Apleista šaudykla

Fisher`io nekalbumas buvo ne ką mažiau už kasdieninę saulės laidą įprastas reiškinys. Nepuoselėjo bukų vilčių, kad jis ims ir atsakys ką nors. Bet atsakymų jai ir nereikia. Kiekvienas čia jos ištartas žodis tebuvo vaidyba vardan įtikinamos pozicijos išsaugojimo. Vyrui įsakmiai šnypštelėjus „nudusti“, prireikia valios pastangų, jog šiai komandai nepaklustų. Draugas turi teisę pykti ant jos, ant Trečiojo Ešelono, ant viso pasaulio galų gale. Spėjo suprasti, kokia svarbi jam buvo Sarah, ir todėl kiekvieną dieną pati kankinosi; bet čia kalbama tik apie vieno asmens jausmus, net jei tas asmuo Villablancai artimas. O ji dirba dėl šimtų tūkstančių žmonių gerovės. Kartais tenka kažką paaukoti, elgtis blogai dėl didesnio gėrio. Tad veido išraiška visgi nepersimaino, balso tonas - taip pat.
- Nedrįsk manęs tildyti, - mesteli, išlikdama iš pažiūros šalta. Kaip visuomet; veikiausiai lengviau pasirodytų nudirti Enricai odą, nei atimti jos savitvardą, mat pastaroji prie merginos priaugusi išties tvirtai. Pasilikęs čia, Sam`as neabejotinai susilauktų griežtos bausmės už savivaliavimą stengiantis atkasti savo dukters žudiką. Taigi, tolimesni jo veiksmai merginos beveik nenustebina. Morališkai jau ruošėsi tam, kad jis taip lengvai nepasiduos ir netupės ant tos metalo kėdės paklusniai kaip puikiai išdresiruotas aviganis. Kone įmūryta į sieną, žvilgsniu nuseka dorojimosi su dviem sargybiniais besiimančio vyro. Viskas vyko žaibiškai. Netgi objektyviai pamąsčiusi, negalėtų savęs kaltinti, jog laiku nesumojo išsitraukti M9 ir nukenksminti bėglį. Juk ji net nėra specialiai apmokyta kaip elgtis tokiose situacijose. Iš pažiūros gan jauną vyruką nukepa jos akyse, kraujo purslai tik per plauką nepasiekia merginos. Kažkodėl didelių emocijų tas vaizdas nesužadina. Per savo tarnybą yra mačiusi kraupesnių dalykų, žiauresnių žudynių.
Grumtis su stambesniu, gerokai daugiau jėgos turinčiu priešininku būtų bergždžias reikalas. Akimirką tik beviltiškai spurda, mėgindama ištrūkti iš Fisher`io gniaužtų, bet apsiramina kuomet šaltas metalinis vamzdis įsiremia jai į smilkinį. Tikrai nemanė gausianti devynių milimetrų kulką į smegenis, ilgą laiką tarnaujančias ne vien jai, bet ir visam 3E. Bet kam rizikuoti? Juo labiau, kai pati norėjo pagelbėti bičiuliui išsivaduoti iš NSA būstinės. Didžiausias dabar patiriamas nepatogumas buvo deguonies stygius, kadangi kvėpavimo laisvė buvo gerokai apribota gerklę spaudžiančio dilbio. Tiesiog negalėjo įveikti instinktyvaus troškimo stengtis pasipriešinti tam smaugimui, todėl abiem delnais įsikimba į Sam`o ranką. Ir nė velnio savo padėties nepagerina. Alsuoti buvo lygiai taip pat sudėtinga - gerklę veržiančios raumeningos „kilpos“ neatlaisvina. Atgailaujamai dirsteli į pro duris įpuolusį Coste, tuo pat metu jausdama, jog iš tikrųjų absoliučiai neapgailestauja per neatsargumą tapusi medžiojamo agento skydu. Sąžinė nepriekaištavo bent dabar, kai vyrui tapo naudinga prieš savo pačios valią. Gabenama link išėjimo, palaipsniui visai nustoja muistytis, atpalaiduoja iki tol bejėgiškai savo pagrobėjo galūnę spaudusius pirštus - žodžiu, pasiduoda jam. Jiems abiems suvirtus ant žemės, ausimis užfiksuoja sėbro sumurmėtą žodelį ir net nespėja susimąstyti, kam tas atsiprašymas reikalingas. Nes iš kart po jo seka siaubingas skausmas galvoje. Ir tada - tamsa.
