Danger Days: release partay.

Pastaruosius mėnesius tiek Iero, tiek kiti grupės nariai bei visa padėjėjų komanda, praktiškai nematė dienos šviesos – užsidarę įrašų studijoje, visi įtemptai dirbo prie ketvirtojo MCR albumo, pavadinimu, kurį galėjo išmąstyti tik galvočius Gerardas - Danger Days: The True Lives of The Fabulous Killjoys. Šis kūrinys, kaip ir kiti grupės darbai, rėmėsi tam tikra koncepcija – albumo pagrindą sudarė fiktyvūs įvykiai Kalifornijoje 2019 – tais metais, o konkrečiau tariant: karas tarp Better Living Industries ir Killjoy‘ų. Negalėdami atsistebėti vyresniojo Way‘aus vaizduote, MCR nariai be jokio pasipriešinimo sutiko apsiimti kiek neįprasto vaidmens, todėl, apart dainų įrašymo, turėjo papildomai susitelkti ties savo alter ego kūrimu. Kadangi Frenkis nebuvo didis filosofas, o ir negalėjo pasigirti tokia lakia fantazija kaip Gerardas, tiesiog patapo Fun Ghoul‘u ir visiškai dėl to nesikrimto. Taigi, praėjus keletui mėnesių, albumas pagaliau buvo iškeptas, veikėjai sukurti, dėl leidimo datos susitarta ir beliko tik morališkai pasiruošti artėjančioms gastrolėms. Bet prieš tai, žinoma, reikėjo gerai atsipalaiduoti ir atšvęsti – o kur geriausia pasilinksminti, jei ne albumo pristatymo vakarėlyje.
Atėjus tai palaimingąjai dienai, kai pagaliau galės atsigriebti už papildomas triūso valandas įrašų studijoje, pasididžiuoti grupės kūriniu bei, liaudiškai tariant, duoti garo, Iero negalėjo nustygti vietoje. Nors apskritai buvo didžiulis miegalius ir rytais keldavosi nenoriai, šiandien, dėl akivaizdžios priežasties, jautė teigiamos energijos antplūdį, todėl iš šiltos lovos pakilo anksčiau nei įprastai. Nepaisant to, kad užmigo vėlai ir miegojo vos keletą valandų, jautėsi žvalus kaip ridikas. Taigi, vos tik pramerkė akis ir išsirideno iš lovos, Frenkis tiesiu taikymu nutrypčiojo į vonios kambarį, nė nesivargindamas pridengti savo grožybių. Pastaruoju metu, tikriausiai įkvėptas Shannon‘o Leto išpažinties, miegodavo nevaržydamas savo turtų medžiaginiais dirbiniais. Įbedęs žvilgsnį į nedidelį veidrodį, kabantį ant sienos virš kriauklės, Iero delnais atsiremia į dubens pavidalo, porcelianinį įrenginį ir tiesiog tylėdamas skenuoja savo atvaizdą. Konstatavęs faktą, kad neprošal būtų kiek atgaivinti ir kūną, ir sielą, apsisuka ant kulno ir be jokių ceremonijų įlenda į dušo kabiną. Atsukęs vandenį ir pareguliavęs jo temperatūrą, pradeda trinkti galvą Head&Shoulders produktais, visą procesą paįvairindamas niūniavimu, kuris galų gale perauga į „vieno žmogaus operą“. Savo pomėgį dainuoti duše atrado visai neseniai, tačiau šis spėjo tapti neatsiejama rytinių procedūrų dalimi. Ir apskritai, pastaruoju metu jautėsi itin pakylėtas, todėl priežasčių pramankštinti balso stygas atrasdavo vis daugiau. Atsigavęs po išsiskyrimo su Audrey ir nustojęs verkšlenti dėl savo likimo, kas ypač būdinga Skorpionams, Iero pagaliau atrado savyje kažkiek vyriškumo ir, nesigręžiodamas į praeitį, pradėjo iš naujo lipdyti savo gyvenimą: visą dėmesį skyręs muzikai bei darbui, vėl tapo naudingas grupei, ir, rodos, grįžo į senas vėžias. Nors ir nesiskundė dailiosios lyties atstovių dėmesiu, visgi nesiryžo pradėti rimtesnių santykių: kaip sakoma, boba iš vežimo – arkliui lengviau. Pasirūpinęs savo higiena, Frenkis užsuka kamščius, rankšluosčiu nusausina odą bei pasišalina į miegamąjį, kur ir susikoncentruoja ties savo išvaizda – visų pirma, užsideda trumpikes, užsitempia apiplėšytus juodus džinsus, pasipuošia nauju, heteroseksualiai rausvu džemperiu, o tada, nusigavęs iki galvos, išdžiovina plaukus bei juos atitinkamai sušukuoja. Pasikvepinęs nepigiais Antonio Banderaso produkcijos kvepalais, įsispiria į šlepetes, o trumpam žvilgtelėjęs į savo atvaizdą veidrodyje, įsitikina, kad atrodo visai pakenčiamai. Visas cackinimasis neužtrūko ilgiau pusvalandžio. Suvokdamas, kad iki vakarėlio turįs šiek tiek laiko, nusprendžia jį praleisti prie kompiuterio. Taigi, įsijungęs savo pamėgtą, bet primirštą Twiterį, apsiima spam‘inimo ir troll‘inimo meno. Iki pilvo skausmo prisižvengęs iš internetinių kietuolių ir išnarstęs visus jutubinius video apie kačiukus, laiku susigriebia – žvilgtelėjęs į laikrodį, apskaičiuoja, kad iki vakarėlio liko vos keletas valandų, o žinant, kad kamščiai Manhetene neišvengiami, geriau išvažiuoti anksčiau, negu vėluoti. Šiaip ne taip atsitraukęs nuo pc, Iero išjungia prietaisą, pasirūpina, kad su savimi turėtų raktelius nuo automobilio, piniginę, raktus nuo buto ir visokius šudniekius, apsimauna konverse, užsideda striukę ir išlekia iš namų su tokiu greičiu, su kokiu Vedžitas spruko vos tik užmatęs Fryzerį. Dėkui Dievui, savo galvos skausmą – keletą keturkojų padarų, sukrovė Mikey ant pečių, nes kitaip nė nebūtų spėjęs į vakarėlį.
Važiuodamas Niu Jorko gatvėmis, stebėdamas pro akis šmėsčiojančius pastatus bei užuosdamas vietinių restoranų skleidžiamų kvapų įvairovę, tik dabar susigriebia, kad nuo pat ryto nieko nėra turėjęs burnoje. Ta prasme, nieko nevalgė. Sustoti ir prisikimšti skrandį kokioje nors užeigoje neturėjo laiko, todėl beliko apgailestauti ir tikėtis, kad vos tik nusigavęs į vietą galės numalšinti kūniškus poreikius. Taigi, daugiau nebekreipdamas dėmesio į skrandžio grojamas melodijas, Iero susitelkia ties kelione, tačiau lyg tyčia yra priverstas kone visą pusvalandį prastovėti kamščiuose. Tokiomis akimirkomis kaip ši, pradedi suvokti, kad žmonių populiacija vystosi pernelyg sparčiai. Pro sukąstus dantis tesugebėjęs iškošti keletą keiksmažodžių, Iero nesiima jokių kraštutinių priemonių ir kantriai, kaip pareigingas pilietis, išlaukia pokol pasibaigs ši kankynė. Galop, sumažėjus eismui, Frenkis nusigauna iki Sayers Media Group – vietos, kur ir buvo ruošiamas vakarėlis. Prie pastato nepastebėjęs nei vieno iš draugų automobilių, atsidusta – vėl atvyko anksčiausiai ir todėl turės trypčioti pustuštėje salėje kaip forever alone. Susitaikęs su savo likimu, palieka transporto priemonę aikštelėje ir nuskuba vidun, pakeliui žinoma pasisveikindamas ir persimesdamas keliais žodžiais su mažai žinomais, bet dažnai matomais individais. Pakilęs į ketvirtąjį aukštą ir nesunkiai suradęs reikiamą kambarį, pasukioja rankeną, vildamasis praverti duris, obviously, tačiau ši vos pajuda vietoje. Durys, dėl nežinomų priežasčių, yra užrakintos. Tačiau Iero nėra iš tų, kurie lengvai pasiduoda. Panosėje murmėdamas kažkokius prakeiksmus, Frenkis nepaleidžia rankenos iš delnų – beviltiškai ją sukiodamas ir nervingai kratydamas, Iero susikoncentruoja ties savo Sizifo darbu.

