Namas

Kiekvienas socialus vyras turi grupelę draugų, su kuriais yra vienijami tokių interesų kaip sportas, mergos, XBOX 360 ir tai visai natūralu, nes diedams kartais reikia pabūti diedais – pliaukšti niekus, pabūt kiaulėm, aptarinėti dar didesnius niekus, bandyti išnarplioti moterų keistybes bei aparti šviežiausias NBA naujienas. Tokių turi ir Tonis, bet šioje planetoje egzistuoja tik vienas žmogus, kurį Stark`as galėtų pavadinti tikru, pačiu artimiausiu savo draugu ir tai neabejotinai būtų Evelyn Salt, kažkokiu būdu sugebėjusi pralaužti vyro tuštybės sluoksnius ir pirščiukais tiesiogiai paglamonėti pačius jojo, retai atsiskleidžiančios gerybės tyrus. Niekuomet nepuoselėjo tokio reikalavimo su širdžiai mielais žmonėmis matytis 15 778 800 sekundžių per metus, bet kuomet moters darbe nesutinka vieną, antrą, trečią dieną Toniui pasidaro neramu, o kai iš žmonių, kuriuos išprievartavo iškloti Salt prapuolimo detalių sulaukė tik pečių gūžčiojimo, vyrui abejonių neliko – dabar pat keliauja pas draugę į namus, naiviai vildamasis šią tenais atrasti, nes tiesiog pabandyti paskambinti šiai į mobilųjį rodėsi per paprasta.
Po nelemto ir nepasakytum, jog velniškai malonaus incidento Steino gimtadienio išvakarėse, Tonis reabilitavosi tiesiog pasakiškai. Riedėdamas keistai tuštokomis Niujorko gatvėmis rado marias laiko paravėt savo smegenų lysvėse ir galėjo drąsiai sukirst, jog Evelyn, kaip moteris, būkim biedni, bet teisingi, morališkai stipresnė nei Stark`as, gyvavo geriau nei skruzdė bandelėje. Kad ir kaip keista bebūtų, su Salt, kaip aukščiausios klasifikacijos dama, vyras buvo linkęs elgtis itin gražiai, netgi džentelmeniškai, kas jam yra nivelnią nebūdinga, nes šiaip jau yra naglas ant tiek, kad galvoja tik apie save patį, bet nūnai jam pasidingojo, jog būtų kažkaip visai nešaunu atkeliauti pas draugę tuščiomis. Net, sakykim, jei jos ir neatrastų savo gyvenamam plote, būtinai valgomas lauktuves netruktų panaudoti pagal paskirtį, tad pilkoji masė entuziastingai ošė sustoti ir kukliai apsiprekinti. Ne per seniausiai įvažiavo į Staten Island`ą, o dabar kaip tik lėkė pro bulvarą, iš abiejų kelio pusių apstatytą parduotuvėmis, pagal savo prestižiškumą pritaikytomis dėdėms ir tetoms, kurie šimto dolerių kupiūromis galėtų valytis subines. Kažkur tose šopų džiunglėse vyras ir stabteli pasirinkdamas specializuotą šokolado gaminių krautuvę. Be savo srityje puikiai besispecializuojančios pardavėjos, kuri kiekvienam klientui bando įkišti kuo brangesnes prekes, būtų sunkiai išsivertęs, nes kai rydavo visokį velnią, negalėjo atskirti kuo vienoks šokoladas geresnis už kitokį, nes labiausiai mėgsta „Snickers“, o ši pripiršo Stark`ui dėžutę „Noka“ tamsiojo šokolado šedevriukų, kurių svaras kainuoja pusdevinto šimto dolerių. Gyvenime dažnai vadovavosi piniginių sumų nuožiūra, nes natūralu, jog pirkdamas brangesnį daiktą gausi geresnę kokybę, tad banko kortele už pirkinį sumoka nedvejodamas. O kadangi labai magėjo greičiau pasiekti kelionės tikslą, kuo skubiau įsirango į naujutėlaitį „Lamborghini Reventon“, kurį vis dar mėgina pravažinėti bei prisijaukinti, kuris taip patiktų Evelyn, nes jo išorės dizainas buvo įkvėptas greičiausių lėktuvų – karinių naikintuvų, kuriuo savo garaže gali puikuotis kaip vienas iš dvidešimties laimingųjų šio modelio užsakovų pasaulyje rato, nudumdamas tolyn.
Veikiausiai dėka čia gyvenančio žmogaus, Salt troba vyrui patiko nepaisant josios archajiškumo, tad ridendamas automobilį į aikštelę ir visiškai netyčia užvažiuodamas, todėl kiek padrapakuodamas preciziškai sutvarkytos pievelės kampą, nužvelgia pastatą, kišusį į galvą gyvą galą sentimentų, kurios Tonis toleruoja sunkiau, nei kai kurie, nelamingi, nuskriausti žmonės laktozę. Išjungęs magę, sukusią vieną ir tą patį, įdomiai vyrą užvežusį elektrinio bliuzo kompaktą, išlenda iš automobilio, nušlepsi tolyn vežėčių taip ir neužrakinęs. Šis gyvenamasis rajonas, kaip pati Kanada – gali palikt atidarytas namo duris, išvykti į tūsą Maljorkoje, grįžt po mėnesio ir rasi trobesį tokį, kokį palikai. Čia bagočių gerbūvis puoselėjamas geriau, nei bet kokioje kitoje Niujorko vietoje. Pasiekęs duris, pasikuklina suspaudyti skambutį. Pakrato, pasukioja rankeną ir netgi kiek nustemba, kuomet vartai netikėtai prasiveria. Iš esmės vyrui nelieka nieko kito kaip tik įsliuogti į pastato vidų. Neketino pradėti plyšaut norėdamas atkreipti į save dėmesį, tad visų pirmiausia apsižvalgo, likęs užtikrintai patrauktas blausios židinio švieselės, sklindančios iš svetainės. Patyliukais įplaukęs į minėtąją draugės namo dalį, netrunka pastebėti ir pačios merginos, jaukiai susirangiusios fotelyje. Žinoma Stark`ui pamaga rėksmingai suūbaut gąsdinantį „BOOO!“ ir šitaip mintimis akivaizdžiai nuo šio pasaulio nutolusią Salt kiek pabauginti, bet užmačios visgi atsisako, keistai prisiminęs gyvensenos moto „nedaryk to, ko nenorėtum, kad tau darytų“. Vis dėlto pasiekti draugę vyrui pavyksta tyliai, net ir atsižvelgiant į faktą, jog nedarė to specialiai. Šiuolaik sugalvojęs pasimaišyti Evės akiratyje, įsilaužia į šiosios regos diapazoną, tuojau pat susirangydamas lotoso poza ant minkšto kilimo taip, kad be jokių nuokrypių jiedu sėdėtų veidas į veidą. Ne. Dėl kita ko atsistoja. Ir vien tik tam, kad galėtų pasisveikinamai pabučiuoti draugę į skruostą. Dabar jau buvo patenkintas, pasirengęs iš vietos kurį metą nepajudėti, tad gražina save visą į pirminę sėdėjimo padėtį, kurią taip mėgsta praktikuojantieji meditaciją.
- Laaabas,-taria spinduliuodamas kaip saulės zuikutis, nes Evelyn viskas buvo gerai, ji buvo čia ir graži kaip visuomet. Prisiminęs, jog šiaip jau su savimi atsigabeno ir šiokių tokių lauktuvių, švelniai padeda saldainių dėžutę draugei ant kelių,-Nežinojau kokius mėgsti, tai paėmiau pačių pigiausių – doleris už toną,-šypteli šmaikštaudamas kaip visuomet ir tada, kai stemple nuslysta gurkšnis, pilnas vandens, gleivių ir netgi fermentų, lieka užvaldytas troškimo surimtėti,-Keletą dienų iš eilės nemačiau tavęs darbe ir pamaniau, kad kažkas ne taip. Ar tas kažkas tikrai ne taip?-suklusęs užklausia ir pagaliau, PA-GA-LIAU, smegenis nutvieskia apvaizda, nedidukas fragmentas iš ne tokios jau ir tolimos praeities, faktas, jog buvo ant tiek nupušęs, idant visiškai pamiršo, jog Evelyn šiaip jau buvo pašauta į koją. Nūnai pasidarė daugmaž aišku, kodėl ji nesilankė darbe. Dar aiškiau - kad yra baisus žmogus ir prastas draugas. Neketindamas išsiduoti, kaip tik įmanoma labiau įtempia netikėtai suglebusius veido raumenis, visa savo esybe primesdamas, jog domėdamasis merginos būsena sumojo pasiknisti šiek tiek giliau.

Po tikra pagrobimo drama pasibaigusio kolegos gimtadienio, kai finale turėjo tenkintis ne tik gerokai „aplamdytu“ kūnu, bet ir žiojėjančia, krauju paplūdusia skyle kojoje, tiek savo darbovietėje, tiek apskritai viešumoje Evelyn tiesiog nesirodė. O tokiam elgesiui atsirasti padėjo kelios, ganėtinai tvirtą pagrindą turinčios priežastys: norėjo „išsilaižyti“ tiek fizines, tiek emocines žaizdas, pailsėti nuo žiniasklaidos dėmesio ir apskritai, tiesiog pabūti su savimi ir atsitverti nuo pasaulio didžiule siena. Juo labiau, kad buvo beveik baigusi didžiąją dalį pradėtų projektų, kas neabejotinai reiškė dokumentų pildymą, o būtent šios veiklos Evelyn nemėgo labiausiai. Tad pasinaudojusi proga, kai galėjo skirti laiko reabilitacijos procesui, tiesiog tupi namuose užsiimdama jai malonia veikla. Be abejo, skraidyti lėktuvais, sportuoti ar kitaip kelti adrenalino kiekį kraujyje, šį kartą negalėjo, turint omenyje moters fizinę būklę, bet visoms ekstremalioms atrakcijoms noro kaip ir nebuvo – keista, bet šį kartą Salt mieliau rinkosi kiek solidesnę, mažiau jėgų reikalavusią veiklą, tokią kaip knygų skaitymas ar žaidimas šachmatais su namų liokajumi, kuris buvo vienintelis, be Salt namuose besivaidenantis veikėjas, bent kiek susirūpinęs ponios sveikata bei būkle. Ne paslaptis, kad jau ilgą laiko tarpą didžiuliame name Eve gyveno viena, mat ponaitis Maiklas buvo senokai užvertęs kojas.
Jau kelintą dieną nubudusi, nepatiria netikėto nuotaikos ir proto nušvitimo, kuria kiekvieną vakarą, prieš einant miegoti šitaip tikėjosi. Juk dažniausiai vos praplėšusi akis buvo kupina jėgų ir valios ropštis lauk iš lovos ir pradėti pasiruošimą kelionei į darbą, kur jos laukė begalės sudėtingų įrengimų, be kurių sunkiai įsivaizdavo savo gyvenimą. Mėgo projektuoti, montuoti bei testuoti savo realizuotas aviacinių įrenginių idėjas, tad dažnai nepasibaidydavo viršvalandžių, naktimis sėdėdama darbovietėje ir konstruodama kokį modernizuotą variklį ar tikrindama naują gynybos sistemą, vien tik savo malonumui. Bet šį kartą viskas buvo tiesiog ne taip. Prabudusi ne žadintuvo, kaip jau buvo įprasta, bet saulės spindulių, skaisčiai švietusių pro naktinėmis užuolaidomis neužsklęstus langus, ne iš karto atsisėda lovoje, prieš tai kelis kartus pasivartydama, pažvelgdama į netoliese, ant naktinio stalelio stovėjusį laikrodį ir jau tik tada pasikeldama iš miegojimui skirto „guolio“. Netrukusi suprasti, kad ir šiandien neturi jokio noro krapštytis iš namų, morališkai pasiruošia rytinėms procedūroms, tokioms kaip šaltas, iš „mirusių“ prikeliantis dušas ir ilgų, šviesių plaukų pažabojimas, kurias gerokai apsunkino gyjanti skylė kojoje.
Būdama stiprios valios ir pavydėtinos sveikatos, tiek fizinės, tiek psichinės, motera, prieš galutinai išsilaipindama iš lovos ir pasiruošdama kelionei link vonios kambario, apžiūri, daugiau nei aštuonių šimtų metrų per sekundę greičiu skriejusios kulkos sąveikos su Evelyn šlaunimi sukeltą, kiaurymę, kuri nors ir visai dailiai gijo, bet jokių teigiamų emocijų vis viena nekėlė. Sukandusi dantis pakyla ant kojų, mat nesiruošia terliotis su tokiais ligotų žmonių išmįslais, kaip ramentai ar lazdelės, pasiremdama į visus įmanomus objektus rankomis, nutrypčioja iki asmeniniai higienai palaikyti puikiai padedančios patalpos.
Kadangi didžiąją dienos dalį namuose šmėžavo ištikimas tarnas ir šiaip geras draugas, kuris pasirūpino, kad Salt „rūmai“ visada blizgėtų, sodas būtų prižiūrėtas, o Evelyn esant namuose – visada paruoštas maistas, moteriai nereikėjo per daug vargintis ir kvaršinti sau galvos dėl namų ruošos. Žinoma, būtų absurdiška jei vienam žmogui patikėtum šitiek darbų, neskaitant pačios Eve vežiojimo ir įvairių asmeninių šeimininkės paliepimų, todėl namuose be juodai apsitaisiusio vyriškio dažnai apsireikšdavo ir kiti asmenys, tokie kaip namų tvarkytoja ar sodininkas. Ne išimtis buvo ir ši popietė, kai Lyn nusileidusi laiptais rado iškart paruoštus gardžius pietus(mat atsibudo per vėlai, kad galėtų pasimėgauti pusryčiais), kuriuos paruošė jau ne pirmus metus Salt šeimai gaminusi kulinarė.
Per ganėtinai trumpą laiko atkarpą spėjusi pritapti prie tingaus ir ganėtinai sėslaus gyvenimo, jau kelintą vakarą paskiria ne kam kitam, kaip sėdėjimui prie židinio. Žinoma, kad laikas taip neprailgtų, pasiieško sau veiklos ir vietoj to, kad kaip kokia bobutė sėdėtų ir megztų kojines, į rankas paima vieną iš pradėtų, bet taip ir nebaigtų skaityti knygų. Mėgo istorinius romanus, detektyvus ir mokslinę fantastiką, tad nenuostabu, kad jos delnuose atsiduria Salt pamėgtos rašytojos Agatos Kristi romanas. Patogiai susirangiusi fotelyje, susitelkia ties smulkiomis raidelėmis ant popieriaus lapo, kuriame nedidelį šešėlių teatrą kūrė židinio liepsnos, vinguriuojančios aplink spragsinčias malkas.
Po didžiausios pastarojo meto „tragedijos“ jos gyvenime, dar nė karto nebuvo susisiekusi su savo lemties broliu, nors šis entuziazmu užmegzti kontaktą ir pats netryško, o bendra Evelyn savijauta prisiversti nepadėjo. Tad nenuostabu, kad šį ganėtinai ramų vakarą visiškai nesitikėjo draugo vizito ir kai tuščiame, blankiai apšviestame kambaryje kažkas sušmėžuoja, pakėlusi akis gerokai nustemba išvydusi ne ką kitą kaip Stark‘ą. Užfiksavusi savo žvilgsnį ties svečiu, su nedideliu šypsniu veide stebi jo veiksmus. Kai pastarasis pagaliau priartėja, užverčia skaitomą knygą, tarp skaitomų puslapių nepamiršdama užkišti skirtuko ir pilnavertiškai atsako į jiems būdingą pasisveikinimą. Palaukusi, kol vyras įsipatogins, kad ir kaip nepatogiai jo sėdėjimas ant grindų atrodė, atmeta mintį pasiūlyti viešniai įsitaisyti ant sofos, mat vargu ar lengvai perkalbėtų Tonį nuo jo sprendimo, o be reikalo tarškėti tiesiog nesinorėjo. Vis dar nenuleisdama akių nuo Stark‘o, atidžiai stebi jo veidą, apšviestą šiltų židinio spindulių, kurie išryškino ir taip akį kabinančius veido bruožus. Draugui pagaliau panaudojus balso stygas pagal jų paskirtį, tik linkteli galvą, pastebimai plačiau išsišiepdama.