Po to - vėl skausmas. Kuo arčiau pabudimo stadijos radosi, tuo stipriau diegė galvą, o ypač nuo smūgio pistoletu nukentėjusią vietą. Pramerkusi akis, susiduria su skysta prieblanda, prie kurios regėjimas prisitaiko greitai. Gulėjo ant vėsių, dulkėtų grindų. Nenutuokė, kur randasi, kiek laiko prabuvo be sąmonės, diena dabar ar naktis. Pirmiausia neskubiai atsisėdusi, pirštų galiukais atsargiai palyti sutrenktą pakaušį. Beveik tikėjosi pajusti kraują, bet oda net neprakirsta. Švariai atlikta. Pradėjusi dairytis, pirmiausia pastebi į eilę sukabintus taikinius; na, jau daugmaž aišku, į kokią vietą ją nutempė. Prireikia dar keleto sekundžių, kad jos žvilgsnis susikirstų su Samuel`io.
- Ilgai žadi mane čia laikyti? - užklausa savaime išsprūsta. Norėjosi žinoti, ar yra belaisvė, ar gali kad ir tuojau pat nešdintis. Sukandusi dantis, nerangiai pakyla ant kojų, „spangių“ neatitraukdama nuo pagrobėjo. Lengvas svaigulys trukdė stovėti tiesiai, tačiau nors ir svyruodama, didvyriškai kenčia nesiramstydama į jokius paviršius.

Teko kiek pasukti galvą, kad sumotų, kur po išpuolio NSA pastate jam dabar daigotis. Semo neabejotinai ieškos. Ir ne vien tik uniformuoti Trečiojo Ešelono agentai. Į gatves bus pasiųsta armija slaptų žvalgų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip paprasti civiliai užsiiminėjantys kasdieniniais reikalais, tačiau nepastebimai nusisukę jau žiūrėk ir pranešinėja naujienas per miniatiūrinį radiosiųstuvą kolegoms. Identifikavus tokio pobūdžio klastą, „priešą“ pašalinti nesunku, bet jųjų brigada veikia itin operatyviai. Kol dorosi vieną, po akimirkos pasijausi apsuptas kasdieniniais drabužiais dėvinčių žmogelyčių, kurie veiks priklausomai nuo valdžios įnorių – arba nukeps Fisher`į vietoje, arba nutrenks jį didelio galingumo elektrošoku ir gražins atgalios į 3E būstinę, kur vyro lauktų griežtos sankcijos ir šiaip NE KAŽKAS. Protingiausia buvo pasirinkti apleistą vietą rajone, kuriame agentams kiltų mažiausiai įtarimo šniukštinėti. Kaip spartiečiai persams, taip ir Samuel`is Trečiajam Ešelonui pasiduoti neketino.
Šioje šaudykloje, prieš jai užsidarant 2008aisiais, mėgo čia užsukti. Ironiška, bet ne vienas, o su Enrica. Vienu momentu jiedu praleido išties nemažai laiko. „Splinter Cell“ programos laikais, Villablancai – pagrindinei Trečiojo Ešelono programuotojai, buvo patikėta teikti Sam`ui bei operatyvininkams technologinę paramą misijose. Taip jau gavosi, kad Enrica su Fisher`iu susikūkavo (daugelis stebėjosi tokiu likimo posūkiu, juolab operacijų metu ausinės kaisdavo nuo smulkių „pasipizdavojimų“, apibendrinus, drūtai paėmus skambančių kaip „Enrica: tu senas, Semai. Semas: visai aš ne senas“ bei panašiai) ir jiems bendradarbiauti visomis prasmėmis sekėsi labai puikiai. Ką gali žinot. Galbūt jei ne Saros žūtis, jiedu vis dar būtų buvę pora. Dukters netektis pakeitė ne tik Fisher`io gyvenimą, ji pakeitė ir vyrą.