Nereikėjo labai daug laiko, kad įsiliepsnoję ir perdėm artimi Audrey ir Gerard‘o santykiai atšaltų – ne pirmas kartas, kai tik suartėję, ilgainiui vienas nuo kito nutolsta. Tokia jau buvo jų sutartinė, matyt per gerai vienas kitą pažinojo, kad galėtų ilgai išgyventi po vienu stogu. Visgi, būdavo kartų, kai judviejų intymios draugystės baigdavosi draugiškai, be didesnių pykčių, kaip antai šį kartą, deja, buvo ir tokių atvejų, kai skraidydavo ne tik lėkštės ar vazos, bet ir peiliai. Dėkui die, šis kartas nebuvo vienas iš tų griausmingų ir smurtinių atvejų ir balandėliai tiesiog paliko vienas kitą ramybėje. Viena iš pagrindinių tokios pabaigos priežasčių buvo paprasta – darbas. Way‘us iki išnaktų praleisdavo studijoje, tad grįžęs rasdavo jau miegančią Morrigan, o kai nubusdavo pastarosios jau nebūdavo namie – iš pat ryto mergina lėkdavo į miesto centrą rūpintis savo drabužių linijos produkcija.
Kadangi su raudonplaukiu sugebėjo išlaikyti ganėtinai draugiškus ryšius, nepaisant to, kad jų draugystės vagonėlis pastaruoju metu buvo nusprendęs pasivažinėti amerikietiškais kalneliais, Audrey nei kiek nenustebo kai gavo pakvietimo į jų naujo albumo išleidimo vakarėlį. Nesvarbu, kad tą dieną ji turėjo grįžti iš svarbios kelionės Majamyje, kas reiškė tik nuovargį ir irzlumą, bet pradėjusi labiau vertinti draugystę, Morrigan susivokė, kad dėl draugų džiaugsmo kartais reikia šiek tiek pasiaukoti. Tad nuvargusį veidą paslėpusi po nedidelių sluoksniu maskuotės ir skaistalų, likus porai valandų iki sutarto laiko, ima kuistis po kalnus drabužių, kurie vos ne vos išsitelkė atskirame namo kambaryje, kurį Aud vadino spinta. Norėjosi atrodyti ir elegantiškai, kaip pritiktų tokiai šventei, bet tuo pačiu ir kiek ekstravagantiškai ir spalvingai, kad ne tik patenkintų savo stilistinius nuokrypius už kuriuos Mantukas Petruškiukas galėtų ją prie sienos prikalt, bet ir atitiktų viso naujojo albumo bendrą temą, apie kurią daug buvo girdėjusi iš paties grupės vokalisto, kai šis dar tik šlifavo visas mintis į vieną blizgantį deimančiuką. Kas gi geriau už daug blizgučių, odinius batus, ryškų sijoną ir tamsius akinius? Nebūtų buvusi kirpėja, kad prie plaukų praleistu kone daugiausia laiko, juos kruopščiai šukuodama, banguodama bei rišdama į du ant pečių lengvai krentančius ryšulius.
