Stogas

Ši diena bus ypatinga – tuo Parker nė kiek neabejojo. O ypatinga ji bus dėl didžiulės pinigų sumos, apie kokią daugelis net ir pasvajoti nedrįstų, kuri į josios banko sąskaitą įplauks jau po keleto valandų; aišku, jei „neišpuls“ koks nemalonus netikėtumas. Nuo minties, jog jau greitai apturės tiek dolerių, kiek dar niekuomet neturėjo, merginai širdutė krūtinėje spurdėjo bemaž taip džiugiai, kaip bet kuriai kitai moteriškosios lyties atstovei spurdėtų einant prie altoriaus kartu su savo svajonių vyru. Tačiau nors ir tikėjosi, kad viskas eisis sklandžiai lyg sviestu patepta, neleido sau užsižioplinti, mat iš patirties puikiai žinojo – mažai kas iš žmonių rasės noriai atiduotų septynženklę sumelę. Todėl eidama į „The Plaza Hotel“ pasiima ne tik prekę, už kurią ir turėjo gauti minėtuosius pinigus, bet ir tamsų sportinį krepšį, kuriame talpino visą savo įrangą – stiklo pjoviklį, lyną, pirštines (kad neliktų pirštų antspaudų) ir t.t.
Viešbutį pasiekia per kelias dešimtis minučių, ir, iš vestibiulyje kabančio laikrodžio rodyklių padėties nustačiusi, kad prisistatė kaip tik laiku – nei pernelyg anksti, nei susivėlinusi – neria tiesiai į liftą, numygdama vieną iš mygtukų, nurodančių, kuriame aukšte norima atsidurti. Tuomet iš kišenės išsižvejoja juodu aksomu aptrauktą, mažą, dailią dėžutę bei ją atidaro. Nė kiek nesigailėjo, kad teks atiduoti joje esantį auksinį žiedą, padabintą mėlynuoju safyru ir kainuojantį beveik aštuonis milijonus. Na, gal buvo šiek tiek pikta, kad negaus visos tos sumos, o tik septynis „limonus“, tačiau per daug dėl to nesikrimto – legaliai parduoti šios brangenybės niekaip negalėtų, o juodojoje rinkoje tokia kaina buvo geriausia, kokią tik kas nors galėtų pasiūlyti. Niekuomet nebuvo jautri grožiui, dailiems juvelyriniams dirbiniams, tad ir neįstengė suprasti, kaip kiti asmenys gali ką nors pirkti. Kažkodėl šios vagilės niekuomet nesujaudindavo net ir patys gražiausi, labiausiai blizgantys daikčiukai; kraują po kūną varinėjantį motoriuką sparčiau veikti priversdavo nebent mintys apie tai, kaip pasipildytų jos slapta banko sąskaita, pardavus tuos blizgučius. Beje, pati vargiai ar kada buvo įsigijusi kažką, vertingesnį nei penki šimtai dolerių. Na, neskaitant tų kelių namų ir butų visame Niujorke, daugiausia Brukline, kuriuose gyvendavo po kelias savaites ir ne ilgiau – kad jos niekas negalėtų susekti.
Liftui sustojus, dėžutę greitai uždaro ir nustriksi koridoriumi, dairydamasi kambario, kuriame buvo suplanuota susitikti. Buvo taip tyku, tarytum daugiau čia nebūtų nė vieno žmogaus; galbūt pirkėjai, su kuriais susitarė, išnuomojo visą viršutinį aukštą, kad niekas nė nesuuostų apie nusikaltimą. Užmačiusi reikiamą kambario numerį, staiga sustingsta, įtariai primerkia akis bei įsiklauso. Durys nežinia kodėl praviros, už jų – mirtina tyla. Nors instinktyviai jautė, jog čia tikrai kažkas ne taip, keletą sekundžių pasvarsčiusi galiausiai tyliai it pelytė įsliuogia vidun ir... vos susilaiko necyptelėjusi „Do fak?!“, kai išvysta ant grindų drybsančius septynis vyrus, aiškiai praradusius sąmonę ir taip subaladotus, kad keliems iš jų ne vieną žaizdą teks siūti ir mažiausiai mėnesį praleisti ligoninėje. Ir daugiau nieko, tarsi juos kažkas paprasčiausiai primušė bei pasišalino.
Mintys galvoje iš karto pradeda skrieti mažiausiai šimto kilometrų per valandą greičiu, tad Parker šmurkšteli atgal į koridorių ir ristele nubėga prie laiptų, kurie, kaip išsiaiškino namie nagrinėdama pastato išplanavimą, veda ant stogo. Nesinorėjo grįžti tuo pat keliu, kuriuo atėjo – kai kalba sukasi apie tokius vertingus daiktus kaip šis žiedas, dabar saugiai gulintis jos kišenėje, paprastai įveliami profesionalūs žmonės, galintys įsilaužti į pastato apsaugos sistemą, pridirbti bala žin ko, pavyzdžiui, sustabdyti liftą, o ten ją prigauti būtų nepaprastai lengva.
Laiptais skriste užskridusi į viršų, netikėtai sutinka nenumatytą kliūtį – užrakintą išėjimą. Dėjosi girdinti paskui ją trepsinčius žingsnius, lyg būtų sekama (nors nežinia, ar čia vaizduotės vaisius, ar tikri garsai), taigi, pasiskubina išsitraukti „raktą“ – paprasčiausią plaukų segtuką, kurio pagalba atlieka seną kaip pasaulis triuką, žinomą tikriausiai kiekvieno vagies – sugrūdusi metalinį daikčiuką į spyną, šią mikliai atrakina. Atsidūrusi ant stogo įrengtoje aikštelėje, vos neužkliūna už šluotos, numestos po kojomis – ją čia turbūt paliko koks nors valytojas. Greitai ją pagriebusi, užtrenkia duris ir paremia rankeną taip, kad šios nebūtų galima nė pajudinti. Aišku, tie, kas dabar tikriausiai ją vejasi (manė, kad turėtų būti daugiau nei vienas žmogus, juk kiek pasaulyje be Chuck`o Norris`o dar yra homosapiensų, galinčių be niekieno pagalbos tiek augalotų vyrų lengvai išdaužyti?) įstengtų čionai patekti išlauždami palyginti menkas, nepatvarias dureles, tačiau tai užtruktų keliolika sekundžių.
Sparčiu žingsniu nusigavusi prie stogo krašto, padeda atsineštą krepšį ant žemės ir jį atidaro. Keista, bet būtent dabar, kai bet kuriai kitai personai rodytųsi, kad tai jau aklavietė, mergina, jei ir buvo nors kiek nusigandusi, visiškai nusiramino. Atrodytų, nėra kur bėgti – ją veikiausiai vejasi krūva ginkluotų tipų, tad atgal nepasuksi, o po kojomis – dvidešimt „Plazos“ aukštų; žemai apačioje važiuojančios mašinos ir pro šalį einantys žmonės atrodė it mažyčiai vabaliukai. Ir vis tiek, dabar jautėsi beveik saugi. Iš sportinio krepšio išsitraukusi lyną, vieną jo galą pritvirtina prie metalinio strypo, skirto vėliavai įtaisyti. Negaišdama nė akimirkos, nusimeta tamsų odinį švarką bei vėl pasičiupusi lyną, laisvąjį jo galą pritvirtina prie laipiojimui skirto diržo, kurį tarsi intuicijos paskatinta užsidėjo prieš keliaudama parduoti žiedo. Iš numesto švarkelio kišenės ištraukia dėžutę su papuošalu ir žengia kelis žingsnius stogo atbrailos linkme. Jei kas nors iš praeivių ją dabar pamatytų, veikiausiai pagalvotų, kad čia kokia savižudė.

