Ashlynn „gryčia”

Užteko prabėgti septyniasdešimt dvejoms valandoms po to, kai išsiuntė savo ištikimiausią patikėtinę Natashą atostogų, kad ne tik patvirtintų savo spėjimą dėl komplikuotos, sudėtingos savaitės, kuomet visus asmeninius reikalus bus priverstas tvarkytis asmeniškai, bet ir pasigailėtų tokio sprendimo vienareikšmiškai nusprendęs, idant ateityje nevengs nepatogių susiėjimų su Romanoff net tada, kai nusitemps ją į lovą, o kitą rytą kiekvienas protonas tokio žygdarbio gailėsis. Kažkurią dieną grįžęs namo po kelių neatidėliotinos svarbos susitikimų su tokiais asmenimis kaip JAV armijos generolas Omaras Bredlis`as, JAV karių vadas Irake Genas Davidas Petraeus bei kitos svarbios valstijų karinio dalinio ir verslo pasaulio asmenybės, ilgai, nuobodžiai rūšiavo atsakiklyje (Tonio atveju atsakiklis yra J.A.R.V.I.S. sinonimas) prisikaupusias žinutes, praleistus skambučius, kai tų ir anų prisikaupė triženklis skaičius. Obadijas, per spaudos konferenciją neatsargiai atskleidęs keletą užuominų į Tonio ir Evelyn pagrobimo faktą, užimtumu persunktos vyro dalios taipogi nepalengvino. Prasidėjo visuotinė informacijos priemonių ataka, kurią atlaikyti padeda tik vyro pimpos krovimas ant beveik visko. Ir oi, oi kiek reklamų sulaukė iš įvairiausių apsaugos firmų ir organizacijų, siūlančių savo paslaugas... Visiškas absurdas. Bet tai toli gražu ne pabaiga. Štai, kažkurią dieną atkeliavo iš atostogų sugrįžęs Happis Hogan`as – bičiuliškai artimiausias Stark`o asmens sargybinis bei kikendamas pademonstravo Anthony kažkokiame bulvariniame skaitale išspausdintą straipsnį, kuriame buvo detaliai analizuojama prieš kelias dienas paslapčia „nupleškinta“ vyro nuotrauka. Visi mažiausi įbrėžimai ant veido buvo paversti siaubingiausiais sumušimais ir straipsnį kurpusiems žurnalistams pasirodė pakankamai neabsurdiška nedidelį randelį ant smakro traktuoti kaip kraupią žaizdą, įgytą po, nors ir neilgo, tačiau ko gero visą gyvenimą atmintino pagrobimo. Po galais, užsitarnavo jį per Wing Chun Kung Fu treniruotę, kuomet malėsi su savo treneriu ir vienu momentu neapsaugojęs veido sugėrė smūgį kumščiu! Tačiau per daug nervintis dėl prakeiktos medijos Toniui neleido sumautai didžiulis užimtumas. Neskaitant darbo, sulig kiekviena diena realizuodavo po mažytę detalę savo plano, turėsiančio padėti sugauti savo pagrobėją arba priartėti prie jos taip, kad ši pasijustų bent jau sukakotai nesaugiai, kad pagrindas ant kurio ši stovinti šiek tiek sujudėtų.
Kaulai buvę beužgyjančiais, nuo nubrozdinimų nukrito šašai. Ne, pas daktarus nesilankė. Visiškai neturėjo tam laiko. Pastaruoju metu toje pačioje „Gulmiroje“ per daug neužsisėdėdavo. Šią dieną taipogi susiplanavo zuiti po miestą reikalais. Oras buvo atšilęs taip, kad net nekildavo tokios minties spraustis į uždarą, klasikinį kostiumą. Šiltuoju metų laiku rinkdavosi kur kas mažiau įpareigojančią, tačiau labai stilingą ir žinoma prabangiai įkainotą aprangą, tad iki pat pavasario vidurio veikiausiai mažai teprimins rimtą, solidų verslininką. Kaip visuomet, nepasibogino šliūkštelėti ir lašelio „Clive Christian“ kvepalų, kurių aromatas susideda iš jazminų, kardamono, raudonojo gvazdiko, citrinos, monardos ir benzojino svaigaus kvapų derinio.
Prieš keletą dienų buvo pažadėjęs Sonya`iai su ja susisiekti. Priešingai nei po vienos nakties nuotykių davęs tokį pat pažadą savo atsitiktinei „aukai“, šį kartą jįjį ištesėjo. Mergina patvirtinusi, jog josios nuovadoje esti sulaikyta grupelė nelemtojo pagrobimo dalyvių įkvėpė Toniui tokią dozę įkvėpimo afrodiziakų, kad vieną, nepaprastai įsimintiną rytmetį, kamuojamas psichinės „erekcijos“ susiruošė jų aplankyti, susitaręs su Heston, kad Stark`ui neturėtų kilti jokių keblumų. Net ir kvočiamas pasisakyti, kurių galų jam prisireikė tokio vizito, vyras sugebėjo išlaikyti sąlygine prasme „Mūsų Laikų Da Vinčio“ interesus tenkinantį paslaptingumą. Kaip bebūtų keista, nebuvo nusiteikęs tuščiam burnos aušinimui. Beprotiškai magėjo veikti. Ankštutėje, pilkoje patalpoje aptikęs antrankiais surakintą, tamsiaplaukį ir stebėtinai jauną vyriškį, pokalbį pradėjo subtilia pašaipa, jog tikriausiai leisti dieneles tokioje įstaigoje yra taip pat smagu, kaip sliuogti amerikietiškais kalneliais ar apžiūrinėti Londono panoramą iš „London Eye“ apžvalgos rato. Per daug nenustebo sulaukęs iš pašnekovo abejingumo ir niekinančios atakos žvilgsniu. Tikriausiai tokiose nusikalstamose grupuotėse verbavimas vyksta sektos principu. Žinot, praplauna smegenis, vadas tampa kone dievybe ir pasekėjas tampa visiškai atsidavusiu, visa siela įtikėdamas pagrindinio organizatoriaus idėjomis. Kitaip tiesiog negalėtų paaiškinti, kaip žmogus gali niekinti asmenį, kurio asmeniškai absoliučiai nepažįsta. Neketino su tuo vaikinuku terliotis. Veik iškart ėmėsi bauginančio grasinimo taktikos, per daug neprisifantazuodamas. Visų pirmiausia pasitelkė teisinės informacijos, kaip antai pranešimą, jog už talkininkavimą pagrobime jam gresia nuo dešimties iki penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau su Stark`ui atstovaujančiu advokatu, tiek pašnekovas, tiek taipogi suimtieji jojo draugeliai sės kaliūzėn neribotam laiko tarpui. Trupinėlis išraiškingų, vaizdingų pasakojimų apie sumautas gyvenimo sąlygas, baisų maistą, seksualinę kalėjimo kietuolių prievartą prieš naujokus, grasinimas, jog gali padaryti taip, kad šis leisdamas ilgus metus kalėjime patirs siaubingesnių kančių nei inkvizitorių auka, iš kurios aikštėje atvirai kepamas šašlykas, žiupsnelis psichologinio teroro ir vuolia, pašnekovas kone sriūbaudamas jama prisiekinėti, idant jam absoliučiai niekas nesakė, kokiu konkrečiai tikslu buvo sumanyta grobti Stark`ą ir jojo draugę. Tačiau Toniui prioritetų sąraše tokia informacija šmėkščiojo paskutiniame paragrafe. Pradžioje bolavo siekis prisikasti prie pagrobėjos, tad įniko pasiaiškinti, kaip gerai suimtasis, Tommy Melman‘as (šį kartą vardą bei pavardę įsiminė stebėtinai puikiai) pažįstantis pagrobimo organizatorę. Pravartu buvo galų gale sužinoti josios vardą, nes vyrui jau pabodo vadinti ją visokiais niekiniais daiktavardžiais. Wasp arba kitaip Lisbeth. Tom`is visa siela prisiekinėjo, jogei pavardės toji motera nėra niekam sakiusi. Puiku. Šaunumėlis. Per dešimties minučių trukmės dialogą išsiaiškino kur kas daugiau nei vietiniai policijos pareigūnai, kurių tardomi suimtieji tylėjo it paralyžiuoti. Būti įtakinga visuomenės figūra neabejotinai išsivarto į pliusą ir tik pliusą. Galbūt norėdamas šiek tiek įsiteikti, vaikinukas lyg tarp kitko mestelėjo, jog šis šiek tiek žinąs apie merginą, su kuria toji Lisbeth turi kažkokių nesuvestų sąskaitų ar kažko panašaus. Pridūrė, idant keletą kartų keliavo į šiosios namus norėdamas tai neįvardytajai priminti neišrašytą skolą, tačiau josios niekada nerasdavo. Labiausiai suintrigavo priedelis, afišuojantis mintį, kad toji mergina galėtų padėti pasiaiškinti apie Wasp šiek tiek labiau. Į delninį savo kompiuteriuką įsivedęs Melman`o iščiauškėtą namo adresą bei navigacinėje sistemoje pažiūrėjęs kurioje Niujorko dalyje jisai stovintis, mintyse beviltiškai suaimanuoja netrukęs atpažinti Kvinso rajono. Dažniau apsilankydavo Pranūzijoje nei minėtoje „Didžiojo Obuolio“ zonoje. Ji nemaloni, niūri, prieš priešiška Manhetenui. Ir dar ten stovi Justin`o Hammer`io valdoma korporacija, pusę amžiaus bandanti išstumti iš rinkos „Stark Industries“. Tonis, be abejo, nemėgsta keleto žmonių, bet labiausiai iš jų visų neabejotinai Justin`o Hammer`io. Pasidingoja, jog reiktų iš Heston pasiskolinti pistoletą tam atvejui, jei slampinėdamas po apylinkes ir jį netyčia susitikęs apkalbėtąjį galėtų išsitaškyti sau smegenis. Pokalbį užbaigęs bičiulišku patapšnojimu vaikiui per petį, suveblena kažką panašaus į „tikriausiai nesi blogas žmogus, tačiau pasirinkai kelią, galiausiai užspendusį tave į kampą“, ištempia savo kubatūrą iš tardymo izoliatoriaus, čia pat koridoriuje susitikdamas Sonya. Toks jausmas, kad pagyrūniški žodžiai „jeigu jums reiktų nuostabaus derybininko, pasiūlyk savo bosui skambletelėti man kada. Žinoma darbo valandas reiktų pakoreguoti, tačiau sutikčiau pasitarnauti visuomenei“ pro pasitenkinimo kupiną šypsenėlę automatiškai išsprūsta iš burnos. Mandagiai paragintas nesipūsti, užpasako merginai tai, ką jam pavyko išpešti iš sulaikytojo. Ne kaži kas, bet vis šis tas. Žinoma, apie išgautą mįslingosios namų adresą netarė nė žodžio, pasitelkdamas šią informaciją asmeniniams tikslams.
Heston pavedus Tonį į kambarį pas vietinį dailininką, sudaryti Lisbeth autoportretą, sugaišta kelias dešimtis minučių pilietinei pareigai, grįstai moraliu tarpininkavimu. Pats nusistebi suvokęs, jog Wasp veidą įsidėmėjo taip aiškiai, kad išvydęs A4 formate išbraižytą snukelį net aikteli. Atrodė, spokso toji į tave kėsindamasi suėsti tavo sielą. Brrrr. Pagailėjęs savo neįtikėtinai brangaus laiko papildomai gaišačiai iš nuovados, sutvarkęs esminius formalumus, pagaliau išsinešdina, šokdamas į savo naujutėlaitę, dar gamykliniais aromatais dvelkiančią Pagani Zondą, kurią bando tiek pravažinėti, tiek prisijaukinti. Dar neturėjo tokio greito, savižudiškai pašėlusio, beviltiškai neekonomiško automobilio. Įvedęs į GPS sistemą koordinates, netrukus išgauna maršrutą, palankiausią Tonio būdui (itin ribotai kantrybei ir pomėgiui viršyti leistiną greitį). Tikriausiai nėra žmogaus, mėgstančio pūpsoti kamščiuose, o šešiolikta valanda skelbė patį piką. Galbūt raliuodamas Kvinso gyvenamojo rajono link ir sugaiš daugiau laiko, tačiau išvengs absurdiško, vėpliško slinkimo jankių autostradų padargais užgrūstuose keliuose.
Niujorkas toli gražu nėra smulkaus mąsto miestas, tad į Kvinsą įrieda ne trumpiau kaip po geros valandos. Zonda ryja beprotiškai daug degalų (ras to maža, pačių brangiausių) tad dar prireikė sustoti ir kolonėlėje. Kita vertus, šiuo metu, smailia automobilio nosimi kaip tik stovėjo priešais kelionės tikslą, šį per daug nepompastišką trobesį. Neįsivaizdavo, kas jo laukia susidūrus su jojo šeimininke. Žalio supratimo neturėjo, kas ji per viena, kuo užsiima ir svarbiausia, kaip atrodo. Galbūt zvimbtelėjęs skambučiu už akimojo išvys pro durų tarpą išlindusią, krokodiliškai nepatrauklią būtybę. Numojęs į vaikiškus svaičiojimus ranka, įrieda į nedidukę aikštelę, akivaizdžiai sutvertą pasistatyti automobiliui, kai tingisi šį įvaryt į garažą arba mašinyčių prigužėja keletas. Išjungęs grotuvą, vidutiniu garsumu visą metą sukusį bei plėšusį Scorpions „Moment Of Glory“ albumą, išsirango laukan, lengvu žingsniu priartėdamas prie namo durų. Nevyniodamas į vatą, iš karto nekantriai, keletą sykių suspusčioja įkyrų skambutį. Per keletą žingsnių atsitraukęs, kad išvydęs, kad ir Tony Soprano galėtų dėti į kojas, nerimastingai trypčioja, laukdamas ką atneš likimas.

Bemaž visą mėnesį sukosi it voverė rate, vykdydama tokius iki gyvo kaulo įgrisusius paliepimus kaip „užversk/pradangink šitą“, „pavok aną“, „gauk informacijos apie tą“ ir taip toliau. Atrodo, ėmusi kilti karjeros laiptais (jeigu tik taip galima įvardinti šį reiškinį, kai kažkodėl pradėjo gauti vis daugiau užsakymų ir iš vis įtakingesnių, pinigais aptekusių pasipūtėlių) ir pamažu stumti iš savo kelio konkurentus pati pakišo sau koją – įvairių darbelių radosi kur kas daugiau nei vienas žmogus, net ir toks profesionalas kaip Ashlynn Scott, galėtų įvykdyti; ir kone pusė iš jų tokie nedovanotinai nuobodūs, kad norėdavosi pasičiupti kažkur stalčiuje gulintį „Schmidt M1882“ - šveicarų gamybos revolverį - įdėti į jį vieną kulką, užtaisyti bei pridėjus sau prie smilkinio nuspausti gaiduką, taip senos geros rusiškos ruletės dėka blogiausiu atveju – ištaškant savo galvos turinį, o geriausiu - „suleidžiant“ į kūną bent lašelį adrenalino, nuo kurio jautė esanti priklausoma kaip noliferis nuo internetinių žaidimų. Buvo netgi kilęs įtarimas, jog viena Niujorko mafija ketina ją užsiverbuoti sau, mat šie net tris kartus siuntė pas merginą žmogų, kuriam buvo pavesta išaiškinti skiriamos užduoties detales ir atiduoti pinigus. Tačiau turėti konkretų viršininką jokio noro Scott nejautė ir turbūt niekuomet nepajaus, todėl labai atsargiai ir pagarbiai paskutinio darbelio, už kurį būtų gavusi penkiaženklę sumą, tiesiog atsisakė. Pasiekus populiarumo šešėliniame pasaulyje pradėjo rastis minčių, kad galbūt jau reikėtų trauktis arba susirasti ne tokios nelegalios veiklos. Pinigų turėjo gerokai daugiau nei pakankamai – apie penkiasdešimt milijonų didesnėmis ar mažesnėmis dalimis saugiai gulėjo įvairiose jai priklausančias sąskaitas visame pasaulyje, ir dar maždaug tiek pat, jeigu ne dvigubai daugiau, galėtų gauti kaip nors pardavusi slaptame sandėlyje laikomus vogtus meno kūrinius. Atrodytų, prisireikus tokių turtų galėtų užtekti pakelti kokios nors skurdžios šalelės ekonomikai, tačiau į „pensiją“ negalėjo išeiti dėl vienos priežasties – nusipurtydavo vien pagalvojusi apie monotonišką, ramų gyvenimą, kai ji į nieką nešaudo, niekas į ją nešaudo... Normalioje visuomenėje su tokiu laisvalaikio leidimo suvokimu niekaip neprisitaikytų.
