmonės vietoj to, kad užsiimtų kokia reikšminga veikla, kepa nenormalaus dydžio „piernykus“, už ką tik visiškai nubukėjusioje visuomenėje galėtų sulaukti didžiulio mąsto atgarsio.
- Oho... Bet juk čia Amerika,-ne be reikalo akcentuoja savo gimtinę, potekstiškai užverbuodamas žodžius kaip atsaką į garsų merginos pamastymą, kas kone pusė tonos kilogramų sveriantį keksą galėtų sudoroti,-Šalis, kurioje gimė „tavo mama tokia stora, kad...“ juokeliai, kur žmonėms pasirodo protinga po treniruotės eiti kirsti hamburgerių ir užsisakius dešimtgubą mėsainį pasiimti dietinės kolos, motyvuojant nenoru sustorėti. Reiktų pasidomėt kas po to valgė tą keksiuką. Jankiai, kertu,-prunkšteli, žvilgsniu nusekdamas merginos kelią, iš jo perspektyvos, kairėn kabineto pusėn, kur buvo pritempęs visokio šlamšto aplinkai pagyvinti.
- Ne visi vyrai nesuauga!-sulaukęs itin taiklaus reziumė, tuoj pat stoja į gynybinę poziciją,-Britanijoje esu sutikęs tokių snobų, kurių vaikiškiausias užsiėmimas ko gero yra augintinio glostymas. Bet aš su branda neturiu nieko bendra,-susijuokia didžiuodamasis, jog galbūt padėjo merginai prisiminti, jog tos pačios etiketės ant visų „prekių“ neužklijuosi,-Tai 1974 metų Stark Expo parodos modelis, ateities miesto maketas,-čia pat atsako į domėsiu paremtą Izės klausimą,-Vis dar neturim tokių miestų,-akcentuoja akivaizdžią tiesą draugėn ilgesingo atodūsio,-Tas pats kas ir su„Back to the Future“. 2010 metai, skraidantys automobiliai,-tik lūpomis, begarsiai išraito vizualiai visiškai aiškų „kur gi ne“ priedėlį, papuošdamas veidą šypsena,-O,-išreiškia tokį jaustuką, skirtą pro duris ką tik įžengusiai Romanoff,-Isabella, tai Natasha. Ji mano asistentė. Natasha padės tau susigaudyti,-vypteli, neramiai dirstelėdamas į rankinį „Cartier“ firmos laikrodį,-Pranešk Karlui, kad su juo važiuos Isabella, o aš pats vairuosiu „Veyron“,-prideda, vis dar kalbėdamasis su Natali, sugalvojęs surengti Rodriguez dar vieną atrakciją pasivažinėti prašmatniu „Rolls Royce“ bei paskolinti šiai šopinimosi maratonui savo asmeninį vairuotoją. Kadangi verslo pietuose planavo dalyvauti kartu su savo asistente, suskuba pranešti, kaip išsprendė kelionės į restoraną problemą,-Užlėksiu pas Hogan`ą ir palauksiu tavęs automobilyje. Princas Habibas primygtinai reikalavo tavo dalyvavimo,-valiukiškai, erzinančiai šypteli, primindamas Romanoff turtingą šeichą, nesėkmingai merginantį ją jau velniai žino kiek laiko. Praeidinėdamas pro Natali, stabteli šiai už nugaros ir pasistiebęs, lūpomis suformuoja „sėkmės“ skirtą priešais stovinčiai Rodriguez. O tada jau iškeliauja, kaip sakė, aplankyti bičiulio bei pasidomėti kaip šiam sekasi adaptuotis naujoje darbo aplinkoje.

Iki vidurdienio buvo nuveikus, švelniai tariant, nežmoniškai daug darbo. Suorganizavo susitikimus su svarbiais žmonėmis keliems mėnesiams į priekį, pasirūpino valgiaraščiu skirtu šiandieniniams pietums. Buvo net trumpam išlėkus – reikėjo pačiai apsiformuoti, tai yra, uždažyti ataugančias šaknis ir pasidaryti manikiūrą. Todėl ir pavėlavo atsiliepti tikruoju laiku, kai Tonis jai skambino. Duoti nurodymai buvo aiškūs, bet šių motyvai liko kaip reikalas užslaptinti.