Šioji kalendorinė data Eliot`ui nusimatė visai smagia ir kas svarbiausia darbinga. Ryte apturėjo susitikimą, su vienu gerokai per daug susitepusiu, korumpuotu biržos spekuliantu, kaip tasai prisistatė, prieš keletą savaičių pasigedusiu nenormaliai per brangaus žiedelio, kurį planavo užmauti savo sužadėtinei ant bevardžio piršto. Ir kas komiškiausia, mįslingas asmuo sugebėjo tą deimantais išpuoštą papuošaliuką nudžiauti, įveikęs tikrai labai kietą apsaugos sistemą lengviau, nei krūminiai dantys gabalėlį kremzlės. Spencer`io vaidmuo buvo tradicinis bei paprastas kaip dvi kapeikos – surasti prapuolusį dabinį ir gražinti jį atseit teisėtam savininkui. Lengviau nebūna. Gerokai sunkiau buvo išsiaiškinti, kur tasai blizgutis yra dabar ir ką ketinama su juo veikti. Visgi sužinoti dabartinio, daugiau nei aštuonis milijonus dolerių suma įkainoto „niekučio“ nuosavybės turėtojo nepavyko. Kita vertus, keletas naudingų pažinčių juodosios rinkos lygmenyje nukreipia Eliot`ą labai pravarčia kryptimi – gavo informacijos apie tai, idant jau šios dienos vakarą, kažkokį prašmatnų žiedelį ketina įsigyti vietinis, nuo teisėsaugos organų sumaniai besikavojantis bei dar sumaniau įstatymus apeinantis visokiausių vertingų šūdniekių pirklys. Negalėjo rizikuoti sukaupęs tik tokį negausų ir nelabai konkrečių teorinių duomenų ryšulėlį ir brautis į netolimoje ateityje turėsiantį įvykti sandorį. Privalėjo šį tą patikrinti. Tai visų pirma, įsigijęs tikrai ne pigų, solidžios firmos, rankų darbo kostiumą, susigalvojęs nepriekaištingą pinigais „kakojančio“ retų, kilnojamų ir nekilnojamų materialių objektų kolekcininko biografiją bei esminę motyvaciją nuteikia save rolei asmens, siekiančio bet kokia kaina įsigyti tą žiedelį, puoštą retu mėlynuoju 6.04 karatų deimantu. Susitikęs su porele individo, galimai turėsiančio netrukus vykdyti mainų „papuošalas į pinigus“ sandėrį atstovų, kaip ir tikėjosi, lieka užtikrintai ataušintas – ant rankos piršto mūvimo papuošalo perparduoti jam niekas neketina. Nagus niežėjo tuodu gerai prikult, bet mintis, jog šiedviem atradus save ligoninės palatoje, kurioje daktarai tvarkytų jiems daugialypius sužalojimus bei lūžusias nosis, kiltų per daug įtarimų. Protingiausia buvę tiesiog atsitraukti, suvaidinus patį graudžiausią nusivylimą. Tačiau iš sueigos išpešė ir labai didelės naudos – žiedas, kurį ketinama įkeisti į šešiaženklę sumą, tikrai esti padabintas tuo pačiu mėlynu atspalviu žėrinčiu, blizgiu brangakmeniu, tad vyrui telieka pasirodyti laiku ir vietoje. Vis dar nenuraukė, kuriame Niujorko šūdkamy bus vykdomas slaptas perpardavimas, todėl paaukoja žiupsnelį laiko smiltelių iš savo gyvenimo smėlio laikrodžio tam, idant tuos pačius vyrukus pasektų. Negalėjo tykoti abiejų, tad pasirinko bičelį, pardavime, atsižvelgiant į didesnį šiojo reiškimąsi pirmykščiame susitikime, kuriame dalyvavo ir Spencer`is, turėsiantį atlikti svarbesnį tarpininko vaidmenį. Visa laimė, kad toje gyvenvietėje netoliese radosi „Takų“ kioskelis (įprastomis aplinkybėmis baidytųsi greito maisto jaunamartė anytos, tačiau negi dvėsi iš bado dabar?), spaudos kioskas, prekiaujantis ne tik pramoniniais leidiniais, bet ir kava, bei tankūs krūmai į kuriuos periodiškai lėkdavo nusilengvinti. Be dvidešimties minučių aštuntą valandą vakaro, tipelis, nuo kurio buveinės šitiek laiko akių nenuleido (beveik pusę dienos), galiausiai išlindo laukan, tiesiu taikiniu patraukdamas prie savo prabangaus, juodo „Lexus`o“. Palaukęs, kol tasai įropos vidun, užves variklį ir išmainuos iš savo žemės sklypo ploto, Eliot`as paseka jojo pavyzdžiu, nudumdamas įkandin automobilio. Be abejo, laikėsi tam tikro atstumo, kad tamsioje transporto priemonėje lindintis asmuo nesusivoktų esantis sekamu. O vijimasis paskui, atgina vyrą į Manheteno rajone stovintį „Plazos“ viešbutį. Nekilo jokių abejonių, jog sandėris bus vykdomas būtent čia. Neprarasdamas nuovokos nė akimirkai, apleidžia greitu maistu prasmirdusį „Mazdos“ saloną, vos tik savąjį autostradų padargą ramybėje palikęs vyriškis pasiekia platų, pilkomis ornamentinėmis plytelėmis nutviekstą keliuką, tiesiogiai vedantį viešbučio durų link. Sėlindamas iš paskos per atvangų atstumą, veik atsitiktinai nugirsta, jog šiam nada rakto į kambarį numeriu „502“, kas leidžia Spencer`iui nuo savo entuziastingo sekimo taikinio bent jau kuriam laikui atsiplėšti. Šis nebejotinai į būtiną aukštą kils liftu, nes daugmaž visi jankiai yra tingūs padarai, tad vyras nusprendžia pasinaudoti laiptais. Nors ir kėblindamas viršum šiuo primityvoku būdu nepaduso, tačiau pirmą kartą jam pasidingoja, idant ši užduotis esti tikrai labai užknisančia. Įsibrovęs į koridorių, prišlyja prie sienos, nuo reikiamo kambario pūpsodamas per padorią distanciją. Prakišęs galvą iš po kampo, suskaičiuoja šešis prie penki šimtai antruoju numeriu paženklintų durų mindžikuojančius vyriokus. Ketvertukas iš jų atrodė kaip solidūs biznieriai, o likusi porelė atkartojo vizualiai nekintamo pavyzdžio apsaugos vyriokų standartą. Dar minutę palaukęs, kol grupelė sulįs į apartamentus, Eliot`as galų gale pajuda iš mirties taško, ketindamas tučtuojau įsibrauti į susitikimo erdvę. Neapsiėjęs be „aš kietas ir ruošiuosi išspardyt šiknų“ reiškimosi būdo, į kambarį įlenda triukšmingai bei dinamiškai – paprasčiausiai nuspiria duris hujum. Akimis permetęs per susirinkusiųjų marmūzes, mintyse akimirksniu sudėliojęs planą, kaip juos visus atkirs, pradeda nuo tipelio, kurį ilgai ir nuobodžiai šnipinėjo – tasai priėjo per arti