Štai šiandien galų gale ištaikė progą pasiimti vienos dienos trukmės atostogas, kurių, kad ir kaip keista bebūtų, net tokiai aštrių pojūčių ištroškusiai ekstremalei kaip ji retkarčiais užsinorėdavo. Tvirtai sau pasižadėjo, jog jei kas nors sumanys paskambinti į teisėsaugos organų niekaip nesusekamą jos mobiliąją susisiekimo priemonę, gautą iš pažįstamo hakerio, arba išdygs prie jos namo durų, siųs tą personą ne visai cenzūriniais žodžiais kuo toliausiai, net neklausdama ko jam reikia ir neatsižvelgdama į jojo užimamos padėties aukštumą. Iš miegojimui skirto baldo išsiridenusi tik apie vidurdienį, grynai savo malonumui atlieka kelis tempimo pratimus, palenda po dušu bei įvykdo visas kitas jau įpročiu patapusias pasiruošimo procedūras, išskyrus vieną – apsirengimą kasdieniniais drabužiais. Vietoj to užsimeta baltą šilkinį kimono chalatėlį, ne per daugiausiai apdengiantį šlaunis. Keletą valandų be jokio konkretaus tikslo paslankiojusi po namus, pagaliau apsistoja svetainėje, kur susikuria norimą atmosferą vidutiniu garsumu pasileisdama AC/DC „Highway to Hell“ albumą. Neturėjo jokių planų šiandien žengti bent žingsnį iš šio namo, tad galvoje pasivaidenus mintelei, jog būtų galima šiek tiek pasimėgauti kuriuo nors iš savo mini bare laikomų pačių kokybiškiausių alkoholinių gėrimų, iš kart pasuka šio link. Pasirinkti, kuo norėtų svaigintis, ilgai neužtrunka – mažne aklai iš baro ištraukia pirmą pasitaikiusi butelį, kuris pasirodo esąs Prancūzijoje gaminto „Hennessy“ konjako, brandinto tikrai ne trumpiau kaip penkiasdešimt metų, bei šliūkšteli šviesiai rudo atspalvio gėrimo į taurę. Liguisto potraukio nusilakti neturėjo, o ir „tūsuose“ tik labai retais atvejais leisdavo sau įkaušti bent iki tokio lygio, kad pintųsi liežuvis ar nors iš dalies dingtų koordinacija; dėl šios priežasties einamuoju momentu nepuoselėjo tikslo pasiekti netgi vidutinį girtumą – norėjosi tik pajausti tą malonų apsvaigimą ir jaukią šilumą. Žymiai maloniau būtų gurkšnoti šį brendį su kokia nors kompanija, tačiau bičiulių skaičiui neviršijant nulio ribos tokio malonumo sau leisti negalėjo. Įsipatoginusi ant sofos, priglaudžia brandaus gėrimo stiklą prie lūpų, tačiau, vos jas suvilgius ryškaus kvapo bei skonio skysčiu, pasigirsta taip nekenčiamas durų skambučio garsas, reiškiantis, jog kažkam jos labai prisireikė. Didelę dalį minutės neskuba imtis kokių nors veiksmų, tyčia erzindama prie durų trypčiojantį svetelį. Nutarusi, jog geriau bus nelaukti, kol tas žmogėnas pasišalins pats, veik flegmatiško greitumo judesiais pastato konjako stiklo gaminį ant stalo, paima pultelį bei šio pagalba pritildo muziką taip, kad ji taptų tik fonu ir kambaryje būtų galima nesunkiai susikalbėti. Tiesą sakant, nebuvo pamiršusi dar iš vakaro sau duotos priesaikos žodžiais, o jei prireiks ir veiksmais, atspardyti sėdimąją kiekvienam, kuris šiandien bandys trikdyti jos išeiginę, todėl lėtu žingsniu įėjimo link patraukia mintyse kurdama tikrai ne pačią maloniausią kalbą, kurią tiesiai į akis išrėš atėjūnui. Nusodinusi letenėlę ant rankenos, šią nuspaudžia ir atveria duris, pilkšvai mėlynų akių žvilgsnį sutelkdama ties priešais ją stovinčiu vyriškiu. Kurį laiką niekaip nesiseka suprasti, kas jis per vienas ir kur jį yra mačiusi, nes suglumina kažkur dingę ūsai bei barzda, buvę tarsi vienais pagrindinių jojo išvaizdos akcentų. Tačiau galiausiai atpažinus puikiai įsidėmėtus bruožus, staiga iš galvos visiškai išgaruoja ketinimai ginti nelauktai apsilankiusįjį lauk be jokių išimčių. Nė už ką neatsisakytų pasitaikiusios progos pabendrauti su taip smalsumą žadinančia asmenybe, kokia netikėtai apsilankęs vyras neabejotinai yra.
-Toni?- aikteli iš netikėtumo paaukštėjusiu balsu, tačiau netrukus visa nuostaba išgaruoja. Retai, labai labai retai ši emocija dailiame Lynn veide atsispindėdavo ilgiau kaip akimirką – paprastai išnykdavo taip pat greitai, kaip ir atsirasdavo, o vaizdingiau kalbant – sparčiau nei vandens lašelis, užkritęs ant kaitrioje ugnyje įkaitinto akmens. Gal ir keista, tačiau pirma į mąstymo aparatą atėjusi mintis esti visai ne „ką jis čia po velnių veikia?“. Anthony – asmuo, turbūt puikiai žinomas net tokiuose užkampiuose kaip skurdžiausios Afrikos valstybės, o jo apsilankymas jos namuose tikrai atkreips visiškai nepageidautiną kaimynų, gal net, neduok Die, žurnalistų, kažkaip mistiškai sugebančių užuosti įvairias įdomybes, dėmesį. Metusi skubų žvilgsnį „Mūsų Laikų Da Vinčiui“ per petį, sugeba užfiksuoti du dalykus vienu metu: pirma – viliojančios išvaizdos, akivaizdžiai naują sportinę „Pagani Zondą“, kurios per praeitą apsilankymą Stark`o garaže tikrai nebuvo (tuo nė kiek neabejojo, nes nesunkiai įsidėmėjo visas ten esančias transporto priemones – abu Audi R8, 1967 Shelby Cobra, 1932 metų Ford`ą, du motociklus bei, savaime suprantama, Saleen S7), ir antra – pro priešais stovinčio namo langą žvelgiančią landžią moteriškę. Būtent pastarasis vaizdas paskatina žengus į priekį suimti kompanioną už riešo ir įtempti jį į namo vidų, paskui save užtrenkiant duris. Buvo beveik tikra, jog tai ne ką tepadės – virš milijono dolerių kainuojantis automobilis neliks nepastebėtas. Jei jis stovėtų prie kokio nors kito namo, o ne būtent jos, tai būtų ne tik kad pastebėtas, bet ir nuvarytas taip mikliai, jog jo savininkas nespėtų cyptelėti „vagys!“, tačiau kartą kaip reikiant atidaužiusi vieną tipelį, kuris prieš kelerius metus bandė iš jos pavogti tuomet dar naujutėlaitį „Honda“ motociklą, visiems Kvinso vagišiams parodė, kad saugumo dėlei geriau nesigviešti nieko, kas stovi dvidešimties metrų spinduliu nuo panelės Scott namo. Mostu paskatinusi „Prekiautoją mirtimi“ eiti drauge, grįžta į svetainę bei vėl nutūpia ant sofos, tačiau vietoj to, kad ką nors sakytų, pirmiausia apdovanoja jį žvilgsniu, sakyte sakančiu „dude, tau kažkas blogai su proteliu“. Nežinoti, kas ne daugiau kaip prieš savaitę jam buvo nutikę būtų tiesiog neįmanoma. Ir tikrai ne iš televizoriaus ar geltonosios spaudos išgirdo tokią intriguojančią informaciją. Po aukštesnįjį nusikaltėlių sluoksnį, kuriam ji ir priklauso, žaibiškai pasklido gandas, jog Rapace sugebėjo pagrobti „Stark Ind.“ vadovą, o po to sausa išlipo iš balos. Dabar ji buvo laikoma vos ne didvyre, antruoju Robinu Hudu. Todėl itin keista matyti neseniai tikrą pragarą iškentusį žmogų rajone, kur net dešimtmetis gali pagrasinti ginklu ir pareikalauti atiduoti pinigus, o apiplėšti ar bokso kriauše paversti tokį pinigų maišą kaip Tonis ryžtųsi kiekvienas drąsesnis banditėlis, norintis išpopuliarėti saviškių tarpe. Beveik neabejojo, jog vyriškis čia apsireiškė tikrai ne dėl nupisto „Tesla Roadster“, nes bet kuris save gerbiantis žmogus dabar skelbtų pagrobusios ir nuo teisingumo išsisukusios raganos medžioklę; be to, nebūtų nustebusi jei sužinotų, kad „Da Vinci of our Time“ pasiklausinėjęs atkapstė ryšį tarp Ashlynn ir jo grobikės. Tiksliau, devyniasdešimčia procentų buvo įsitikinusi, jog būtent tai jis ir padarė. Sunkiai pernešdavo malonias pokalbio įžangas, mandagius pasiūlymus kuo nors pavaišinti ar raginimus prisėsti, todėl visa tai tiesiog praleidžia, nutarusi eiti tiesiai prie pačios esmės.
-Taigi. Tu čia dėl Wasp. Ir nori iš manęs kažkokios pagalbos. Taip?- po trumputės tylos prabyla visiškai užtriktinu balsu, neatskleidžiančiu jokių dvejonių dėl to, ar teisingai spėja. Nebūtų galėjusi galvos guldyti, jog vizito priežastis būtent ši, tačiau logiškiausias variantas esti būtent toks, o be to, gi kaip kietai atrodys, jeigu pataikė! Lyg kokia viską žinanti, niekada neklystanti mafijos vadeiva. Lūkuriuodama, kol pašnekovas atsakys, nejučia dirsteli į permatomoje stiklinėje dėžutėje „apgyvendintą“ septyniolikos tūkstančių dolerių vertą „Jaeger LeCoultre“ rankinį laikrodį, kurį svečias turėtų prisiminti kuo puikiausiai. Anksčiau Ash su Tony buvo susitikusi tik du kartus, ir abu „Merchant of Death“ neteko kokio jam priklausančio daikto. Sunku būtų pasakyti, kokias emocijas jam šiuomet kelia buvimas toje pačioje patalpoje su dukart jį apšvarinusia aferiste.

Tonio kantrumas turėdavo kur kas apibrėžtesnes ribas nei numatytieji Azijos kontinento, tačiau jojo pakanta Geopolitiniu požiūriu siekdavo Maltos valstybės dydį. Kita vertus, buvo toks užsidegęs, beviltiškai krečiamas dygliuoto vienaląsčio mikroorganizmo, priskretusio prie kiekvienos vyro organizmo ląstelės, siurbiančio josios gyvybinius syvus bei susarginusio jį keršto gripu. Net lūkuriuodamas prie durų, kuomet anapus jųjų nebuvo galima išgirsti jokio garso, išduodančio būsto savininkės malakavimąsi aplinkui, buvo širdingai prisiekęs laukti kiek reikės. Visų pirmiausia, neturėjo per didelio noro grįžti į savo egzistencinę terpę, besidriekiančią per pusę Niujorko, o be to laikrodis tiksi. Net neabejojo, jog Wasp – boba sumani, todėl veikiausiai sulig kiekviena dvylikos valandų kombinacija ši užsimaskuoja vis geriau ir geriau. Šiaip su savo technologijom, tokiom pažangiom, kad net pati moderniausia kriminalistų laboratorija tokios neturi, galėdavo, gal ir ne greitai, tačiau užtikrintai nustatyti kiekvieno būvimo vietą, tačiau sumautas nepakantumas vertė vyrą suvesti sąskaitas kaip tik įmanoma greičiau. O veikiausiai gyvenime nėra taip, jog dėdamas galybę pastangų į kokį nors reikalą, puoselėdamas bekraštį atsidavimą epiloge iš likimo gauni špygą taukuotą. Naiviai grandioziškas tikėjimas, jog jam neabejotinai pasiseks buvo dar vienas iš Tonio mechaninės varos varikliukų. Tiesą pasakius, bandė Lisbeth susekti. Tačiau ši tikriausiai lindi kokioj tiurmoj pasikavojus, nes veidų atpažinimo bei sekimo sistemomis nebuvo dar nė karto vyro nuvylusios. Žinoma iki tol, kadangi brovęsis į palydovines vaizdo kameras, kurių Niujorke tūkstančiai prisagstyta pačiose keisčiausiose vietose, iškniso vos porą moteriškų, pagal Stark`o asmeniškai sudarytą fotorobotą bei nedidelę psichologinę analizę paviršutiniškai atitinkančių Wasp esybę, bet įtariamosios labai jau greitai atkrito. Vargu ar vyro ieškomoji vestų savo pudelį į šunų grožio saloną naujai „pričioskei“ arba pirktų bilietą į Rihannos koncertą. Dabar Lis stengiasi visa miesto policija surasti (kad to būtų maža, šie Tonio bei Evelyn bendru sprendimu siūlo piniginę premiją už bet kokią svarbesnę informaciją apie ieškomąją), ji neabejotinai slampinėdama užkampiais nesijaučia saugiai bei negali niekuo pasitikėti, nes kaip žinia, pinigais galima papirkti kiekvieną, tik už skirtingą sumą.
Iš pradžių, nors ir ekspresyviai, tačiau pasinaudojo durų skambučiu, bet dabar jau tiesė kumštį užvanot griausmingai juo per duris. Penkiasdešimties procentų tikimybės atrasti ką nors namie pilnai užteko, kad Stark`as nenuleistų rankų ir veik pačiu netikėčiausiu momentu, mediniai vartais prasiveria. Pačiu laiku nustojo krumpliais daužyti sumedėjusią medžiagą, kadangi dar bent syk pakartojęs pastarąjį veiksmą, būtų užkabinęs belendančią žmogystą. Įsivaizduokim įtemptą, sulėtintą vaizdą, kaip Tonis beprotiškai lėtai pakelia į priešakį juodosios arbatos tamsumo veizoles, pastebi mažytį, keistai pažįstamą apgamėlį ant merginos krūtinės, šviesią plaukų sruogą, panešėtą šilto vėjelio šuoro ir... Neįtikėtina, tačiau vietoje to, kad vyro veidą nutviekstų siaubinga nuostaba: nukartų žabtai, o akys įgautų tokį apvalumą, kad išoriniai bei vidiniai jųjų kampučiai skilinėt imtų, Anthony prajunka. Sutapimas toks neįtikėtinas, kad kitaip sureaguoti ir negalėjo. Akivaizdžiai tvardydamasis nuo tolimesnės „ha ha ha“ tirados, Stark`as taip kietai suspaudžia lūpas, jog šios paprasčiausiai išnyksta. Ir pastovi taip iki tol, kol pasijaučia pajėgus skleisti balsėmis bei priebalsėmis kiek labiau prisotintus skiemenis.
- Na ir kodėl aš visiškai nesistebiu tave išvydęs...-per atodūsį sušiurena, organais, kurių dėka vaizdinė informacija esti pernešama į smegenis, nustebeilyja Scott figūrą, aptrauktą šilkiniu skuduru taip, kad peno fantazijai liktų ne taip jau ir daug. Galbūt ir būtų mestelėjęs kokią nešvankią repliką, tačiau įtemptas į vidų už akimirkos pamiršta ką norėjo sakyti,-Aš žinau, kad manęs pasiilgai, tačiau nereikia būti tokiai plėšriai, dėl Dievo meilės,-suvapa su visomis prideromis intonacijomis, subtiliu priekaištumu, kad primintų besivaipantį popūniuką savimylą, dabar kaip tik kratantį ranką, už kurios buvo pačiuptas ir kurią neva sopa. Žinoma, Scott veiksmų netraktavo, kaip užuominos į kuo skubotesnį pasidulkinimą (nors tuo, kaip ir šviežia bandele pasimėgautų). Tik ne dabar, kai žino apie Lynn tiek, kad galėtų padėti jai parašyti savo autobiografiją. Po antrojo judviejų susitikimo tikrai neįstengė atsispirti vilionei „pagūglyt“ merginą dar išsamiau, o išsamiai „pagūglyt“ jam sekasi, jei tiriamasis objektas, pavyzdžiui, nesėdi namuose (ar kur kitur) dvidešimt keturias valandas per parą. Atsižvelgiant į „Cox“ būsto eksterjero kuklumą, ji bandydavo kuo mažiau atkreipti į save dėmesio, kas yra savaime suprantama jei kalbame apie žmogų, susitepusį labiau už darbininką iš anglių kasimo šachtos. Dainingai atsidūsavęs, neatsispiria pagundai ir nužvelgia Scott būstą kaip tik įmanoma detaliau, su užkietėjusio skeptiko mina, kuri skirtingai nei potvynis per spiginamus karščius neatslūgsta. Palyginus Stark`o „Gulmirą“ ir Ashlynn gryčią kontrastas stulbinantis. Tačiau siekį nagrinėti kosmetines kondicijas išsamiau nutraukia netikėtas, humaniškai poetiškas patosas. Gi čia kiekvienas daiktas nupirktas už krauju suteptus pinigus. ARBA yra neteisėtai pasisavintas. Lindi dabar nusikaltėlės, žudikės ir VAGIE! troboj... Brrr. Po velniais. Didžiausi gyvūnijos plėšrūnai nepuola savo rasės atstovų be reikalo, o žmonės, mąstančios, todėl pirmykščiams instinktams nepavaldžios būtybės žudo vieni kitus tūkstančius metų. Tikriausiai žmonijos intelektą būtų galima drąsiai pavadinti didžiausiu mūsų pranašumu ir trūkumu. Sunku apsakyti kaip vyras panūdo skuost kuo toliau iš šitos blogio irštvos. Tačiau... Ashlynn, jį traukė. Viltis, atskleisti joje gėrį buvo pagrindine to priežastimi. Vidinis konfliktas buvo bepradedąs spausti smegenis ir su tuo glaudų ryšį turėjo netikėtai pakoreguotos oracijos apsireiškimas.