Kai jau buvo daugiau ar mažiau susiruošusi, žvilgtelėjusi į laikrodį susivokia, kad iki renginio pradžios liko kiek daugiau nei dvidešimt minučių, o kelionė iki studijos nuo jos namų trunka tik kiek daugiau nei dešimt minučių. Be abejo, tai reiškė, kad mergina turėjo marias laiko ir nusprendusi pasitaisyti po ilgo sąrašo nuolatinio vėlavimo, į kelionę išsiruošia anksčiau, tikėdamasi, kad atvykusi ras tik vieną kitą svečią ir visus draugus. Žinodama, kad vakarėlyje suvartos vieną kitą taurę alkoholio, išsikviečia taksi, kurie Manhetene kaip prisukti atsirasdavo prie turtingesnių piliečių vartų. Važiuodama į Žemutinė Manheteną iPhone dėka spėja pasitikrinti elektroninį paštą bei išsiųsti kelias žinutes twitter‘yje, tad važiavimas miesto gatvėmis per daug neužtrunka.
Išsilaipinusi prie milžiniško industrinio pastato įvažiavimo, kur jau dabar rikiavosi eilės fotografų, reporterių ir kitų muzikos industrijos medijos atšakos atstovų, spėja pasivaipyti prieš kameras, taip atiduodama šiokią tokią duoklę tiek fanams, tiek žiniasklaidai. Įslinkusi į pastatą pasilabina su keliais pažįstamais žmonėmis, vėliau sutinka ir keleta gerų draugų, kurie užtikrina lengvą praėjimą į renginio salės vidų. Žinoma, būtų kone neįmanoma nepastebėti prie durų bestovinčio ir jas bergždžiais atidaryti mėginusio vyriškio, kurio veido bruožai į Morrigan atmintį buvo įsirėžę visam gyvenimui, bet stengdamasi į situaciją reaguoti ramiai, tiesiog keletą sekundžių pastovi šalia Iero, kol ją lydėję žmonės atrakina duris ir visus belaukiančius suleidžia vidun.
Spėjusi asmeniškai pasveikinti grupės narius su puikiai nusisekusiu darbu, keliolika minučių šnekučiuojasi su jų lyderių, kol galiausiai nusprendžia jo nebekankinti ir leisti pasidžiaugti švente. Susiradusi saugią vietelę prie baro, ima piktnaudžiauti nemokamų gėrimų opcija, sekdama būrio nematytų mergiočių pavyzdžių, kurios etanolio mišinius maukė stiklinė po stiklinės.

Prieš atvykstant svečiams (kurie, žinoma, buvo kruopščiai atrinkti iš daugybės elito grietinėlėje besimaudančių bestuburių), Iero lyg paskutinis Mohikanas stovėjo įsikabinęs durų rankenos – ši nė nemanė pasiduoti, bet vaikinas tiesiog nedrįso pripažinti, jog liko nugalėtas, ir jeigu ne Audrey palyda, išgelbėjusi grupės gitaristą nuo viešo pažeminimo, nežinia kiek laiko bergždžiai praleistų prie durų. Horizonte pasirodžius gelbėjimo komandai, Iero, žinodamas, kad padarė viską ir netgi daugiau nei galėjo, pasitraukia į šoną, sukiša rankas į kelnių kišenes, ir perleidžia vadeles vyrui juodais drabužiais, kuris be jokių papildomų pastangų atrakina paradines duris. Tas kelias akimirkas, kol vyko durų rakinimo procesas, Frenkis nė nesusigaudė, jog trypčiojo visai prie pat Audrey – matomai žmonių sambrūzdis nukreipė jo dėmesį, o gal dėl to, kad mindžikavo pasisukęs į ją nugara, arba tiesiog tuo momentu Iero buvo pernelyg išsiblaškęs ir tenorėjo kuo greičiau patekti vidun. Kad ir kaip būtų, Morrigan vaikinas pastebėjo tik kai ši, sekdama iš nežinia kur staiga atsiradusios minios pavyzdžiu, bandė prasibrauti į pokylio salę. Kadangi Frenkis, vadovaudamasis etiketo kodeksu ir tvirtomis moralinėmis nuostatomis, iš pradžių priekin praleido dailiosios lyties atstoves, į Audrey galėjo spoksoti kiek ilgiau nei leidžia padorumo taisyklės, žinodamas, jog mergina jo tikrai neužklups tokioje gėdingoje padėty. Pirmasis įspūdis išvydus seniai matytą ir kiek primirštą rusvaplaukės moters siluetą, atgaivino ilgą laiką slopintus jausmus - geidulį, sumišimą, galų gale kažkada seniai patirtą abipusę meilę ir panašias emocijas. Žinant, kad Iero visiškai nemokėjo slėpti viduje kunkuliuojančių jausmų, akivaizdu, kad šie lyg veidrodyje atsispindėjo ir vaikino veide: oda kiek išblyško, lūpos pradėjo džiūti, o ką jau kalbėti apie sutrikdytą kvėpavimo ritmą ar staiga paspartėjusį širdies darbą. Smegenims pagaliau galutinai apdorojus kiek netikėtą vaizdinę medžiagą (mat Iero žinojo, jog Audrey gali pasirodyti vakarėlyje, tačiau abiejų labui tikėjosi, kad mergina visgi atsisakys šitokio akibrokšto), vaikinas visgi ryžosi peržengti durų slenkstį.