ūbaudamas, jog sakė, idant to sumauto žiedo perparduoti jam neketina. A vot tada jau prasideda... Haaja! Jablinkšt. Haaja! Jablinkšt jadrenifeni. Budykšt, haaja! Jablinkšt. Budykšt, haaja, budykšt. Jablinkšt jablinkšt jablinkšt. Reziumė: keturios sulaužytos nosys, vienas sutrupintas žandikaulis, kišeniniu peiliuku pažeista miego arterija bei kepenys, keletas lūžusių šonkaulių, išnarintas petys, persukta kelio girnelė, vienas vidinis kraujavimas bei smegenų sutrenkimas, nesuskaičiuojama galybė mėlynių ir kraujais srūvančių žaizdų. Nuostoliai: įsisopėję krumpliai, nestipriai praskeltas antakis, smūgis į pilvą. Kautynių laikas: ne daugiau kaip keturiasdešimt sekundžių. Neleidęs atsikvėpti sau nė akimirkai, suskuba nukautuosius apieškoti, žinoma siekdamas atsigražinti žiedelį, nes mat tikėjosi, jog kažkuris iš susirinkusiųjų, tiksliau dviejų tipelių, kurie nėra atsakingi už dalyvių saugumą bei netapo ilgą metą špininėjami Spencer`io buvo jojo pardavėjas. Ogi klydo. Apart piniginių, kurioje lindėjusius grynuosius godžiai susikišo į kišenę, rado špygą taukuotą. Jokio nokautuotieji brilianto su savimi atsigabenę neturėjo. Prireikė pusės akimirkos, kad suvoktų, jog išmušė sukakotuosius, ketinusius papuošalą jau šiandien įsigyti. Šią akimirką mirtinai užširdęs ant viso pasaulio, neiškenčia piktai nesuurzgęs. Pasisukiojęs aplinkui, pastebi ant žemės tingiai drybsantį lagaminėlį, kurį, neabejodamas, jog jame tūno gyvas galas „dolgergerių“, prišlieja sau prie pilvo ir... Atsigula ant žemės. Visų pirmiausia, ketino pinigus pasisavinti. Visų antra – operacija dar nebuvo užsibaigusi (žalio supratimo neturėjo, kada ši ketina finišo tiesiąją kirsti), tad nusprendė apsimesti iki sąmones netekimo uždaužytu, šitaip patykoti antrosios dalies susitarimo vykdytojų, atėjus tinkamai progai iškalti juos visus ir pergalingai pasišalinti su papuošalu bei papildomu piniginiu atlygiu. Kaip tik tada, laikas, regis sulėtėjo. Dievaži, sekundės bėgo kaip minutės, o nekantrumas ėmė graužti kiekvieną ląstelę. Tuomet, kai laukimas tapo visiškai nebepakenčiamu reiškiniu anapus durų išgirsta lengvus žingsnelius. Aleliuja! Plačiai pramerkęs vaidybiškai/negyvėliškai sustingusį žvilgsnį į jųjų pusę, vos ištveria nesusprogęs dėl poros veiksnių: siaubingiausiai užsimanė čiaudėti ir išvydo... Merginą. Jauną, smulkutę, šviesiaplaukę ir kas netikėčiausia vieną, o galėjo kirst lažybų, jog atmainuos dar viena šešių vyriokų brigada. Nepažįstamajai akimirksniu dingus iš akiračio, Eliot`as, kaip tik įmanoma tyliau nusičiaudi, tuomet lyg niekur nieko atsistoja, kvėpuodamas taip garsiai, kad tai panešėjo į urzgimą. Tvirtai įsikibęs apsaugoto lagaminėlio, neria velniop pro atdaras duris, koridoriaus tolumoje įspirginęs tos pačios, mikliai besinešdinančios mergos siluetą. Be abejo, galėjo trauktis, juk prisivogė pinigų ir grįžtų namolio kaip laimėtojas, tačiau užbaigti pavedimą vyrą masino paprasčiausias principingumas. Neturėjo mados mesti nepradėto darbo. Nurisnojęs kryptimi, kuria nulėkė potenciali vagilė, netrunka pasiekti skarda apkaltų durų, vedančių į laiptinę, iš kurios prieš kurį metą pats išlindo. Įgrimzdęs vidun, mintyse padėkoja klausai, nukreipusiai vyrą tolimesniai kelio atkarpai – kadangi bruzdesys kilo iš viršaus, būtent tenais ir patraukia. O būtų leidęsis laiptais apačion, he. Netrukus pasiekęs dar vienas duris, pečiu stumteli jas į priekį, tačiau šioms nepajudėjus nė per nago juodymą, iškelia antakius viršum, leidęs nuostabai pašmėžuoti veide. Susidūrė su protinga blondine, vau. Žengtelėjęs atgalios, padaro „vartams“ tai, ką sugeba mažne geriausiai – išspiria juos čiortum bei paskubomis įsiveržia priekin, sugaudydamas įžanginį gryno oro gurkšnį. Akims kaipmat susmigus į merginą, Eliot`as apsiginkluoja grobuoniška fizionomija, tokia, nelyginant veizolėmis ją kramsnotų. Iš lėto artindamasis, ne be reikalo akcentuoja rankoje estinį, iš dviejų galų atlenktą (kam skrosti priešininkus viena geležte, jei galima dvejomis tuo pat metu padaryti kur kas daugiau žalos net ne vienam, o keliems oponentams?), kruviną peiliuką, kurį varto tarp pirštų, it pakalęs pokerio žaidėjas kortą.
- Jeigu atiduosi man tai, kas tau akivaizdžiai nepriklauso, mes taikiai bei draugiškai išsiskirstysim,-susuokia tiek įtikinamai, kad pradeda savo ketinimais tos merginos paprasčiausiai nenumesti nuo stogo tikėti. O tada pastebi prie josios prikibusį lyną čia pat pajutęs, kaip užtikrintumas savo pozicijos viršybe bei pranašumu sumenkėja dvigubai. Neįtikėtinai smarkiai susiraukia, nors ir taip jau atrodė, kaip vienu ypu dėžę citrinų sušveitęs. Tegalėjo bandyti toliau blefuoti, arba atitaikęs reikiamą momentą pabandyti savo „skrostuvu“ šviesiaplaukę sužeisti – tiesiog sviesti jį josios kryptimi ir tikėtis, jog šioji susmigs į mergiščios kūną. Kas įdomiausia, pasidingoja mintis, akimoju užkrėtusį organizmą žmogiškumo mikrobais, energingai užsiprotestuoja sąžinė. Visiškai nenorėjo pridaryt fizinės žalos dailiosios lyties atstovei, nes nebuvo iš tų brudų, kurie kelia rankas prieš moteris (žinoma, jeigu šios tikrai prisiprašydavo arba smogdavo vyrui pirmos... na, čia jau kita šneka). Mieliau keldavo jas prieš tos pačios lyties, kaip ir patsai Spenc`as atstovus,-Širdele?..-pro miglotą šypseną klausiamai kone sumurkia balsu, saldžiu iki apsivėmimo, primindamas skatinimą tiek sau, tiek pašnekovei. Tiek mintimis, tiek kūnu buvo pasiruošęs veikti, nes galėjo galvą dėt – ši mergina nebuvo suinteresuota lengvam pralaimėjimui.