- Norėčiau pradėti ne nuo šito,-priešingai nei pašnekovė, neapsiėjo be įvado, nedidelės įžangos į temą, kol kas neturinčią nieko bendro su „Vapsvyte“, ta prakeiktąja. Merginą jau senokai buvo atsekęs į pompastiškai, archajiškai įrengtą svetainę, tad nepasikuklinęs komfortiškai išsidrebia ant sofos, stilingą, tviskiais kaukolyčių motyvais subtiliai nusagstytą kepurę ne tik nusimaukšlindamas, bet ir pasidėdamas čia pat savęs,-Moteryt...-sumurma kiek per daug seksualiu balsu, atsižvelgiant į merginos visiškai pamaloninti neturėsiančio tęsinio kontekstą. Nebuvo nusiteikęs žaisti ir ilgiau apsimetinėti, jog yra durnas ir žino apie merginą tik tai, ko ši jam primelavusi, tačiau ketino išlaukti to momento, kol pašnekovė pati pasakys bent jau savo tikrąjį vardą, su kuriuo jau yra susipažinęs. O iki tol, jokiais oficialiais įvardžiais į ją tiesiogiai nesikreips. Kaip ir sugalvojo, jog toks sprendimas būtų išmintingiausiu,- Kai sužinojau, jog esi šiek tiek daugiau nei kleptomanė...-nutrūksta apsvarstydamas ar būtų taktiška bei teisinga išlieti sakinio baigtinę dalį tokią, kokią yra paruošęs makaulėje,-Nuoširdžiai nenorėjau daugiau su tavimi neturėti nieko bendra,-o vis dėlto išdudena tai, ką buvo susiplanavęs,-Žinoti kas esi ir nieko nedaryti, tai tas pats kas stovėti su ginklu rankoje ir tiesiog stebėti, kaip koksai nors psichas prievartauja tavo žmoną. Sąžinei tai per didelis išbandymas,-tikriausiai Lynn dar niekuomet negirdėjo tokio ramaus, rimto Tonio balso. Žinoma, kad ne. Juk per pirmąjį judviejų susitikimą vos sugebėjo liežuvį apverst, o per antrąjį maivėsi ir vaipėsi daugiau nei Jim`as Carrey. Labai keista, tačiau pastaruoju metu vis dažniau į galvą Stark`ui lysdavo preteksto ir veik precedento neturinčios mintys. Senokai mitryjo sumanymą keisti savo verslo kryptį. Senokai mitryjo sumanymą tapti geresniu žmogumi, naudingesne visuomenei būtybe. Galbūt susitelkti į ekologiją... Su savo ribų neturinčia vaizduote, žiniomis, sugebėjimais bei ištekliais laisvai prisidėtų prie to, kad pasaulis taptų geresne vieta gyvenimui. Galima sakyt, davė startą tokiems užmojams susigalvojęs sugauti tą išgamą Lisbeth (vadovautis vien keršto troškimu yra paprasčiausiai ne Tonio Stark`o intelektui).
- Ne aš neprašysiu tavęs pagalbos,-galiausiai palietęs aktualiausią temą, pakyla nuo sėdimojo baldo, pulsuodamas tokia arogancija, kad buvo galima puikiai užuosti jos kvapą. Merginos „telepatiškos“ savybės stulbino, tačiau panagrinėjus spaudoje nuvilnijusius pranešimus apie Tonio ir Evelyn pagrobimo istoriją, nebuvo taip ir sunku sudėlioti visus taškus ant i ir dar žmogui iš nusikalstamo pasaulio,-Tai bus sandėris. Paslauga už paslaugą,-su lengvute šypsena lūpose, tiriamai dirsteli į savo pašnekovės veidą, artėdamas prie lentynos, apkrautos visokiais blizgiais daikčiukais. Visai kaip ir šarką vyrą traukdavo viskas kas tviska. Nelabai laiku, nelabai vietoje nutilo, tačiau net ir tai turėjo motyvą. Jeigu Scott pasijaus suinteresuota, pati pasidomės ką Stark`as pasiūlys jai už bendradarbiavimą. Nukėlęs kažkokią auksu spindinčią skulptūrėlę su senovės graikų karžygiu, sprigteli jai per galvą, įsigudrinęs patikrinti ar: 1. Šioji tuščiavidurė. 2. Šioji pilnai iš aukso. Antrasis variantas netrunka įsitvirtinti. Labai staigiai praradęs susidomėjimą tuo dirbiniu (nemylavo daiktų, nepasižyminčių jokiomis praktinėmis funkcijomis), itin atgrubnagiškai numeta jį atgalios, triukšmingai išvartydamas keletą tenai pūpsojusių niekučių, kurie yra tiek pat neabejotinai brangūs, kiek ir vogti. Būtų galima pagalvoti, jog materialiai nuo Ashlynn nukentėjęs Tonis jaučia kokią nors nuoskaudą dėl to, tačiau neee, kurgi. Visi merginos paplėšikavimai nebuvo tokie jau ir wowowowowowow atsižvelgiant į faktą, idant pirmą kartą Stark`as buvo visiškas nusitašęs (o tokio būvio žmogų apšvarint lengviau, nei įrodyt protiškai atsilikusiajam, jog tai Saulė sukasi apie Žemę), o antrąjį pats leido merginai išvaryt „Teslą“ iš jojo garažo, tad Scott vietoje nė velnio tokiais pasiekimais nesididžiuotų. Prišlepsėjęs prie pašnekovės taip arti, kad puikiai užuodė josios kvepalų aromatą, Chanel numerį penktą, kurio nesupainiotų su jokiu kitu, prisėda ant stalo, kad jiedu riogsotų vienas prieš kitą bei ne taip jau ir nutolę. Palinkęs prie būsto savininkės dar arčiau, užmeta delną šiai ant rankos, švelniai apimdamas ją karštutėliausiais pirštais.
- Sakoma, kad vienas geras darbas nusveria du blogus,-kadangi dėdė buvo ne tik iškalbingas, bet ir išmintingas, net neketino dėstyti minčių konkrečiai bei tiesmukai,-Ir štai turi galimybę prisidėti prie šio to ganėtinai kilnaus. Netikiu, jog tau nerūpi,-išsireiškia ir taip neabejodamas, jog šimtaprocentinės apatijos dovana nėra apdovanotas nė vienas homo sapiensas, vaikystėje nepatyręs galvos traumos,-Jeigu žiūrėdamas į tave matyčiau žmogų su beviltiška dvasine tuštuma dabar su tavimi nekalbėčiau,-ganėtinai skvarbus Tonio žvilgsnis, regis visą metą žvelgęs merginai tiesiai į sielą, pakeičia trajektoriją. Ant kažko sėdėjo ir tas kažkas badė subinę. Užkišęs už josios pirštus, ištraukia rašiklį, kurio net neidentifikavęs, pameta šalin, ranka pastverdamas dėžę ką tik užmatytų šokoladinių triufelių, su ketinimu drąsiai vaišintis.

Galėjo tikėtis kuo įvairiausių svečio reakcijų į netikėtą jųdviejų susitikimą, tačiau niekaip nebūtų numačiusi, kad galimo jo elgesio diapazonas nusidriekęs taip toli. Juoko antplūdis priverčia antakius kilstelėti taip, jog aiškiai susiformuotų klausiama veido išraiška. Kuo kantriausiai išlaukusi, kol Stark`as nustos žvingauti, sunkiai atsidūsta šiam uždavus retorinį klausimą. Tikriausiai jo jau spėta susiprasti, kad mergina sako daugiau melo nei tiesios ir dabar išvydęs ją pačioje netikėčiausioje situacijoje nenusistebėtų.
-Negi taip aiškiai matosi, kad man tavęs baisiai trūko?- neva sugluminta kandžios replikos pasiteirauja nekaltu balseliu su vos jaučiama žaismingumo gaidele bei sarkazmo prieskoniais. Po trumputės pauzės veidas iš apsimestinai sutrikusio neįtikėtinai greitai įgauna tokią abejingumo kupiną išraišką, jog galima pagalvoti, kad visai šalia stovintis žmogus jos absoliučiai nedomina.
Oponentui klestelėjus ant to paties baldo, ant kurio vos prieš akimirką pati prisėdo, meta trumpą žvilgsnį šiam į veidą, tačiau suvokusi, jog abiems aktualiausia pokalbio dalis ką tik tapo laikinai nustumta į antrą planą, su tramdomu nusivylimo atodūsiu krypteli galvą į šoną. Patys pirmi vyro žodžiai leidžia suprasti - atvirkščiai nei ji pati, jis neiškęs neįterpęs įžangos. Nesinorėjo klausytis tuščių paistalų, bet ką jau dabar padarysi, teks iškęsti. Palinkdama į priekį, ištiesia leteną ir nusičiumpa tą pačią konjako taurę, kurios turinio taip ir nespėjo paragauti dėl nelaukto svečio įsiveržimo. Nugara atsišliejusi į sofos atlošą, prineša viliojančiai atrodančio gėrimo pripildytą stiklo gaminį arčiau lūpų, deja, eilinį kartą netenka pasimėgauti alkoholiu, mat po abstraktaus kreipinio sekę žodžiai tarsi paralyžiuoja visą kūną. Aiškiau pasakyti nė nereikia – „Prekiautojas mirtimi“ kažkaip išsiaiškino, kuo ji užsiima. Geriau pagalvojus, nebūtina turėti Alberto Einšteino intelekto ar paranormalių gebėjimų, kad, žinant tokią informaciją kaip kad, pavyzdžiui, dažnai naudojamas josios pseudonimas („Claire Cox“), pavyktų atkapstyti apie merginą šiokių tokių žinių. Geriau pasiknisęs bet kuris programišius galėtų iš interneto platybių išsižvejoti visą glėbį padrikų faktų apie ją. Juk ji negali būti visiškai užsislaptinusi, antraip niekas į ją nesikreiptų su pavedimais atlikti kokį nors nešvarų darbą. Ir vis dėl to, tokia naujiena pritrenkia. Kvailai tada pasielgė, kad jiems pirmą kartą susitikus pasakė vieną iš dviejų dažniausiai naudojamų savo pačios susikurtų vardų, tačiau juk šventai tikėjo, kad su tiek promilių kraujyje, kiek jų apturėjo vakare, iš ryto jis ne tik kad jos vardo neprisimins, bet dar ir visų praeitos dienos įvykių. Velniškai lėtai iš nuostabos vos ne kvadratinėmis tapusias akis nutaikiusi į Toniui priklausančias, kurį laiką visiškai nejuda, nemirksi, atrodytų, jog net ir nekvėpuoja. Kompanionas dar kažką tauškė, tačiau visi aplinkiniai garsai jai virsta tarsi neaiškiu dūzgimu. Galop dalinai atsipeikėjusi iš savotiškos transą primenančios būsenos, nepriekaištingai baltus dantis nejučia suleidžia sau į apatinį burnos kraštelį, tuo pat metu vizualinei informacijai atpažinti skirtus „aparatus“ nudelbdama žemyn. Keista – pati pirmoji po ką tik išgirstos frazės į kūną įsiskverbusi emocija esti ne baimė ar pyktis, o kaltė bei gėda. Pati nejautė jokio pasididžiavimo dėl to, ką daro, o iš asmeninės patirties žinojo, jog tokių personų kaip ji atžvilgiu dauguma žmonių, ypač nesusijusių su nusikalstamu pasauliu, jaučia vien panieką, pasibjaurėjimą, galbūt dar siaubą. Nežinia sąmoningai ar nesąmoningai, Stark`as su snaiperišku taiklumu sugebėjo užkliudyti turbūt pačią jautriausią vietą Scott dūšelėje.
Sunku būtų nuspėti, kiek dar būtų taip skendėjusi savo apmąstymuose, visiškai atsiribojusi nuo aplinkos, jei ne čia pat pasigirdęs dužimo garsas ir lygiai tą pačią sekundę delne pajaustas nemalonus dilgčiojantis skausmas. Paaiškinimą kas įvyko randa iš karto – pasirodo, pernelyg stipriai suspaudė plono stiklo gaminį, apie kurio egzistavimą tarp savo pirštų buvo visiškai pamiršusi, ir, aišku, šį sutraiškė. Negana to, šukėmis nestipriai įsidrėskė odą, o ant negilios pailgos žaizdelės patekęs spiritinis alkoholinis gėrimas suteikė dvigubai daugiau nepatogumo. Nepaisant sau pačiai bei kilimui padarytos žalos (taurės liekanos ir išsiliejusio konjako dėmė jo tikrai nepapuošia), šis menkas nesusipratimas tampa visai teigiamu dalyku – smegenų dalis, atsakinga už garsinės informacijos apdorojimą, tarsi atsiblokuoja ir Ashlynn akimirksniu pasiekia vyro balsas. Nugirsta tik dalį sakinio, tą apie paslaugas, bei netrunka susiprasti, jog „Da Vinci of our Time“ ketina jai pasiūlyti kažką mainais už talkinimą gaudant Lisbeth Rapace. Vadinasi, nieko svarbaus pro ausis dar nepraleido – užmokestis visuomet ją domino menkiausiai. Daugiau pinigų jai jau nereikėjo, vis tiek nebūtų kur juos kišti, o ir kitokio širdutę iš laimės suspurdėti galinčio priversti atlygio negalėjo įsivaizduoti. Na, gal nebent pagalba randant nenusikalstamą, tačiau už josios dabartinę veiklą ne nuobodesnį užsiėmimą. Šiaip ne taip prisivertusi įveikti besirandantį norą ir toliau nesikrutinant tuščiu žvilgsniu vėpsoti į vieną tašką, užmeta akį į Anthony, kuris atrodo užsiėmęs vienos iš prie sienos sustatytų lentynų apžiūrinėjimu ir niokojimu, kaip paaiškėja po nediduko laiko tarpo, kai nerūpestingai numetęs čiupintą sunkią gryno aukso statulėlę atgal, išvarto bei sudaužo niekniekių už tokį kiekį šlamančių, kad galima drąsiai teigti, jog ką tik atsilygino ne vien už nupistą laikrodį, bet ir ketvirtadalį „Tesla Roadster“ netektį galinčios padengti sumos pavertė duženomis. Tačiau, negebėdama prisirišti prie materialių dalykų, Ly net nežvilgteli į keletą sutrupintų nežmoniškai vertingų porcelianinių statulėlių. Vyriškiui partrepsėjus atgal bei padėjus sėdimąją ant tam akivaizdžiai nepritaikyto stalo, neramiai įsistebeilija į netikėtai visai čia pat atsidūrusią porelę tamsių akių. Šį kartą puikiai išgirsta ir galbūt netgi visam gyvenimui įsimena pašnekovo sakomus žodžius. Pats paskutinis sakinys taip stipriai sugriebia ir pakrato iki tol komoje gulėjusią Lynn sąžinę, jog lig pat šios minutės tarsi visai sustingęs dabar vidinis motoriukas, varinėjantis kraują po kraujagysles, pradeda pašėlusiai daužytis, akimirksniu atgaivindamas Ash kūną. Ne daugiau kaip prieš dvi minutes kaustęs stingulys nelauktai transformuojasi į troškimą tuoj pat atlikti kokį nors veiksmą. Rodėsi, jeigu taip ramiai pasėdės dar bent penketą sekundžių, tikrai sprogs. Netikėtai pašokusi ant kojų ir taip išvadavusi ranką iš „Mūsų laikų Da Vinčio“ pirštų, spėriai nuzuja prie baro. Ne tik kad seilių liaukoms kažkodėl atsisakius dirbti savo darbą burna buvo sausa kaip Atakamos dykuma, bet dar ir kalbos padargai surakinti. It per miglą suvokė, jog šiuo metu savo veiksmais gali priminti ne visai patvarios psichikos žmogutį – veido išraiškų kaita, keistas žvilgsnis, negalėjimas rasti sau vietos, nenuspėjamas elgesys, tylėjimas ilgiau nei leistina normaliame pokalbyje – visi šie šiandieninio jos elgesio aspektai svečiui tikrai nepasirodė normalūs. Bet dabar jai mažiausiai rūpėjo kokį įspūdį gali sudaryti. Galvoje lyg uodai dūzgė šimtai minčių, o dar laukė rimtas pokalbis. Tik labai... labai... LABAI retais atvejais šitaip prarasdavo savitvardą ir dabar pageidavo kuo greičiau ją atgauti. Iš minėtojo baro ištempusi škotiško viskio butelį, į dvi storo stiklo stiklines iš jo pripila „gyvybės vandens“. Nerado savyje jėgų ištarti net vieną trumputį klausimą kad pasiteirautų, ar kompanionas pageidauja ko nors išgerti ir, jei atsakymas teigiamas, tai ko būtent. Turės tikti viskis. Tarsi visai užmiršusi, jog gėrimo jau įpylė į mažesnę talpą, priglaudžia butelio kaklelį prie lūpų bei „susipila“ į gerklę kelis gurkšnius. Ne, dabar nesiekė paskandinti užpuolusių emocijų brangiame bei stipriame gėrale. Tenorėjo truputį atsipalaiduoti. Tik truputį. Greitai pajunta, jog jau įstengs palaikyti pokalbį, todėl butelaitį pastato atgalios, nors pažvelgti į Tonį ar juo labiau vėl grįžti į sėdimą padėtį nesiskubina.