Pokylio salė atrodė kaip ir kiekviena tokio pobūdžio vieta: didžiulė erdvė, suspausta keturių neaiškios spalvos tinkuotų sienų, prilaikoma laminuotų grindų, ant kurių lyg šachmatų figūros stovėjo baldai: švediškas stalas ( prikrautas begalės gurmaniškų patiekalų, tarp kurių galima atrasti ir vegetariškų valgių, kas ypač nudžiugino nuo pat ryto badaujantį Frenkį), keletas neaiškios paskirties kėdžių, mini baras, traukiantis savo alkoholinių gėrimų gausybe, šokių aikštelė ir, žinoma, prie vienos iš sienų pastatyta scena su visa garso aparatūra: mikrofonu, dviem elektrinėm gitarom (iš kurių viena – Epiphone, priklausė Iero), bosine Mikey gitara bei būgnais; mat grupė šįvakar žadėjo ne tik vizualiai pristatyti albumą, bet ir nudžiuginti svečių ausų būgnelius neseniai iškeptais gabalais. Iero, vos tik peržengęs slenkstį, tiesiu taikymu patraukė link valgiais apkrauto stalo; išlikimo instinktas pasirodė stipresnis už dvasinės ramybės atstatymą, todėl iš pradžių nusprendė prisikimšti skrandį, pasisotinti, o kankintis dėl Morrigan galės vėliau. Taigi, atsidūręs vietoje, nesivaržydamas pagriebė keletą pirmų po ranka pasitaikiusių mini sumuštinukų ir šiuos kaip mat sudorojo (tačiau nenorėdamas pasirodyti it laukinis, kramtė normaliu ritmu ir kartais netgi sugebėdavo pagirti specifinį jų skonį). Prie stalo prastovėjo apie gerą pusvalandį: užsirovęs ant pažįstamų, turėjo iškentėti visą oficialų sveikinu-su-albumo-išleidimu pokalbį, padėkoti už palaikymą, nusifotkinti su draugais, nusiųsti porą tweet‘ų, papezalioti apie nereikšmingas temas ir tik pradėjus groti muzikai (kaip apšildomąją grupę pakvietė koncertuoti The Architects – senus MCR draugelius) atsikratė spėjusios įgristi draugijos, mat gitarų, būgnų ir vokalisto rėkavimo kombinacija trukdė susišnekėti. Tačiau Iero pernelyg neišgyveno, nes rado žymiai įdomesnį užsiėmimą – nukeliavo prie baro. Akivaizdu, kad tenai jį traukė ne alkoholio kvapas (nors ryte ir žadėjo nusilakti, tačiau dabar ši mintis neatrodė tokia patraukli), todėl be jokių ceremonijų patraukia link nuošaliau mindžikuojančios Audrey. Frenkis, žinoma, jaudinosi – jaudinosi labiau nei įprastai ir tai visiškai suprantama. Po visko, ką pridarė ir ką privertė Audrey išgyventi, nenorėjo merginai pernelyg įgristi, tačiau šiandien tiesiog nesusilaikė nepriėjęs. Kadangi prieš tai nebuvo paruošęs jokios įžanginės kalbos, vos tik atsiduria per kelis žingsnius nuo Morrigan, nutaiso kvailoką šypsnį ir išlemena banalųjį labas – žodį tardamas kaip įmanoma garsiau, kad šis visgi pasiektų merginos klausos organus.

Nors ir vakaronė buvo gerokai įsisiautėjusi – aplinkui dundėjo žmonių pašnekesių sukeltas šurmulys, griausminga muzika bei kartkartėmis vis pasigirstantys plojimai – Audrey nuo viso triukšmo buvo tiesiog atsiribojusi. Mintys telkėsi tikrai ne ties ryškiomis spalvomis nušviestos scenos ar įvairiausias valgiais nukrauto vaišių stalo, dabar mergina galvojo tik apie be galo skanius gėrimus, kuriuos jai kas dešimt – penkiolika minučių vis nešė barmenas. Nors prieš tai tas pats darbuotojas ją buvo gerokai nuvylęs, kai prasitarė jog taip rausvaplaukės mėgstamos pinakolados pagaminti negalės, mat nelaiku baigėsi kokosų kremas, reikalingas būtent šiam kokteiliui paruošti, bet vos kelių sekundžių bėgyje vyras pasitaisė, pasiūlydamas gausybę skanių, alkoholiu praturtintų gėrimų. Savo mikliomis rankomis plakdamas bei mėtydamas tai taures, tai butelius su įvairiais skysčiais, prie baro dirbantis vyriškis spėja užhipnotizuoti Morrigan vos po kelių stiklinių „Žydrosios lagūnos“.
Apsinešti ypač padėjo ir tai, kad svaigalus vartojo nieko nevalgiusi, tad skrandis buvo tuščias it kiauras maišas. Suvartojusi dvigubai didesnį alkoholio kiekį nei prieš tai, ima čiauškėti niekus su tuo pačiu baro darbuotoju, kuris būtent dabar buvo pati geriausia draugiją, kokią mergina galėjo įsivaizduoti. Ypač kaip netoliese sėdinčios mergiotės, į kurias Aud prieš tai žvilgčiojo, ima skeryčiotis ir apsauginių lydimos yra išgabenamos iš patalpos. Besikeisdama žodžiais su barmenu, ima juoktis, tad tik didelio atsitiktinumo dėka išgirsta vyrišką balsą pašonėje. Ausis pasiekus vieninteliam žodžiui „labas“ kaip nekeista susigaudo, kad tas menkas žodelis buvo skirtas jai. Iškėlusi vieną iš antakių bei kiek sumažinusi veide spinduliavusią šypseną, pasisuka į netoliese stovintį vyrą, nesunkiai atpažindama milijonus kartų regėtą šio veidą.
- Frankie! – suklykia nežmonišku skardumu, paleisdama iš rankų stiklinę, kuri sudrebėjusi ant stalo paviršiaus vos ne vos išsilaiko neišvirtusi. Norėdama pasisveikinti su draugu šokteli nuo aro kėdės ir savo pačios nelaimei, dėl didelio alkoholio kiekio kraujyje, neišsilaiko ant kojų, ir tik įsitvėrimas į kėdę bei Iero padeda išvengti horizontalios padėties ant žemės. Nekreipdama dėmesio į tai, kad dėl girtumo laipsnio nesugeba net normaliai išstovėti, ką jau kalbėti apie ėjimą, sukikena ir apsikabina Frank‘ą, didesnę svorio dalį perkeldama ant jo kūno, kad linkstančioms kojoms būtų lengviau ją laikyti. Nors ir nejautė didelės neapykantos gitaristui, veikiau buvo nusprendusi apie jį tiesiog pamiršti, visgi būdama blaivaus proto šitaip atvirai su juo nebendrautų. Iš tiesų, tai apskritai nebendrautų, nes buvo be galo principinga moteris, kurios malonės buvo sulaukęs nebent tik pats Gerard‘as. Žinoma, buvo aiškiai padauginus alkoholinių gėrimų, todėl nenuostabu, kad elgėsi kiek keistai, ką jau kalbėti apie bendrą merginos stovį.