Kaip tik tą akimirką, kai ketino nerti nuo stogo ir, ore atlikusi įspūdingą salto, smigti žemyn, išgirsta duslų bumbsėjimą prie įėjimo, reiškiantį, jog ją tikrai kažkas vijosi, ir dabar tas kažkas visai čia pat. Sakoma, „smalsumas pražudė katę“, tačiau ši lūšis negalėjo, tiesiog negalėjo atsispirti pagundai išvysti veidus tų, kurie, atsiprašant, sušiko josios sandėrį ir paliko ją su panikei, kuri nedėvi papuošalų, visiškai nereikalingu žiedu, kai šioji jau tikėjosi, kad jį išmainys į gražią šlamančių krūvą. Atsisakiusi minties tuojau pat iš čia pasišalinti (nors toks kvailas poelgis galėjo oi kaip atsirūgti... gi įsirovę ant stogo persekiotojai gal visų pirma kelias apkabas kulkų į smulkų bei grakštų merginos kūną suvarytų, o tik tada klausinėtų kas, kur ir kaip), atsigręžia į šluotkočiu paremtas duris, kurios jau kitą akimirką, galingo spyrio paveiktos, atsilapoja vos nenulėkdamos nuo vyrių. Vargšė šluota buvo perlūžusi perpus it šapelis, tačiau Parker į ją neilgai tevėpso – išgąstingą, lyg aklavietėje atsidūrusio medžiojamo žvėrelio žvilgsnį akimoju prikausto vyras, išpuolęs stogo aikštelėn kartu su velniop išlėkusiomis durimis. Trumpą laiko tarpą netgi tikisi, kad tuoj paskui jį atlėks dar kokie penki bičai, bet pamažu suvokia, kad jis čia vienas. Visiškai vienas... ir be niekieno pagalbos sugebėjo išguldyti septynis... et, tiksliau šešis (nors ir labai trumpai dirstelėjo į tuos tipelius, kurie drybsojo kambaryje, fotografinės atminties dėka spėjo įsidėmėti jų visų veidus, tad dabar prisiminė, kad šitas taipogi ten buvo, apsimetė esąs be sąmonės ir puikiai ją apkvailino) diedus, tikrai ne smulkesnius už jį patį. Taigi, tas bachūras – profas. Kad ir kuo užsiima – yra žudikas, skolų išmušinėtojas, šiaip gangsteris ar dar kas – savo srityje esti kietas tiek pat, kiek ir ji – savojoje. Patyrusiai vagišei pro akis nepraslysta jokia kiek banditiškos oponento išvaizdos ir aprangos detalė – „užkačialintas“ kūnas, paprasti džinsai, dar paprastesnis megztinis, diržas, odinė striukė, pirštinės (suteptos krauju kas be ko), peiliukas (šiuo dabar akivaizdžiai buvo siekiama įbauginti merginą) ir, svarbiausia... lagaminas!!! Akys godžiai susminga į pastarąjį, vyzdžiai išsiplečia bemaž taip, lyg būtų lytiškai susijaudinusi (perkėlus veiksmą į animacinio filmuko erdvę, josios „žiūreklėse“ šiuo metu veikiausiai rastųsi dolerio ženklai), o į galvą ateina vienintelė mintis – šitam „čemodane“ yra jos pinigai, kuriuos šis dude turbūt atėmė iš tų kitų, be sąmonės gulinčių penki šimtai antram kambaryje. Čia JOS septyni milijonai. Ko jo ko, o tų, kurie mėgindavo stoti tarp, nesikuklinant, geriausios Niujorko (jei ne viso pasaulio) vagilės bei jos pinigų, laukdavo ne koks likimas. Nuo beprotiškos minties aklai pulti ir tikėtis, kad pavyks atimti pinigus (įsikalė sau į galvą, kad ten būtent jie, nors veikiausiai galėjo būti ir kas nors kita) atgraso begėdiškai melagingas, saldžiu balsu išsakytas prašymas, o prie jo – ir nesveikai įtarios nusikaltėlės nė trupučio neįtikinęs pažadas mergužėlės neskriausti, jei ši atiduosianti „tai, kas jai akivaizdžiai nepriklauso“. Neįtikėtina, tačiau nuo aukščiausių pastatų be menkiausio nerimo šokinėjanti ir nuolat piktų ginkluotų dėdžių, kuriuos apvogė, besivaikoma ekstremalė dabar pajunta baimės užuomazgas. Šis priešingos lyties atstovas jai nekėlė jokio pasitikėjimo... tačiau ir nebaugino taip, kad „peršikusi“ atiduotų jam vieną vertingiausių daiktų, kokį tik kada buvo nušvilpusi. Staiga susivokusi, kad ilgaplaukis lėtai, bet kartu užtikrintai artinasi, primerkia „veizoles“ taip, jogei iš jų lieka tik siauručiai plyšeliai ir kiek sulenkusi kojas per kelius nežymiai pritūpia, neaišku, ką ketindama daryti – šokti ant jo it tigrė ar tiesiog patept slides.
-Daugiau nė žingsnio, antraip...- sekundės dalį patyli, mat dar nebuvo sugalvojusi, ką reikėtų sakyti po to „antraip“,- antraip aš prarysiu tai, kas man akivaizdžiai nepriklauso. Nejuokauju,- žaibiškai sumąsčiusi pypteli, rankos papuošalą, dėl kurio dabar ir vyksta visa ši drama, įvardindama lygiai tais pačiais žodžiais, kuriais jį ne per seniausiai užvadino jos naujas didžiausiais priešas. Išsakydama įspėjimą, kartu ir sumosikuoja letenėlėmis bei atidaro dėžutę su žiedu, kad būtų įtikinamiau. Tik žmogus, visiškai nepažįstantis šios damutės būtų galėjęs pamanyti, kad tai blefas. Kadangi dėl neaiškių psichinių sutrikimų buvo beveik nesugebantis meluoti padarėlis, o dėl tų pačių sutrikimų dar ir elgdavosi superkeistai, akių šįkart irgi nedūmė – būtų galėjusi be menkiausių dvejonių praryti tą blizgų juvelyrinį dirbinį, papuoštą mėlynuoju deimantu, o atsidūrusi saugioje vietoje... hm, atryti jį. Ne pats maloniausias būdas gabenti vogtus daiktus, tačiau prisireikus tikrai galėtų taip pasielgti. Pastebėjusi, jog iš stabilios psichikos asmens lūpų vargu ar galintys išsprūsti žodeliai ir juos palydėjusi veik pamišėliška snukyčio išraiška sukėlė reikiamą įspūdį ir laimėjo jai kelias sekundes laiko, išriečia burnos kraštus į pergalingą vypsnį, aklai žengdama atbula ir tuo pat metu triukšmingai užverdama rankoje laikomą dailią žiedelio, kurio nė neketino kam nors atiduoti už dyką, dėžutę. Nesinorėjo „nešti kudlas“ be to lagaminėlio, bet vis dėl to neatrodė, kad iš šito vyruko jį būtų galima lengvai nuvogti. Savisaugos instinkto liekanos visgi dar buvo išlikusios kažkuria giliai Parker sąmonėje ir dabar liepė jai nešdintis, nešdintis kuo greičiau. Tą pasakišką dolerių kiekį kaip nors atsiims. Dar nebuvo sugalvojusi kaip, bet tikrai žinojo, jog atsiims.
Prieš žengdama dar vieną, jau paskutinį žingsnelį stogo atbrailos linkme, išspaudžia piktą, netgi kiek grėsmingą šypsnį. Dabarties momentu žaidė su ugnimi ir galėjo nudegti, labai nudegti (gi nebuvo įsitikinusi, jog vyras neturi kokio tais šaunamojo ginklo ir kad praradęs kantrybę jo nepanaudos), tačiau tiesiog negalėjo nepasivaipyti, nepavaidinti „krūtos“. O, kaip šiuo metu griežė dantį ant šito bičiuko! Galvoje net buvo spėjusi susikurti vaizdinį, kaip sukapoja jį į gabaliukus. Viduje baisingai ėdėsi, kad praganė tokį turtą, nors ir suprato - nieko dabar negali pakeisti, nes ant vos už kelių metrų stovinčio žmogėno geriau nesirauti, ypač kai jis rankoje laiko tą dviem geležtėm padabintą peilį. Jautė kad jau gaišta laiką beprasmiškai, tad nesiryždama atsukti kompanionui nugaros, kojomis atsispiria nuo lygaus, kieto pagrindo, ant kurio stovi ir po pusės sekundės jos čia jau nėr, tik velnioniškai sparčiai vyniojasi lynas, kurio vieną galą buvo pritaisiusi prie specialaus savo dėvimo „balno“, o antrą prie strypo. Skriedama žemyn nenusakomu greičiu, spėja rankoje stipriau suspausti dėžutę, kurios turinį, jei neduok Dieve prarastų, veikiausiai vėlgi šoktų nuo stogo, tik šįkart jau be jokio lyno.