Sėdėdamas ant šaltos, betoninės dangos, servetėle, kurią iškniso apieškojęs „Hyundai“ saloną, valė Villablancos pistoletą. Vienintelė priežastis, kodėl tampėsi su savimi merginą, vietoje palengvinęs sau bėglio dalią ir palikęs ją NSA būstinėje buvo ta, jog jautė, ne ne ne, žinojo, buvo šventai įsitikinęs, idant kompanionė apie Samuel`į užgriuvusią pisliavą žino daugiau, nei pats vyras. Pora kulkų buvo likę apkaboję; šią ištuštinęs, šaudmenis privatizuoja. Merginai pradėjus peikėtis, kaip tik sudėdinėjo daugmaž švaručio šaunamojo ginklo dalis. Žinojo, jog Enrica dar kurį metą pabus silpna ir nekenksminga, kol galvą apleis svaigulys, trukdantis visavertiškai naudotis savo pačios kūnu, tačiau vis vieną akylai sekė kiekvieną merginos judesį.
- Priklauso nuo to kiek noriai atsakinėsi į mano klausimus,-gana greitai atsako į dalininkės klausimą, kategoriškai neleisdamas suabejoti nei sau, nei Villablancai, jog šioji galėtų ko nors nežinoti. Bet koks „nežinau, Semai, aš tiesiog nežinau“ reikštų tą patį ką ir skiedalai apie pasaulio pabaigą – skiedalus,-Atsiimu iš tavęs žinutę,-čia pat ir pradeda reikštis, neturėdamas mados vilkinti laiko situacijose, kuomet maga ką nors išsiaiškinti. Tik priešingai nei su įprastiniais tardomaisiais, Sam`as neketino prieš merginą imtis smurto,-Susirandu Dimitri`jų, jis nukreipia mane pas Kobin`ą ir tada mane suima Trečiojo Ešelono agentai,-skubiai apžvelgęs įvykių chronologiją, nepatikliai į Enricą įsivėpso, to pasėkoje „atidengdamas“ savo įtarimus, tiesiogiai nukreiptus į Villą,-Paprastai greitai užuodžiu pasalą, bet tau pavyko suregzti mano uoslės organams tiesiog neužfiksuojamą,-pareiškia, lyg tapk kitko kone pagirdamas merginą už gebėjimą susukti idealią klastą,-Jau kurį metą jaučiuosi aktyviai medžiojamas. Juokinga. Viskas prasidėjo nuo to momento, kai pradėjau gilintis į Saros mirtį. Gal žinai dėl kokios priežasties vyksta tokios nesąmonės?-pateikia esminį klausimą, iš lėto pakilęs ant kojų. Prie Enricos priartėjęs, siūlomai atkiša šiai ginklą. Juk visgi Beretta ne jo.

Nemanė atsidūrusi pavojuje. Kur kas didesnę grėsmę jusdavo būdama toje pačioje patalpoje su Tom`u Reed`u, nei Sam`ui glaudžiant Berettos vamzdį jai prie smilkinio. Vargu, ar kategoriškai nesutikusi nušviesti Fisher`iui visą susiklėsčiusią situaciją susilauktų kokių į ją nukreiptų fizinių agresijos proveržių. Todėl vyrui atsakius į jos pateiktą klausimą, pirmiausia kyla noras tiesiog tylėti. Nemeluoti, bet ir šiame suktame žaidime Trečiajam Ešelonui tekusių kortų neatskleisti. O vis dėlto. Stebėtina, ką likus akis į akį su ilgą laiką maustytu žmogumi gali iškrėsti staiga iš letargo miego nubudusi moralė. Draugas turi teisę išgirsti bent dalį jos pačios žinomos informacijos. Gal tokia geranoriška pagalba net įkvėps Samuel`iui daugiau pasitikėjimo ja, nes dabar jis akivaizdžiai kliaujasi tik pats savim. Ir Enrikai tas ne į naudą. Toli gražu ne į visus vyro klausimus galės atsakyti; ir tikrai ne dėl savo žinių stygiaus. Paprasčiausiai dabar tegalėjo išduoti labai menką skaičių jam aktualių faktų. Vis dėl to, norėjosi nors keletu lašelių tiesos apmazgoti melagysčių sluoksniu apsitraukti baigiančią jų draugystę. Pašnekovui trumpai apibendrinus pastarosios paros įvykius, nukreipia akis šalin, abiejų rankų pirštus nervingai sugniauždama į kumštį. Įtemptai galvojo, ką pasakyti, kaip išlaviruoti ties ta plonyte riba, kurią gali nesunkiai peržengti išklojusi nors truputėlį daugiau, nei leistina.
