"Red ropes" klubas

Įdėmiai tikrindama kiekvieną gatvės kampelį, galiausiai prieš akis išvysta didžiulį, ryškios raudonos spalvos "Red Ropes" klubo užrašą. Su begaliniu džiaugsmu, kuris atsispindėjo merginos veide, vis dar nepaleisdama Vito rankos, plačiai praveria duris. Praėjus kiek laiko, kol akys priprato prie blausaus, raudono apšvietimo, nužvelgia patalpos dekorą. Kažkur toliau narvuose besistaipančios merginos, aprengtos PVC apatiniais, bei korsetais, kaip mat patraukia merginos akį. Vis dar besimėgaudama jai priimtina aplinka, nukreipia savo dėmesį į Vitą ir pastebėjusi jo teigiamą veido išraišką, gudriai šypteli.
-Žinojau, kad tau čia patiks. - kiek timptelėjusi jo ranką, pradeda skintis kelią, kažkokios odinės sofos link. Su didžiuliu pasitenkinimu veide, stebėdama be galo gundančią aplinką, lyžteli lūpas.

Pasiekęs trečiąją girtumo stadiją puikiai apibūdinantį šalutinį poveikį - žagsėjimą, nei gilinasi kur Helena jį tempia, nei iš viso rodo kokį nors norą prabilti. Kadangi vaizdas maloniai sukosi, o ir šiaip jautėsi nepriekaištingai gerai, įvestas į tamsiai raudona spalva tviskančią patalpą, sustoja tankiai mirkčiodamas. Neabejodamas, jog nėra dar toks girtas, kad jam vaidentųsi prieš akis pūpsantis sadomazohistiniais elementais išpuoštas klubo vaizdas, demonstratyviai, tačiau maloniai nustemba, ką labai aiškiai atspindi išsprogusios jo akys, pravėpta burna ir ilgainiui lūpose išsilenkusi gašli šypsenėlė. Pagaliau sureagavęs ir į Heleną, akimirką dirsteli į merginos veidą, tačiau netrukus vėl ima žabaliot.
- Ne tas žodis kaip patinka!-sukrykščia tiek aiškiai, kiek leido besipinantis liežuvis. Toliau pasiduodamas Helenos tempimui klubo gilumos link, lyg į šokolado fabriką patekęs vaikas, su beribiu susižavėjimu palydi žvilgsniu kiekvieną pikantišką elementą: pradedant pusnuogėmis merginomis ir baigiant pačiu "Red ropes'o" dizainu. Galop sugebėjęs suvaldyti žvilgsnį ir sukoncentruoti tiek jį, tiek neblaivų savo dėmesį į Barker, patempia mergina į save. Dviprasmiškai šypsodamasis, dviem pirštais sugauna ryškiai raudoną, prie klubo aplinkos puikiai besiderinančią Helenos plaukų sruogą ir perbraukęs per ją, taria:
- Tik jau nesakyk, kad šį kartą bandysi nuo manęs sprukti...-užmeta rankas merginai ant klubų, liežuviu apvesdamas savo lūpas.

Slinkdama per karščiu alsuojančią patalpą, nenuleidžia akių nuo kiekvienos, itin pikantiškos klubo detalės. Pasisukusi į Orlovą, kiek šypteli ir suglaudžia savąsias rankas ant vyro rankų.
-Tai priklausys tik nuo tavęs. - dar labiau išsišiepdama, palenkia galvą į šoną, numesdama žvilgsnį į kažkokį, akį traukiantį kampą.
Kiek susisukus galvai, pasilenkia arčiau vyro, dalinai į jį atsiremdama, ir duodama žinią, kad būtų neprošal kur nors atsisėsti, o dar geriau - atsigulti.

Kurį laiką nenuleidęs akių nuo Helenos veido, trumpai dirsteli į vaizdą, atsiveriantį merginai pro petį. Šį kart tiriamai nužvelgęs patalpą, užkliūna akimis už pravirų durų, laiptais vedančių į apačią. Šyptelėjęs, gražina regos organus ties Barker veido linija ir taria:
- Juk čia turėtų būti kambarių su grandinėm, rimbais, odiniais botagais bei lopetėlėm, tiesa?-nutaisęs gudrią išraišką, tiek tiek prisimerkia, klausiamai įsistebeilydamas merginai į akis. Kadangi paslaptingasis rūsys jį traukė kaip šūdas musę, ilgam nenulaiko žvilgsnio pirminėje trajektorijoje, nevalingai bei smalsiai dar kartą dirstelėdamas į pastarąsias duris.
- Būtų tiesiog nepaprasta išvysti tave apsitempusią gundančiais drabužiais iš odos ar latekso,-numetęs net ir girtam protui puikiai suvokiamą dviprasmybę, kreivai nusišypso, rankomis nuslysdamas merginos kūnu į apačią ir užmesdamas delnus šiai ant klubų.
- Nemanau, jog atsivedei mane čia tik tam, kad akis paganyt,-neigiamai papurtęs galvą, trukteli Heleną į save ir šiai atsidūrus labai arti jo, prikanda lūpą, kad susivaldytų merginos nepabučiavęs.

Su didžiuliu pasitenkinimu spinduliuojančia išraiška veide, sudeda rankas vyrui ant pečių.
-Galiu tau pažadėt, kad būsiu apsitempusi kuo nors... - kiek primerkia akis ir priartėja taip, kad jos lūpos būtų prie pat vyro ausies. - Tau patiks.
Su žaisminga šypsenėle veide, kiek atsitraukia. Vis stebėdama vyro akis, palinksta ties jo veidu ir užmerkdama akis, liežuvio galiuku lyžteli Vito lūpas. Dar labiau atsitraukusi, išsišiepia ir vėl sugriebusi jo ranką, žengia žingsnį atgal.
-Eime... - timptelėjusi Orlovo ranką, patraukia link rūsio durų.
Pasiekusi jas, su dar didesne šypsena veide, lėtai nusileidžia laiptais. Atsivėrus dar įspūdingesniam vaizdui, išpučia akutes. Paleidusi draugo ranką, nuskuba prie nedidelės, medinės, vertikalios lentos, ant kurios visam gražume puikavosi grandinės. Rankomis liesdamas jas, it mergaitė naują barbių namą, primerkia akis, leisdama metalo vėsai įsigerti į odą. Netikėtai atsitraukusi, pasisuka link kažkokių durų, kurios kaip nekeista, jos akiai yra gerai pažįstamos. Norėdama išlaikyti staigmeną kuo paslaptingesnę, priglaudžia piršta sau prie lūpos ir nuskuba už jų. Palikdama Vitaly džiaugtis nauja aplinka.
Ne už ilgo Hel grįžta, tik šįkart žymiai pasikeitusi. Vilkėdama violetinio latekso kostiumėliu ir rankose laikydama odinį botagėlį, tvirtai jį sugniaužia rankoje, ir platforminiu batų dėka, kiek iš aukšto, nužvelgia Orlovą. Su žiauriai valdinga išraiška veide, priartėja prie vyro ir netikėtai jį pastūmusi, pargriauna ant žemės. Nepraėjus nei kelioms sekundėms, mergina koja prispaudžia vyrą prie žemės, laukdama jo reakcijos ir mintyse planuodama tolimesnius įvykius.

Helenai numetus intriguojančią frazę ir pavojingai priartėjus, nevalingai suvirpa nuo gundančio merginos tono. Šiai atsitraukus, sugauna žvilgsniu Hel lūpose atsiradusią šypseną, atsakydamas į ją sava. Kai ji vėl prisiartina, šiek tiek prisimerkia, kad galėtų kuo geriau įžiūrėti merginos veidą. Sustingęs iš netikėtumo, kuomet Hel pasidarbuoja liežuviu, savąvuoju apveda lūpas palytėdamas ant odos likusį Barker lūpų skonį. Tik paklusniai linktelėjęs, pajuda rūsio durų link ir kaip jam tapo įprasta, lyg uodega tempdamasis paskui merginą, nesugano žvilgsnio, tad praktiškai visą kelią iki rūsio gilumo prastebeilyja į krutančius Barker sėdmenis. Kadangi visai netrukus į akis plėkstelėjo dar nematytų vaizdinių srautas, vėlgi labai demonstratyviai reikšdamas nuostabą, apsidairo. Bijodamas net ką nors paliesti, paimti į rankas, kad neduok Die sulaužys, sukiša krumplius į kelnių kišenes norėdamas šitaip sutramdyti kylančias pagundas ir mažumėlę svyruodamas, atsiremia pečiu į vėsią patalpos sieną.
- Tu neįsivaizduoji kaip man patinka tokie dalykėliai...-sumurma susižavėjimo kupinu žvilgsniu rydamas kiekvieną patalpoje esantį, sado-mazo elementą. Merginai ruošiantis pradingti, gražina į ją akis išmesdamas lengvą šypsnį. Likęs vienas, prastypso toje pat vietoje visiškai nekeisdamas nusistovėjusios kūno pozicijos, tačiau akimis sėkmingai aprėpia galybę širdžiai ir iškrypusiam mentalitetui mielų vaizdinių. Išblaškytas pasigirdusių žingsniu, pilnai, visu kūnu atsisuka į pasirodžiusią Heleną. Tiesiogine to žodžio prasme apšalęs, nužvelgia ją visą nuo galvos, ligi pat kojų pirštų. Tik merginai priartėjus susivokęs, jog ši tapo gerokai aukštesne už jį ir pagaliau nuskaitęs Helenos veido išraišką, žiopteli pajutęs, kaip jam užgniaužia kvapą. Visiškai nesipriešindamas, kaip lapas nuvirsta ant žemės ir draugei prirėmus jį koja, ištempia lūpose geriausiai jo pojūčius atspindinčią, palaimingai gašlią šypseną. Smalsiai dirstelėjęs į jos rankoje laikomą botagėlį, išsišiepia dar plačiau.
- Privalai mane nubausti. Pati žinai, kad yra už ką,-dviem tos pačios rankos pirštais perveda per lateksu aptemptą Helenos koją ir su dviprasmiška išraiška veide, nepatraukia akių nuo draugės minos, kėlusios jam beribį jaudulį.

Didžiam savo pasitenkinimui, kiek pasilenkia prie Vitaly, botagėlio galu pervesdama per vyro skruostą. Kiek prikandusi lūpą, pavarto akimis, lyg svarstydama ką, iš didelio veiksmų pasirinkimo, ji galėtų atlikti.
-Nubausiu tave taip, - odiniu įrankiu sustoja ties Orlovo smakru. - kad prisiminsi visą gyvenimą. - su valdinga veido išraiška, pritūpia prie vyro ir priartėjusi taip, kad jų veidai beveik lietėsi, gašliai nusišypsojo.
Vesdama savo ranką Vito veidu, netikėtai sugriebia jį už plaukų. Prisitraukusi draugą arčiau savęs, aistringai pabučiuoja, bet netrukus timpteli jį į viršų, ir visai negailėdama, nustumia prie sienos. Ten, kaip jau buvo numačiusi prieš tai, užtikrintai pašalina Orlovo marškinius ir ištiesusi jo rankas aukščiau, įtvirtina jas metaliniais antrankiais, su svarbiu tikslu. Įsitikinusi, kad vyras lengvai neišsilaisvins, gudriai šypteli ir užsimojusi, trinkteli botagėliu per Vito krūtinę.

Instinktyviai prisimerkia, kuomet Helenos rankoje laikomas "ginklas" atsiduria taip arti jo regos organų, tikėdamasis jau netrukus sulaukti smūgio. Atsipirkęs tik pakankamai švelniu botagėlio pervedimu, įsmeigia akis į merginą, šiai prisiruošus prabilti. Kadangi jos žodžiai dar labiau sukurstė širdį drebinantį jaudulį, nesugalvoja ką galėtų pasakyti, tad pasiduodamas visiškai Helenos valiai, užima daikto, su kuriuo mergina gali elgtis kaip panorėjusi poziciją. Vėlgi valdydamasis, stipriai pirštais sugniaužia savo odinės striukės kraštą, kad nečiupęs Barker už veido, agresyviai neįsisiurbtų jai į lūpas. Helenai netikėtai, netgi skausmingai suėmus jį už plaukų, išleidžia tylų, trumpą atodūsį puikiai žinodamas, kad panašūs pojūčiai tik lašas jūroje palyginus su tuo, kas jo laukia tolimesnėje numatyto šou dalyje. Visgi pačios Helenos dėka gavęs puikią progą apsikeisti su mergina seilėmis, dantimis grybžteli per apatinę jos lūpą primindamas, jog auka visą šį vakarą būti neketina. Sekdamas kiekvieną Hel veiksmą, kad nutuoktų kaip jam pačiam elgtis palengvinant įvykių seką, atsistoja ir žingsniuodamas atbulomis į kažką atsitrenkia nugara. Nesimuistydamas, tebelaiko lūpose nepadorią šypseną demonstratyviai parodydamas, kad judviejų su mergina pasirinktas būdas paišdykaut jam kelia vien tik palaimą. Prikabintas prie grandinių, iki pusės apnuogintas, pasimuisto akimirką nutaisęs išgąsčio kupiną išraišką. Tiesa, nelabai vykusią, nes tenorėjo įsijausti į jam paskirtą, aukos vaidmenį. Kadangi netrukus per krūtinę nuvilnijo aštrus skausmas, vargais ne galais susilaiko neišleidęs skausmą menančios dejonės, šnypštimo ar atodūsio. Priešingai - pakėlęs akis nuo paraudusio dryžio ant odos į merginos veidą, kreivai šypteli:
- Ir tai viskas ką gali?-bandydamas įteigti, jog pastarasis Hel ėjimas nepadarė jam jokios žalos, tyliai, kiek pašaipiai, atseit nusivylęs, prunkšteli.

Į paskutinį vyro teiginį atsakiusi tik dar didesne, sadistišką šypsena, nulaižo botago galą. Kiek pervedusi jį per savo kūną, netikėtai susiraukia ir padovanoja Vitui kelis, itin skausmingus kirčius. Patenkinta savo darbu, prieina arčiau.
-Tai tik pradžia. - su šiokia tokia grėsmės gaidele balse, ištaria, ranka vesdama per, rausvais dryžiais nudabintą Orlovo krūtinę.
Liežuvio krašteliu lyžteldama savas lūpas, nepagailėdama vyro odos, nagais perbraukia per jo pilvą, su pasitenkinimu stebėdama kaip Vito kūnas įsitempia. Dar labiau priartėjusi, prisiglaudžia prie savo "aukos", palikdama tik nedidelį tarpą tarp jų veidų.
-Tu nori manęs. - užtikrintu, netgi valdingu tonu sušnabždėjusi, laikydama botagėlį horizontalioje padėtyje, suspaudžia vyro kaklą, kad ji negalėtų judėti. Vis dar nekeisdama atstumo tarp jų veidų, laukia vyro reakcijos.

Kadangi ant veido užkritę plaukai ėmė gožti didelę dalį akims mielo vaizdo, atlošia galvą plūstelėdamas oro iš burnos į viršų. Pajutęs šį kartą vos pakeliamai aštrų skausmą, kietai sukanda dantis ir nunarinęs galvą, kad mergina neišvystų persikreipusios jo fizionomijos, norom ne norom sušnypščia. Pasitelkęs į pagalbą skausmui malšinti gilaus kvėpavimo terapiją, aprimęs ir sugebėjęs atgauti tvirtą stovį bei karingą išraišką, kilsteli smakrą pagaliau išdrįsdamas pažvelgti į Heleną.
- Laukiu nesulaukiu pabaigos,-vėlgi nesusilaikęs prataria su balse juntama nepiktybiška pašaipa. Labai matomai suvirpa nuo Barker ėjimo nagais, kurių aštrumu įsitikinti šiandien jau turėjo kelias progas. Trumpam užgniaužęs kvėpavimą, kad skausmą menantis oro srautas iš jo kvėpavimo takų visgi neišsiveržtų, šiek tiek prisimerkia, išmesdamas įžūloką miną.
- Ir jau seniai,-tarp kitko papildo Helenos žodžius silpnu, kimiu, tarytum iš iškankinto kūno sklindančiu balsu. Merginos dėka negalėdamas pasijudinti, įsitempia su nekantrumu laukdamas tolimesnių veiksmų.

Mėgaudamasi vyro reakcija, kelis kart įkvepia ir prikanda lūpą, leisdama rankoms nuslysti žemiau. Lūpomis perėjusi vyro kaklu, nežymiai gnybteli dantimis, palikdama nedidelę žymę. Kiek pabodus stovėti vienoje pozicijoje, greitai atsitraukia ir norėdama patenkinti savo sadistiškus poreikius, kelis kart sudrožia botagėliu per Orlovo krūtinę.
Jauduliui dar padidėjus, grėsmingai prieina prie Vito ir atkabina grandines nuo lentos, visdar laikydama vyro rankas tvirtai surištas. Prisiminusi skausmingesnį būdą vyrui gabenti iš vietos į vietą, grubiais sugriebia jį už plaukų, ir atžagaria ranka, nustumia ant medinio suolo. Prirėmusi Orlovą prie sienos, suneria rankas jam ant kaklo ir negailėdama jėgos, suspaudžia, stebėdama jo kūną, atpalaiduoja rankas, kai nuspėja, kad Vitui vis gi reikia kvėpuoti.

Sekančiam Hel ėjimui dantimis pasirodžius mažiau skausmingam, nei plaikstymuisi botagėliu, palaimingai šypteli nuo minties, jog turi menką ir veikiausiai labai trumpą progą atsikvėpti, prikaupti drąsos bei atstatyti nuo skaudulių perkreiptą miną. Pajėgęs nesunkiai, arogantiškai išsišiepti, įžūliai pažvelgia Helenai į akis ir greičiausiai šio kontakto dėka sulaukęs dar kelių smūgių botagu, instinktyviai krūpteli. Dar kartą pažvelgęs į raudonomis linijomis nusietą savo krūtinę, įtraukia pilnus plaučius oro ir tuomet, pareiškia:
- Žinai, baigiu prie to priprasti,-kelių akimirkų bėgyje, pakelia akis į Heleną be tolimesnių šnekų leisdamas merginai ir pačiai suvokti, jog su didžiausiu malonumu pasitiktų pakitusį scenarijų. Kadangi jo "maldos" buvo išklausytos ir Barker toliau laikydamasi sadistinių principų jau antrą kartą pasikesina į jo taip tausojamą ševeliūrą, sušnypščia:
- Job tvaju matj...-pristigęs jėgų pratęsti, atsikvepia. Nors ir nesitiki, jog numetus skundą pavyks išgauti malonės, pratęsia New York'iečiams kur kas suprantamesnė kalba:
- Su plaukais ramiau... Kad moteris žavi nuplikę vyrai tėra paistalai,-netrukus praranda kalbėjimo dovaną pajutęs nugaroje ne tik skausmą, bet ir šaltį. Sunkiai sugebėdamas kvėpuoti, sušniopščioja ir pritvinkęs agresijos, vedimas pakankamai rimtos fizionomijos, silpnai prataria:
- Jei mano rankos nebūtų supančiotos, tau skaudėtų...-lyg tarp kitko paklibina jo riešus smaugiančias grandines ir palinkęs prie Helenos veido, perveda liežuviu šiai per skruostą, žinoma norėdamas išprovokuoti merginą sadistiškam kerštui.

Su kiek psichopatišku žvilgsniu stebi Orlovą. Jai žiauriai patiko, kad jos veiksmai vyrą provokavo.
-Bet kadangi jos supančiotos. - su palaiminga šypsena veide, dar kartą sugriebia už grandinių, tvirčiau jas suspausdama. - Skaudės tau. - tikrąja to žodžio prasme suleisdama nagus į Vitaly rankas, apžergia jo kojas. - Netgi labai.
Išlaikydama paslaptingą balso toną, netikėtai surinka, atsakydama į Orlovo lyžtelėjimą.
-Nedrįsk liesti! - užsimojusi, kerta vyrui skambų antausį. - Galėsi liesti mane tik tada, kai aš pati tau liepsiu. - palinkusi arčiau, sušnypščia.
Netrukus pakilusi iš vietos, spontaniškai apsisuka ir ištiesusi koją, uždeda vyrui ant peties.
-Tenkinsies tik šituo. - su pašaipia šypsenėle, smarkiau suspaudžia Vito petį. - O jei būsi geras, gausi daugiau. - lyg norėdama pademonstruoti, kas vyro laukia, prikasdama apatinę lūpą, delnu nuslysta sau ties krūtine.

Helenai priminus skaudžią realybę, kodėl vienintelis dalykas, kurį jis šiuo metu gali daryti tėra muistymasis ir šnekos, gailiai atsidūsta. Kaip visuomet pajutęs pavojų, stipriai išsitempia sulėtindamas net kvėpavimo tempą. Su nenuoširdžiu baimės prieskoniu žvilgteli merginai į akis, kreivai nusišypsodamas bei į viską kas su juo merginos yra daroma dabar, reaguodamas pakankamai šaltai. Kad ir kaip norėtų vaidint žiauriai kietą bei turintį gebėjimą išlaikyti nejautrą skausmui, po antausio kone suaimanuoja. Nusukęs veidą, plačiai prasižioja, pakraipydamas tvinkčiojantį žandikaulį.
- Tu kur kas labiau iškrypusi, nei aš tikėjausi,-suriaumojęs, pasuka galvą taip, kad prieš akis vėl galėtų matyti Heleną. Visus vidinius potyrius sudėjęs į įžūlią, kiek nesveiką šypseną, vainikuoja akimirką negarsiu, gerkliniu bei piktdžiugišku juoku. Išlaikęs orumą net tada, kai Barker krūtinė atsiduria pūpsoti jam prieš pat akis, o ir mergina norėdama atkreipti jo dėmesį, ranka save "paglamonėja", šaltokai nusišypso:
- Na, tau kol kas nepavyko priversti manęs klykti kaip mergaitei...-mįslingai nutesęs, tvirtai atsistoja ant kojų ir stipriai nusipurtęs, nukrato ant jo peties užkeltą Hel koją.

Visiškai nesitikėjus tokio vyro ėjimo, kiek išsižioja, bei padedant jos karštam būdui, užsimojusi vožteli jam per veidą.
-Tylėk! - su dideliu įniršiu veide, ištiesia pirštą. - Tu nori žaisti šiurkščiai? - net pati kiek susimąsto ties savo žodžiais, prisimindama ankstesnius poelgius.
Metusi botagėlį, sugriebia kažkokia grandinę, ir jos pagalba, patiesia Orlovą ant žemės. Koja, dalinai visu svoriu prispaudusi prie žemės, jau ir taip pakankamai skausmingai atrodančias rankas, pasilenkia prie Vito.
-Tau labai skaudės. - vėl atgavusi savo sadistišką veido išraišką, pastato kitą koją ties vyro tarpukoju, mįslingai besišypsodama.

Gavęs lupt dar kartą ir jau kone baigdamas prie smūgių per veidą bei į krūtinės sritį priprasti, šį kartą džiugiai nusišypso jau jis, mėgaudamasis akivaizdu faktu, jog būtent šiam merginą dabar pavyko išprovokuoti, o ne atvirkščiai. Tačiau, Helenai akimirksniu sumenkintinus jo stipriavalę būseną po netikėtai užduoto, neabejotinai keisto klausimo, iš vidinio apstulbimo, nebe skausmo, perkreipia miną.
- Tai viskas kas vyko iki šiol buvo...-pajutęs kaip balsas užlūžta, o ant liežuvio kybojantis žodis nuslysta atgal į gerklę ir joje užstringa, kosteli, norėdamas atgaut amą.
- Švelnu?-silpnai išbėręs, nesuvaidintos nuostabos pritvinkusia mina įsistebi į Hel veidą, karštligiškai bandydamas jos sadistiškoje išraiškoje įskaityti konkretų atsakymą. Sukrutinęs aptirpusias rankas ir ausyje pasilikus grandinių žvangesiui, neapsižiūri, ir tai, jog mergina parvertė jį ant žemės priima kaip netikėtumą. Kuomet jo pautukų likimas pakibo ant plauko, ne juokais išsigąsta, nes velniai žino kas gali Helenai užplaukt. Suakmenėjęs, bijodamas nė pasijudinti, įbeda į Barker plačiai išsprogusias akis.
- Gerai. Man jau baisu,-kadangi nei rankų pajudinti, nei pats visas judriai judėti negalėjo, tiesiog laukia, kas bus toliau.

Žvėriškai patenkinta vyro reakcijos, bei paskutinių žodžių, kiek maloniau šypteli. Iškeldama koją tiesiai virš Vito žiauriai svarbių, funkcijinių organų, išmeta miną, panašią į psichopatės.
-Man taip patinka, kai tu bijai. - išsiviepusi, pastato koją toliau ir sugriebusi grandines, kurios juosė Orlovo riešus, trukteli jį lovos link. Parklubdžiusi vyrą ant žemės, pati susėda ant minkšto audinio ir ištiesia abi kojas ties Vito veidu.
-Jie nepatogūs. - valdingu tonu taria, akcentuodama norą pašalinti batus sau nuo kojų. O kadangi jau yra ir proga, kad tai padarys draugas, šypteli, bet išlaiko valdingą žvilgsnį, primenantį apie įvykius, kurie gali dėtis vyrui nepaklusus.

Išvydęs jos lūpose visai ne brutalią šypseną, pasijunta mažumėlę geriau, tačiau nelieka užliūliuotas merginos pokyčių minoje, tuolab kai šios koja vis dar tebekybo tiesiai virš itin jautrios ir visokeriopais kiekvienam vyrui svarbios teritorijos. Pergyvendamas savotišką šoko būseną ir jausdamas, lyg širdis tuoj iššoks iš krūtinės, Helenai galutinai patraukus tuos gremėzdiškus batus, pagaliau pajėgia sumirksėti, nes akys, nuo įtempto vėpsojimo buvo ne tik išdžiuvusios, bet ir ėmusios perštėti. Nutemptas kažkur į šoną, išlieka nebylus. Stipriai susiraukęs pažvelgia į savo riešus, kurie nuo tampymo jau buvo atspausdinę analogiškus pačiai grandinei ornamentus. Išblaškytas Hel žodžių, pakelia akis į merginą ir primindamas jai, jog naudotis rankomis negali, garsiai atsikrenkštęs galvos linksniu parodo į tas pačias grandines, ribojusias jo galūnių funkcionalumą.

Jausdama valdžia savo rankose, pakreipia galvą ir dalinai atsipalaiduoja. Kiek sutrikusi, kad su jos batukais nieko nevyksta, iškėlusi antakį, pažvelgia į Vitaly.
-Kvailiukas. - kiek švelnesniu, žaismingesniu tonu sučiaukši. - Rankomis galėsi naudotis tik tada, kada atpirksi kaltę. - vėl grąžinusi valdingą šypseną veide, nukreipia žvilgsnį į savo apavą.
-Lūpos skirtos ne tik gerti, o dantys ne tik kramsnoti. - šiais žodžiais pagaliau atskleisdama užslėptą mintį, šiek tiek sukrutina kojas, laukdama kol Orlovas pradės darbuotis.

Kadangi visos patirtos fizinės kančios privertė kraujyje buvusias, alkoholio sukeltas promiles išgaruot, užslėptą mintį suvokia iš kart, kai Helena užbaigusi sakinį galop nutyla. Būtų mielai pašaipūniškai suprunkštęs ir pirštu pasukiojęs sau į smilkinį, tačiau prisimena, kad yra tvirtai supančiotas prakeiktų grandinių. Kad ir kiek vidinių konfliktų jam kainavo pasiryžimas nusižeminti ir paklusti kone absurdiškai Helenos valiai, palinksta prie merginos batų. Piktai iššiepęs dantis, nesusivaldo pagundai savo nepasitenkinimą išreiškti bent jau burbesiais, tad kilstelėjęs smakrą į viršų taip, kad trumpam sugautų akių kontaktą su Barker, sušnypščia:
- Vedma...-pastatęs rankas priešais save ant žemės, pasilenkia dar labiau prie merginos kojų. Liežuviu sužvejojęs erzinančiai smulkų užtrauktuką, sukanda jį dantimis ir mikliai patempia į apačią. Netrukus tą patį atlieka ir su kitu batu. Naudodamasis ramybės akimirka, dar kartą žvilgsniu panyra į pažeistus savo odos lopinėlius, tačiau netikėtai, nevalingai išsišiepia tik dar kartą supratęs, kad už juntamų negatyvių jausmų kratinio slypi visapusis pasitenkinimas.

Stebėdama nusižeminusį vyrą, sau po kojomis, netikėtai pasijunta blogai. Suraukusi lūpas, pasilenkia žemiau ir suimusi vyrą už kaklo, pabučiuoja. Tada suradusi jo rankas, lėtai nuriša grandines, kartkartėm stebėdama Vito veido išraišką. Galiausiai numeta grandines kažkur toliau, bei švelniai perbraukia per melsvesnes vietas ant jo riešų. Nelabai sugalvodama, kokią išdaigą galėtų iškrėsti dabar, kiek atsilošia ant lovos.

Iškamuotas potyrių, kurie ne tik realizavo jo seną, fantazijose brandintą sado-mazohistinę fantaziją, bet ir padėjo suprasti, kad dažnai į tokias atrakcijas panirti nesugebėtų, nutaiso kiek per mąslią bei rimtą veido išraišką. Žvilgtelėjęs į gretimais besivoliojančius Helenos prieš tai dėvėtus batus, krūpteli pajutęs švelnią merginos rankų odą sau ant kaklo. Sulaukęs dar švelnesnio bučinio, kuris jam buvo visiškai netikėtas, su nenykstančia nuostaba veide stebi kaip grandinės nuo jo riešų yra nusagstomos. Lyg ir negalėdamas patikėti, jog rankos palengvėjo bemaž dešimčia kilogramų, keletą kartų jas pakilnoja. Pavymui Hel, piršto pagalvėle pervedęs per odoje įsirėžusias linijas nuo grandinių, dėbteli į merginos akis išlaikydamas tokią miną, kad į ją žiūrint būtų sudėtinga ką nors įskaityti. Visiškai netrukus padabinęs savo veidą piktdžiugiška šypsena, mikliai sugriebia grandinę, kuria ne per seniausiai buvo supančiotas ir pašokęs ant kojų, viršutine kūno dalimi pasilenkia prie sėdinčios merginos. Braukydamas per grandinę pirštais ir jausdamas metale įsigėrusią šilumą, praplatina šypsnį dar labiau.
- Žaviuosi tavo sugebėjimu paklupdyti vyrus keliais priešais tave, bet...-specialiai nutyla pridėdamas pastarajam sakiniui mįslingumo. Staigiu mostu užmetęs grandinę Helenai ant pečių, porąsyk apraizgo ja aplink merginos kaklą, šiek tiek tvirčiau, tačiau kol kas nesmaugiamai suspausdamas.
- Lazda turi du galus,-užbaigia mintį tokiu tonu, lyg būtų pasakęs kažką be galo nuviliančio. Apsukęs grandinę sau apie ranką, kuria ją laikė, kur kas stipriau užgniaužia Barker kaklą. Mėgaudamasis dominantine pozicija, šypsosi, tačiau kur kas "sveikiau", nei jo pirmtakė. Laisvosios rankos pirštais, švelniai vedžiodamas per Hel odą ties skruostais, smakru, lūpomis, kita nepaliauja stipriai gniaužęs grandinės. Netikėtai, šiurkščiai patraukęs ta pačia, jo plačiai naudojama grandine Heleną į save, sugrąžina merginą į jos išsiilgusį savo glėbį.
- Bus tikrai nepakeliamai sunku, beveik neįmanoma tave, tokią gražią būtybę skiausti.

Kiek atsipalaidavusi, į vyro netikėtą ėjimą atsako nuostaba, bet pajautusi žvilgsnio kartumą, susiraukia. Bent jau gavusi šiltesnę grandinę aplink kaklą, paniekinamai nužvelgia vyrą.
-Durak.. - sumurma, mėgdžiodama patį Orlovą ir visgi parodydama, kad ne tik supranta kiekvieną jo gimtosios kalbos žodį, bet ir pati galį ką nors suregzti.
Būdama arba labai gera aktorė, arba tikrai jausdama baimę, bei skausmą, suneria rankas aplink kaklą, lyg norėdama atlaisvinti grandines. Kai papuola į Vito glėbį, kiek galėdama labiau muistosi, vis dar laisvomis rankomis, bandydama nustumti vyrą nuo savęs.
-Tu už tai dar atsiimsi!. - sušnypščia, galiausiai vėl gašliai nusišypsodama.

Visiškai nesureagavęs į Helenos žodžius ir nesureikšminęs net mesto grasinimo, atsako tik gudriu šypsniu. Grubokai timptelėjęs merginą už grandinės į save, šypseną praplatina dar labiau, lyg norėdamas parodyti, jog šiuo metu valdžia jo rankose, o Helena yra visiškai pavaldi šio valiai. Be jokių kalbų, pasisukęs į pusę, kurioje stovėjo jau senokai nusižiūrėtas rakandas, pajuda pirmasis jo link, iš paskos, už tvirtai merginos kaklą gniaužiančios grandinės tempdamasis ir Barker. Nedemonstruodamas labai didelės agresijos, šiurkščiai, tačiau proto ribose, užkelia draugę ant pėdos aukščio medinės, stumdomos armatūros, kuri iš šonų bei viršaus yra sutvirtinta storais metalo vamzdžiais ir aštriomis kniedėmis. Sučiupęs vieną Helenos riešą, supančioja jį tvirtos odinės "apyrankės" juosta ir prikabina ranką prie vienos vamzdžio pusės. Tą patį padaro ir su kita merginos ranka, tačiau ją prikabina jau priešingoje armatūros pusėje (žodžiu iš priekio, mergina turėtų atrodyti kaip nukryžiuotas Jėzus xD). Išspaudęs pašiepiamą šypseną, trumpai pažvelgia į Barker veidą. Netrukus pasisukęs į lentyną ant kurios stovėjo galybė "kankinimo" įrankių, ilgokai renkasi tą vienintelį, tačiau galiausiai pasigriebia žirkles. Jų ašmenimis pervedęs per merginos kaklą, palengva slenka prie krūtinės. Netikėtai praskėtęs žirkles, nukerpa jomis kuklų drabužėlį, dengusį Helenos krūtinę. Kai šis atsiduria ant žemės, pakelia akis į apnuogintą draugės kūno dalį. Nusišypsojęs, vėlgi aštrius žirklių ašmenis nukreipia į Barker odą, pamainomai: tai švelniau, tai stipriau, ją raižydamas. Leisdamasis į apačią, šaltu įrankiu braukia merginai per pilvą. Tuomet pritūpęs, sugriebia jos lateksinių kelnių medžiagą ir ištempęs ją šiek tiek į priekį, prakerpa. Nutėškęs žirkles į šoną, užbaigia darbą rankomis, nesunkiai perplėšdamas apdarą pusiau ir nudaigodamas jį kažkur į tolį. Kadangi pagaliau Helena prieš jį stovėjo nuogut nuogutėlė, kad galėtų akimis aprėpti kuo daugiau vaizdo, žengteli kelis žingsnius atgalios. Tiriamai nužiūrėjęs nepriekaištingai dailų Barker kūną, prunkšteli, pagaliau pratardamas:
- Nuoga ir bejėgė... Graudu, tiesa?-nutaiso ligi skausmo arogantišką miną, į Heleną stebeilydamas iš viršaus, tarytum būtų už ją kažkuo geresnis bei pranašesnis.