Geriausi savo srities žinovai dirba vieni – būtent taip Spencer`iui pasidingojo mintyse narpliojant susiklosčiusią situaciją, kiekvienam epizodui ieškant logiškai pamatuoto paaiškinimo. Nors ir gležnutė, tačiau ši šviesiaplaukė mergina atbildėjo čionais vienetiniu pavidalu, be jokios daugianarės bendrininkų palydos, galėsiančios užtikrinti jai bent jau saugumą. Iš savo daugiametės patirties, braidžiojant po pačius klampiausius kriminalinius raistus puikiai žinojo, jog šiais laikais pasitikėti negalima net savo paties šešėliu. Daugiau nei dažnai užsakovai ieškodavo gudrybių, kaip apkvailinti savo samdinius ar net po užduoties įvykdymo juos nudėti, o tie vyrukai, kuriuos ne per seniausiai nepeiktinai prikūlė penki šimtai antruoju numeriu pažymėtame kambaryje tikrai neatrodė taip, jog jiems be jokios konkurencijos įteiktum statulėlę už patikimumą. Kažkurią sekundės galį, Eliot`ui beprotiškai sukiba dirstelėti į su savimi atsinešto lagaminėlio turinį. Žiedas, vyro sukauptais duomenimis, turėjo būti parduodamas už sumoje net septynis milijonus stačiakampių, tarptautinės valiutos fondo standartus atitinkančių popierėlių, o norint lagaminėlyje sutalpinti septynis milijonus stačiakampių, tarptautinės valiutos fondo standartus atitinkančių popierėlių prireiktų viso lagamino (šiame duok die sutilptų trys tūkstančiai tūkstančių pačiomis stambiausiomis, išradėjo ir diplomato Bendžamino Franklino pieštine buože padabintomis kupiūromis, o čekiais, obligacijomis ar kokiu kitu biesu daiktiškų, smulkių objektų pardavimuose bandziūgos neatsiskaitinėja), o ne tokio, kurį padoru vadinti tik mažybine pastarojo daiktavardžio forma. Tikrai keista... Mintimis sugrįžęs prie merginos, suraukia lūpas. Arba ji tikrai per daug pasitiki savimi arba yra visiškai nenuovoki, perdėtai drąsi (ar tikra savo sferos, kad ir kokia ten ji bebūtų profesionalė), nes jos vietoje į sandėrio vykdymą nieku gyvu nekeliautų it vienišas vilkas, tuo labiau kai mūšio eigoje tikrai ne vienas iš oponentų pademonstravo ne tik neblogus kovos įgūdžius, bet ir, it sutartinai, keturiasdešimt penkių kalibrų, 15,6 milimetrų vamzdžio, užtaisytas, duslintuvuotas kovines „patrankas“. Net neabejojo, jog atgavę žiedelį anie vyriokai šią mergiotę būtų paprasčiausiai nupylę, tačiau net neketino jos reikalauti padėkos, už neva veik išgelbėtą gyvybę. Dabar svarbiausia buvo atgauti žiedą, nes tai jo darbas, po galais. Pasekęs kokio materialaus objekto link nuslenka merginos žvilgsnis, lydimas mažne „Eureka!” reakcijos, vyras visiškai natūraliai pakvatoja. Taip erzinančiai pajuokiai, demoniškai. Ir ne vien tik dėl to, jog bandant tą lagaminėlį iš Eliot`o atimti, šiai reiktų apturėt bent vieną paranormalų gebėjimą, kaip antai DC komiksų herojaus „The Flash“ gebą nepaprastai greitai judėti ar teleportacijos dovaną. Sudėjęs visus už ir prieš ėmė nuoširdžiai abejoti ar juodutėliausią „reikmeninę“ pradarius, lūkesčiai išvysti krūvą babkių liks pateisinti, tad į savo žvilgsnį, nepertraukiamai baksnojantį kompanionę, Eliot`as pasistengia sudėti kiek tik įmanoma daugiau apmaudo, akimis, lyg perspėdamas blondinę nesitikėti išvysti ten prakeiktos Atlantidos. Yeah, moteriškosios lyties smagios sueigos ant stogo dalyvė rodėsi įširdusia, nejučiomis pademonstruodama nepajėgą slėpti emocijų, tad buvo galima prieiti išvados, jog jiedu nekenčia vienas kito. Mergina Eliot`o už tai, kad sušiko šiai reikalus, o Eliot`as... Na jis daugiau mažiau visko nekenčia. Tuomet, kai iki jojo ir merginos apčiuopiamų esybių lieka kiek mažiau nei penkių metrų atstumas, Spencer`is jama slinkti kiek lėčiau. Vyro fizionomija buvo visiškai nepakitusi: tokia pat bauginančiai nuožmi, siaubingai suraukta (dievaži, kitam antakiai dėka stipraus įtempio nuo kaktos jau seniai būtų atšokę, tačiau vyras „klosčiuoti“ savo snukytį buvo pratęs – vieni šypsosi iki kol įsisopa skruostai, o va jisai raukosi). Visiškai nepageidaujamai kompanionei šiek tiek pritūpus, Spenc`as mikliai užmaukšlina peiliuką ant išorinės plaštakos pusės, viršum didžiųjų pirštų, stipriai apglėbdamas jo rankeną mažuoju piršteliu bei smiliumi, o dilbį iškelia visiškai horizontaliai. Šią akimirką jam tereikėjo lengvai užsimoti ir tikrai, neabejotinai, nenuginčijamai būtų įsviedęs bei neilgtrukus įsmeigęs jį šviesiaplaukei į kaklą – nusižiūrėjo būtent šią kūno dalį, nes ji buvusi atidengta, negaubiama tamsių drabužių bei nesunkiai pažeidžiama. Jau ėmė manyt, jog mergina prarijo liežuvį, tačiau jai suspygavus keletą liepiamąja nuosaka apipavidalintų žodelyčių, vyras sustoja, bet tikrai ne dėl to, idant jam buvo taip liepta kažkokios mergiotės. Pasidarė neįtikėtinai įdomu ką ši besiruošianti iškrėsti, tad ruošdamas kūną atsakomajam kirčiui, išsitempia, mažumėlę pasveria blauzdas, kairiąją koją atmeta atgalios bei josios pėdą pasuka nedideliu kampu – maždaug taip atrodo kovinė Eliot`o parengtis. Tikrai, mažų mažiausiai tikėjosi, jog šita mergikė pagrasins žiedelį praryti. Gana komiškai išreikšdamas nuostabą, išpučia akis ir šios ima panašėti į porelę žydrų sagučių, iškelia antakius taip aukštai, kad aukščiau nebeįmanoma net ir paties plastiškiausio veido savininkui, kiek pravepia lūpas. Baisingai magėjo užsižvygaut. Pasirodo šita blondinė ne tik sumani, bet ir „prie bajerio“.
- Aha, praryk tą žiedą ir aš atidarysiu tave kaip šprotų dėžutę,-išurzgia minai palengva suspencerėjant – tai yra, užsirūstinant. Žinoma, vyro kalboje, tame sparnuotame palyginime nebuvo jokio humoristiškai seksualinio konteksto (liaudyje diedai dažnai pašmaikštauja sakydami, kad moteris, kaip šprotų dėžutė – vienas atidaro, visi valgo). Įdomu, kaip čia pašnekovei susigalvojo pagrasyti tokiu ėjimu, kai priešais stovintis vyras rankoje turi ne tik peilį, fenomenalaus taiklumo gebėjimą, bet ir talentą per mažiau nei minutę žvėriškai subaladot šešis dramblotus bičiukus. O ir beprotystės Eliot`ui užtektų savo kampuotą frazę paversti adekvačia tikrove. Yra pratęs prie netikėtumų, bet kai mergina, tiesiogine ta žodžio prasme prapuola iš akiračio, susivokia kažką panašaus numatęs. Gi toji lyną pritaisė ir prie jojo pati prisirišo tikrai ne dėl to, jog, daugiau neturi ką veikt, pavyzdžiui. Tikrai nesiruošė taip lengvai merginos, turinčios tai, ką jam pavesta pristatyti paleisti, todėl tiesiog automatiškai, nepriklausomai nuo proto, kuris nebyliai kaukė, koliodamas blondinę beprote, pradeda veikti. Pastato aukštis siekia septyniasdešimties su puse metrų aukštį. Apytiksliai tai yra septyni tūkstančiai penki šimtai centimetrų arba septyni šimtai tūkstančių penki šimtai milimetrų. Mergina su savimi nebuvo nusitempusi jokio maišo, kuriame būtų įsimetusi kokios nors įrangos, kaip antai įnagis stiklui pjauti ar „lipučkų“ kokių, o šioji pastato dalis primena vientisą sieną – ten nėra nei atbrailų, ant kurių iš išorės, tarkim kokiame šeštame aukšte galėtum nutūpti, nei balkonų. Vadinasi lynas yra pakankamai ilgas, kad nuleistų šią pamišėlišką akrobatę tiesiai ant žemės arba bent jau netoli jos. Kita vertus, yra beprotiškai maža tikimybė, jog pasitelkusi, sakykim, penkiais metrais trumpesnį trosą ir nukabinusi save velniop, šviesiaplaukė krisdama apačion ko nors nesusilaužytų, o tokie spėjimai paprastai nuo ekstremaliai pamišėliškų raiškos būdų atbaido net ir patį didžiausią adrenalino narkomaną. Nebuvo jokios galimybės Eliot`ui tą plieninę ir pluoštinę virvę perkirsti. Galėjo mėginti atraišioti ją nuo stulpo, juk tarnavo kariuomenėje, laivyne; visokių mazgų rišti ar atrišti esti primokęs, tačiau tokiam knisinėjimuisi paprasčiausiai stokojo laiko. Vyras žaibiškai šovęs į priekį, stveria už nenumaldomai trumpėjančio troso, atkarpą jojo apsukdamas sau apie ranką. Nesveikintinas manevras žinant dėsnį, jog krentantis kūnas gerokai pasunkėja (gi net sklando toks mitas, kad nuo dangoraižio paleista moneta galima nužudyti atsitiktinai apačioje pasipainiojusį žmogų). Laisvai galėjo išsinarinti arba susilaužyti galūnę, tačiau nenuogąstavo. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai ką nors susitreškina arba tą ką nors jam sutreškina galų gale. Kadangi greitu metu turėtų būti stipriai timptelėtas visu svoriu, Spencer`is spitriai įsispiria kojomis į betoninį stogo kraštą, nusverdamas visą kūną gulsčiai (o išsilaikyti padėjo stabdomas merginos kūno masės skriejimas). Tiesiog buvo galima jausti, kaip trūkinėja medvilniniai siūlai iš kurių esti suręstos vyro dėvimos liaudyje „bomžo“ vadinamomis – beveik bepirštės pirštinės, kartu drėksdamos, degindamos storą delnų odą. Trosą gniaužė be galo tvirtai, todėl pavymui pastangų pažaboti laisvojo kritimo pagreitį, netrunka pajusti to stipraus truktelėjimo, kurį numatė iš anksto. Fizinės jėgos trūkumu pasigirti tikrai negalėjo, tad gudrus ėjimas atsiperka tik klaikiai pertemptomis rankomis bei užsiliepsnojusiomis, tikriausiai ir pradraskytomis vidinėmis plaštakų dalimis. Po akimirkos lynas slysti nustoja visiškai. Viena ranka traukdamas jį atgalios, kita vyras trosą suka apie leteną, iš lėto bei nenumaldomai tempdamas nuo stogo nušokusią merginą artyn.