- Atsiprašau. Tikrai, - nors visiems žinoma, jog tokie apgailestavimai geriau pasijausti padeda nebent pačiam skriaudėjui, o ne nuskriaustajam, kažkas tarsi tempė už liežuvio kalbą pradėti būtent nuo šito. Gal todėl, kad iš tikrųjų nuoširdžiai gailėjosi, kaltės keliamą skausmą retsykiais pajusdama net fiziškai. Nesivylė Sam`ą paveikti atgailavimais, tad tuojau pat tęsia. - Ešelonas jau nebe toks, koks buvo vadovaujant Lambert`ui. Bet negaliu tiesiog pateikti atsistatydinimo lapelio, viskas ne taip paprasta, - pasukusi link esmės, nepraleidžia progos įkombinuoti ir miglotą pasiteisinimą. Kaip sunku šnekėti, kai negali pasakyti visko... - Sam, esi geriausias agentas, kokį mes turim... turėjom, - greitai pričiupusi save sakinyje pavartojant ne tą laiką, susiprotėja pasitaisyti. Taip, Fisheris jau nebepriklauso Nacionalinio Saugumo Agentūrai, nebepriklauso ir Trečiajam Ešelonui. - Bet tu išėjai ir Reed`ui tai nepatinka. Esi pavojingas, - sąmoningai nepaliečia Saros mirties temos. Būtų visiškai nenaudinga. Jau ir taip jis turbūt išsiaiškino daugiau, negu reikėtų. Vos išgirdus, kad bičiulis įsilaužė į Kobin`o namus, širdis nubildėjo į kulnus. Andriy žino per daug. Nežinia, ką tas bailus šuva kvočiamas galėjo išloti Sam`ui. Reikėtų Kobin`u atsikratyti dar iki Fisher`iui pradedant antrą jo tardymo raundą. Kaip žmonės keičiasi... prieš dešimt, penkerius ar net trejus metus tokia mintis jai nebūtų šovusi į galvą. - Neturiu kitos išeities, kaip tik padėti Reed`ui, - priduria. Nė kiek nesutirštino spalvų - daugiau pasirinkimų jai nebuvo. Bet net ir paklusdama viršenybei vis tiek liko Fisher`io pusėje. Juk niekam kitam nežinant įspėjo jį apie žudikiškai operacijai nusamdytą gaują.
Žvilgsniu užkabinusi draugo jai įteikti mėginamą pistoletą, nestipriai papurto galvą. Jam to ginklo reikia labiau. Ir šiaip, gi pusė NSA pastate buvusių žmonių regėjo tą M9 Sam`o rankose, įtartina būtų lyg niekur nieko grįžti Berettą atgavus. Kadangi vyras gerokai sumenkino tarp jų buvusį atstumą, savo ruožtu žengteli atbula bei atsišlieja į sieną - pati sau pasilengvina stovėjimo naštą, mat laikymasis ant kojų vis dar vargino po priverstinio „pogulio“ dar nespėjusį atsigauti kūną. Dar vienas juodu skiriančio nuotolio padidinimo pliusas buvo tas, kad pasijuto laisvesnė - tarsi nuo tolimesnio kamantinėjimo dabar vos panorėjusi galėtų nesunkiai pasprukti pro visai čia pat esančias duris.

Nesitikėjo, jog tik ką pažėręs įtarimus, reikalaujančius Villablancos komentaro, iš karto išvys merginą noriai užsidegusią atsakinėti. Leido šiai apsvarstyti galimus atsakymus, nespaudė, neskatino jokiomis kūno kalbos priemonėmis kalbėjimo padargus panaudoti kuo skubiau. Nors tyla erzino. Nebuvo pratęs norimos informacijos iš josios šaltinio seminėti tokiais kantriais ir net „humaniškais“ metodais.
Merginos atsiprašymas reiškė ne tik atsiprašymą (tarp kitko, pastaras vyrui absoliučiai neimponavo). Fisher`io įtarimai liko patvirtinti pačios jųjų sukėlėjos. Iš dalies draugę suprato. Juos abu visuomet vienijo savotiška „mantra“ daryti ką reikia, neatsižvelgiant į asmeninius įgeidžius. Kad Trečiame Ešelone po Irving`o mirties pasikeitė ne tik atmosfera, Sam`as tą puikiai žinojo. Absoliučiai tai Lambert`ui visa komanda asistuodavo noriai, buvo malonu pasitarnauti tam tikrai labai geram, sąžiningam žmogui. O Tom`o Reed`o nepažinojo beveik niekas. Šmikis tasai arogantiškas. Jeigu būtų temperamentingesnė asmenybė, veikiausiai už vyrioko išrėktą „tu mum priklausai ir visada priklausysi“ lia lia lia, būtų išmalęs jam marmūzę. Tačiau paikai ir bereikalingai Fisher`is nei balso, nei jėgų neeikvodavo. Pašnekovei kone stumtelėjus save į silpnai nuskriaustos NSA darbuotojos rolę, vyras garsiau iškvepia. Puikiai žinojo ką mergina turinti omenyje. Kai įsuki save į smarkiai neviešų organizacijų tinklą, švariai „išsivaduoti“ praktiškai neįmanoma. Kiekvienas slaptasis agentas yra kaip enciklopedija, prikišta ne tik valstybinės, bet ir globalinės reikšmės bei svarbos paslapčių. Žinoma šnipų, programišių ir kitų slaptųjų tarnybų darbuotojų bylos, biografijos kruopščiai slepiamos, bet pamynęs dorovę, tarnybinį protokolą, priesaiką ir priešams „parsidavęs“ toks žmogus galėtų sukelti milžiniškų, neigiamų pasekmių. Jeigu 3E vadovautų Lambert`as, Fisher`io darbo stažas bei autoritetinga reputacija būtų buvę pagrindiniu veiksniu, įtakojančiu Nacionalinę Saugumo Agentūrą pilnavertiškam atsipisimui nuo vyro. Tačiau pasikeitus vadovui... Naujajai šnipų bei kitokio plauko darbuotojų kartai nebus sunku prisitaikyti prie Reed`o keliamų sąlygų ir valdingo vyriškio charakterio, bet seni vilkai taip lengvai nepaleidžia iš nasrų kaulo, kurį ilgai griaužė.
Tiesą pasakius, Enricos argumentai Semui prilimpa bei prisisiurbia it vandens kirminas, besimaitinantis svetimo krauju. Nežinia ar merginos vietoje elgtųsi taip pat, bet Villablancos „šunybę“ akimirksniu pradėjo interpretuoti kaip profesinį būtinumą. Vadinasi, bent jau formaliai su drauge baigė. Nors kelios jungtys vis vieną „trumpinosi“. Traukdamas atgalios pašnekovės atsisakytą ginklą, užsikišęs jį už kelnių ties dubens viduriu, priartėja prie pašnekovės dar labiau. It parodydamas, jog su Villa, didžiam šios nusivylimui, dar nebaigė, užmeta ranką ant sienos, visai čia pat draugės galvos ausų lygyje, kelią Enricai iš pasirinktos pusės užtverdamas.
- Reed`ui esu pavojingas dėl ko?-atsakymą, grįstą galimu Tom`o nepasitikėjimu Fisher`io kompetencija bei patikimumu žinojo, tačiau... Kaip sakoma, „geriau jau padarysiu, nei gailėsiuosi, kad nepadariau“ ar panašiai ten. Galbūt Enricai pavyks išplėsti Fisher`io susimastytų įtarimų ratą,-Kad užgavau jo savimeilę pasitraukdamas?-pašaipiai mesteli, žodžiu išreikšdamas tiesiog... Nesuvokiamai kvailą priežastį. Nors ką ten gali žinot. Tom`o Semas nepažinojo visiškai. Ironiškai šypsojosi, labai nežymiai. Lūpų kampučius keldavo ir dantis šiepdavo taip, nelyginant už kiekvieną kartą balandis skystai šikteltų ant Saros kape pūpsančio paminklo. Ilgokai stebėjo Villos veidą, akimis sliuogdamas po kiekvieną jo bruožą it šis vaizdas turėtų labai greitai išnykti, o Samuel`iui būtų paliepta iš atminties jį perteikti absoliučiai tiksliai ant popieriaus lapo grafitais.
- Kaip tavo galva?-taria keliomis „padalomis“ tylesniu balsu, nei Fisher`iui įprasta kalbant. Tarsi turėtų dabar didžiuotis, jog stipriai sudavė ginklu merginai per pakaušį. Klegėti garsiai ar vidutiniškai garsiai nebuvo prasmės, juolab stovėjo šitaip arti vienas kito. Netrunka pasijausti kaip senais gerais laikais...

Tiek nedaug trūko, kad būtų gražiai išsisukusi! Stengėsi įtarimą sukelti galinčių kabliukų savo žodžiuose nepalikti ir rodėsi, jog tas visai neblogai sekasi. Na, arba draugas paprasčiausiai sumojo, jog jos liežuvį laiko surakinę tam tikri įsipareigojimai Trečiajam Ešelonui ir dėl to daug išplepėti ji netgi labai norėdama neturėtų teisės, todėl nutarė nesivarginti ją kamantinėdamas. Bet Fisher`is konkrečiais veiksmais aiškiai parodo, kad belaisvės paleisti dar nenori. Vyrui ranka sumaniai užblokavus išganingą pabėgimo taką, tiksliau - atkirtus merginą nuo anksčiau jau spėto nusižiūrėti kelio durų linkme, norom nenorom gauna žvilgsnį sukoncentruoti ties čia pat atsidūrusiu pašnekovo veidu. Išgirstas klausimas buvo neitin reikšmingas, niekam nepakenktų išklojusi tiesą; bet radosi menka bėdelė - tiksliai tos tiesos ji ir nežinojo.
- Gal jis įžvelgia galimą grėsmę tame, kad vos jam atėjus į valdžią išstojai iš Ešelono gretų. Tai buvo tarsi savita maišto forma, - balsu pasamprotauja, suvokdama, jog sunkoka darosi, susirikiuoti mintis, kaip buvo pratusi; tvarkingai tarsi failus ant savo kompiuterio darbalaukio. Visa smegenyse užvirusi maišalynė jau pradėjo imti valdžią. Tokiu išblaškymu galėjo apkaltinti tik Sam`ą, kurio šiltą alsavimą juto nusėdant sau ant odos. - Susidorojęs su tavimi Reed`as galėtų visiems parodyti, kad su juo nevalia juokauti. Taptum pamoka kitiems agentams, - mesteli dar vieną idėją tema „kurių galų tas suknistas kalės vaikas Reed`as gaišta laiką vaikydamasis Sam`ą Fisher`į”. Kurpdama atsakymus ne kažin kiek pasitarnavo bičiuliui, siekiančiam daugiau skaidrumo šitoje drumzlinoje aferoje. Tad nudžiunga jam kryptelėjus pokalbį kita linkme. Net jei apie jos savijautą sėbras pasiteiravo tik iš elementaraus mandagumo ir žinojimo, kad pats būtent ir yra atsakingas už Enricai siteiktus fizinius nepatogumus.
- Puikiai, - lakoniškai murmteli. Nežinia, kokio masto galvos traumą Villablanca turėtų patirti, kad imtų skųstis dėl savo būklės. „Vis dar baisiai skauda, turbūt liks guzas... Būtinai reikėjo man trenkti, ką?” Tokie verkšlenimai skambėtų vaikiškai. Puikiai nutuokė, kad Samuel darė tai, kas buvo būtina norint išnešti kudašių iš tikru gyvačių lizdu tapusio NSA štabo. Laiku nusikėlusi atgalios į tą akimirką, kai žengė tardymo patalpon, net žinodama jog bus paversta įkaite nedvejodama pakartotų tuos pačius veiksmus. - Puikiai... - prislopintu balsu pasikartoja, lyg pamiršusi jog apytiksliai prieš ketvertą sekundžių tą žodelį jau minėjo. Stebeilyjosi kompanionui į akis it jose suktųsi pakerinti hipnotizavimo spiralė. Privalėjo atsispirti taip staiga užkabinusiai traukos jėgai. Kitu atveju elgtis taip, kaip reikia elgtis taps nepaprastai sudėtinga, ypač jei tas „reikia” tiesiogiai lies Sam`ą. Šį kartą jėgų pristinga, tarytum Enricos valia iš neįveikiamo plieninio gumulo būtų įgavusi minkštučio plastelino pavidalą. Kilstelėjusi ranką, šią atremia vyrui į petį, lengvai pasistiebia ir kiek pražiojusi lūpas, priglaudžia jas prie Samuel`iui priklausančių. Kitos galūnės pirštus „nusodina” ant jo skruosto, akimirkos bėgyje glaudžiai prisišliedama prie geidžiamo kūno. Buvo siaubingai jo išsiilgusi. Tą netrukus išduoda paversdama lūpų kontaktą aktyvesniu, o abiem delnais imdama slydinėti po Fisher`io krūtinę, stengdamasi aklai surasti būdą, kaip jo dėvimų skarmalų atsikratyti.