-Ashlynn. Ashlynn Scott. Toks mano tikrasis vardas,- prabyla po bala žin kiek laiko trukusios tylumos iš savo pusės, visų pirma nutarusi bent vieną iš gausios krūvelės Stark`ui kažkada susakytų melagingų teiginių apie save pakeisti. Elementariausios etiketo taisyklės liepė bent jau atsisukti į asmenį, su kuriuo kalbama, tad prispiria save būtent tai ir padaryti. Paėmusi abu iš stiklo lietus gaminius, sklidinus švelnaus medaus atspalvio gėrimo, numina prie „Merchant of Death“ , vieną stiklinę padėdama šalimais jo; o kitą rankoje spausdama taip, kad net pirštai tampa balti, įsitaiso lygiai toje pačioje vietoje, iš kurios tik ką buvo stryktelėjusi lyg nudiegta.- Papasakok, kokios būtent paslaugos nori,- eilinį kartą pamėgina iš karto eiti prie pačios dialogo esmės. Tyčia vengdama galimo akių kontakto ir veriančio vyro žvilgsnio, saviškį sukoncentruoja į ant kilimo vis dar besimėtančias šukes ir jau į šviesų audinį spėjusio visiškai susigerti „Hennessy“ gaminio dėmę. Panašiose situacijose, kai įvairūs žmogėnai ateina siūlydami kažkokį užmokestį ir reikalaudami ką nors „nukepti“, apgauti arba pavogti, visuomet jausdavo savo pranašumą, nes manė turinti teisę pateikti neigiamą atsakymą jei darbas pasirodys jos nevertas ar užsakovas labai nepatiks. Šiuo atveju dar nė neišgirdusi ko tiksliai iš jos tikimasi jau tvirtai žinojo, jog neatsisakys. Net jei prisidėjusi prie Wasp pasiuntimo į dausas arba įkišimo mažutėn grotuoton patalpon geriausiai saugomame valstybės kalėjime užsitrauktų visų Niujorko kriminalinio pasaulio atstovų nemalonę.

Žinoma, sodraus atspalvio ir tikrai ne karštu šokoladu, stipria šalta arbata ar šiaip ten kokiu panašios konsistencijos gėrimu prisotinta stiklinė nepraslydo pro Tonio akis, visai kaip ir eilutė kitų „aplinkos“ elementų, tačiau nuo tiesmuko pasiprašymo duot pagert vyrui to paties ar elementarios savitarnos, Stark`ą atgrasė mintis, jog sėdi prie vairo, o profiliu strėlę primenančia Pagani Zonda tikrai nenorėtų įsimūryti į kokį nors pavienį taikinį. Labai mėgsta svaigius makalūzus, ypač tokius kaip viskis, tekila arba... vodka su „Redbull“, tačiau šiuo atveju meilė naujam savo automobiliui buvo stipresnė už troškimą suvilgyti gerklę etanoliu. Didžiausią dalį aukštuomenės atstovų kiekvieną dieną lydi prievolė degustuoti svaigalus ir nors Tonis iš esmės neatitinka kai kurių aristokratijos luomo taisyklių (kaip antrai demonstratyvus niekinimas viduriniojo ar žemesniojo sluoksnio atstovų), minėtajai buvo atsidavęs tiek pat, kiek ir bitutė savo primityviam instinktui siurbti nektarą bei dulkinti augalus.
Kreipęsis į Scott netikėtu, ganėtinai šmaikščiu „moteryt“, veikiausiai leido pašnekovei susidaryti išankstinį įspūdį, kol kas nepriklausomą nuo tolimesnės jojo suokos, jog vyras neketina kreiptis į ją tuo fiktyviu vardu, nepaisant to, idant galvoje šmėkščiojantis Ashlynn Scott buvo ne taip jau seniai įleidęs į smegeninę šaknis, dėl to ir ne iki galo prigijęs. Drąsiai galėtų pasakyti, kad merginos nupasakota, neabejotinai pramanyta profesija bei tuo amatu užsiimančios dailiosios lyties atstovės asmens pavadinimas „Claire Cox“, pašnekovei tinkantis kur kas labiau, nei Lynn – trumpinys gražuolės, apturinčios aktyviai veikiančios galvažudės specialybę. Ji, nepaisant šiurpiai apatiškos veido išraiškos, asocijuotinos su žmogumi, kuriam tikrai ne visi namie, iš tolo nepriminė Mirties tarnyba užsiimančios samdinės, bene geriausios visame Niujorke. Kuomet asmuo tampa kokioje nors srityje per daug pasižymėjęs, jįjį surasti, net jeigu ieškoma kibernetinėje erdvėje tampa kelis kart lengviau. Iš tiesų, jeigu ne Tonio žingeidumas, tas nemarus troškimas žinoti su kuo turi reikalą, niekuomet nebūtų net pagalvojęs, idant Claire kaukė iš tiesų maskuoja gyvastį šaltakraujiškos žudikės. Be abejo, magėjo užklausti ar ši pasikėsintų ir į jį patį, jeigu sakykim Justin`as Hammer`is atkeliautų pas merginą su pretekstu pasinaudoti josios paslaugomis ir už pasakiškus pinigus nurodytų sekančią Ly Scott auką – Anthony Edward`ą Stark`ą, tačiau kažkaip (tiksliau pasvėręs mintelę suvokė, jog šioji krypsta į netaktiškumo pusę) susilaiko. Kraują stingdantis svaičiojimas nuvilnija kūnu sukeldamas seisminę šaltų šiurpuliukų bangą, tad vyrui belieka tik šleikščiai, nelyginant spoksotų į itin spalvingą, išraiškingą vėmalų balą nusipurtyti. Per keturiasdešimt šešerius savo didingos egzistencijos metus išsiaiškino, jog net ir žmogus, kurį pažįsti, kuriuo pasitiki, kuriuo žaviesi, pačiu netikėčiausiu momentu gali išsireikšti taip, kad nūnai suprasi, idant tiek laiko tau pasigėrėjimą kėlė būdo savybės asmens, kuris jomis paprasčiausiai manipuliavo, siekdamas kokio nors išsikelto tikslo. Panašiai išėjo ir su Lynn. Niekaip negalėtų paaiškinti josios nuomonės bei nusistatymo Stark`o linkme. Aplamai judviejų bendravimas buvo paradoksaliai nekryptingas. Per pirmąjį judviejų susitikimą... tiesą sakant, pamena vos šį tą, todėl negalėtų konkrečiai papasakoti, kas vyko, per antrąjį vaidijosi, mušėsi ir... Veneros sužadintus jausmus išreiškė per lyties organus, o dabar... Bala suprasi. Tikriausiai iš šalies atrodė kaip dvasininkas bandantis išganyti prarastą sielą, arba menininkas juodą dažą paletėje skiesdamas baltu atspalviu.
Kur kas labiau nei Scott įžvalga, Tonį stulbino merginos veide puikiai atsispindėjęs itin ryškus jausmas - nuostaba. Pastaroji turi dvi kryptis: teigiamą ir neigiamą, tačiau šį kartą apstulbimą sužadino tikrai ne pozityvūs motyvai. Puikiai matė, kaip Lynn žvilgsnis, fizionomija blogėja sulig kiekviena akimirka. Ir pats pasijunta ne per nuostabybiškiausiai. Visuomet tikėjo, jog draugiškas bendravimas privalo būti grįstas atvirumu, pasitikėjimu, o šios merginos, neįtikėtina, tačiau po to, kai įsibrovė šiai tarp kojų, neatrado savy tiek stiprybės palaikyti su ja tik geidulingumo samprata grįstus santykius. Taip elgtis buvo pratęs tik su kalėmis, kurios dulkinasi su Toniu tik dėl dviejų, na, gal trijų aspektų, skambančių maždaug taip: Stark`as yra milijardierius, Stark`as yra labai patrauklus vyras, Stark`as yra nepaprastai žavingas. Koks paviršutiniškumas... Ne vienas turtingas vyras yra pripažinęs, jog pinigai dovanojo jiems geresnį seksą, tačiau koks tolkas galų gale iš kūniškų malonumų, jeigu pabandžius padiskutuoti su savo partnere kokia nors intelektualesne tema užsinori yla išsibadyti ausų būgnelius. Scott toli gražu nebuvo paviršutiniška. Daugeliu aspektų žiūrėdamas į ją matydavo save patį. Abu ganėtinai vaikišti, trenktai principingi, be to apsimeta bybį krovusiais, nors iš tiesų kai kuriems reiškiniams tiesiog negali būti abejingi. Stark`as toli gražu nesibjaurėjo Lynn. Tačiau ypatingai puoselėdamas savo reputaciją, tiesiog negalėtų bandyti susitikinėti su mergina, kuri privilegijuotų bailių įsakymu atlieka purviną darbą už juos, o į viešumą, kaip žinia galų gale iškyla viskas (nors tiksliau atsiranda nukiautėlių, bandančių bet kokia kaina sužlugdyti kam nors gyvenimą). Nenorėdamas dar labiau suaštrinti situacijos, šiaip ne taip išlaiko neutralią, tačiau tikrai ne šaltą ar apatišką veido išraišką. Tikriausiai mergina, neįtikėtinai, absoliučiai įtikinama pademonstravusi, jog josios jausenų gamoje yra vienas kitas šiltesnis atspalvis, visiškai nenorėtų matyti prieš save žmogaus, kurio priešakinėje galvos dalyje šmėkščioja šiokia tokia nuostaba, kurią būtų galima asocijuoti su tuo, jog pašnekovas laikė savo kompanionę bejausme išgama ir netgi priminti kaip įžeidimą.
Tuo metu, kai gerokai per stipriai Lynn pirštų gniaužiama stiklinė ne tik suskyla, bet ir pažyra į gabalus pradrėkstamas odą, Tonis iš karto praranda apetitą, pasidėdamas triufelių, kurių sušlamšti spėjo vos porelę dėžutę kažkur šalioj. Iš persimainiusios išraiškos priminė žmogų, bandantį nenualpti. Atseit išvydo va kraują, tai oi oi oi, vaje, vaje, vaje. Ne. It įgeltas pašoka ant kojų, skubriai prisiteleportuodamas greta kambario sienų, prie kurių vis glaudėsi visokio dizaino lentynėlės, spintos. Dabar lyg sutartinai, tiek namų šeimininkė, tiek josios nelauktasis svečias zujo aplinkui, tačiau neabejotinai genami skirtingų interesų. Jautė į save įsmeigtas Scott akis, tačiau į merginą atsisuka tik tada, kai platūs Tonio delnai jamoja gniaužti (Eurika!), baltą, plastmasinę vaistinėlę. Netikėjo, jog pašnekovė sugalvos savo TIKRĄJĮ vardą išduoti taip greitai, tad suklausęs garsinę medžiagą, neįstengia pažaboti šypsenos, sužibusios Stark`o lūpose, kaip fejerverkai Naujųjų metų vidurnaktį. Viduje jautėsi taip, lyg visi žarnokai iš laimės į mazgelius pintųsi. Regis judviejų ryšys pamažu nelabąjį džiugins vis rečiau ir rečiau, o Tonis eilinį kartą suvokė, jog dievina progresą.
- Malonu susipažinti, Ashlynn,-bandydamas puikuotis savo tobulais dantukais kiek mažiau, sududena, kratomas itin pozityvių elektros krūvių. Atrodė taip, it jiedu pažindintųsi per nauja. Užkišęs savo kalbos latakus „švindra“, priartėja prie merginos, atlikdamas svarbų ėjimuką - suėmęs Lynn už sveikojo delno saviškiu, pasiveda ją gilyn į svetainę prie jau judviejų aptupėtų sėdimųjų baldų. Privertęs namo šeimininkę atsisėdavot, pats sklesteli ant to paties stalo krašto, vėl, po galais, ant kažko badaus atsisėsdamas. Tačiau šį kartą ne patį maloniausią pojūtį nustelbia siekis kuo greičiau tinkamai sutvarkyti tą bjaurią žaizdą Ash ant delno, pakol neįsigyvavo kokia nors infekcija. – Vertinu tavo asmenybės bruožą kuo skubiau išsiaiškinti ko iš tavęs norima ir panašiai, ir bla bla bla, ir taip toliau, tačiau nemanau, kad mes kur nors skubame. Ar skubame?-nutraukia akių kontaktą, pabaigoje įgavusį klausiamą braižą, „spangutes“ suleisdamas į pašnekovės pirštus, negailestingai spaudžiančius dar vieną stiklinę. Priekaištingumas ir nepasitenkinimas netrunka pakeisti itin vaiskios, mažne teigiamai veikiančios vyro išraiškos, tad negamindamas laiko konservų, ištraukia iš josios rankelos stiklą su, sprendžiant iš struktūros, viskiu, padėdamas peršviečiamą gėrimų „talpyklą“ kažkur šonan. Išskleidęs sužeistąjį Scott delną, įdėmiai nužiūroja žaizdą, čia pat ir parodydamas, jog kraujo absoliučiai nebijo. Įsakęs žvilgsniu merginai delną palikti taip, kaip yra, ta prasme, nejudint jo ir pasistengti kurį metą juo nieko nečiupint, prasidaro vaistinėlę, smiliumi paknisdamas asortimentą. Išsiaiškinęs, jog čia yra visko ko reikia, pirmuoju numeriu pradaro spirito buteliuką, tada papila jo ant nugnybto vatos gabalo. Apsitrynęs pirštus, kitais žodžiais tariant, apsidezinfekavęs, nučiumpa „grafiną“ su vandenilio peroksidu ir kai šį prasandarina iškart pašlaksto medikamento tiesiai ant žaizdos. Pilti spirito ant sužeidimų negalima, nes minėtoji medžiaga skystina kraują; kraujingas „popas“ reikia doroti taip, kad šios kuo greičiau užkrešėtų. O vandenilio peroksidas veikia švelniai leisdamas pasigėrėti, kaip balta putelė į paviršių iškelia „mikropointinius“ nešvarumus bei mikrobus. Būtent dabar, kuomet leidžia delnui „išsiburbuliuoti“, sugalvoja prabilti tiek jam, tiek Scott aktualia tema.
- Iškart po to, kai „Vapsvytė“,-pastarasis daiktavardis nuskamba taip niekinamai... Įdomu kodėl...-su savo bičiuliais mane nugvelbė, atleidau visą savo asmens sargybinių štabą,-ogi ne, ir šį kartą neapsiėjo be situaciją nušviečiančios įžangos. Įvadai gerai. Įvadai gerai labiausiai dėl to, kad sumažina potencialų visokių „kodėl?“, „kas nutiko?“ ir t.t. skaičių,-Sumauti mulkiai,-sušnypščia nelyginant gazuoto limonado butelis, besukant jojo kamštelį,-Ryškiai mėgavosi nemokamu alkoholiu Steino gimtadieny, kol mane supančiotą ir pakabintą pelėsiai dvokiančioje skylėje prievartavo ta boba su savo parankiniais,-nejučiomis Tonio kakta susiraukšlėja it sintetinė servetėlė po skalbimo. Bandydamas nuryti sukilusią tulžį, ausų krapštuką, kuris vaistinėlėje dula tikrai ne tam, kad juo būtų galima sierą nugramdyt, padažo į jodo substanciją. Vata kukliai aptrauktu plastmasiniu pagaliuku, nusispalvojusiu metaliniu, ryžai rudu atspalviu, tuojau pat pavedžioja apie tvarkomą žaizdą,-Noriu, kad dirbtum pas mane,-labai trumpam pakelia akis į merginos veidą, leisdamas jai suprasti, jog priklausančiajame Stark`ui trepena kategoriškas „no shit“. Štai. Pagaliau išvebleno kulminacinį savo oracijos fragmentą ir dar pateikęs jį taip, jog pradėtų dingotis, idant vyras Lynn naujas perspektyvas siūlo visai ne už bendradarbiavimą. Panašiai ir buvo. Sugalvojęs būtent tokią pasiūlą merginai, įžvelgė vien tik teigiamą balansą. Kruopščiai, nepaprastai rūpestingai išpaišęs kreivą ornamentą jodu, galiausiai pastveria binto, dar suspėjęs prieiti išvados, jog pleistras, tokioje vietoje kaip delno oda, kuri turi bruožą „vandenyti“ nesilaikys ilgiau nei tris – penkias valandas. Prieš ėmęsis raišioti sužeidimo, vyras pasvarsto ar nevertėtų prispausti prie žaizdos, tarkim vandenilio peroksidu suvilgyto vatos tamponėlio, tačiau nusprendžia, jog to visiškai nereikia. Kai iškedentas ir sukarštas medvilnės pluoštelis išdžius ir prilips prie kraujo krešulių, tai bus visai nefaina. Atsivyniojęs „šliosą“ tvarsčio, jamoja jį skrupulingai raišioti apie Scott delną. Ir raišioja, raišioja, raišioja... Raišioja pakol prieina momentą, su antrašte „basta“. Tuomet sudėliojęs visą „rinkliavą“ atgalios į dėžutę, pakyla iš savo „sosto“, galų gale atsiliepęs į stiklinės, kurią mergina prieš kurį metą pripildė Toniui šauksmą, įsileisti keletą promilyčių į savo kraujotaką. Eidamas pro Ashlynn, greta tos sofos dalies, į kurią paprastai atremiama nugara, jei žmogysta sėdi padoriai, o ne kaip nors skietalojasi, delną užmeta Scott ant peties. Tada palinkęs artyn, lūpomis paliečia josios kaklą, o besitraukdamas, suspėja ir sušnarėti:
- Iki vestuvių užgis...-ala paguodęs merginą smagiai sukikena, nurisnodamas link baro, sergėjusio Stark`ui deklaruotą porciją. Apėmęs stiklą pirštais, iš karto ir sriūbtelėja, netrukdamas įsitikinti porele reiškinukų: išgerti Anthony organizmui tikrai buvo ne prošal bei viskis esti tokiu neprastu, kad tikriausiai netolimoje ateityje pasiprašys Ly jojo stiklinę pripildyti per nauja. Ir koks skirtumas, jog prieš kurį metą pagalvojęs apie pasimėgavimą svaigiu angliavandenių dariniu draudžiamai sulodavo sau „jokiais būdais!”.

Visiškai nenutuokė ir net nesistengė spėlioti, kaip vyras elgsis, ką darys ar ką sakys jai suvirpinus balso stygas pareiškiant, jog tikrasis josios vardas anaiptol nėra Claire. Po keleto jo neįtikėtinai taikliai mestelėtų sakinukų, sukėlusių totalią betvarkę tiek merginos mintyse, tiek ir vidiniame emocijų pasaulyje, staiga užsinorėjo prisiminti viską, ką per pirmąjį jųdviejų pokalbį buvo „priskiedusi“ apie save, ir dabar pat visą tą apgaulingą informaciją persakyti iš naujo, tik šį kartą be lašelio melo. Ir vis dėl to šios savo užgaidos neįgyvendina dėl keleto priežasčių: pirmoji – taręs jog puikiai žino, kuo Scott užsiima, Stark`as kartu ir leido suprasti, kad ja kaip reikiant pasidomėjo, tad nežinia kiek apie ją jau iškniso, gal netgi tas pats Ashlynn Scott vardas jam esti ne pirmą kartą girdimas; o antroji – nelauktai ramus, netgi šiltas ir be menkiausios pasipiktinimo užuominos suskambęs žemas kompaniono balsas, jam trumpai replikuojant josios prisipažinimą. Galima pamanyti, jogei toks nepagiežingas jojo atsakas į Ly žodžius turėjo padrąsinti kalbėti toliau, bet va priešingai; tikriausiai slapčia tikėjosi būti išplūsta įvairiausiais ne itin maloniais žodžiais. Tai galėtų padėti pasijausti ne taip šūdinai. Kuo švelnesniu tonu pašnekovas porina apie jos nuodėmes, tuo prasčiau ji pati pasijunta. „Prekiautojui mirtimi“ priartėjus, akimis nepatikliai sulaksto nuo jo veido, prie rankos, kuria buvo suimta jai priklausanti, o tada vėl atgalios. Pritrenkiantis Ash pastabumas, neleidžiantis nė menkiausiai pavienei detalei prasprūsti pro akis neišanalizuotai, tikriausiai išgaravo kartu su abejingumo ir „krūtumo“ kauke, mat tik paklusniai nubindzinusi įkandin vyriškio ir leidusi jam nutupdyti ją ant sofos „spangėmis“ užfiksuoja jo priekinėje galūnėje laikomą baltą dėžutę su drūtu raudonu kryžiumi bei susivokia, kokiu tikslu ši medicinos medžiagų ir vaistų „kolekcija“ yra nusičiupta. Per daug nesijaudindama net dėl šautinių žaizdų, kurių keletą praeityje teko apturėti, į tokį nereikšmingą įbrėžimą, koks šiuo metu „puošė“ jos delną nė dėmesio nebūtų kreipusi, ypač dabartinėje situacijoje, kai kur kas daugiau nepatogumų kėlė pasiutusiai iš vidaus graužianti sąžinė, o ne menkutis fizinis skausmelis, kurį net pamiršti buvo suspėjusi. Ausų būgnelius pasiekus dar vienam žodžių srautui, nežymiai kilsteli lūpų kampučius į viršų, išspausdama blankų šypsnį dėl eilinį kartą nesuveikusio mėginimo susižinoti, ko gi tiksliai iš jos norima – išgauti kokių nors žinių apie Lisbeth ar ir kažkokių tai konkrečių veiksmų padedant tą moterą sugaudyti.
-Neskubame,- atsakymas nuskamba tarsi niaurus atodūsis, išduodamas kaip susinepatoginusi Scott jaučiasi. To įgeidžio kuo skubiau iškvosti svečią kokiu tikslu jis čia apsireiškė priežastis labai paprasta – po vidinę paniką sukėlusių oponento balsu išreikštų minčių užsinorėjo kuo greičiau pasilikti viena. Anaiptol ne todėl, kad pajuto kokį nors priešiškumą „Mūsų laikų Da Vinčiui“, tikrai ne. Netgi atvirkščiai, pamažu suvokė kaip šį asmenį gerbia. Jį išlydėti pro duris panoro tik dėl to, kad jautėsi dvigubai nejaukiau kai taip suskydusią ją matė dar kažkas. Seniausiai priprato būti visų laikoma stipria, nepalaužiama, nesuklumpančia, neklystančia, žodžiu – tobula, tad kai galutinai suvokė, jog tokia nėra, šito „nušvitimo“ liudininkų buvimo nepageidavo. Pirmąją pagalbą suteikti nutarusiam vyrui atėmus stiklą su viskiu, meta žvilgsnį į gilesnę nei iš pradžių pasirodė žaizdelę, sveikosios letenėlės pirštais nervingai įsitverdama į šviesių savo garbanų sruogą. Tiesiog neįstengė ramiai nusėdėti vietoje, norėjosi prasmegti skradžiai į žemę. Kurį laiką pešiojusi bei apie pirštą sukusi savo „karčius“, palieka juos ramybėje Anthony prašnekus vėl. Nugirdusi paniekinamą slapyvardžio „Wasp“ variantą visų pirma pamano, jog pagaliau dialogas krypsta ten, kur ji jau seniai nori, kad kryptų. O pasirodo kad nė velnio. Jis sukasi netgi DAR įdomesne linkme. Didelėmis valios pastangomis „išprievartavusi“ save liautis spoksojus į baltai užputojusį kruviną delną, įsižiūri į pašnekovo akis, laukdama suintrigavusio įvado pratęsimo. Kai jį pagaliau išgirsta, nuostaba vėl užgriūna merginą visu smarkumu. Kolei kas nesisekė perprasti žadą atėmusio pasiūlymo iki galo, kadangi truputėlį rūpestingų, globėjiškų prisilietimų apramintoje sąmonėje visos mintys vėl susivelia į klampią, neaiškią košę. Negi žmogus, žinantis kokiu amatu ši moteris užsiima pragyvenimui, kiek melagysčių galima aptikti josios žodžiuose, kaip šaltakraujiškai ji prireikus galėtų atimti gyvybę homo sapiens`ui, tikrai savo noru, būdamas visiškai šviesaus ir blaivaus proto siūlytų jai darbą, kuris visiškai perleidžia į rankas to žmogaus saugumą? Pajunta būtinybę užduoti esminį klausimą – kodėl? Kodėl jis taip stengiasi išgelbėti nusidėjusią jos dūšelę, kuri tikrai nekeliaus į dangų ir neturės galimybės su aureole virš galvos bei arfa rankoje plasnoti po rojaus sodus? Bet smalsumo patenkinti neišeina tiek dėl žinojimo, kaip absurdiškai dramatiškai nuskambėtų tokia užklausa, tiek ir dėl jau ne pirmą kartą per pastarąsias dešimtį minučių prarastos kalbos dovanos. Kurį metą veide šmėžuoja klausiama išraiška, nors šios vietą netrukus vėl užima grynas suglumimas. Va dabar jau nuostaba neišnyksta taip greitai. Likusios „operacijos“ nė nebejaučia, lėtai tačiau tvarkingai dėliodama krūvon bet kaip sumestas mintis atgal į lentynėles. Netrukus galva tarsi praskaidrėja intensyviai dirbusiai protavimo „sistemai“ visus „failus“ preciziškai sugrupavus. Gerokai flegmatiškiau nei kad buvo pratusi suvirškino išgirstą garsinę informaciją. Įvertinus šiandieninio jos mąstymo spartą niekaip nepasakytum, jog ši būtybė savinasi nuostabią reakciją, kurios dėka ekstremaliose situacijose geba per sekundę identifikuoti netikėtai išdygusį taikinį bei taikliai šio pusėn paleisti mirtiną kulką. Taigi. Sutikus su šituo pasiūlymu ji nebeprivalės atlikinėti darbo, kuris per palyginti ilgai trukusią karjerą spėjo ne tik kad įgristi, bet ir imti be gailesčio sunkti energiją. Iš pat pradžių, o taip, buvo įdomu, nelegali veikla jaudino, jautėsi apžavėta savo pačios gebėjimo apvynioti aplink pirštą bet ką, staigaus kilimo karjeros laipteliais bei nesitikėto ir baisiai malonaus pripažinimo „kolegų“ tarpe. Dabar tai tapo nykia rutina. Negana to, ėmė gauti tokius „užsakymus“, kuriuos įvykdyti tiesiog griežtai draudė dar nenunykusi moralė. Tarkim, nužudyti nė dešimties metų neturintį vaiką, pamačiusį tai, ko matyti jis neturėjo. Kokiu bailiu reikia būti, kad norėtum atsikratyti mažamečio? Panašaus tipo apverktinai amoralių darbelių rasdavosi vis daugiau, todėl „gelbėjimosi ratas“ jai mestas pačiu laiku.
Apie „Merchant of Death“ egzistavimą toje pačioje patalpoje kaip ir ji prisimena tik pajutusi jaukiai šiltą jojo delną, nusodintą sau ant peties. Toks nekaltutis ėjimas, po kurio seka ir trumpai trukęs jautraus odos plotelio palytėjimas lūpomis, maloniai nusmelkia kūną bei tarsi ranka nuima įtampą, varžiusią Ly nuo tos akimirkos, kai suvokė, jog Stark`as žino apie ją daugiau nešvarių dalykų, nei kad jai norėtųsi. Neigiamų emocijų vietą žaibiškai užima teigiamosios ir Lynnash vėl strykteli iš vietos, tik dabar jau ne tam, kad be aiškaus tikslo zuitų aplinkui. Visa vos ne virpėdama iš džiaugsmo, „nuskrenda“ prie vyro, akimoju įgyvendindama keletą veiksmų – apsivydama jojo kaklą rankomis, prisišliedama prie jo visu kūnu ir... lūpomis drąsiai okupuodama jam priklausančias. Tiesa, pastarasis veiksmas galėjo nustebinti ne tik partnerį, bet ir ją pačią, kadangi tai turėjo būti tik lengvas pakštelėjimas, išreiškiantis dėkingumą. Et, per daug įsijautė. Laiku pajutusi, jog jau tuoj tuoj gali į darbą paleisti ne tik abu burnos kraštus, bet ir liežuvį, atsitraukia, kaktą atremdama sėbrui į petį bei nejučia į plaučius įsileisdama jo naudojamų pačių brangiausių pasaulyje „Clive Christian“ kvepalų aromato. Užsimano tiek visko padaryti – dar stipriau „patraiškyti“ vyro kaulus apkabinimais, jį visą išbučiuoti, gal net atkartoti suaugusiems skirtą „žaidimą“, kuris per praeitą jų susitikimą vyko iš kart po mažvaikiškų peštynių. Širdis krūtinėje malėsi lyg sugautas paukštis. Nekiltų jokių dvejonių, jog su pasiūla kardinaliai keisti profesiją sutinka.
-Ačiū, Toni,- nors žodžiais beveik jokių jausenų reikšti nemėgo, pirmenybę teikė veiksmams ir be priekaištų įvaldytai kūno kalbai, visgi sukrykštauja neatsispyrusi troškimui visais įmanomais būdais išreikšti kokia dėkinga esti. Nebesinorėjo net kalbėti apie reikalą, atginusį „Da Vinci of our Time“ į tokį užkampį kaip Kvinsas. Poreikio skubėti tiesiog nelieka, kaip ir visos slegiančios nuotaikos. Nepaisant kelių nejaukių akimirkų (kurias visais dviem šimtais procentų atperka dabartinis džiugesys) šitas jų susitikimas be abejo pats mieliausias. Šiuo atveju posakis „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“ pasitvirtina, ir dar kaip! Niekad į galvą nebuvo šovusi tokia mintis, jog kažkam netikėtai sužinojus apie ją tiek faktų, kuriuos nuo tam tikrų visuomenės grupių stengėsi slėpti, pajaus palengvėjimą.

Net ir gyvendamas taip prašmatniai, kad karališkosios šeimos atstovai už mokesčių mokėtojų pinigus negali leisti sau tokio švaistymosi valiuta bei prabangos padargų; net dabar, kai suminis Tonio turto kapitalas yra didesnis už kai kurių pasaulio valstybių reliatyvų kvantiteto biudžetą, ir netgi apturėdamas tokį intelektą, idant galėtų drąsiai gretintis prie tokių šviesaus atminimo istorinių asmenybių kaip Kopernikas, Leonardas da Vinčis ar Tomas Edison‘as, vyras nesijautė taip, jogei turėtų aukštesniųjų instancijų jam suteiktą teisę teisti žmones. Ashlynn didelė, protinga mergaitė. Ko gero niekas, prikišęs „pūškos“ šiai prie pakaušio neliepė riedėti būtent tokiais gyvenimo bėgiais, kokiais josios esybinis lokomotyvas ritasi. Mąstant visiškai objektyviai, kada nors gyvenime ir ją pasieks ilgi, kaulėti, atpildą už blogą boginantys karmos pirštai. Pats spėjo ne per seniausiai įsitikinti, kad sėkmė ištisai nelydi net tokių fortūnos numylėtinių kaip Anthony Stark`as. Vyras visai neseniai pasiūlė merginai jungtis prie jojo gyvenimo, tačiau Scott papuolus į tokios pakraipos bėdą, kuomet šiai grės rimti nemalonumai dėl to, ką yra padariusi, dėl visų tų mirčių, kurias sankcionavo, „Mūsų Laikų Da Vinčis“ vienareikšmiškai nusprendė nepajudinsiąs nė piršto, kad mergina iš atpildo balos išliptų švari bei sausa, juo labiau nuo ankstyvųjų savo egzistencijos metų mamos, te minkšta jai žemelė, buvo mokytas srėbti savo paties prisivirtą košę. Kad ir kokia šlykšti ji bebūtų. Panagrinėjus keletą pastaruoju metu vyro gyvenime nutikusių niuansų, atpildo egzistavimu nepatikėti tiesiog neįmanoma. Juk nuo jo kurtų ginklų Artimuosiuose Rytuose, kovos, karo bei konfliktų liepsnų alinamose zonose tykšta arabų bei kurdų kraujas. Žinoma Jungtinių Valstijų kariai į dorus, moralius, etiškus, įstatymiškai bei žmogiškai neprasižengusius piliečius nepyškina, tačiau bet kokios pakraipos kariniai konfliktai gerokai prasilenkia su humanizmo apibrėžimu, kurį būtų galima lengvų lengviausiai atrasti pačiuose pirmuosiuose pateiktuose bet kokios internetinės paieškų sistemos puslapiuose. Geriau pagalvojus... Taip, jiedu abu verčiasi ganėtinai panašiu amatu, jeigu išvadą bandytumėm suformuluoti apėję aibę aspektų, tačiau šiuo momentu, šioje svetainėje komunikuoti bandė žmonės, krauju sutepti skirtingai – vieno sutepta moralė, kito – rankos. Vien tik itin objektyvus savo einamosios paskirties žemėje suvokimas neleido Toniui, kiekvieną kartą akis įsmeigus į pašnekovę, vietoje tikrai labai dailios jaunos moters regėti brutalaus plėšrūno, veikiausiai pajėgsiančio per keletą sekundžių kokiu nors pavieniu instrumentu (net jei tai būtų sąvaržėlė) ar rankomis atimti svetimam gyvybę. Ne per seniausiai tiek sau, tiek Ly įrodė – ši turinti itin žmogiškų jausmų, kurie buvo slepiami po šaltumo bei intereso stokos šydu. Galėjo drąsiai, net ir žodžiu pripažinti, jog tai vyrą ne tik užkabino, bet ir neleido nė akimirkai pasigailėti dėl sprendimo, įsileisti šią vaiskiaplaukę gražuolę ne tik į asmeninę, tačiau ir profesinę savo būtį, sulaukiant ir neeilinės galimybės panelę Ashlynn Scott pažinti kur kas geriau (nuoširdžiai abejojo ar po šiandienos mergina bandys dar jam kada pudrint smegenis). Buvo pratęs prie tokių epizodų, kuomet išsibirbina su dailiosios lyties atstove žinodamas tik tai, ką gali išsiaiškinti savo įžvalgos jėgomis, tačiau čia nebuvo toks atvejis, kad pamirkęs savo ungurį partnerės akvariume su didžiausiu subingalvišku užsidegimu tiestų laisvos valios, pasirinkimo leteną ir apsisprendimo žirklėmis perkirptų kontaktinės tąsos siūlą. Visai neseniai suprato, kad yra kur kas mažesnis nenaudėlis nei buvo pratęs manyti.
Dar nebuvo pašlovintas individualiomis Ashlynn asmenybės bruožų žiniomis tiek, kad numatytų ar bent jau mėgintų numatyti kompanionės ėjimus. Nors, tiesą pasakius, per daug gilintis net nesistengė. Žalio supratimo neturėjo, kokios pakraipos mintys susispietė merginos galvoje po to, kai per daug nesispėrindamas Tonis išsakė pasiūlymą užimti numatytą bei Scott rezervuotą darbo vietą ir kaip mergina galų gale nutars elgtis, ką nuspręs. Balsu oficialaus pareigų pavadinimo kaip ir neišlemeno, bet iš bendro kalbos konteksto buvo galima nesunkiai išgaudyti kas tai per amatas. Šiuo metu neįkainojamą Tonio Stark`o subinę saugojo tik vienas riteris: labai patikimas, neabejotinai išdrįsiantis krūtine sugerti boso linkme įšautą kulką ar stoti akis į akį kalaviju prieš trigalvį slibiną, o kadangi, tenka pripažinti, nepakeičiamų nėra, natūraliai jaudinosi dėl savo gyvybės, kuri jam yra, be abejo, svarbiausia, brangiausia vertybė šiame pavojingame, iškrypusiame pasaulyje. O Scott, savo reakciją, ištvermę, nuojautą, kovinius įgūdžius ir visą tą panašų gėrį galėtų kuo puikiausiai pritaikyti ala labai svarbaus asmens, be kurio dangus su žeme susimaišytų užnugario sergėjimui. Jau įprato, kad mergina veidu vidines pajautas išreiškia gerokai prasčiau nei Vincent`as van Gogh`as vaizduotėje užgimusius paveikslėlius potėpiais drobėje, tad nebuvo pilnai spėjęs apsvarstyti, kaip pasielgti galėtų ką tik priartėjusi šio archajiško būsto savininkė. O kuomet ji be jokių „lag`ų“ tiesiog įvirsta vyrui į glėbį, šiam demonstratyviai išreikšti nuostabą kalbos padargais sutrukdo tik visai netrukus, pačiu maloniausiu būdu užkimšta burna, paruošta kitokiam užsiėmimui. Neriogsojo išsitempęs it besirąžantis katinas: nusodina letenėles merginai ant klubų, „bučiuko“ eigoje atsakomai suraukia lūpas, tačiau ir nesileido skleisti per daug akivaizdžių signalų į tai, kad merginai propaguojant artumos su Stark`u aktą, šis mintimis iš karto, nepriklausomai nuo moralės veto nukeliauja į fantazijos slėnį, kuriame pačia beprotiškiausia kamasutros poza tvatino glėbyje laikomą merginą, šiai tiesiog kraustantis iš proto nuo malonumo bei šaukiant visus šventųjų vardus. Nieko čia keisto, kad pas diedus pimpalas veikia kaip atskira respublika. Bet kuris asmuo bent kiek pažįstantis panelę Scott nebūtų patikėjęs tuo, ką čia pat išgirdo. Kadangi veido raumenis laikė net ne įtemptus, pertemptus ir vien tik dėl to, idant per anksti neatskleistų savo nešvankių ketinimų, kurie būtų it išspausdinti didelėmis raidėmis popieriaus lape ir pateikti kuo puikiausiai skaityti mokančiam žmogui, Tonio priešakinėje galvos galybe nepasivaidena nė vienas požymis, galėsiantis išduoti nuostabą. Po velniais. Merginos dėka išmoko tiesiog nuostabiai slapstyti emocijas po „poker face“ išraiška ir už tai kada nors jai tikrų tikriausiai padėkos. Bet ne dabar... Juk įsismarkuot baigė ne tik Stark`o vaizduotė, bet ir hormonai bepradedantys stiebti vieną labai įdomų organą. Kitaip organizmas suveikti ir negalėjo labiausiai dėl aprangos, kuria Ashlynn plevėsuojasi aplink apsirentusi. Šilkinės tekstūros chalatėlis, pro kurį galėjo labai aiškiai įžiūrėti tamsaus apatinio trikotažo kontūrus... Ir sustandėję merginos speneliai, į kuriuos vėpsant smegenyse aiškiai jaučiamas kažkurios jųjų dalies lydimasis arba supatrikėjimas, jeigu remtumėmės iš erdvinės perspektyvos. Kartais pamastydavo, jog su Paris Hilton arba Kardashian seserimis (su šitomis visomis tai – dar kartą) permiegotų, bet su nusikaltėle kokia... O dieve, ne! Bet kartais gyvenime nutinka tokių dalykų, kurių prezentacijos ne tik nelaukei, bet ir nesitikėjai. Tikriausiai čia vienas iš tokių atvejų. Bet dar prieštaringesnių, nes netikėtus pokyčius imi vertinti su pasimėgavimo pojūčiu, užliejančiu kūną elektringais nimiorgazmais.
- Ir...-taaaip stipriai prisimerkia su kurpiamu įtampos pojūčiu spigindamas pašnekovei į veidą, kad akys įgauna tiesiog azijietišką įkypumą bei siaurumą,-Viskas?-užklausia su tokia intonacija bei tapačiomis ekspresijomis, tarytum būtų Ly nusivylęs. Labai nusivylęs. Nusivylęs nuoširdžiai. Teatrališkai užsimerkęs, iškėlęs antakius, neapsakomai sublatnėjęs žodžiu, pasukioja į šalis galvą, pavymui liežuviu skleisdamas įkyrų caksėjimo garsą. Tokia povyza puikiai tiko prie vaidinimo kaip atseit neva Stark`as yra nespakainas,-Man regis nesi per daug patenkinta, nes atrodai kažkokia susikausčiusi ir per daug susikuklinus...-tiesiog pagauna cinkelį vaidinti nepatenkintą subingalvį, nes vaidinti jam nepatenkintą subingalvį taip įprasta... Galėtų išleisti visą vadovą su aibe patarimų kaip atrodyti bei pasižymėti rakšties subinėje amplua,-Gal tau padėti įsismarkuoti?-kurį metą vyrui talkino ganėtinai Tonio manierai įprastas balso tembras iš apstingo jųjų repertuaro, tačiau dabar sušnara taip, nelyginant viliojamai kalbintų merginą pasiryžti kokiai pakvaišėliškai avantiūrai, kaip antai... apvogti sekso prekių parduotuvę. Vyro žvilgsnis sugeidulingėjo, žybtelėjo dantukai, praskleisti pro gašlią šypsenėlę, o rankos, tiesiog protu nesuvokiamu greičiu nusileidžia merginai ant užpakaliuko, kurį prieš privatizuodamas sugeba ir nestipriai pliaukštelėti. Tolygiai, į abu pusrutuliukus. Gi sakė, padės jai įsismarkuoti, tačiau to, ką jau padarė buvę per maža. Bent jau taip Toniui pasidingojo pamasčius, jog ne visos yra taip greitai užvedamos kaip patsai Stark`as. Nors niekados savo sugebėjimais nesiskųsdavo. Dar nebuvo taip, kad pagautų savo partnerę, sakykim vaidinančią orgazmą, kurį moterys puikiai sugeba sufalsifikuoti, tačiau pavaizduoti keleto natūralių organizmo reakcijų į malonumą - nu niekaip. Nes tai neįmanoma. Taigi šokęs veidu artyn priklausančiojo merginai, įsisiurbia į jos lūpas su tokiu karštligišku entuziazmu, nelyginant siektų iščiulpti Scott iki tonzilių. Žinoma, kad norėjo dulkintis, tad priešingai nei mergina, labai aiškiai potekstę akcentuoja radikaliomis žymėmis. Užgaudęs tokį momentą, kai liežuviu baigė ištyrinėti paskutinę likusią Ashlynn burnos kertelę bei pirštų galiukais pakankamai išslidinėjo kompanionės šlaunų trasa, ūmiu rankos judesiu dreskia per Ly chalato skverną, nūnai atlapodamas viską, kas po juo slėpėsi. Aistra degino kožną kūno kertelę reikalaute reikalaudama didesnės aukos, o kadangi tokiais staigaus, visaapimančio, tiesiog svilinančio geismo momentais smegenys išskrenda pailsėt į Smegenarus, kiek per stipriai ranka stumtelėja merginą priekin taip, kad ši nugara prisišlietų prie baro korpuso. Sužvanga eilė butelių, net galėjo prisiekti, jog išgirdo dūžtančio stiklo garsą, tačiau nesiblaškydamas, puola prie merginos it lūšis prie antilopės. Glamonėjo visą jos kūną. Stipriai, vis bandydamas nuplėšti skiautę josios gražumynus dangstančio apatinio trikotažo, bet buvo per daug susitelkęs į judviejų desperatišką malimąsi lūpomis, liežuviais, kad susikoncentruotų į dar ką nors papildomai. Visa burnos padargų kuopa buvo įnikusi į mūšį. Lūpos prieš lūpas, liežuvis prieš liežuvį, dantys prieš lūpas... Jautėsi taip grobuoniškai įsiaudrinęs, kad anei kiek nesijaudino, jog lepią, minkštutę bei ploną Ashlynn lūpų odą gali pradrėksti „kandžiulnikais“ iki kraujo. Nūnai atsitraukęs, šnopuodamas taip, it būtų keletą minučių be atvangos laikytas po vandeniu, kone urgzčiodamas, galima sakyt, nusileidžia prie partnerės kaklo prisiminęs, kaip šios kūno dalies glamonės bei prisilietimai veikia Scott. Nesišvelnino. Padrikus, atsitiktinius odos lopinėlius švelniai kandžiojo, ranka zuidamas nepriekaištingomis merginos kūno linijomis vis žemyn ir žemyn, sumaniai palytėdamas jautriausius kūno taškus, kol, galima sakyt pasiekia patį jautriausią – kuomet pirštai užkabina mergužės kelnaičių kraštelį, pūpsantį per sprindį nuo pilvo vidurio duobelės. Žinojo ką nori daryti su tuo tašku ir ką darys. Tvirtai rankomis apėmęs Ly liemenį kilsteli merginą visu jos lengvasvoriu kūnu į viršų, padėdamas šiai užsėsti ant baro stalviršio, kuris buvo tiesiog tobulo ilgio – nei per žemas, nei per aukštas. Seksualiai pražiodęs burną, kurioje tviskantis, vandeningu sluoksniu padengtas liežuvis spurdėjo iš nekantrumo ką nors daryti, akyse dar kartą pademonstravęs tą velnionišką, šiurkščią lytinę aistrą, lėtai pavažinėja smakru per priklausantįjį merginai, inicijuodamas gilų kaip patsai Marianų lovys, dviem pirštais, nes užtenka ir poros, pašauna tiesiogiai linkme taikinio – to, kas egzistuoja po merginos kelnaitėmis. Braudamasis tolyn, jamodamas palengva analizuoti pastarąją terpę, išmeta keistą šypsenėlę, išleisdamas atodūsį, nuslūgusį tiesiai ant Scott veido odos. O tada vėl. Tiesiog įsikerta šiai į lūpas, sinchroniškai, lėtai drigindamas ranką. Tuo tarpu kita, nuplėšia velniop, išdrasko merginos liemenėlę, čia pat letenėle, kuri prieš akimirką buvo beprotiškai užimta, tą patį padarydamas su likusiąja partnerės apatinio trikotažo dalimi. Skubėjimas neturėjo didelės svarbos pirminiams įvykiams, tačiau nebuvo linkęs tuo vadovautis ar tuo labiau tai įvertinti. Geidė kiekvienos merginos kūno dalelės it vergai laisvės per JAV pilietinį karą. Todėl leidžiasi tolimesnei degustacijai. Kadangi Ashlynn lūpų skoniui įsidėmėti peno turėjo sočiai, dabar „susikristalizuoja“ ties josios krūtine, užnešėdamas vietinę glamonių burna. Kaip ir tarpmiestinių maršrutų viešasis transportas vykdamas nuo taško A prie taško B aplanko keletą pavienių stotelių tai panašiai ir Tonis. Nepriverstų savo ego džiaugsmingai šypsotis jei neištyrinėtų geidžiamosios kūno palaipsniui. Kitaip sakant, neparagautų kelių užkandžių prieš pereidamas prie kardinalinio deserto. Po kurio tais, visiškai neprailgusio metelio, peršoka ant Ash pilvo, drėgnu liežuvio galiuku raliuodamas apačion, tuo pačiu ir stumtelėdamas delnu merginos pečių liniją atgalios, kūno kalba tiesiog liepdamas šiai atsilošti. Ir tiesiog mėgautis numatyto šou programa. Neįstengė pereit prie reikalo be pasimaivymų, todėl išlinkęs taip, kad ilgiau pastovėjęs tokioje pozicijoje pelnytai užsitarnautų radikulitą, pamalonina labai svetimo prisilietimams jautrią kūno vietelę – vidinę Scott šlaunų pusę, išvedžiodamas ten ne tik nematomą drėgno apvado giją, bet ir pridėdamas lūpų antspaudų. O dabar... Metas desertui! Iš tiesų jau per pirmąjį judviejų susibėgimą, užsibaigusį pasiseksinimu samprotavo sau, jog būtų visai šaunu pademonstruot savo partnerei, kad malonumo suteikti vyras savo partnerei galintis ne tik stebuklingąja lazdele baksnodamasis į atitinkamą, labai subtilią vietelę. Per savo gyvenimą išmiklino daug dalykų: pimpalą, pirštus (visi kompiuterijos moksliukai turi juos tokius) bei, žinoma liežuvį. Nors visą pastarąjį metą šnypštė visas, purškuliavo nelyginant „zozole“ karamelinių saldainių įdaras-milteliai, susimaišę su seilėmis, dabar buvo švelnus it Persų veislės katinas. Niekas nenorėtų, jog su tau priklausančio kūno itin jautriomis kertėlėmis būtų elgiamasi šiurkščiai. Nors oralinius malonumus dažniau atsiimdavo, nei teikdavo savo seksualinio žaismo bendrininkėms (vyrą netrukdavo atbaidyti keletas reiškinių bei nuogąstavimų), žinojo kaip elgtis ir ką daryti. Gi labai paprasta bei elementaru. Viskas tau prieš pat nosį, patys jautriausi taškai taipogi neglūdi pasikavoję ten kažkur netoli gimdos kaklelio. Tiesą pasakius, dailiosios lyties atstovėms atseikėtuose lyties organuose didžiausiu jautrumu pasižymi išorinės dalys – kuo toliau tuneliu keliauji, tuo jo kraštinės tampa atsparesnės dirginimui. Nieko čia sunkaus be perstojo vinguriuoti liežuviu, kartais juo „patapsėti“ per patį jusliausią darinuką lotyniškai clitoris vadinamą bei imituoti elementarų bučinį. Juk riogsojo dabar pasviręs prie dar vienų lūpų, o lūpas reikia bučiuoti. Buvo dėmesingas bei susitelkęs. Skendėdamas būtent tokioje būsenoje, visuomet išgaudavo optimaliausią rezultatą, kuriam įsigalėti trukdytų, ačiū Dievui Stark`o būdui neaktualus bruožas nemokėt susikoncentruoti į vieną plūkiavą. Oralinis seksas yra sėkmingas tik tada, kai jis teikia malonumą abiems jojo dalyviams, o Anthony kuo skųstis tikrai neturėjo. Visiškai natūralus merginos malonumų nišos kūno kvapas veikė kaip afrodiziakas, be to ir skonio receptoriai liko pamaloninti. Švelnus rūgštumas bei dar švelnesnis sūros potyris priminė užkandžiavimą jūros gerybėmis.

Įmantriomis intonacijomis „pagardintas“ vyro balsas, prityrusiai merginos ausiai sufleruojantis apie partnerio siekį pademonstruoti savo aktorinius gebėjimus suvaidinant nedidukę scenelę, išbudina smalsumą bei sklandžiai lyg burtų lazdele mostelėjus panaikina paskutinius susikaustymo požymius. Kuo aiškesnis darosi suvokimas kokia linkme kompanionas suka savo prakalba, tuo padaužėliškiau žybčioja Scott akys, jau kurį metą sekančios menkiausius Tonio veido išraiškos pakitimus. Nebūtų galėjusi sau meluoti - Stark`ui jautė nepaaiškinamai galingą magnetinę trauką, kuri veikiausiai ir buvo to neplanuoto pasiglamonėjimo lūpomis kaltininkė. Kad pasipriešintų šiai traukai, reikia daug valios ir noro... Tiesa, valios ji turėjo apsčiai, išsiugdė ją dar ankstyvoje paauglystėje; bet vat su noru - jau kas kita, jokio įgeidžio priešintis tam magnetizmui savyje nesugebėjo aptikti. Tad nedvejodama atsakomai sureaguoja į netikėtai aršų bučinį, leisdama bet kokią sveiką nuovoką nuplauti savo jėgingumu cunamį primenančiai geismo bangai. Entuziastingam „laižekui“ nutrūkus, tik nepriekaištingos savo koordinacijos dėka nė kiek nepraranda pusiausvyros, nelauktai pastūmėta baro link. Prie šio prigludusi nugara, lyg laužo liepsna žaižaruojantį žvilgsnį „įremia“ į „Prekiautoją mirtimi“, iki šiam vėl prie jos prišokant dar suspėdama mikliai išsinerti iš chalatėlio bei jį mestelėti kažkur į šalį. Troško justi jo kūną glaudžiai prisišliejusį prie jai priklausančio, o ėmęsis siautulingų glamonių vyras šį merginos troškimą kuo puikiausiai įgyvendina. Lynn širdies ritmas gerokai paspartėja, o alsavimas tampa padrikas bei netolygus, lyg būtų ką tik be sustojimo nubėgusi mažiausiai penkis kilometrus ir dabar bandytų kaip nors atsigauti, kai „Da Vinci of our Time“ susitelkia ties tokiu jautriu odos ploteliu kaip kaklas. Pakreipusi galvą taip, kad atidengtų didesnį šios kūno teritorijos plotą, letenas, kurioms vis nesugebėjo rasti kokios nors turiningos veiklos, nutupdo oponentui ant pečių. Kiekvieną josios ląstelę šiuo metu svilino aistra, tiesiog neįveikiama aistra. Paklausta rimtai suabejotų, ar kada nors buvo leidusi save taip užvaldyti kūniškam troškimui taip stipriai, kaip leido šią akimirką. Visuomet pirmenybę teikdavo budrumui, bet štai dabar buvo visiškai jo netekusi, atsiribojusi nuo visų aplinkinių trukdžių, absoliučiai susitelkusi tik ties vienu tikslu. Nei su vienu ligšioliniu sekso partneriu nebūdavo šimtu procentu atsipalaidavusi, o va dabar tai įvyko taip lengvai, kad nė nepastebėjo. Sėbro rankoms stipriai apėmus josios liemenį, miglotai nutuokdama kokie gali būti jojo ketinimai šiek tiek jam pagelbėja, užsliuogimui ant baro stalviršio pridėdama ir savų pastangų. Nejučia sumoja, jog įnirtingo „pasiglamžymo“ metu neatrado progos sumažinti absoliučiai nereikalingų vyriškio drabužių skaičių. Bet būtinai tai padarys. Vėliau. Dabar iniciatyva buvo ne jos rankose ir, nors dėl savo charakterio ypatybių kur kas labiau mėgo pati užimti dominuojančią poziciją, laikinas jos perleidimas Stark`ui nė kiek negrūzino. Anthony pirštams pradėjus brautis link jautriausių moters kūno vietelių sąrašėlio viršūnėje besipuikuojančio tikslo, nuo lytinio susijaudinimo jau ir taip išsiplėtę merginos vyzdžiai užkariauja dar didesnę teritoriją, beveik užgoždami švelniai mėlynos spalvos akių pigmentus. Vien iš apsiblaususio Lyn žvilgsnio galėjo patapti visiškai aišku - partnerio siekis ją įaudrinti buvo įvykdytas idealiai. Į bučinį šįkart atsako kiek vangokai, nesąmoningai už jos burnos kraštų kramsnojimą atsilygindama į jojo apatinę lūpą negiliai susmeigtomis dvejomis eilėmis pavyzdingai baltų dantukų. Mėgavosi kiekviena jo prisilietimų akimirka, taigi tenka pajausti trumpalaikį nusivylimą kai suniokojus jos apatinį trikotažą glamonės rankomis liaujasi. Verta pabrėžti - tik trumpalaikį nusivylimą, tuoj pat išgaruojantį kompanionui ėmus veikliau klaidžioti po jos kūną lūpomis. Kulminacinio veiksmo laukimas teikė savotiškų kančių, nepaprastai malonių ir tik dar labiau įkaitinančių visą jau ir taip nenusakomu karščiu plieskiančią Lyn esybę kančių. Klusniai atsilošusi, išleidžia begarsį atodūsį, kuris ir užbaigia nesinchronizuoto kvėpavimo laviną. Dabar pasistengia tarpus tarp įkvėpimų bei iškvėpimų suvienodinti, o visą organizmo aprūpinimo deguonimi procesą kiek sulėtinti, tapačiai į plaučius imdama įleisti ir iš jų išstumti didesnius kiekius gyvybiškai būtinų dujų. Partneriui pagaliau baigus „erzinimus“ ir perėjus prie oralinio sekso, „pakavoja“ akis po vokais ir išriečia nugarą, pirštais beviltiškai naršydama kažko, į ką galėtų įsitverti. Letenėle užkliūna už netoliese sustatytos virtinės įvairiausių butelių, tarp kurių niekaip neatrastum pigesnio nei du šimtai dolerių, bei dalį jų netyčiomis nubloškia ant žemės. Po šios sueigos jos namai turbūt atrodyt kaip po plėšikų įsibrovimo ar - toks apibūdinimas gal tinka kiek labiau - kaip po žemės drebėjimo. Tačiau dabar Scott rūpėjo vien esamasis laikas, tad dėl būsimojo nėmaž nekvaršino sau galvos. Verta suabejoti, ar iš vis atkreipė dėmesį į skambų dužimo garsą. Po trumpą laiką trukusio slysčiojimo baro paviršiumi galiausiai įsikimba į šiojo kraštą taip stipriai, jog be replių niekaip neišeitų atkabinti. „Merchant of Death“ pastangas užskaitė visu dešimčia procentų - matėsi, kad bičas nepėsčias. Viduje tiesiog degte degė, vis sunkiau ėjosi atsispirti įgeidžiui nusičiupti vadeles į savo rankas. Galiausiai neiškentusi, atgniaužia iki tol tvirtai medinį stalviršį maigiusius pirštus ir šiuos įvėlusi partneriui į plaukus, per daug nesišvelnindama „atplėšia“ jį nuo savęs, akimirkos bėgyje nusliuogdama nuo baldo, ant kurio buvo „užtupdyta“. Grobuoniškas žvilgsnis, nukreiptas į vyrą, kažkuo priminė kanibalę, ketinančią tuoj pat nusičiupti ir sudoroti savo „auką“. Tarytum būtų transformavusis į pirmykštį žmogų, valdomą saujelės primityviausių jausenų - baimės, džiaugsmo, pykčio bei aistros. Mikliai privertusi vyrą pakeisti viršutinių galūnių padėti taip, kad būtų įmanoma atsikratyti jo vilkimos maikės, greitai šį drabužį pašalina, nušveisdama jį bala žin kur. Pradėjusi dar vieną neapsakomai gilų bučinį, šiurkštokai prišlieja Tonį prie to paties baro, į kurį pati ne per seniausiai rėmėsi nugara, bei delnais nuslydusi jo krūtine žemyn, susiranda diržo sagtį, kurią po trumpo, tačiau spėjusio velnioniškai prailgti knebinėjimo, galiausiai atsega; o su džinsų užtrauktuku, saga bei visomis likusiomis drapanėlėmis problemų jau nekyla. Neprireikė ilgai mąstyti, kad pasidarytų visiškai aišku - reikia patogesnės „pakylos“. Tiesa, būtų nieko prieš čia pat ant žemės suvirsti, bet pati tai ketino būti viršuje, todėl nugarą nuo nekomfortabilaus gulinėjimo ant kietų grindų susoptų būtent partneriui, o šito kažkaip nesinorėjo. Taigi, nemenkai rizikuodama užkliūti už kokio nors baldo (o tikimybė, jog taip atsitiks, visgi nemenka - apstatinėdama patalpas „rakandus“ pasistengė išdėstyti taip, kad per netikėtą užpuolimą pirmą kartą čia besilankantis žmogus sunkiai įstengtų išlaviruoti tarp dužiais objektais sumaniai apdėliotų spintelių bei sėdėjimui skirtų baldų nesukeldamas apie savo kėslus namo savininkę galinčio perspėti triukšmo), atbulomis patraukia kambario vidurio link, kartu su savimi tempdamasi ir Stark`ą. Pasiekusi „kelionės“ tikslą, trumpam audringą lūpų kontaktą nutraukia vien tam, idant vienu jėgingu stumtelėjimu parblokštų vyrą ant sofos. Netrukusi ant šio užsiropšti, kojomis apsižergia jojo liemenį, tuoj pat atnaujindama prieš akimirką nutrauktą „bučkį“. Negaišuodama, delnu apglėbia nekantriai besirangančią partnerio „gyvatę“, imdamasi įžanginio pamaloninimo letenėlėmis. Pagavusi momentą, kuomet, daugeliu kitų atvejų pasirodanti tvirtesnė už chromą - kiečiausią metalą visoje Žemėje - dabar josios kantrybė buvo išgaravusi spėriai tarsi iš sandaraus indo išleistos helio dujos, šėlstantį žalčiuką įleidžia į gerokai sudrėkti spėjusį savo „urvą“. Įnikusi energingai „vinguriuoti“ klubus, su šiokia tokia desperacija nusprendžia paaukoti bučinį vardan galimybės įsisavinti daugiau deguonies, nors lig šiol aktyviai blaškėsi po partnerio burnos ertmę judriu, iki pasakiško tobulumo išlavintu organėliu. Apatinės kūno dalies judesių spartą karts nuo karto pamainydavo, kad būtų įdomiau, tačiau nestabtelėjo nė kartelio. Kokiu nors būdu sugebėjusiam „įsikirsti“ į Scott charakterį pasirodytų visiškai akivaizdu - mergina mėgavosi ne vien tik pačiu aktu, bet ir šansu visiškai kontroliuoti veiksmą pačiai. Ramiai drybsoti ir tiesiog leistis dulkinamai - jos būdo tai visai neatitiktų. Būdama audringa, niekieno nesutramdyta, veržli asmenybė gyvenime, neabejotinai tokia pat išlikdavo ir lovoje. Staiga atsiradus būtinybei pajausti glaudesnę kūnišką artumą, sugaudo bendro rankas ir užkelia sau ant liemens, tuoj pat vėl palinkdama prie jo veido bei lūpomis perbėgdama per šiojo žandikaulio liniją. Visos pastangos kontroliuoti savo kvėpavimą sparčiai byrėjo į šipulius jau nuo tos akimirkos, kai pajuto partnerį savyje; ir štai iš jų praktiškai nieko nebelieka, kuomet viršutine veido dalimi įsikniaubusi į vyro petį triukšmingai iškvepia bei leidžia sau eilinį kartą pradėti traukti į save deguonį taip nevienodai, it būtų keletą minučių neturėjusi galimybės gardžiuotis gyvybei egzistuoti bemaž reikalingiausiu elementui, žymaus rusų chemiko Mendelejevo sudarytoje lentelėje O raidele pažymėtu. Daugeliu aplinkybių skaidriu išliekančiam savo protui šįkart „ate ate“ pasakiusi ir į trumpalaikes atostogas jį išleidusi buvo turbūt jau tą akimirką, kai „įplasnojo“ „mūsų laikų Da Vinčiui“ į glėbį tik su nekaltu noru padėkoti, todėl vos panūdusi palikti „prisiminimą“ ant partnerio kūno, krimsteli pirmą pasitaikiusį jo kūno paviršiaus dangalo plotelį, pažymėdama šį dviejų dailių dantų eilučių „antspaudu“. Vis dėl to, kietųjų burnos padargų neįkirto taip giliai, kad žymė neišnyktų ilgai; maždaug po pusvalandžio jos visiškai nebesimatys. Kad kompensuotų Toniui iškrėstą eibę, švelniai lyžteli jo „popą“ bei pradeda bučinukais kilti aukštyn, ir kyla pakol pasiekia jojo lūpas, į kurias tuoj pat įsisiurbia. Tikrai nesibodėjo dar kartą pademonstruoti, kaip pasiutusiai bučinio eigoje gali darbuotis burna bei visais jos „gyventojais“ kai esti įaudrinta, tad „aktyvuoja“ ir liežuvį, ir dantis. Kuo arčiau randasi „finišo tiesioji“, tuo skubesnė darosi trintis, tuo komplikuočiau palieka gniaužti savyje balso stygas sukirbinti besikėsinančias aimanas, tuo daugiau smulkių prakaito lašelių randasi ant aksominės Lynnash odos. „Pasijodinėjimas“ jau tęsėsi nemenką dalį valandos; kuo puikiausiai jusdama, idant „atomazga“ jau čia pat, pakartotinai pasiryžta bučinio atsisakyti. Dar viena kita minutėlė, ir merginos kūnas, nepriklausomai nuo jos valios, pradeda signalizuoti apie visu stiprumu ją apėmusią euforiją - pulsas patankėja kone dvigubai, sėdmenų raumenys ima tolygiai susitraukinėti. Dalinę kambario tylą nutraukia balsinga Ly dejonė, prisidėdama prie kitų išdavikiškų apie ką tik aplankiusį orgazmo potyrį bylojančių požymių. Ritmingi judesiai klubais gerokai sulėtėja, tačiau visiškai sustoja tik įsitikinusi, jog partneris taipogi pasiekė aukščiausią „kaifo“ tašką. Maloniausi potyriai pamažu atslūgo, Ash pulsas bei kvėpavimas beveik susinormalizavo. Nusiropštusi nuo Tonio, akimis užkliūna už ant stalo pastatytos, bemaž iki viršaus pripildytos viskio stiklinės, ir kažkaip paslaptingai tik išvydusi gėrimą suvokia, jog būtų neprošal atgauti dalį „išdulkėjusių“ skysčių. Nusičiupusi minėtąjį stiklo dirbinį, susipila į save gal trečdalį jo turinio, tuo pat metu jau patraukdama prie ant kilimo besimėtančio balto šilkinio chalatėlio. Šį pakėlusi, užsivelka bei lengvu judesiu „nušluoja“ nuo veido įkyrų kutulį keliančias šviesias sruogas. Nutrepsėjusi link šviesiai pilkos spalvos fotelio, prisėda ant atramos, paprastai naudojamos rankai padėti. Neilgą laiko tarpsnį stebi savo kompanioną, tuomet susikoncentruoja ties viliojantį medaus atspalvį turintį gėrimą, laikomą rankose. Visus šiandienos įvykius likusi viena turbūt mintyse perkratys ne vieną kartą. Netgi dabar jautė, jog pradeda užsisvajoti, tačiau giliai panirti į apmąstymus sau griežtai užgynė - palūkės, kol pasišalins svečias.

Retai pas Eliot`ą išpuola tokių momentų, kad nežinotų, kuo artimiausias keturiasdešimt šešias valandas jam reiktų užsiimti. Nepasakytum, jog užsakovai pas jį rikiuojasi vorele it keleiviai prie autobuso durų, bet darbo turi visados. Vienokios ar kitokios pakraipos. Štai visai neseniai pradėjo dirbti pas kažkokį tais Poną X. No shit. Pirmą kartą „pasirašė“ ant tokios avantiūros dirbti pas žmogų, nežinodamas nei kam dirba, nei konkrečiai ką... Suviliojo didžiulis atlygis. Po to, kai per nauja atrado seniai prarastą seserį, kuri tam tikra prasme yra vis dar prarasta, nuplaukė visi Spencer`io planai palikt gimtąsias, manytai terminuotai lankomas Valstijas ir daigotis į Rytus. Todėl dabar jau mastė, jog būtų neprošal užmiestyje padoriai įsikurti. Kaip žinia, nekilnojamasis turtas Amerikoje kainuoja milžiniškas babkes, o Eliot`ui norėjosi nusipirkti gražią fermą, užsiveist gyvulių ir laisvu laiku užsiimti žemdirbyste bei šiaip ūkininkyste. Kaip teksasietis „kaimo japas“, Spenc`as negalėtų, ne nu tikrai nesugebėtų egzistuoti Niujorko dangoraižių džiunglėse bei jaustis patenkintu augmenija, laisvai telpančia vazone.
Misteris X`as Eliot`ui didžiulio susidomėjimo nekėlė. Vyrui buvę visai nesvarbu, kuo tasai žmogysta užsiima, tačiau sprendžiant iš jojo aplinkos – bičas pinigais galėtų valytis subinę ir stambiomis banknotų krūvelėmis prisideginėti prabangius cigarus. Kaip Spencer`iui neįprasta, šį kartą dirbo ne vienas. Drauge su šaika „zdarovų“ tipelių dažniausiai lydėdavo azijietiškų veido bruožų, smulkutę merginą į paslaptingus susitikimus biznio reikalais. Ir ne tik. „Echoplex“ naktiniame klube prižiūrėdavo tvarką, kartais gaudavo pabudėti prie didžiulių metalinių durų, už kurių slypėjo tiek pat atpažintas kraštas, kiek ir Narnija. Ir štai vieną stebuklingą dieną, kaip tik per Spencer`io „pamainą“ iš jų išlindo viduramžės palmės aukščio vyriokas. Neabejotinai – bosas. Šį matė pirmą kartą gyvenime. Su nė vienu iš darbuotojų vyras nekalbėjo, tačiau prie Eliot`o prinėręs dėdė, koordinavęs visą Pono X darbuotojų brigadą, sušnekėjo trumpai ir aiškiai – važiuoji kartu, turim darbo. Na gerai... Tiesą pasakius, nuostabu! Nes nuo kažkokios industrinio metalo grupės muzikos, pastaruoju metu dažnai dunksinčios iš klubo garso technikos Spencer`is buvo baigęs įsivaryti sunkią migrenos formą.
Misteris X`as Kvinso glūdumon keliavo įlindęs į juodą, šarvuotą limuzinų klasės automobilį. Priekyje jojo riedėjo Eliot`as, dar su pora Paslaptingojo parankinių sėdėdamas taipogi nuo visokiausių atakos formų apsaugotame džipe. Kaip kokią itin svarbią personą, Paslaptingąjį lydėjo kelios pavojingais tipeliais prigrūstos transporto priemonės. Vilktinė sustoja prie niekuo neišsiskiriančios trobos. Paskatinti „išmest“ rėmus, susikaupti bei kitaip morališkai pasiruošt užduoties, apie kurią nenutuokė nieko, vykdymui, pavojingoji grupuotė pajuda prie namo durų. Neee, išrinktųjų porelė, it džentelmenai aristokratai, mandagiai į pastaras nepasibaladojo. Duris paprasčiausiai išvertė, panaudoję, bent jau Eliot`o nė karto nenuvylusią fizinę jėgą. O iš pažiūros, Pono X`o darbuotojai, dažniausiai naudojami apsaugai, gėdos nepridarytų net įlindę į profesionalių imtynių ringą su savo grėsmingomis marmūzėmis, išpūstais raumenimis ir pasitikėjimu savimi, augančiu geometrine progresija. Visiems įsirovus į gražiai sutvarkytą svetainę, kiek į priekį paėjėti pabando ir Eliot`as, tačiau lieka sustabdytas Misterio X`o rankos, suspaudusios Spencer`io bicepsą. Nustebintas tokio „kontakto“, vyras pasilieka stypsoti nejudėdamas. Užteko įspūdingo stoto juodbruvaplaukio galvos linktelėjimo ir ketvertas apsauginių pašauna į priekį nelyginant bulių banda, iš esmės versdami aukštyn kojomis šio statinio vidų. Nesuprato, kurių galų reikia imtis tokių priemonių, juolab namas iš pažiūros atrodė tuščias. Pora vyriokų pakilo laiptais į antrąjį namo aukštą, likęs duetas sėkmingai tęsė pradėtą darbą – vertė, daužė, trypė viską velniop, keldami tiesiog pragarišką triukšmą.

Kad ir kaip pageidavo pakreipti gyvenimą naujai kasti pradėta vaga, šis vis dar tekėjo senąja. Vargiai juto kokį skirtumą savo kasdienėje būtyje. Vienintelės džiugų jaudulį keliančios atostogos nuo pakyrėjusios rutinos būdavo apsilankymai „Gulmiroje“, pas savo darbdavį. Bet jau daugiau nei savaitę to gigantiško pastato slenksčio nebuvo perkopusi - visomis išgalėmis mėgino susidoroti su staiga iškilusiomis problemomis, kurias užkrovusi Toniui pasijaustų kaip siaubinga išnaudotoja; kad ir kaip labai jo pagalba praverstų. Stark`as ir taip jau per daug dėl jo padarė vien pasiryždamas užverbuoti merginą kaip savo asmens sargybinę. Todėl viską atlikinėjo savarankiškai. Menamuoju momentu ratais trepsėjo po miegamąjį, spausdama prie ausies telefoną. Kurių galų nepaliaujamai žingsniavo pirmyn atgal ir pati iki galo neįstengė suprasti. Gal kiek nervinosi - pokalbis jai visgi atrodė ganėtinai svarbus, o pašnekovas - sunkiai sukalbamas.
- Darryl, tik viena paslaugėlė ir visam laikui pamiršiu tavo telefono numerį. Tikrai nepateksi į bėdą man padėdamas. Jokios rizikos, pažadu, - į ragelį murkė pasitelkdama visą savyje išsiugdytą įtikinėjimo talentą. Net nepriminė pašnekovui, kokią milžinišką skolą jis turi sugrąžinti merginai. Juk išžvejojo jo sėdynę iš tos košės, kurios jis buvo prisiviręs neapdairiai atsisakydamas vietinės chuliganų gaujos vadeivai užmokėti, kad apsisaugotų nuo „galimų nelaimių“. Metodo „kalės vaike, tu man skolingas ir tą skolą grąžinsi“ griebdavosi tik matydama, jog kito kelio nėra. Juk niekas nemėgsta būti pernelyg spaudžiamas. Netrukus išgirsta vargais negalais išpeštą sutikimą ir, neduodama Darryl`ui laiko persigalvoti, prabyla vėl.
- Tenoriu trupučio informacijos. Ir ne, ji nesusijusi su pavojingais tipais, kurie imtų tave medžioti jei dabar man padėtum, - atsako iki galo neišklausiusi nervingai berti imto klausimo. - Noriu, kad rastum vieno žmogaus giminaičius. Tik Tiek. Žinau, kad gali, - gal visai verta paminėti, kad derėjosi su programišius. Tikrai ne pačios aukščiausios klasės; abejojo jo įgūdžiais, bet didžiulio talento jai ir nereikėjo. Paprasčiausiai asmens, gebančio aptikti reikiamus duomenis. Gerai, gerai. Koks to žmogaus vardas? Claire? Claire! Po galais, moterie, tu dar kalbiesi su manim ar ne? - isteriškas balselis, skambantis kitame laido gale, Lyn neberūpėjo. Triukšmingai išlaužiamų durų garsas priverčia krūptelėti. Kas per velniava? Prilėkusi prie lango, pastebi keletą juodų automobilių. Visai priminė mafijos vizito sceną kokiame septintojo dešimtmečio filme. Instinktas liepė bėgti. Bet instinktais pasikliauti nevalia, juolab kad pabėgti nelabai yra kur. Todėl laiptų aikštelėje jau dunksint sunkiems žingsniams, staigiai neria prie sienos greta durų, kad šioms atsilapojus išliktų nepastebėta bent menką laiko tarpą. Kol ras, kuo apsiginkluoti. Namuose buvo išslapsčiusi gal dešimtį „pabūklų“, kad panašios invazijos atveju galėtų apsiginti. Bet žiū, nė nepagalvojo bent nusususio Sig Sauer`io įgrūsti į spintelę, prie kurios dabar ir šliejosi. Artimiausias ginklas buvo už apytiksliai keturių metrų - po lova prikibdytas Glock 17. O laiko jį pačiupti pristinga. Dievaži, jei šitą ataką išgyvens, būtinai sumaniau prikamšys įvairios artilerijos į įvairias namo kerteles. Dar sekundė ar dvi ir durys plačiai atsilapoja; aiškiai buvo „atidarytos“ koja. Sulaikiusi kvėpavimą, nutirpsta iš siaubo suvokusi, kad mobilųjį vis dar laiko rankoje, o jame tebeskamba Darryl žeriami klausimai. Puikiai juos girdėjo, juk vaikinukas kone klykte klykė, turbūt taip pat ausimis sugavęs Scott namuose kilusio triukšmo atgarsius ir norėdamas sužinoti, kas ten dedasi. Kokia tikimybė, kad užpuolikas ar užpuolikai to neišgirs? Paskubomis nuspaudusi „baigti pokalbį“ mygtuką, pradeda neršti kišenes, ieškodama ko nors. Bet ko - svarbu tik kad smailaus, aštraus, kieto. Kažko, kuo būtų galima užpulti tokį „rėmą“ kokį šiuo metu stebėjo pro menką ją paslėpusių durų plyšelį. Nors rūbuose nieko naudingo neaptinka, akys užkliūna už čia pat ant kilimo pamestų žirklių. Ne itin didelės, bet pakankamai aštrios. Mikliai pritūpusi, pakelia nusižiūrėtą įrankį bei liuokteli iš savo slaptavietės, prie potencialiai puikia slėptuve galinčios tapti spintos (jo vietoje turbūt irgi ten ieškotų pirmiausia... koks sutapimas) sėlinantį vyrą užpuldama iš už nugaros. Žirkles susmeigia statmenai į petį. Gausiai ištryškęs raudonas fontanas, kurio purslai aptaško ir merginą, leidžia suprasti, kad nusitaikė gerokai per arti kaklo. Arterinis kraujas - jo čiurkšles teko regėti tiek kartų, kad apsirikti paprasčiausiai negalėtų. Vyras mirtinai nukraujuos per kelias minutes. Tyliai keikteli šitą supratusi. Po to, kai pradėjo dirbti pas Tonį, sau pasižadėjo nebeatimti nei vienos gyvybės. Ir še tau kad nori. Troško atversti naują gyvenimo puslapį, tačiau senasis, pasirodo, vis dar buvo prie jo prilipęs. Galėjo prisiekti, kad šį žudikišką kirtį atliko grynai dėl reflekso. Nepradėdama sielvartauti dėl dar vienos savo nuodėmės - juk ką reiškia dar vienas lašelis ištisoje nusikaltimų jūroje? - ištraukia prie kraujais plūstančio raumenų kalno diržo pritvirtintą ginklą. Paprasčiausias ArmaLite AR-24, kur kas geresnio CZ-75 kopija. Nemėgo tokių plagiatų, kurių kosmetinė išvaizda geresnė už originalą, o kokybė atitinkamai žemesnė, tačiau šiuo atveju tiks, gi dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Ypač kai jis gali išgelbėti tavo kailį. Nespėjusi nei atsistoti su konfiskuotuoju „vamzdžiu“, sulaukia netikėto spyrio, parbloškiančio Ash ant žemės. Iš pasalų užpuolęs merdėjančiojo bendras pritrenkia; visomis prasmėmis kas be ko. Taiklus smūgis sunkiais batais „pakaustyta“ kanopa trumpam atima galimybę alsuoti, tačiau iš rankų nepaleidžia AR-24. Todėl įsibrovėlio grubiai pastverta už plaukų, gaiduką numygia bent penkis kartus. Kulkų suvarpytas, konvulsijų tampomas sunkiasvoris kūnas užvirsta ant Scott ir tenka kiek pavargti, kad jį nuo savęs nustumtų. Vaiskių spalvų drabužiai vietomis buvo permerkti sodriai raudonu skysčiu; laimei, ištekėjusio ne iš jos kūno. Krūtinę diegė nuo tik ką patirto spyrio, tad kildama ant kojų susvyruoja it vos prieš valandą užgimęs ir jau lakstyti bandantis kumeliukas. Pasišalinusi iš patalpos, patraukia link laiptų. Tyliai judėti padėjo visiškai basos kojos. Nusileidusi per kelias pakopas, akimis susiduria su asmeniu, kuris ir sukėlė jos pastarųjų dienų problemas.
- Tu... - balse atsispindėjo tiek nuostaba, tiek ir pyktis. Galėjo numatyti, kad savojo „užsakymo“ įvykdymo taip ir nesulaukęs Alexis Machine anksčiau ar vėliau apsilankys pas ją. Į greta jo stovintį vyriškį tik trumpai glesteli. Kažkodėl jis atrodė menkiau pavojingas už Machine. Veido išraiška ne tokia jau ir grėsminga, ūgiu irgi savo bosui neprilygo. Regėjimo lauko pakraštyje kilęs sujudimas priverčia žvilgsnį nukreipti į dar porą okupantų. Taigi. Susumavus - keturi galiūnai prieš ją vieną. Pasijunta beviltiškai lyg į žvejo tinklą papuolusi žuvis. Nėra kur bėgti. Kita vertus, jos rankoje pistoletas. Tik nežinia, kiek jame kulkų - žinojo, kad ArmaLite į apkabą sutelpa ne mažiau kaip keturiolika šovinių, bet vardan menkesnio ginklo svorio įprasta visų jų nedėti. Tad kiek šūvių ji dar turi? Kokie šansai nukauti visą ketveriukę? Šios sau pačiai išsikeltos užklausos priverčia sudvejoti.

Liesoką, tačiau labai dailią merginą, iš lėto nusileidusią laiptais, Eliot`as pasitinka nepatikliu žvilgsniu. Beveik pradėjo manyti, jog atkeliavo į Misteriui X kažkokiais pastarą užknisusiais metodais… užknisusio tipelio gūžtą pasiaiškinti santykių. Gal ir būtų toliau taip manęs, bet kraujais „nučėploti“ merginos drabužiai, ligi galo neužtikrintą išvadą nutrina ta mėlyna trintuko puse. Klausiamai dėbteli į boso veidą, kuriame ryškėjo liguisto pasitenkinimo sklidina šypsenėlė. Į šviesiaplaukę anas spoksojo taip, tarytum ketintų šią pasiguldyti ir mirtinai užkrušti. Stengėsi minčių bereikalingomis aktualijomis neužkrauti, bet buvę ganėtinai aišku, jog ši mergina yra Spencer`io boso vizito priežastis. Tačiau vis dar negalėjo suprasti, kam tiek triukšmo ir tiek „pompastikos“ dėl jaunos moters, iš pažiūros pavojinga atrodančios kiek ir vilnonių siūlų kamuolys. Ponas Paslaptingasis tylėjo ir Eliot`ą tai erzino. Nors labiau vyrą, tiesą pasakius, „biesino“ labai ribotas informacijos apie esamą „misiją“ kiekis. Niekas, ant ko krisdavo tirštas miglos sluoksnis Spencer`iui su laimės hormonų išsiskyrimu nesąveikaudavo, bet šį kartą jautėsi knisamas mažiau už šernais apgultą kviečių lauką. Kaipgi būtų galima pamiršti tiesiog nuostabų užmokestį už darbą, kuriame Eliot`as, išnaudodamas gal tik 20% savo gebėjimų, galima sakyt, atostogauja.
Juodbruvaplaukis netikėtai atgyja, nors prieš akimirką priminė statulą. Spencer`is jau tikėjosi išgirsiąs kokį tais pavedimą, bet bosas žvilgsniu nuignoravęs Eliot`o figūrą, veikti nurodomu galvos linktelėjimu pakomanduoja likusiems dviem vyrukams. Šie nieko nelaukę, išmetę ale grėsmingas povyzas, paįvairintas gašliai iškrypėliškų fizionomijų bei išsitraukę po „patranką“, veik vienbalsiu paskatina merginą išmesti ginklą, saviškius nutaikę į jąją.
Spencer`is net nežinojo jau ką ir galvot... Paslaptingasis tikri nebūtų jo samdęs, jeigu nebūtų apie Eliot`o reputaciją bent jau pusės žodžio girdėjęs, tačiau dabar su vyru elgėsi kaip darbdavys su nauju darbuotoju, kurio gebėjimais nepasitiki – neleido šiam imtims atseit beprotiškai svarbaus projekto. Ar bent jau Eliot`ui taip vaidenosi. Vyrui susierzinti kartais priežasčių užtekdavo tokių, kad ramaus būdo persona šių net nepastebėtų, tačiau dabar, sulig kiekviena akimirka viduje kunkuliavo vis labiau ir labiau. Bent jau išoriškai to visiškai neparodė. Paprasčiausiai stovėjo akylai stebėdamas kas dabar ir vėliau bus.

Pranašumo svarstykles Ashlynn naudai prislėgęs netikėtumo faktoriaus svarmuo sparčiai ištirpsta. Reikėjo šauti nemąstant, kol dar turėjo progą. Bet dabar jau šaukštai po pietų. Dviem žaliūkams sutartinai nusitaikius į merginą, nelieka kitos išeities, kaip tik paklusti komandai ir pačiai nusiginkluoti. „Nukepti“ juos abu beveik nėra šansų, ypač kai kiekvienas neapgalvotas jos judesėlis galėtų išprovokuoti kulkų pliūpsnį. Nenorėjo mirti; tik ne dabar, kai pradėjo atrasti kažkokią prasmę gyvenime. Šį kartą taikiai nusileisdama Alexis valiai galbūt išsigelbės. Juk, šiaip ar taip, jei vyras tikrai norėtų jos atsikratyti, pasiųstų smogikų būrį, o ne dalyvautų pats... tikriausiai. Savo ruožtu buvo juo pasidomėjusi. Dar visai negiliai pasikapsčius informacijos dirvose, apie jį įgytos žinios jau kėlė šiurpą. Ir kuo toliau kasė, tuo aiškiau darėsi, jog ant šito tipo rautis nevalia. Visai gali būti, kad Machine jos teritorijoje apsireiškė tik norėdamas pamatyti, kaip jo samdiniai pamažu žaloja Scott. Puikiai sekėsi įsivaizduoti sceną, kaip jis, įsitaisęs svetainėje ant fotelio ir gurkšnodamas kokį prabangų alkoholinį gėrimą iš jos mini baro stebi kruviną veiksmą... like a sir. Akimis jau kurį laiką buvo sugrįžusi prie šiuo metu pagrindinio savo priešo. Likusi trijulė - tik bukos marionetės, pasiryžusios vykdyti bet kokį juos už virvučių tampančio boso paliepimą. Jokių bereikalingų klausimų, jokio abejojimo įsakymu dorumu. Lygiai tokia pat ne daugiau kaip prieš du mėnesius buvo ir ji. Tad šitų vyrų padėtį dabartiniame siužete puikiai suvokė. Dar trumpa laiko atkarpėlė, užpildyta bežodžiu, pagiežingu dėbsojimu į Machine, ir Lynn pagaliau lėtai atpalaiduoja pirštus; ArmaLita išslysta iš rankos bei negarsiai dunksteli į pakopą. Vis dar stoviniavo ties laiptų viduriu. Net neabejojo - geruoju ar bloguoju teks nusileisti žemyn. Jei Machine norėtų paprasčiausiai pasikalbėti, su savim nebūtų pasiėmęs tiek galiūnų. Todėl taip pat be didelės skubos, kad, neduok Die, staigiau krustelėjusi negautų kulkos į tarpuakį, žengia tuos keletą žingsnių, skiriančius ją nuo lygaus pagrindo po kojomis. Nekreipdama dėmesio į trejetuką grėsmingų pavaldinių, visą savo atidą dedikuoja jų lyderiui.
- Ir kas toliau? - beveik idealiai sukontroliuoja balsą; atrodė, jog nuolankiai vykdys bet kokią jo valią. Tik subtili, sunkiai pajuntama, netyčiomis išsprūdusi sarkastiška intonacija bylojo apie vyrui juntamą stiprią antipatiją. Kiek prisibijojo galinai sadistiškos šio „susibėgimo“ baigties. Alexis fizionomija nieko gero nežadėjo. Anksčiau dar nebuvo tekę atsidurti tokioje padėtyje, kai ją nusamdęs asmuo atlekia aiškintis, kodėl taikinys dar netįso šešios pėdos po žeme. Gal todėl, kad visada, VISADA viską atlikdavo laiku. Šis atvejis yra bene vienintelė išimtis per visą jos karjerą. Nors ne, toks išsireiškimas netgi nėra pilnai korektiškas - juk „atsistatydino“ dar prieš gaudama progą įvykdyti užsakymą. Tą prisiminus pasidaro įdomu, ar Alexis bent žino, kad savo ankstesnį užsiėmimą Lynnash neseniai metė.