Tikrai mažiausiai buvo galima tikėtis, jog nušokusią nuo stogo ją tas keistas bičas dar bandys prisitraukti atgal, tad gerokai per anksti pajaustas stiprus trūktelėjimas, dažniausiai informuojantis apie tai, kad lynas pasibaigė, merginą kaip reikiant suglumina. Dar nebuvo nė pusės tiek nusileidusi, kiek reikėjo – šiuo metu kybojo kokių keturiasdešimties metrų aukštyje, o buvo apskaičiavusi, kad tos tvirtos plieninės virvės turėjo pakakti nusileidimui beveik iki pat žemės. Šitaip pakibti ore tikėjosi likus tik kiek daugiau nei dviems metrams iki lygaus grindinio ten, apačioje. Pirma į „mąstymo aparatą“ atėjusi mintis buvo kad lynas už kažko užkliuvo, bet greitai save patikina, kad tai neįmanoma – nors turėjo labai mažai laiko, kruopščiai patikrino, kad nebūtų jokių kliūčių. Tik sumojusi pakelti galvą supranta, kas dedasi. Žandikaulis taip ir atvėpsta perpratus beprotišką vyro planą. Gi jis galėjo lengvai nulėkti nuo stogo jei tik būtų neįtempęs kokio nors, atrodytų, nereikšmingo raumenėlio ar nepakankamai stipriai kojomis įsirėmęs į žemę kuomet kovojo su josios kritimo pagreičiu. Kurį metą visiškai užsimiršusi tiesiog spitrijasi aukštyn ir leidžiasi tempiama į viršų, bet netrukus sąmonė išsivaduoja iš ją sukausčiusios nuostabos. Turbūt nė pats velnias nežino, ką ilgaplaukis jai galėtų padaryti prisitraukęs atgal ant stogo. Gal paprasčiausiai smagindamasis išskrostų dar gyvą... Neturėjo už ko užsikabinti, o tikimybė nudribus iš tokio aukščio nesusilaužyti bent vieno kaulelio buvo lygi nuliui, todėl idėjos atsisegti nuo troso iškart atsisako. Damnit, reikėjo pasiimti tą sportinį krepšį, kurį, deja, paliko ant stogo. Ten atrastų visko, ko tik reikia ir galėtų sukurti net ne vieną planą kaip išsisukti iš šios padėties. Na, o ką belieka daryti dabar? Tik griebtis paskutinio šiaudo. Tad pradeda intensyviai muistytis, spurdėti ir visaip kitaip sunkinti vyriškiui darbą. Tačiau jei jau jis sugebėjo ją sulaikyti krentančią visu greičiu, negi toks menkas trikdis jam labai pakenktų? Tą netrukus ir suvokia pastebėjusi, kad vis dar yra vos ne tuo pačiu tempu traukiama stogo link. Nėra jokios vilties, kad dude kaip nors paleistų tvirtai laikomą virvę. Tenka nustoti spurdentis bei ieškoti kokio kito būdo. Jau nė nebesivylė galėsianti išsivaduoti dabar, mat padėtis rodėsi kritiška – šiuo metu buvo kokių šešiasdešimties metrų aukštyje; kelias žemyn reikštų mirtį susiplojant kaip blynui, įsimūrijimą į asfaltą ar kaip čia vaizdingiau pasakius, o aukštyn – patekimą tiesiai į glėbį neaiškiam psichui, kuris bandys atimti dėžutę su žiedu. Taip pasamprotavusi Parker staiga sukrykštauja (tik šito turbūt net pati neišgirdo, nes garsas buvo nuneštas su stipresniu vėjo gūsiu bei apačioje važiuojančių mašinų triukšmu) ir suploja letenėlėmis. Visas nedraugo dėmesys pargrąžinus ją atgal turėtų būti sutelktas į dėžutę, nes kai jis paskutinį kartą matė šią atidarytą, ten buvo brangenybė už septynženklę sumą. Trumpai dirstelėjusi į viršų įsitikina, kad oponentas dabar nė nemano domėtis, kuo mergyčka užsiima. Ir gerai. Mikliai atvėrusi rankos papuošalo „dėklą“, ištraukia iš jo juvelyrinį dirbinį, įsimeta šį į džinsų kišenę ir iškvėpdama išleidžia iš plaučių orą, morališkai ruošdamasi veiksmo kulminacijai. Atstumas iki atbrailos sparčiai mažėjo, bebuvo likę dešimt... aštuoni... penki... trys... du metrai. Širdis daužėsi taip, kad buvo galima pamanyti, jog ją kažkaip pakeitė lėktuvo propeleris. Nelabai tikėjosi ištrūkti gyva ir dar su aštuonių milijonų vertės žiedeliu, bet pamėginti juk verta. Belikus vos kelioms dešimtims centimetrų, rankomis tvirtai įsikabina į stogo kraštą ir prisitraukia, savaime suprantama, šiek tiek padedama priešininko. Matėsi, kad vyrukas po tokios „mankštos“ kiek pavargęs ir tai panelytei leidžia iš naujo patikėti būsima savo sėkme, suteikia daugiau jėgų. Peržengusi atbrailą, netikėtai visu (vos pusę centnerio siekiančiu) savo svoriu užgriūna kompanioną, tuo pačiu metu viena ranka atkabindama nuo savęs lyną.
Nelaukdama, kol vyras susivoks kas čia įvyko, pašoka ant kojų ir net negalvodama, instinktyviai pagriebia čia pat ant žemės besimėtantį lagaminą. Pats laikas buvo pasipustyti padus, taigi, tą ir padaro. Nešdama kudašių greitai lyg stirna, užpulta medžioklinio šuns, per petį nusviedžia dėžutę, kurioje, kaip turėtų manyti vyriškis, esti brangusis sužadėtuvių žiedas. Tikėjosi, kad persekiotojas prieš pradėdamas ją vytis visų pirma pasiduos impulsui pakelti numestąjį daiktelį, o galbūt dar ir jį atidaryti. Jei taip įvyktų, Parker laimėtų bent kokias tris, o gal ir visas penkias sekundes, per kurias spėtų visai daug pabėgėti. Galbūt net pavyktų sėkmingai išsigelbėti. Vos pribėgusi duris, neria pro jas įsikibdama į rankeną, dėl ko šios užsidaro. Dar bent viena sekundė jos naudai – vyras sugaiš kol jas atidarys. Nesidairydama atgal sparčiai šuoliuoja laiptais žemyn, ir nors galvoje dabar plonas panikuojantis balselis turėtų klykti tik tokias frazes kaip „Greičiau, greičiau, greičiau!“, „Ahh, jis mane vejasi!!!“ ar „OMG, man pizė dabar! Ką daryt, ką daryt, ką daryt???“, spėja pamąstyti dar ir kad lagaminas (nors atsižvelgiant į šio dydį, labiau tiktų žodis lagaminėlis) įtartinai lengvas, neatrodo kad būtų grūste prigrūstas stambių kupiūrų. Na, bet jo turinį patikrins kai pasieks namus. Jei juos iš vis pasieks. Nežinia, kuriame dabar aukšte buvo, kiek laiko lėkė laiptais ir koks atstumas ją skyrė nuo vyro (girdėjo iš paskos spėriai trepsinčius žingsnius, tačiau nebūtų galėjusi pasakyti, ar jie vos už pusmetrio, ar už visų penkiolikos metrų), bet pagaliau supranta, kad padus tikrai greičiau nei jos persekiotojas ir va tada jau bus ketvirčiuota... arba nuvesta atgal ant stogo ir nustumta nuo jo... arba jai nudirs odą... arba su ja bus padaryta dar kažkas tokio nesveiko, primenančio siaubo filmus. Trumpiau tariant – galimų savo tragiškos žūties scenarijų jau buvo prisikūrusi daugybę. Ir vis dėl to, rimtos baimės nejautė, tik pyktį. Kaip tas šunsnukis drįsta stoti jai skersai kelio, sužlugdyti sandėrį ir mėginti atimti žiedą? Nebūtų taip jautriai reagavusi vien dėl to, kad jis pagrasino ją nužudyti, pfff. Tokių grasinimų ne kartą buvo susilaukusi. Blogiausia, kad jis mėgino pavogti jos pinigus. O tai jau Parker priima asmeniškai.
Priėjusi išvadą, jog fizinės ištvermės turi tikrai mažiau už vyrą ir kad net adrenalinui užplūdus visą josios kūną priešingos lyties atstovas visgi yra pranašesnis šiose gaudynėse, nė kiek nelėtindama tempo išpuola į koridorių ir nuskuodžia lifto link. Puoselėjo šokią tokią viltį, kad vyras nė nepastebėjo, jog ji jau nebe laiptais leidžiasi, o sumanė kiek rizikingesnį (juk nežinojo, ar reikės lifto laukti, ar jo durys spės užsidaryti laiku išgelbėdamos nuo besivejančio priešo), bet, sėkmės atveju, ir greitesnį pabėgimo planą. Gaila, bet šios menkos vilties kibirkštėlės netrukus nelieka, kadangi beatodairiški bėgantys merginos žingsniai kuo puikiausiai girdėjosi tyloje skendinčiame viešbučio aukšte. Atkarpa, skirianti ją nuo „keltuvo“ atrodė siaubingai ilga, o jau dingojosi, jog vijikas visai čia pat. Atsigręžti ir tuo įsitikinti nedrįso. Smegenys klykė, kad reikia sukurti dar keletą kliūčių, išpešiančių dar kiek laiko, todėl, tik vos vos pristabdžiusi, nuverčia turbūt vienos iš kambarinių paliktą vežimėlį su maistu. Ant kilimo išsidrabsto kažkoks gurmaniškas patiekalas, nukrenta kibirėlis su ledukais bei šampano buteliu, išsimėto užkandžiai... ant ko paslysti ir už ko užkliūti čionai tikrai radosi. Dar už kelių žingsnių nugriauna neaukštą spintelę, ant kurios, kaip pastebi, buvo daili, bent tūkstantį dolerių kainuojanti vaza. Yep, net kritiškoje padėtyje įstengė užmatyti brangų daiktą ir įvertinti jo kainą. Kitomis aplinkybėmis būtų pasidavusi kleptomanijos protrūkiui, bet dabar nebuvo laiko ir noro – gi kišenėje gulėjo nuostabybiškas papuošalas, jį „prakalusi“ juodojoje rinkoje galėtų septynis tūkstančius tokių vazų įsigyti, be to, rankoje laikė lagaminą, kuriame turėtų būti visa ta suma, už kurią ir tikėjosi žiedą parduoti. Jeigu labai pasiseks, tai pabėgs iš čia sveika gyva, turėdama net daugiau nei tikėjosi – ir žiedą, ir pinigus. Tada tam bičiukui gal net bus dėkinga, kad išguldė anuos šešis tipus. Jei truputį nepasiseks ir pasirodys, kad lagamine ne tai, ko tikėjosi (nešdama iš svorio jautė, kad ten turėtų kažkas būti, bet veikiausiai ne pinigai - gal kokie kiti vertingi popieriukai, o gal tiesiog šiaip šiukšlės. Su „šlamančiais“ ją siejo ypatingas ryšys – bent jau taip buvo įtikėjusi – bet čia net nereikėjo ekstrasensiškų gebėjimų, užteko būti kilnojus pakankamai įvairių „tašių“ su doleriais kad žinotų, kiek pačiais stambiausiais piniginiais vienetais sveria šimtas tūkstančių, kiek pusė milijono, kiek du milijonai ir t.t.), vis tiek liks su tiek pat, kiek turėjo prieš ateidama čia. Bet jeigu šūdinai nepasiseks, neturės nei lagaminėlio, nei papuošalo, nei, tikriausiai, savo gyvybės. Visa dūšia nuoširdžiai troško pirmojo varianto, kad labai pasiseks, todėl artėdama link lifto tik dar stipriau suspaudžia lagaminiūkščio rankeną – neatiduos jo lengvai net jei bus sučiupta.

Ką pradėjo, tą neabejotinai bandė ir užbaigti: traukia delną deginantį lyną su tokiu tikslumu, lyg raumenų visiškai nevargintų už drūtą lydeką tikrai sunkesnis „grobis“. Už tai, kad mergina, nešykštu pavadinti, nevykusiai bandė Eliot`ą apgudrauti, vyras įtūžį slopino svajomis, kaip malonu jau visai netrukus bus nusukti jai galvą. Monotoniškas veiksmas prailgsta Spencer`iui taip, jog šiam vėl pasidingoja, idant sekundės virto minutėmis. Net nereikia sakyt, kaip užknisa terliotis, pakol tikslas lieka įgyvendintas, o vyras kantrybės turėjo tris kart mažiau nei prižiūrėtojai koncentracijos stovyklose. Ir nebūtų galima teigti, jog tokia būdo savybė pačiam Eliot`ui nekiša kojos žygiuojant gyvenimo provėžomis. Ne taip jau ir ilgtrukus spėja pajausti – lemiamas momentas, kuomet ilgokai aukštyn keltą merginą galų gale pričiups, kone ranka pasiekiamas. Dabar belieka tik smarkiau truktelėti ir... Na šito tai jau tikrai nesitikėjo. Iš pradžių net nelabai suprato, kas įvyko. Tikrai neminkštai išvirtęs nugara ant šalto, kieto cemento, mažne penkias su puse sekundės tramdo viršun ūmiai šoktelėjusį kraujospūdį. Kadangi tiek pat susinervino, kiek ir įtūžo, veikiausiai būtų buvę nesunku suskaičiuoti Spencer`io kraujagysles, kurios iššokusios viršun sukurpė odai naują reljefą. Smilkiniai pulsavo. Išmušė karštis. Atrodė sprogs kaip kiaušinis smaigstomas mikrobangų, tačiau lemiamu momentu protą nutvieskė iš mirusiųjų prisikėlęs sugebėjimas orientuotis ne tik savo vidiniame pasaulyje, bet ir išoriniame. Netrukęs pastebėti, jog šviesiaplaukė, kaip tik lėkdama pro Spencer`io ne per seniausiai išspirtas velniop duris nešasi su savimi ir ypatingąjį lagaminėlį, ant kojų pašoka taip staigiai, kad protas paprasčiausiai nesuspėja užfiksuoti ką tik atlikto veiksmo. Tada pasileidžia merginos link tekinas. Aklai skuosdamas net nepastebi kažkur čia pat, pašonėj besimėtančios dėžutės, kurioje paprastai talpinami prašmatnūs „suvenyrai“. Pasiekęs jau minėtas duris, grubiai šias atlapoja ir nėręs vidun, dar sugeba trinktelėti į metalinę staktą koją. Va tada, nepaisant makaulėje integruotos taikinio karštligiško sekimo sistemos, išleidžia savo įniršį, apspardydamas vargšę sienos angą su pirmyn bei atgal varstomu lygiagretainiu, o tai sudegina keletą sekundžių brangaus laiko. Laiptinėje, bala žino, galbūt instinkto kokio genamas, patraukia ta pačia trajektorija iš kurios atidundėjo. Kita vertus, įkūnijęs save bėglės vietoje, jokiais būdais nesirinktų laiptinės. Nepasakytum, jog bėgti laiptais yra ir patogu, ir nepavojinga, juolab kojos stresinėmis situacijomis, kuomet tenka skuoste gelbėt sveiką kailį nevengia susipinti ar pėdos pasistatyti taip, kad pastačius šią netinkamu kampu suluošėtum akimirksniu. Prie didelio fizinio krūvio jau buvo pratęs, tačiau priešingai nei momentais, kai viskas eina kaip iš pypkės, dabar puškavo nelyginant seno traktoriaus variklis. Ne nuo nuovargio, žinoma. Buvo piktas. Po akimirkos atradęs save kapinių tyloje skendinčiame koridoriuje, išvysta už ne daugiau kaip dviejų šimtų metrų viską velniop verčiančią šviesiaplaukę, kurią sučiupti jam buvo svarbiausia. Akivaizdžiai priveisusi keletą kliūčių ši realizavo sumanymą vyrą sugaišinti, tačiau, come on, juk čia ne trijų metrų aukščio, plieno barjerai. Kad jau kiek stabtelėjo, dabar nuo paties holo galo įsibėgėja, mintyse per keletą akimojų susipaišęs savo veiksmų bei ėjimų schemą. Pirmąjį kliuvinį, sidabrinį vežimėlį peršoka it žirgelis, o praktiška avalynė su tikrai neslidžiu, grublėtu bei „išraiškingu“ padu neleidžia paslysti ant išvartytų gardėsių. Keletas plačių, bėgančiojo žingsnių ir pasiekia antrąjį – tiksliai šonu paguldytą medinę spintelę. Tempo anei kiek nelėtindamas, prasibrauna pro ją taip, it šoktų per taip vadinamą „ožį“ – užmetęs delnus ant šoninio, horizontalaus baldo paviršiaus, praskečia kojas ir... Vuolia. Čia pat pastebėjęs ir, keista, tačiau absoliučiai sveiką vazą, kuri tikriausiai nulėkė ant žemės, nes ilgai bei nuobodžiai riogsojo pastatyta ant tos pačios lentynos, skubriai ją pastveria, tiesiog milisekundžių laiko tarpu paleisdamas indą į netoliese nerimstančią merginą. Taikėsi į kojas, o Eliot`as niekada neprašauna pro šalį. Alternatyvus „šaudmuo“ taikinį pasiekia ir to visiškai pakanka, kad gaudomajai bent jau pagrindas po žemutinėmis galūnėmis suklibėtų, tačiau blondinę vyras pribaigia labai laiku griuvęs ant kelių ir lygia tiesė ištiesta ranka pertraukęs šviesiaplaukei per vidines kelių dalis. Pro ant akių pusiau uždribusį kepurės kraštą galėjo aiškiai regėti, kaip ši nuvirsta, papuošdama iki apsivėmimo margą kilimą. Drauge su oponente, į žemę ir bumbteli lagaminas, ore sugebėjęs susivartyti taip, kad tikriausiai atmestinai pagaminti segikliai atlapotų „čemodano“ vidurius. Nepuoselėjo didelės vilties išvysti tenai galybės nesužymėtų banknotų, tačiau rezultatas iš tiesų pribloškia. Nenorėdamas, jog
„iškirstoji“ spardytųsi, draskytųsi, kandžiotųsi ar bandytų vėl risnoti, akimirksniu išsitraukia savo bedžiūvančiais kraujais apšlakstytą „geležtę“, nukreipdamas į blondinę ją taip, kad šoktelėjusi priekin ji pati pasmerktų save vidiniam kraujavimui.
- Tikrai norėjai įkeisti tą prabangiai įkainotą blizgutį į puodelį?-valdydamasis nuo ūmaus ironiško juoko priepuolio užklausia (nors greičiau – įgelia), akies krašteliu dirsčiodamas į lagamine tupėjusį dirbinį, ant kurio išspausdintas puikavosi Niujorko šūkis – „I *preciziška raudona širdutė* NYC“. Buvo akivaizdu – tie vyriokai, šį vakarą planavę iš čia pat sėdinčios merginos perimti prabangų žiedą, ketino ją ne tik apkvailinti, bet vėliau veikiausiai ir nudėti,-Klausyk...-veizoles nuveda tiesiai į kompanionės veidą, saviškiame demonstruodamas absoliutų susiraukimą, kuris Spencer`iui yra toks įprastas, kad net neverta jo interpretuoti kaip vieno iš „bugi bugi“ elementų,-aš nenoriu tavęs sužaloti. Galėčiau, bet tai yra labiausiai kraštutiniška išeitis,-vargu ar šviesiaplaukė galėjo tikėtis vyro prabilsiant būtent šitaip. Ne, rimtai. Viena yra dobti diedus, o visai kas kita – moteris, merginas. Niekuomet rimtai nesikėsino į dailiosios lyties atstovę, niekada nėra rimtai pakėlęs prieš TOKIĄ rankos ir šis vakaras tikrai nebuvo toks ypatingas, kad prisiruoštų dar vienam „pirmam kartui“. Iš tiesų jau seniai nesigrūmė su priešinga saviškei giminės „delegate“ (jei ir pasitaikydavo tokių epizodų, tai „grumtynių“ ėjo su sau lygiomis profesionalėmis – žudikėmis, snaiperėmis, teroristėmis, etc.) ir iš dalies demonstratyviai grasinti peiliu šviesiaplaukei, kuri vėpsant iš arti rodėsi išties simpatiška, buvę per daug neįprastai keista. Tačiau, tiesą pasakius, nebuvo tikras kiek puoselėja tikimybės savo patikimąjį peilį šviežio, šio šviesiaplaukio sutvėrimo krauju. Net ir dirbdamas tokį ganėtinai amoralų darbą turėjo neišjudinamų tabu.
- Šį vakarą mane labai nustebinai. Man jau seniai nebuvo taip smagu,-ko gero pasirenka mažą tikimybę apsireikšti tikėtinus pasisakymus. Nusistebėjo ir pats, bet daugiau dėl to, kad sugrūmojęs visus šiuos šviežius įvykius suprato taip manąs nuoširdžiai. Jautėsi keistai, visiškai neprofesionaliai... Tačiau savimi nenusivylęs. Visai neseniai svaja, kaip triauškina pirštais šios blondinės kaklą teikė jam dvasinę euforiją, bet dabar tiek kūnas, tiek protas tokią fantaziją skambiai boikotavo. Išleidęs beprotiškai gilų atodūsį, Eliot`as netikėtai drimba ant subinės (nors visą pastarąjį laiką tupėjo), nuleisdamas bei suskleisdamas ir „geležtę“,-Bėk, Lola, