105 kambarys

Aukštesnės nei vidutinės klasės kambarys esantis penkioliktame pastato aukšte. Šiuo metu šimtas penktame kambaryje buvo apsistojusi Lauren Watts.

Polinkis atidėlioti darbus esti itin kenksminga savybė, kurios, dėkui Dievui, tarp Ashlynn Scott būdo bruožų neįmanoma aptikti. Dar tą pačią dieną, pargrįžusi namolio iš susitikimo su LeFontaine, iš gauto lagaminėlio su solidžiu avansu išima kartu su pinigais nuovokiai nutartą įdėti kompiuterinę laikmeną. Nusičiupusi savo Toshiba laptopą, prisėda ant sofos bei atveria gautąjį USB „flešiuką“. Likusią dienos dalį praleido žiūrėdama į ekraną su Lauren Watts fotografijomis ir galvoje dėliodamasi „schemelę“, kokiu būdu šią personą pakiš po velėna. Kruopščiai planuoti nesivargino - šiaip ar taip, progos įsigilinti į pasmerktosios charakterį bei įpročius šanso neturėjo, todėl teks viską atlikti kone ekspromtu. O tai tiesiog puiku, kadangi tiksliai laikytis numatyto plano, net jeigu jį sumodeliavo pati, dažniausiai pasirodo nyku. Tiesa, sudėtingiausia bus netgi ne inscenizuoti savižudybę - kur kas keblesnė rodėsi užduotis surankioti visą „purvą“ apie Evangeline, kurį tik Watts yra atkapsčiusi. Nė neįsivaizdavo, kokio pobūdžio žinios tai gali būti - kompromituojančios nuotraukos? Dokumentai? Bet kuriuo atveju, savižudybę tirsiantys pareigūnai, atradę tai, ką auka veikiausiai ketino panaudoti prieš visuomenei puikiai žinomą asmenį, turbūt susiprastų, idant tai gali būti net ne savižudybės, o žmogžudystės byla. Šitai tikrai nepageidautina. Miegoti nuėjusi vėlai vakare, nors teoriškai tokį metą jau galima įvardinti kaip ankstyvą sekančios paros rytą, kitą kalendorinę datą sutinka pabusdama prieš pat vidurdienį. „Nusnūdo“ maždaug dvyliką valandų; dar pusę tiek „prastumdo“ jau išsiropštusi iš lovos, kadangi eiti vykdyti „operacijos“ ketino tik vakare. Laukdama pakol atslinks reikiamas metas, pasišauna stropiai išvalyti keletą mylimiausių savo „patrankų“, tokių kaip „Glock 17“, „Walther P22“ ir „Beretta 92“. Beje, pastarasis buvo josios mėgstamiausių šaunamųjų ginklų top`e jau vien dėl to, kad gerokai paplušėjusi sugebėjo įsigyti vieną iš vos penkių tūkstančių pagal originalo dizainą pagamintų kopijų. Į „žygį“ išsiruošia kaip tik per piko valandą - penktą vakaro. Pasirinkusi tamsių tonų drabužius bei nepamiršusi odinių pirštinių, garantuojančių kad jokių pirštų antspaudų nepaliks; nors rimtai abejojo, ar Niujorko policijos departamento duomenų bazėje esti panašaus tipo informacijos, kurią būtų galima suvesti konkrečiai su Ashlynn. Ir vis dėl to, pasisaugoti verta - jei kada nors ją pavyktų „sumedžioti“, kuo mažiau jos sąsajų su neišaiškintais nusikaltimais bus, tuo geriau. Paskutinį sykį užmetusi akį į kompiuterio ekrane besipuikuojančią taikinio fizionomiją, palieka namus. Šį kartą iš dviejų savo transportacijos priemonių pasirenka tą, kuria bus galima lengvai „nardyti“ tarp kamštyje susispietusių automobilių - Honda motociklą.
The Plaza Hotel pasiekia ne greičiau kaip po valandos; plieninį „žirgelį“ palikusi netoli viešbučio aptiktoje aikštelėje, nupėsčiuoja pagrindinio įėjimo link. Slapstytis tikrai neketino - į akis per daug nekrito jos pasirinktas garderobas, todėl daugiau dėmesio galėtų atkreipti mėgindama slapčiomis nusigauti į reikiamą kambarį. Visgi, progos šiek tiek pamėtyti pėdas nepraleidžia - liftu pakilusi dešimt aukštų, likusius penkis užkopia savo jėgomis. Kaip žinia - brangių viešbučių mechaniniuose keltuvuose esti kamerų, o štai laiptų aikštelėse - ne. Mažiausiai norėjosi, jog ją užfiksuotų išsilaipinančią tame pačiame aukšte, kuriame greitai įvyks nelaimė, kuri, jei Angel žodžiai apie Lauren žinomumą tikslingi, turbūt papuoš pirmuosius laikraščių puslapius skambiomis antraštėmis. Verta paminėti, jog iškyla menkutė problemėlė dėl įsigavimo į reikiamą patalpą. Skurdžiame motelyje lengvai „atkrapštytų“ spyna senu geru smeigtuko triuku, o štai modernūs šio viešbučio užraktai - jau aukštesnis lygis. Tačiau neįveikiamų sunkumų nėra, ypač jei turi smegenis ir moki jas naudoti. Priešingai nei svečiams, kambarinėms duodami raktai, su kuriais galima patekti ne į vieną kambarį, o į visus jei ne viešbučio, tai bent jau į visus konkretaus aukšto numerius. Prie nugarą jai turbūt bijančios atgręžti sėkmės buvo įpratusi, todėl nė kiek nenusistebi, kai baisiai „nuskyla“ - kambarių tvarkytojos uniforma „pasipuošusi“, sprendžiant iš išvaizdos ne vyresnė kaip dvidešimt penkerių metų darbuotoja stumdama priešais save vežimėlį su gausybe įvairių valiklių, šluotelių ir kitokių priemonių, nesidairydama į šalis sliūkino koridoriumi priešpriešomis su Lynn. Visi iki vieno vagys, nesvarbu ar gvelbiantys smulkmę, ar vertingiausius meno dirbinius, turi vieną bendrą savybę - rankų miklumą. Be jokios abejonės, Ash pirštai taipogi buvo išmiklinti ne prasčiau nei publiką kortų fokusu apgaudinėjančio mago. Stačiakampę plastikinę kortelę iš jaunosios tvarkytojos kišenės „išžvejoja“ akimirksniu, prieš tai „netyčiomis“ į moterėlę atsitrenkusi. Murmtelėjusi kažką panašaus į „atsiprašau“, toliau drąsiai žygiuoja šimtas penktojo pusėn. Nusisavinta kortele atrakinusi magnetinę spyną, ramiai tarytum jai šis kambarys ir priklausytų įžengia vidun, duris užverdama įkandin savęs.
Nesimatė ir nesigirdėjo jokių požymių, bylojančių apie dar vieno individo buvimą čionai šią akimirką, tad netrunka išsiaiškinti pakol kas esanti viena. Laiko nutaria negaišti - jei vienos užduoties dalies įgyvendinti dar negali, vertėtų imtis kitos. Tad visų pirma uždavusi sau klausimą „kur slėpčiau kompromatą, jei būčiau šantažuoti pasiryžusi kalė?“, nukeliauja prie artimiausios komodos. Vieną po kito padarinėjusi stalčius su absoliučiai jos nedominančiomis drapanomis, kosmetika ir panašios rūšies niekniekiais, greitai aptinka dėmesį patraukusį aplanką. Greitosiomis permetusi smulkiai surašytą tekstą, nutaria idant tai ir bus jai reikalingi popiergaliai. Neturėjo įpročio klausinėti kas ir kodėl, kaip neturėjo ir smalsumo pojūčio, verčiančio kišti nosį ne į savo reikalus. Kad ir kas čia surašyta, jos tai absoliučiai neliečia, tad jokio susidomėjimo nepajutusi padeda radinį ant stalo krašto. Gal panelė Watts ir buvo tokia kvaila, kad „rautųsi“ ant daugybę įtakos turinčios visuomenės veikėjos, tačiau sunkiai sekėsi patikėti, jog savintųsi tokias vištiškas smegenėles, kurios nepatartų pasidaryti atsarginės kopijos arba nekišti visko į tą pačią slaptavietę. Dar keletą minučių panaršiusi aplinkui įsitikina (akurat!) jog dėl taikino protinių gebėjimų neklydo - panašų aplanką suieško spintelėje greta lovos. Ištyrinėjusi patalpą nuosekliai ir atsargiai, kad neliktų pėdsakų, išduodančių apie kažkokias paieškas, daugiau nieko įtartino neišvysta. Taigi, laimikis - du identiški segtuvai, gausiai prirašyti nestambiu kompiuteriniu šriftu. Ją pasamdžiusiai moteriai juos įteiks per kitą jųdviejų susimatymą. Belieka laukti, kuomet grįš „savižudė“. Nugara atsišliejusi į sieną taip, kad aiškiai matytų duris, tačiau įėjęs žmogus jos iš karto nepastebėtų, letenėle paliečia po švarku slepiamą pistoletą. Neketino naudoti amunicijos. Tai kaip ir atsargos priemonė. Statistiką išmanė puikiai - silpnosios lyties atstovės paleisdamos kulką sau į smegeninę su gyvenimu savanoriškai atsisveikina žymiai rečiau, nei diedai. Moterys dažniausiai nuodijasi, persipjauna venas, pasikaria. Arba šoka nuo kokio nors pastato stogo. Ketino sufalsifikuoti būtent tokį reiškinį, t.y. išdrėbti Watts pro langą, nors leido sau konkrečiai nenutarti - panūdusi galės pakeisti pasirinktą kelią bet kuriuo kitu.

Angelų miesto kaitrą ir spindesį iškeitusi į Niujorko smogą ir triukšmą, Lauren jau gerą mėnesį smaginosi su naujais draugais, senuosius visiškai pamiršusi, arba tiksliau – sąmoningai ignoruodama. Nesivargino atsakinėti nei į vieną siųstą tekstinę žinutę, skambutį ar balso pranešimą ir apie savo gyvenseną ir veiklą pasauliui leisdavo žinoti tik per savo buzznet‘o žurnalus ar twitter‘io žinutes. Dabar moters galvoje buvo tik du dalykai – tobulas planas, kaip prasimanyti pinigų ir kaip ji pagaliau išbris iš skurdaus internetinės įžymybės pasaulėlio ir praturtėjusi taps žinoma. Jau seniai svajojo atsidurti ant žurnalų viršelių, vaikščioti raudonu kilimu bei važinėti prabangiu kabrioletu. Deja, kad ir kiek laiko apie tai fantazavo, jos svajonės nei kiek nepriartėjo. Greičiausiai vien dėl to, kad nieko svarbaus svajoms pasiekti ji nedarė – visad tikėjosi būti „atrasta“ ar, kad kas kitas už ją nudirbs visą sunkų darbą. Todėl nusisekus jos kolegėms ar draugėms, kurios įdėjo bent šiek tiek laiko ir darbo, kad pasiektų to, ko visada troško, skendėjo didžiausiame pavyde bei neapykantoje.
Vis gi šį kartą Watts nusišypsojo sėkmė, mat dar pirmosiomis savaitėmis besisvečiuodama Niujorke, vieną vakarą savo akimis išvydo vieną įtakingiausių šio meto moterų – LeFontaine, deja ne tokiomis aplinkybėmis, kuriomis kas nors svajojo ją pamatyti. Vietoj laimėto konkurso, kurio prizas – susitikimas su įžymybėmis – ar atsitiktinio užklydimo į labdaros akciją, kurią rėmė Evangeline, Zui elito grietinėlės atstovę išvydo tamsiame, drėgme ir pūvančiomis atliekomis atsiduodančiame Kvinso skersgatvyje. Nors ir moters pečiais krito varno tamsumo, Angel visiškai nebūdingi juodi plaukai, ją atpažinti buvo ganėtinai nesunku. Na, bent jau apgirtusiai Lauren tamsiaplaukės išvaizda kaipmat sukėlė asociaciją su žurnalų nuotraukomis, kuriose šmėžavo LeFontaine atvaizdas. Galbūt viskas tiesiog taip ir būtų pasibaigę, tiek Evangeline, tiek Watts naudai ir pažiopčiojusi Zui būtų nuklydusi savais keliais, bet juk gyvenimas nėra toks paprastas, kaip dažnai gali pasirodyti. Lauren sumanė panaudoti sidekick‘e esančią fotografavimo ir filmavo funkcijas pagal deramą paskirtį ir užfiksuoti žinomą veikėją. Tik darbui įpusėjus Zui suprato, ką pastaroji moteris atlikinėja – priešais ją, žemai ir, kaip vėliau išaiškėjo, priverstinai klūpėjo vidutinio amžiaus vyriškis, kurio veidas buvo sumuštas ir kruvinas. Kad šis liktų jam paskirtoje vietoje, netoliese stovėjęs kostiumuotas vyras laikė ginklą, nutaikytą į nelaimingojo pakaušį. Kelias akimirkas Lauren dvejojo, ar kuo greičiau, kol jos dar nepastebėjo nešti kudašių ar kiek įmanoma arčiau pasislėpti ir surinkti kuo daugiau garsinės ir vaizdinės informacijos, kurią vėliau galės panaudoti prieš pačią Evangeline. Pasirinkusį variantą, privedusi ją prie egzekucijos stebėjimo ir fiksavimo, netrukus gali džiaugtis suktu planu, kurio pagrindinis ginklas buvo šantažas iš kurio tikėjosi praturtėti.
Kurį laiką siuntusi įvairias žinutes ir skambučius LeFontaine adresu, šventai tikėjo savo plano veiksmingumu ir jos laukiančių pinigų, kurių aromatą jau dabar galėjo užuosti. Vien todėl visiškai nesibaimino leisti dabar turimus pinigus ir linksmintis, kiek tik širdis geidė.
Po eilinio vakarėlio elitiniame Manheteno klube, kur spėjo ne tik gerokai priliuobti, bet ir prisirinkti pilną šusnį vaikinų numerių, geltonojo, Niujorko firminiu ženklu tapusio taksi dėka, parsigabena atgal į Plazos viešbutį. Svirduliuodama išropoja iš automobilio, prieš tai, be abejo, įbrukdama vairuotojui dosnią sumą pinigėlių, mat norėjo pasirodyti kaip pasiturinti ir pinigų neskaičiuojanti moteris. Po savęs uždariusi mašinos dureles, kelias sekundes tiesiog stovi vietoje, bandydama susikaupti, mat laukė ganėtinai sudėtinga kelionė atgal iki kambario, kuris, jos nelaimei, buvo viename iš aukštutinių pastato aukštų. Galėjo tik padėkoti visiems filosofams ir fizikams, kuriems šovė nuostabi mintis sukurti liftą ir taip palengvinti ne tik žmonijos, bet ir jos pačios sunkią dalią ir sutaupyti pastangų ir laiko „ropojant“ laiptais į viršų. Išvydusi kaip prie jos artėja Plazos durininkas, norėdamas jai padėti nusigabenti bent jau iki durų, atkunta, suprasdama, kad šitokio nusižeminimo jai visiškai nereikia ir dar nėra tokia apgirtusi, kad nesugebėtų vaikščioti. Juk iš klubo iki transporto priemonės nusigauti sugebėjo, o tai daug ką pasako. Be to, riedėdama Manheteno gatvėmis spėjo daugiau ar mažiau pasiblaivyti, kas pagelbėjo šioje situacijoje. Tad nelaukusi kol vyriškis ją pasieks, pati žengia į priekį, žinoma, šiek tiek susvirduliuodama, bet išlaikydama iškeltą smakrą ir nieko nesakančią išvaizda. Buvo akivaizdu, kad iš šono ji atrodė mažiausiai juokingai, bet pati buvo per daug įsigilinusi į vaidybą ir ėjimo procesą, kad į tai atkreiptų dėmesį.