Vos tik spėjo padėti skaitytą knygą ant netoliese buvusio stalelio, pastebi kaip ant jos kelių atsiduria nedidelė juoda dėžutė, tad iškart žvilgsniu į ją įsigilina, bandydama nuspėti, kokių lauktuvių atvykėlis sugalvojo atitempti Evelyn. Dar prieš prabylant draugui, spėja išsiaiškinti kas per dalykėliai slypi dėželėje, o pasigirdus taip puikiai pažįstamam vyriškam balsui, pakelia akis į kalbantįjį objektą, netrukus labai „slabnai“ sukikendama. Vienas iš tų dalykėlių, kurie Evą Stark‘o asmenybėje žavėjo, buvo jo humoro jausmas. Veikiausiai vienintelis jis sugebėjo moterį prajuokinti ir bendrąją to žodžio prasme atsigauti po vyro mirties, o tai jau reiškė ganėtinai daug.
- Nejau pamanei, kad užverčiau kojas? – kiek primerkia akių vokus, žvilgsniu kone įsikabindama į pašnekovo „veizolius“. – Ir jei žadi išskaičiuoti šias „atostogas“ iš mano algos, būk pasiruošęs karui. – tik dar labiau susiaurindama jau ir taip į brukšniuką sutrauktas akis, netrukus įsiduoda plačia šypsena ir pro užvertą burną visgi prasiskynusiu juoku. Buvo daugiau nei aišku, kad Evelyn tik juokauja, nes tikrai nėra iš tų daugybės pasaulio žmonių, kuriems pinigai yra svarbiau už draugyste.
- Viskas gerai. Proto ribose. – vos už kelių akimirkų vėl prabyla, patikindama bičiulį, kad nerimauti tikrai nėra dėl ko. Žinoma, būtų mažų mažiausiai banalu tikėtis, kad Evelyn, patyrusi šiokią tokią traumą, šokinės ir trykš optimizmu bei spinduliuos vaivorykštėmis, bet didesnių problemų tikrai nebuvo. Na nebent skylė kojoje ir kiek sušlubavusi emocinė būklė. – Ir manau, kad šokoladas visą situaciją tik pagerins. – lūpos kampučiu šyptelėjusi, į rankas pastveria juodą pakuotė, šią iškeldama ir kiek pasukiodama, taip, be abejo nepamiršdama ir akcentuoti savo dėkingumo.
- Man įdomiau, kaip laikaisi tu. – kol Tonis nepradėjo čiauškėti, kaip kišenėje žodžio neieškančiam žmogui būdinga, pati prabyla pirmiau jo. – Nors kaip matau, nieko nesiskundi, bet kaip žmonės sako, išvaizda gali būti apgaulinga. – visgi žinojo, kad apie draugo būklę lengviau yra sužinoti ne iš veido mimikos, bet jo paties pasakojimo, numeta užuominą, kad kalbėjimo teisę perduos būtent jam. – Tad pasakok man viską. – būdama iš tų, kurie draugų problemų visada kantriai išklauso, pasirengia „Stark‘o pasakėlių“ sesijai, nes pati žinojo, kiek pasitenkinimo vyrui teikė kalbėjimas apie savo reikalus, o tam ji, kaip nekeista, visai neprieštaravo.