Baras

Motyvas, šį vakarą atvedęs Richard`ą į vieną iš Niujorko bariūkščių, išlaiko savo kertinį pagrindą: tiesiog užbaigęs visas numatytas dienos užduotis, suteikė sau malonumo atsipalaiduoti, pamąstyti, išlenkti keletą taurelių bei prasimanyti be jokios abejonės išvaizdžių, dar be didesnės abejonės – vienkartinių „skylučių“, kurias vartodavo iš latekso ir poliuretano pagamintos kontraceptinės priemonės – prezervatyvo principu – panaudoto antrą kartą nebepanaudosi.
Įsirovęs į klubo vidų, vyras nejučiomis susiraukia, suakmenėdamas pačiame prieangyje. „The Copacabana” retai kada būna toks užgrūstas ir vaizdinis signalas: gal koks ketvirtis šimto aplink besistraipstančių „primatų“ didelio džiaugsmo nekėlė, juolab norėjo įsmukti į vietą, kurioje išvengtų erzinančio badymosi subinėmis. O tokia glausta, nei kiek nepageidaujama sąveika su aplinkiniais reiškė tik viena – šiaušdamas namo, pedantiškai glotnų palto stovį galės tik atminti. Demonstruodamas akivaizdų į nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes nukreiptą nepasitenkinimą, kuris pro Richard`o veidą sunkėsi kur kas pastebimiau nei galbūt pats galėjo tikėtis, vyras idėją apsisukti bei pasiieškoti ne tokios užspaustos vietelės vis dėlto atmeta (nes tingi), tad „atraitojęs“ padus, nukėblina ligi paties tamsiausio baro kampo vien tik dėl to, kad iki momento, kuomet vietinės, Kruspe jau nužiūrėtos bobšės pradės rodytis estetiškai reikia išsiurbti mažų mažiausiai pusę litro tekilos, tad iki to „medžioklės“ (jeigu kalės pačios neims vyniotis apie vyrą, kaip dauguma atvejų pasitaiko) meto norėtų būti paprasčiausiai niekieno netrukdomas.
Sukritęs į Richard`o sėdynę vos aprėpiančią kėdę, vyras užmeta ranką ant baro stalo ir išlenkęs ją devyniasdešimties laipsnių kampu, prideda prie smilkinio vertikaliai pastatytą plaštaką, uždengusią didžiąją dalį jojo priešakinės galvos dalies. Šičia pūpsodamas, jautėsi ganėtinai (jau neatsižvelgiant į nepatogiai, visiškai nekomfortiškai sutvertą baldą sėdėjimui) nemaloniai. Greičiausiai dėl to, kad malonaus vakaro vizija subliūško kaip ir erekcija, išvydus Jocelyn Wildenstein fotografiją, vos tik čia įžengė, užtatai nieko keista, kad poreikis prisiliuobti padidėja dešimteriopai. Pamosikavęs smiliumi padavėjui, kas reiškė, idant Kruspe norintis, jog šis priliuoksėtų artyn, akimirką kitą skiria alkoholinių gėrimų pasiūlos, atsiveriančios priešais, analizei. Jau buvo pamastęs apie tekilą, todėl oficiantui pagaliau atplazdėjus, Richie užsisako jau minėtojo gėrimo, specialiai nenurodydamas kokios liurlalų rūšies/kokybės laipsnio šis pageidaujantis. Zven buvęs per daug fakdap, kad pradėtų rodyti savo išrankumą ar ypatybę stipriųjų gėrimų klasėje rinktis tik pačius ištaigingiausius.
Visiškai neturėdamas kur skubėti, kadangi taip jau išėjo, kad įeina į grupelę laimingųjų keturiasdešimtmečių, galinčių pasidžiaugti visiška nepriklausomybe nuo šeimyninio gyvenimo (o ir šiaip, pamąsčius apie tokį socialinį terminą prieš akis išnirdavo dūzgiančio širšių lizdo vaidas), vyras, kaip bebūtų keista, nemeta į labai jau flegmatiškai besisukantį padavėją rūgštaus žvilgsnio, ką būtų galima švelniausia bausme iš numatytųjų pavadinti. Vienintelius jo galvoje sproginėjančių minčių srauto elementus buvo galima apibendrinti vienu vieninteliu žodžiu - darbas. Albumo „troškinimo“ procesas ėjo į pabaigą, tad profesinio užimtumo klausimu tikrai turėjo ką detaliau sau nebyliai pasinagrinėti.
Tokia ganėtinai niauria nata praslysta geras pusvalandis, kurio metu susivertė ketvirtį skysto butelio turinio. Maukti Meksikoje užgimusį ir visame pasaulyje paplisti netrukusį gėrimą be tradicinių druskikės palaižymo ir citrinos užkandimo „apeigų“ nebuvo taip jau ir apetitiška, bet Kruspe turėjo pakankamai kietus kiaušinius, kad tokį nesklandumą paprasčiausiai ignoruotų. Žinoma, buvo bepradedąs nuobodžiauti ir išdrįsęs pakelti akis moteriškosios lyties klubo publikos pusėn beregint pasigaili tokiu savo ėjimu, nes išvados pilkąją smegenų masę aplanko bemat: arba vis dar bus išgėręs per mažai, arba palaipsniui didėjant Richard`o savęs garbinimui, jojo dėmesio vertos patelės paprasčiausiai išnyko.
Išleidęs be galo gilų, apie kūną tvatinantį nuobodulį menantį atodūsį, vyras sumano šuniui ant uodegos nuėjusį vakarą dar kartą paįvairinti: susižvejojęs savo didžiai garbinamas cigaretes, vieną sugraibo ir suspaudęs filtrą tarp lūpų, suktinę pačirškina žiebtuvėlio išskirtu skaisčiai mėlynos spalvos liepsnos liežuvėliu. Ir visai nesvarbu, kad nuo pačios savo vizito pradžios, sutraukė bene pusę dvidešimties cigarečių pakelio turinio. Rūkydamas, aktyviai seka viršun kylančių dūmų formų metamorfozes, kad tik netektų net ir netyčiomis dirstelėti į tas vietines, neįtikėtinai vidutiniškas „reptilijas“. Kadangi greta jo esanti laisva kėdė taip ir liko tuščia, nuoboduliui nuolatos didėjant aritmetine progresija, praranda bet kokią viltį šiandieną deramai pasilinksminti.

Po ganėtinai griausmingo, bet ypač trumpo barnio Oblivion‘e, taksi automobiliu nusigauna iki Time Skvero, kuriame ir išsilaipina, sumokėjusi atitinkama sumą vairuotojui. Jausdama visišką emocinę suirutę, gerą minutę tiesiog stoviniuoja viename taške, dairydamasi aplinkui bei stengdamasi kaip nors surikiuoti mintis į vietas. Deja, sekėsi ne kaip, o stiprus desperatiškumo pojūtis vertė klausyti tikrai ne pačių geriausių minčių, kurios šiaip jau niekada Helenai į galvą nešauna. Matyt šitaip smarkiai ją išmušė iš vėžių barnis su mylimuoju. Dar kartą apsidairiusi, akimis užkabina kažkada, dar senų senovėje lankytą barą, kuriame dažniausiai lankosi visokie beviltiški pijokai, bet kaip šiam kartui užsibrėžtam tikslui „Copacabana“ puikiai tiko. Nieko nelaukusi pajuda minėto pastato link, specialiai ignoruodama paskutines logiškumo bent kiek turinčias mintis, kurios tiesiog kvoste kvotė merginą, ką ši daranti.
Prasiskynusi pro žmonėmis tiesiog aplipusias duris, akimis nužvelgia atsivėrusią naują erdvę, jei žodis „atsivėrusią“ būtų tinkamas naudoti šioje situacijoje, turint omenyje, jog baras dėl itin keistų ir nežinomų motyvų buvo sausakimšas. Jau buvo pasirengusi dramatiškai atsidusti, galbūt išgelbėti savo sveikatą, bei blaivą protą ir apsisukus mauti lauk iš šios vietos, bet paskutinę akimirką pastebi tamsiausiame baro kampe, vienintelę laisvą vietą prie centrinio patalpos objekto su daugybe gėrimų, bei aplink lakstančiais padavėjais. Iš kažkur įgavusi drąsos, ganėtinai grėsmingai patraukia link laisvosios vietos, kol galiausiai šią pasiekia. Prie jos kaipmat priartėjus barmenui, pasiteiravusiam kokio gi gėrimo mergina norėtų, nieko nelaukusi atrėžia vieną, visą situaciją nusakantį žodį – „degtinės“. Nesiruošė daugiau nieko sakyti, juo labiau neturėjo tam nė nuotaikos, nei teigiamų emocijų, kurios buvo pasiekusios nulinį lygį. Žinoma, kadangi vieno marmalo nebūtų gėrusi, į vyro pasiūlymą prie gėrimo paimti ir ko švelnesnio atsako teigiamu kalbos dėmeniu. Darbuotojui pasišalinus tolyn, spėja apžiūrėti ir diegiantį riešą, kurį dar namuose panaudojo kai ginklą virtuviniams objektams nutėkšti. Kūno dalis buvo bepradanti įgauti akiai nemalonios, mėlynos spalvos atspalvį, tad pirštu kiek spustelėjusi vietą, tyliai šnypštelėja.
Kai ant horizontalaus paviršiaus prieš ją atsiduria du stiklai – vienas sklidinas alkoholiniu gėrimu, kitas sultimis – suima mažesnįjį dviem pirštais, įsižiūrėdama į jo dugną, lyg svarstytų ar iš tikrųjų to nori. Juk ir taip aišku, kad natūraliomis aplinkybėmis Hel šitaip nesielgtų, jau ganėtinai ilgą laiką į rankas neėmė jokio, promilių sklidino marmalo, ką jau kalbėti apie jo gėrimą. Nuvydama visas, sveiko proto atsiųstas mintis į šalį, pasiduoda maištingam norui ir užsiverčia stiklą su skaidrių skysčiu. Pajutusi kaip šis vilnydamas gerkle, ją tiesiog degina, greit sugriebia stilinę su sultimis, spėdama šio skysčio tykštelėti ir ant baro, bet aplinkiniai veiksniai nė kiek nerūpėjo – norėjo kuo greičiau panaikinti tą nemalonų pojūtį gerklose. „Nugesinusi“ kankinančius jausmus suteikusį gėrimą, giliai įkvepia oro, nuleisdama galvą. Jautėsi lyg šešiolikmetė paauglė pirmą kartą paragavusi degtinės. Pirštais nubraukusi norom nenorom išsisunkusias ašaras, kilstelėja galvą, akimis susirasdama tą patį barmeną, kuris nesunkiai susigaudęs, vėl pripildo mažąjį stiklą degiu skysčiu.
Sekundę galvoje šmėkšteli mintys apie vos valandos senumo įvykius Oblivion‘e. Nesusivaldžiusi tiesiog sukūkčioja, kaktą paremdama delnais ir kelias sekundes tiesiog „pažliumbdama“. Netrukus susigaudo, ir užgimęs noras išlikti „stipria“ priverčia dar kartą į rankas paimti stiklelį su alkoholiniu gėrimu. Ir vėl kelias sekundes paspoksojusi į skaidrumą, pripildžiusi plaučius deguonimi, išmaukia minėtą gėrimą vienu gurkšniu. Antrasis kartas buvo kiek sėkmingesnis, bet visad pasitarnaujančio gaivinančio gėrimo vis tiek prireikia. Jautėsi beviltiškai ir tai nuslėpti buvo ganėtinai sunku. Veide pilnai atsispindėjo merginą kankinantis pyktis, liūdesys, bei tiesiog deginantis beviltiškumo jausmas. Niekaip galvoje netilpo, kad įvykiai pasisuko būtent šitaip, o vienintelis tuo metu priimtinas būdas kaip nors nuo to pabėgti buvo tiesiog gerti, gerti ir dar daugiau gerti.

„Suskaitęs“ Marlboro Gold`ą veik iki raidelių, Richie cigaretę sutrina į peleninę, kurioje stūksojo dviženklis skaičius panašiai nurūkytų kuokštelių. Įsipylęs į pailgą stikliuką dar tekilos - gėrimo, su kuriuo lyginant prasčiausias alkoholio rinkos sistemą sudarantis alaus sraigtelis esti tikras delikatesas, vyras palinksta prie ritinio formos taurelės ir apžiojęs šios viršūnę lūpomis, staigiai atlošia galvą. Visuomet norėjo taip padaryti. Alkoholiui mikliai sutekėjus gerkle tolyn, Kruspe iškvepia nuslopindamas burnoje kilusį gaisrą. Gėrimas buvo šūdinas, bare skambanti muzika dar klaikesnė, (o apie aplinką užsiminti net nesinori) ir jau tiesiog nebegalėdamas to pakęsti, išsitraukia mobilųjį. Gi turi tuziną adresų knygelėje išsisaugotų telefono numerių, priklausančių mergšėms, kurias jam prisivilioti net ir čionais – kaip du pirštus apsimyžt. Įnikęs į tam tikros pakraipos paiešką, tą akimirką nesusivokia, bet šioks toks atitrūkimas nuo pirminės erdvės suteikia gerą cielą vidinės palaimos, subtiliai pakutenusios tą kumščio dydžio, kraują po visą organizmą varinėjantį organą. Kadangi buvo ganėtinai susikaupęs (juk drauge su suvartotu alkoholiu ne tik ėmė akyse mažumėlę mirguliuoti, bet ir susilpnėjo koordinacija), nei pajunta, nei pastebi, kad vieniša, greta jo pūpsanti kėdė galų galiausiai sulaukė riestos, depresuotos kompanijos.
Braukdamas nykščiu per jutimams jautrų ekraną vis žemyn ir žemyn, stengdamasis išsirinkti vieną patelę iš visos jųjų kaimenės susivokia privalėsiąs susitaikyti su bergždžiu rezultatu. Nukritus pakenčiamos nuotaikos lygiui draugėn, tačiau jokiais būdais ne amžiams, pradingo ir lytinis potraukis silpnajai lyčiai. Nors veikiausiai didžiausios reikšmės tokiam lig šiolei neregėtam nusiteikimui turėjo lokalinės baro lankytojos, kurios, jeigu čia būtų populiariausias pasaulyje strateginis gyvenimo simuliarotius, seksualinio įsiaistrinimo numušimo įgūdžių skiltyje būtų pasiekusios mastered lygį. Juk šiosios net jam, pavėpusiam rodėsi tiek pat atstumiančios, kiek ir blaiviame stovy.
Vyras susipranta turįs kompanijos tik tuomet, kai išgirsta, jogei greta sėdinti persona yra ant tiek fakdap, kad netgi ašarose plūsta. Be didesnės abejonės, garsinė gailaus verksmo gama pasišlykšti lyg kramtytų supuvusią bulvę, nesgi „žliaugimą“ visais laikais traktuodavo kaip skystablauzdžiam būdingą saviraiškos metodą. Pirmais akių nuo mobiliojo telefono pakėlęs nebuvo, tačiau regos organus į kompanionę iš lėto nukreipęs, iš netikėtumo (o ir sutrikusios pusiausvyros) net susiūbuoja. Milla Russell?.. Es kann nicht sein. Išvaizdos ypatybių aspektu, greta sėdinčioji ir toji, kurią dergliavojo ne kartą buvo mažne identiškos: tokia pati plaukų spalva, panašus kirpimas, veido bruožai, bet visa kita skyrėsi iš esmės: pradedant rengimosi stiliumi, depresyvia priešakinės galvos dalies išraiška ir galiausiai skystablauzdžiams būdingu saviraiškos būdo metodo naudojimu tokioje, pakankamai viešoje vietoje. Richard`as tikrai nesuprato, what the fuck is going on, bet pagaliau, PAGALIAU išvydo kažką tikrai labai intriguojančio. Galų gale šita, ne tokia „Milla Russell“ sėdėjo čia pat jojo ir būtų jį itin nesunkiai identifikavusi. Susivokęs, kad galbūt į greta sėdinčią merginą šis spitrinantis per daug akivaizdžiai, vyras šiek tiek atsilošia, kad iš merginos regos diapazono išnyktų kiek tik galima labiau. Šią baro pusę temdė tikrai nykus apšvietimas, tačiau dėka nūnai sušvitusios kibirkštėlės, Kruspe pastebi dar vieną su jo puikiai pažįstama panele Russell nesusiejamą akcentą, tai sužadėtuvių žiedą. Būtų buvę sunku žodžiais paaiškinti, kokio laipsnio smalsumą sukurstė jam iš dešinės sėdinti pupytė, tačiau nusprendęs tikslo apsišviesti link žengti mažučiais tipenimais, išsikeroti bandančią intrigą itin sėkmingai apgenėja. Paslėpęs begalinį susidomėjimą kolege po nuobodulio išdeformuota veido išraiška, Richie prabyla:
- Nemaniau, kad tai pasakysiu, bet nebūčiau pagalvojęs, jog atsiras žmogus, kuriam šis vakaras sušiktas gerokai labiau nei man,-vyras puikiai žinojo apie tai, idant šypsodamasis sukuria tikslų asimetrijos pavyzdį, todėl išspaudžia be galo menką šypsenėlę. Susiklosčiusi situacija buvusi be galo keista, todėl bet kokiu atveju nenorėdamas apsikvailinti, įsijaučia į savotišką rolę, kurios pagrindu buvo nenatūralus totalios teigiamibybės apvaizdas. Suprasdamas, jogei mergina, kurią šis mėgina užkalbinti gali nesuprasti, kad yra kreipiamasi būtent į ją, Richie įsmeigia į Heleną melsvas, keistai žibančias akis. Kuomet lieka įsitikinęs, jog merginos dėmesį šis patraukęs, Kruspe tęsia:
- Kadangi esam savotiški likimo broliai, ar nebus gražiau, jei...-akimirką nutikęs, vyras žvilgsniu parodo į Helenos apturimą degtinės butelį, to pasėkoje pašnekovę informuodamas apie tai, kad sakinio tęsinys su ta stiklinės taros bei joje esančių svaigalų duetu turės šį tą bendro,-Bandysim išsklaidyti paskutinius blaivybės likučius drauge?-paklausia ir nutaisęs klausiamą fizionomiją bei išraitęs savo firminę, įkypą šypsenėlę tampa panašus į Ievą ir Adomą nusidėt gundžiusį žaltį. Nepaisant to, visą metą kalbėjo nepaprastai taikiu, bičiulišku bei maloniu tonu, todėl bet koks klastos pėdsakas liko užštrichuotas storu tariamo geranoriškumo sluoksniu.

Viduje tiesiog plėšantys jausmai veikė it žirklės, nukirpusios visus logiškumo turinčius vingius smegenyse. Sunkiai tvardėsi, bet stipriai sukandusi lūpą įstengia sulaikyti save nuo garsaus žliumbimo. Jautėsi taip sušiktai, kad žodžiai tai būtų sunku nupasakoti. Viską dar labiau blogino supratimas, jog elgiasi be galo vaikiškai, bet tai buvo nė motais, nes teko rinktis iš dviejų blogybių. Lyg norėjo savo tokiu poelgiu ne tik kaip nors nuskandinti bendrą pojūčių diapazoną kartinančias emocijas, bet ir tuo pačiu pamokyti patį barnio kaltininką Jared‘ą. Bene pirmą kartą per visą jų santykių istoriją šitaip ant vyro pyko, nes be taip, kaip ankstesniuose ginčuose, savo kaltės nė kiek neįžvelgė. Nuo tų visų minčių, pykčio, bei liūdesio spėjo ir galvą įsiskaudėti, tad prisiliuobti kiek įmanoma skatino ir dar vienas aspektas. Šiuo metu nė negalvojo, kokios pasekmės lydės šitokio kiekio alkoholio suvartojimas, bet buvo pasiruošusi gerti tol kol nebepajėgs pakelti stiklelio nuo stalo, ar dėl apsinuodijimo etanoliu tiesiog atsijungs.
Trečią kartą išgėrusi baltosios davinį, pajunta, kaip viskas aplinkui ima suktis, spalvos kiek sutirštėja, o į galvą trinktelėja nežymus apsvaigimas. Be viso to, nuotaika kiek pakyla ir galiausiai išnyksta noras ištisai verkti, dėl kurio pastaruoju metu labiausiai ir sielojosi. Nusprendusi bent trumpam atidėti degtinę į šalį, įsikimba į stiklinę su sultimis, kurios turinį netrukus sumažina kone perpus. Kai galiausiai išgirsta vyrišką balsą, kelias pirmąsias sekundės nė nesusivokia, kad kalbama yra būtent su ja – tiesiog nesitikėjo, kad kas nors išvis galėtų ją užkalbinti. Kadangi buvo labiau pasinėrusi į šeimyninį gyvenimą, kur didžiausi prioritetai – vyras ir sūnus, nesunkiai pamiršo tai, jog yra jauna patraukli moteris, kurios išvaizda daugiau ar mažiau galėtų patraukti stipriosios lyties atstovų dėmesį. Pasisukusi į ją užkalbinusį Kruspe, kiek primerkia akis, kad geriau matytų šio veidą. Jautėsi ganėtinai keistai, turint omenyje, kad nebuvo pratusi nei gerti, nei bendrauti su nepažįstamais vyriškiais, turint omeny, kad jau ganėtinai ilgą laikotarpį burnoje neturėjo nė lašo, o ir viskas ką Hel pastaruoju metu matė tai tik šeima, draugai ir Oblivion‘o sienos. Kurį laiką virškinusi visą informaciją, kurią garsiniu būdu perteikė Richard‘as, galiausiai atsidusta ir žvilgteli į čia pat stovėjusį, skaidriu skysčiu pripildytą butelaitį.
-Nejaugi atrodau šitaip beviltiškai? – pripildžiusi plaučius deguonimi, išspaudžia menką šypseną. Teko pripažinti faktą, kad tikrai atrodė nekaip, o visas suvartotas alkoholis anei kiek žavesio nepridėjo.
Vyrui tęsiant kalbą tiesiog klausosi, o jos tik šis baigia savo sakinį klausimu, linkteli galva. – Jei tik tau nuo to bus geriau... – padaro nedidelę pauzę, rinkdama labai jau padrikas mintis. – Nes jei kas ir galėtų man padėti, tai tik šis degtinės butelis. – į rankas sugriebusi minėtą stiklinę tarą, šią kiek papurto, lyg norėdama dramatiškai išreikšti savo beviltiškumo lygį.
Visgi, iš pirmo žvilgsnio Kruspe pasirodė kaip visai padorus žmogus, neskaitant fakto, kad pastarasis sėdi tokiame, nelabai geros reputacijos bariukštyje, tad palaikyti šiam draugiją neatsisako. Ir, be abejo, čia padaro labai didelę klaidą. Ne veltui liaudis sako „nespręsk apie knygą iš jos viršelio“, nes vyras, kuris sėdėjo visai priešais tikrai nebuvo toks, koks dėjosi. Deja, pati Leto to nežinojo, o ką jau kalbėti ir apie faktą, kad šis turi sąsajų su Helenai analogiškais veido bruožais pasižyminčia Milla Russell.
Kadangi jau dabar jautėsi ganėtinai apkvaitusi, baltojo marmalo srėbimą atideda netolimai ateičiai ir šį kartą apsistoja ties stikline su vaisių nektaru. Vien dėl priežasties, jog jautėsi daugiau ar mažiau sukakotai, o galvoje buvo visiška suirutė, nesiryžta pradėti pokalbio, lyg ir bijodama, jos gali nusišnekėti. Ilgainiui suprato, kad tylėdama vėl ims įtemptai mąstyti, kas prives prie išvadų atradimo, o kadangi to visiškai nenorėjo, įsispitrėja į prieš ją sėdintį pašnekovą, ragindama šį prabilti.

Kadangi komunikavimo procesas įgavo pagreitį ir nebuvo taip, kad užkluptas labai nejaukaus momento įsivėlė į kiek žeminantį monologo epicentrą, Richard`as sugeria kiekvieną iš Helenos lūpų išbyrėjusį skiemenį. Tebesijautė itin keistai, tačiau chemiškai apdorojęs nenuginčijamus pašnekovę nuo jo puikiai pažįstamos Millos kontrastingai atskiriančius požymius, ima palengva apsiprasti su skepticizmo siją įskeldėjusia mintimi, jogei, regis neįtikėtinų sutapimų egzistencija nebereiktų daugiau šitaip šykščiai abejoti. Įvertinęs susiklosčiusią, išties įmantrią situaciją priėjo logiškiausios išvados – veikiausiai susidūrė su akivaizdžiu monozigotinių dvynių pavyzdžiu. Na, tokia konsekvencija buvo kur kas priimtinesnė už baugštų pamąstymą, esą Milla bus paprasčiausiai jėgingai, labai jėgingai susitrenkusi galvą, apsirgusi amnezija, pamiršusi savo „Genus Latrodectus“ primenančios asmenybės bruožus ir įsijautusį į labai trapios moterėlės rolę. Pastarasis variantas rodėsi tokiu apgailėtinu, kad burnoje nūnai atsiradęs beprasmybės skonis laikinai užmuša receptorius „deginusį“, tekilos sukeltą, sušvelnėjusį, tačiau burnos ertmės iki galo neapleidusį pojūtį.
Intrigos kupina situacija, ne tik, nelyginant teniso raketė kamuoliuką, atmuša Richard`ą kurį metą varginusį nuobodulį, bet ir nuvaiko troškimą nusitašyt ir prarasti blaivų protą, idant sugebėtų į vietines bobelas žvelgti kaip į potencialias lytines partneres. Nors ir skilvin susipylė tredždalį butelaičio tūrio, vyras jautė tik menkutį svaigulį, o paanalizavus būvio transformaciją detaliau, galėjo įžvelgti ir šiokius tokius, bet jokiu būdu ne kardinalius regos pokyčius. Dėl kita ko, veik šimto devyniasdešimties centimetrų ūgio, šimtą kilogramų sveriantį diedą nugirdyti ne taip jau ir lengva. Ne lengviau, negu tokiais fiziniais duomenimis pasižymintis individas, nusitašyti mėgina savo noru.
Prieš keletą akimirkų Richard`as buvęs užklaustas naujai „senos“ pažįstamos apie tai, ar ši nebus jojo akimis beatrodanti beviltiškai, o vyras, vietoje receptyvaus kalbos padargų panaudojimo, lėtai nusuka veidą imituodamas susidomėjimą pašonėje nūnai pasigirdusiu trenksmu ir pajuoki, ciniška šypsenėlė jojo lūpose išsiraito mažne nevalingai. Kruspe tikrai neketino sugriauti trapių naujosios pažinties gijų, kurių pagrindu buvo tariamas vyro bičiuliškumas – veidmainiškas bruožas, kurį meistriškai inscenizuoja tik atvejais, kuomet siekia asmeninės vienokio ar kitokio pobūdžio naudos, o nuodus paskleisti bandžiusį liežuvį prikanda itin laiku. Norėjosi, nepaprastai magėjo leptelėti, jogei mergina, sėdinti apvarvėjusiu makiažu bei paburkusiomis akimis primena cirko veikėją daug ką pasakančiu „tragic clown“ pavadinimu, tačiau žodžių gniužulą tenka nuryti ne ką maloniau nei tulžį. Dabar, vieninteliu ramybės nedavusiu faktu buvo tai, kad likimo posūkį turi analizuoti itin objektyviai, užuot tiesiai šviesiai pareiškus, idant Richie pažįstąs tokią Millą Russell ir jam nepaprastai įdomu sužinoti kokie gi ryšiai jungia greta sėdinčią raudonplaukę su prieš tai minėtąja.
Vyras savo veidą bei priklausantį Helenai tiesine linija sujungia tik tuomet, kai iš pilkosios masės išgaravusios, labai jau rakščios mintys užleidžia vietą tariamam „beeyotch, meet mah bright side“ ūpui. Pašnekovės sučiulbėtas sakinys, kuriame šokčiojo nevilties kupinos gaidelės, tebezvimbė vyro galvoje, todėl susiedamas save su laikinai susvyravusiu „draugelio“ imidžu, Kruspe, demonstruodamas saldžią, be galo malonią vypsenėlę, pritraukia ranką prie Heili veido ir nykščiu brūkštelėjęs per abu juoduliais aptekėjusius merginos paakius, apnuogina liniją kaulinių „įnagių“ maistui kramtyti.
- Gera žinia ta, kad dabar atrodai mažiau beviltiškai,-vis dėlto neapsiėjęs prie jojo kalboje itin dažnai pasitaikančių dygių sąmojų, vyras atsiliepia į tabako šauksmą, susigraibaliodamas cigaretę taip pat beatodairiškai, kaip ir išbadėjęs narkomanas savo išsvajotą dozę heroino.
Kuomet mergina, pasiekusi antrąją dialogo dalį ima postringauti apie entuziazmą šį vakarą nusigerti taip, kad milžiniškas girtumo laipsnis ir kitą dieną neišvengiamai gręsiančios pagirios nustelbtų į paširdžius kirtusias, prie depresyvaus dvasinio būvio privedusias asmenines problemas, vyras pradeda pašnekovei rodyti didesnį dėmesį nei rūkomai cigaretei.
- Degtinės butelis tau nepadės,-pareiškia tokiu tonu, tarytum savo sakinio teisumu būtų įsitikinęs visu šimtu procentų,-Gali prireikti mažiausiai dviejų,-užbaigia, nutvieksdamas veidą labai, labai hytra šypsenėle ir pasišovęs kuo skubiau paversti Heleną mažiau besiorientuojančia, nučiumpa degtinės butelį, svaigalais sklidinai pripildydamas pašnekovei priklausančią „čierkutę“. Išsitraukęs iš lūpų cigaretę, vyras mažumėlę primerktas akis nukreipia į merginą bei įžvelgęs josios akyse raginimą toliau klegėti, Kruspe susipažindinimo sumetimu švystelėja savo dešiniąją nusprendęs, kad būtų pats metas išpešti iš kompanionės bent jau vardą, kuris, atsižvelgiant į adekvatų spėjimą, įtakotą smegeninę užvirinusių paprotavimų, turėtų skambėti visai kitaip nei Milla Russell.
- Richard`as,-pirmiausia, be jokios abejonės pristatęs save, vyras prisimerkia dar labiau ir žvilgsnis iš pasalūniško galų gale transformuojasi į klausiamą. Puikiai žinojo, kad kartais kovą su prasisunkti grasinančiu negatyvumu pralaimi, tačiau šiuo atveju pasidžiaugia, jogei pašnekovė esanti neblogai pavėpusi, o tai, kas be ko, reiškia ir akylo pastabumo susilpnėjimą.

Alkoholis visai netrukus ima veikti pagal savo paskirtį, kuri tiek vietiniams pijokams, tiek nusitašyti norintiems veikėjams yra ne tik puikiai pažįstama, bet ir dažnai laukiama. Pajutusi, kaip prie jau aplankiusių pojūčių prisideda ir dar keli – tokie kaip didelis nuotaikos pokytis, gerokai pasviręs į teigiamą pusę bei keistai apsalęs aplinkos suvokimas. Netrukus jautėsi kaip sapne, bet paskutiniai blaivaus proto likučiai iš paskutinių stengėsi išsilaikyti ir bent kiek priversti Heleną mąstyti. Veikiausiai net ir būdama visiškai blaiva nesugebėtų suprasti fakto, kurį šitaip nerūpestingai, po erzinančiai malonia išraiška slėpė dabartinis pašnekovas. Viskas buvo gerokai giliau, nei atrodė, o įžvelgti tai buvo velnioniškai sudėtinga. Net ir tokiai atsargiai personai kaip pati Helena. Negelbėjo ir faktas, kad Richard‘as nė nesiruošė pasidalinti savomis žiniomis apie Helenai puikiai pažįstamą moteriškę vardu Milla. Iš vienos pusės tai net buvo jos Achilo kulnas, juk galbūt vien Niujorke Russell pažįsta didelis skaičius žmonių, o pamatę Heleną iškart iškeltų asociaciją su lygiai ta pačia, blogosios dvynės prototipą atitinkančia žmogysta. Kas buvo blogiausia, kad mergina šito niekaip, be pačių „stebėtojų“ pagalbos nesugebėtų įžvelgti, o kol kas realiai tokių atvejų nebuvo pasitaikę. Jei Leto butų bent kiek blaivesnio proto nei dabar, greičiausiai būtų susimąsčiusi ir atvirkštiniu principu šiai situacijai, bet visos tos etanolio molekulės pasklidusios kraujyje ir atitinkamai nukeliavusios į smegenis reikalą gerokai gadino.
Kurį laiką niekaip nesugeba sustabilizuoti jausmų, tad mintimis šokinėja nuo dabartinės situacijos, prie tos, kuri savo epizodiškumu pasižymėjo prieš geras kelias valandas. Niekaip iš galvos neįstengė iškrapštyti tų žodžių, tos visos verbalinės informacijos, pasižymėjusios nepagrįstu šiurkštumu, bei jos pačios reakcijos. Spėjo pergalvoti kone kelis tūkstančius variantų, kaip būtų pasielgusi, jei ne perdėtas impulsyvumas, kurio dėka dar ir sėdėjo kažkokiam sausakimšam bare, gurkšnodama gomurio nė kiek nemaloninančią, bei nervų sistema neigiamai veikiančią degtinę. Ak, dabar save kone keikė, kad šitaip greit užsiliepsnojo ir savo veiksmais tik dar labiau pablogino jau ir taip negražų atspalvį įgavusią situaciją. Mintimis kaltino save, tiesiog kvotė, kodėl negalėjo vyro išklausyti ir pasistengti šį suprasti. Bet vėl, ganėtinai paradoksalu – vos ėmusi versti kaltę sau, kaipmat supyksta ir ant Jared‘o, bei nesunkiai atranda ir argumentų, nukreiptų prieš jį.
Norint bent kiek palaikyti dabartinį pokalbį, tenka atidėti aktualias mintis į šalį, bei įsiklausyti į Kruspe tariamus žodžius, kad atitinkamai galėtų į juos atsakyti. Neduok die praleis bent žodį ir smegenis veikiančio alkoholio dėka, švelniai tariant, nusišnekės. Galima buvo dėkoti tam pačiam etanoliui, dėl kurio merginos reakcija buvo gerokai sulėtėjusi, per vėlai pastebi prie šios veido priartėjusią pašnekovo ranką, kurios prisilietimo nesugeba išvengti. Kad ir kokios geros žmogaus intencijos galėtų būti(deja šios personos greičiau priminė stebėtinai gerai užmaskuotą Damoklo kardą, kurio pati mergina tiesiog neįžvelgė), nesijautė maloniai kai ją čiupinėjo. Helenai tai tiesiog buvo nepriimtina, tad ir atsakas į tokį vyro poelgį tikrai nepasižymi teigiamu pobūdžiu. Tiesa sakant, nepasižymėjo niekuo. Dėl išlikusio mandagumo sankaupų stengėsi tiesiog ignoruoti pastarąjį įvykį, kad dėl ugningos Auroros reakcijos nepasikartotų Oblivion‘e vykęs incidentas. Išklausiusi teigiamai nuteikti turėjusią frazę, tiesiog likteli galva, nes išspausti bent jau mažytę šypseną nebuvo nei noro, nei jėgų, o prisiversti tai padaryti būtų velnioniškai sudėtinga.
Nosies ertmėje tūnančius receptorius pasiekęs tabako kvapas, norom nenorom priverčia kone refleksiškai atsikosėti – per kelis metus buvo įgavusi įprotį rūkalų tiesiog netoleruoti, o šiam norui pilnai pritarė ir kvėpavimo takai, kurie alergiškai reagavo į bet kokius „svilėsių“ kvapus. Versdama save tiesiog nekreipti dėmesio į Richard‘o įpročių sąraše įsispraudusį rūkymo poreikį, nusuka veidą šalin, žvilgsniu sugaudama blankias švieseles, atsispindėjusias aprūkusiame veidrodyje, kuris skendėjo toliau, už eilėmis surikiuotų spalvotų butelaičių.
Išgirdusi jau atmintyje spėjusį įsirėžti balsą, pasisuka Kruspe pusėn, sutelkdama kiek įmanoma daugiau dėmesio, kuri šiuo momentu buvo šitaip beatodairiškai lengva išblaškyti. Stebėdama kaip yra pripildoma jai priklausanti taurelė, kiek primerkia akis, nes galvoja akimirkai šmėkšteli mintis, nevalingai kėlusi asociacijas su danajų dovanomis. Bet vos tik veikiai susilpnėję orientavimosi jutikliai praneša apie Richard‘o atlikto gesto reikšmę, kurią vėliau palydi ir žodinis įsireiškimas, informavęs Hel apie pašnekovo vardą, pripildo plaučius oru, kad netrukus galėtų nesunkiai prabilti.
-Helena. – sumurma, suraukdama antakius taip, lyg prisiminti savo pačios vardą yra neįtikėtinai sunku, o kad tai sėkmingai atliktų reikia šiek tiek susikaupimo ir pastangų.
Būtent dabar pajaučia, kaip iš tiesų smarkiai ją paveikė alkoholis,nes tam, kad susikoncentruotų prireikė kelių sekundžių susikaupimo. Jau tiesė delną, kad galėtų „užanrspauduoti“ judviejų pažintį simbolišku rankos paspaudimu, kaip pajunta keista virpėjimą, kuris su įprastiniai pojūčiais nebuvo nė kiek susijęs. Eilinį kartą susiraukusi, apsidairo aplinkui, lyg ieškotų šio pojučio kaltininku pačiame bare, kaip topteli jog tokią vibraciją sukėlė ne kas kitas kaip kišenėje tūnantis raudonos spalvos, Helenai priklausantis mobilusis telefonas. Kelių sekundžių bėgyje, papildomai pasimuisčiusi, aparatą ištraukia, žvilgsnį nukreipdama į mirksinti ekraną. Nesunkiai įžvelgusi ten pat besipuikuojantį vardą, nervingai sušnypščia. Buvo pakankamai aišku, jog merginos pasigedo ir dėl to ėmė skambinti ne kas kitas, kaip pats ponaitis Leto. Staiga sukilus neigiamiems pojūčiams, su didesne jėga nei įprastai, nuspaudžia mygtuką, esantį telefono kairėje. Norėjo tiesiog „numesti ragelį“, bet deja nusilpusio blaivumo padaro priešingai ir vietoj to, kad nutrauktų pokalbį visam jį tiesiog pratęsia. Nesuvokusi, kad atsiliepė, tėškia telefoną ant baro, nebenorėdama jį daugiau žiūrėti, mat šis būtent dabar kėlė ne pačius geriausius pojūčius.