Iš grožio salono išsinešdina gan greitai, automobilyje laisvų rankų įranga kalbėdama su paminėtąją Kate Young, viena prestižingiausių stilisčių, kuri ne vieną išmanėlę, tarp jų ir Natašą kažkada gilioje senovėje, pamoko mados gudrybių ir panašių dalykėlių. Žinoma, užstrigo dėl dydžių, tad pasiūlo paruošti nuo 36 iki 40 dydžio, pagal prancūzus, nes tikrai neabejojo, kad mergina, kuriai Stark‘as skiria tokį netradicinį dėmesį, kai daugoma jo „panelių“ (Dievas mato, ilgiau negu porą savaičių išsilaikiusios nėra dar mačius), įvairių drabužių.
Priparkavusi automobilį savo vardinėje vietoje, išlipa šį užrakindama ir įeiną į pagrindinį „Stark Ind.“ pastatą, tiksliau, tikrą šios įmonės širdį. Pasisveikinus maloniai su apsauginiu, užkyla pagrindiniu liftu į aukštą, kuriame labai retomis progomis pasibuzodavo pats ponas Tonis Starkas. Mergina kurią pamatė šalimais Tonio sukelia nemažą nuostabą. Tiesą sakant, ta paprasta mergaičiukė su daugiau 300 dolerių nekainuojančia panašėjo į eilinę Onutė, nors, šioji buvo graži. Netruko pastebėti ir dar kai ko. Šioji buvo siaubingai jauna. Jaunesnė už Natasha net keletą metų. Netrūko mintyse atsidusti, kad, va, ir jos bosas pasiekė tą vidutinio amžiaus ribą, kai norėjimas įrodyti sau, kad dar nesi visiškas senis, nutempia ne tik prie sportinių automobilių (nors šiems Tonis aistrą turėjo visada), bet ir prie daug daug jaunesnių moterų, kokių moterų, merginų lovas. Ištiesus ranką pagal visas Amerikoje būdingas sveikinimosi ceremonijas. Klausydamasi Tonio, kartu akimis seka ir Isabellą, kuri susisuka susirinkti savo daiktus, kurie buvo daugiau mažiau tvarkingai sudėlioti ant fotelio pavidalo kėdės priešais stalą. Pati Natali nenustebo dėl viršininko pastabos dėl Habibo. Tiesą sakant, gudresnis verslą prilygintų poravimuisi – visada laimi tas, kuris uodegą vizgina gražiau, tai yra, kuris turi geriausią pasiūlymą. Žinoma, Habibo norui susiporuoti ir tapti viena iš jo dešimties žmonų nepasiduodavo. Greičiau jam užpakalį atspardytų, nei šiam jaunam ir turtingam princui atsiduotų.
- Taip, pone Starkai, - šypteli, šį išlydėdama akimis. Atsisukus į Bella, pasiteirauja, ar šioji pasiruošus ir trumpai, bet labai sklandžiai išaiškina viso šito sujudimo esmę: pasiklausia jos, ar žino, kas tokia esanti Kate Young, sulaukus neigiamo atsakymo, apibūdiną šią ir labai trumpai ir skudurinėms onutėms suprantamai – šioji pelenes paverčia princesėm. Einant iki išėjimo, perfrazuoja Tonio išsakytą norą papildyti jaunos merginos garderobą keliomis drapanomis. Patylėjo, kai ši paklausė, ar ji spės į šokių konkursą. Nė nenumanė, apie ką ši po velnių bekalbanti. Reiktų tik įsivaizduoti, kai pasiekė „Phantom“, kuris prie laukųjų durų. Mandagiai atsisveikinus ir pasakius, kad buvo malonu su ją susipažinti, grįžta atgal į pagrindinį pastatą, pati nuskubėdama pas Tonį ir pranešdama šiam, kad jos užduotis įvykdyta ir dabar jei gali keliauti pas poną Habibą bei kitus ponus.