Sunkiai nusigavusi iki vestibiulio, eilinį kartą apsidairo, mėgindama akimis susirasti veidrodiniu paviršiumi padengtas lifto duris, kurios dabar buvo vienintelis kelias į taip reikalingą kambarį. Po keliolikos sekundžių įdėmaus vėpsojimo, „aukso vartus“ išvysta dešiniajame patalpos korpuse, tad toliau stengdamasi išlaikyti kuo blaivesnę veido išraišką ir bendrą stovį, pasisuka matyto objekto link, tęsdama savo sunkią kelionę. Žinoma, galbūt Lauren eiti nebūtų taip jau ir sunku jei ne septynių colių odiniai bateliai, kurie su suvartotu etanolio kiekiu tikrai nepadėjo išvargintoms kojoms deramai funkcionuoti. Visgi stebėtinai tiesiai ir be didesnių nukrypimų, pasiekia liftą, kuris, šios sėkmei besišypsant, kaipmat atsidarė ir išleido burį merginų, kurios, sprendžiant iš savo išvaizdos buvo ne kas kitas, kaip vietinės palydovės. Pademonstravusi nepatenkintą miną, ignoruoja, o greičiau tiesiog lėtos reakcijos dėka praleidžia pusę moterų mestų replikų, įvirsta į lifto vidų, pagraibomis suminkydama vieną iš žemiausiai esančių mygtukų, palaukdama kol šis užsidegs. Durims užsivėrus ir taip pranešus, kad į viršų kils viena, leidžia sau šiek tiek atsipūsti, tad pasiremia į vieną iš sienelių, kitoje stebėdama savo atspindį, kuris girtai galvai atrodė visai patenkinamai. Na, nepaisant susivėlusių plaukų, nuvarvėjusio makiažo ir neaiškiu skysčiu apipiltų drabužių. Visgi nusprendusi į nepavydėtina stovį tiesiog nekreipti dėmesio, kantriai išlaukia tas kelias likusias sekundes, kol durys atsidaro ir Watts prieš save išvysta jau pažįstamą koridorių, vedanti iki šimtas penktojo kambario, kuris jau ganėtinai ilgą laiką priklausė jai.
Nė nenutuokdama, kad viduje jos laukia nekviestas svečias, sustoja prie kambario durų, imdama knistis po rankinę, kurios, dėkui die, sugebėjo nepraganyti, kaip pasitaikydavo dar siaučiant Los Andžele. Po ganėtinai ilgo krapštymosi, galiausiai atranda raktą, reikalinga atverti durims – elektrinę kortelę, kuria netrukus perbraukia per reikiama sensorių, netrukus atlapodama duris ir įvirsdama į vidų. Su palengvėjimu atsidususi ir vos tik uždariusi atdarus „vartus“, numeta rankinę ant čia pat stovėjusios spintelės. Gavo progą bent trumpam pasidžiaugti sėkmingai įveikta misija „partempkim savo sėdynę iki viešbučio kambario“.
Dobar norėjosi tik dviejų dalykų – karšto dušo ir šiltos lovos, tad nieko nelaukusi ima vykdyti norą numeris vienas, pirmiausia nusimesdama kojas į paralyžių spėjusius įvesti batus. Atsisėdusi ant kėdės, mažai kreipdama dėmesį į aplinkinį pasaulį, delnais trina pavargusias pėdas, kurias tiek nuo vaikščiojimo, tiek nuo judesių šokių aikštelėje, skaudėjo kaip niekad. Baigusi kamuoti iškankintas galūnes, atsitiesia su tikslu nusirengti ir nerti į dušą, tad slinkdama link lovos pradeda nusilupinėti viršutinę drabužių dalį, nuo kūno pašalindama švarkelį, kuris visą tą laiką Watts saugojo nuo naktinio Niujorko šaltuko.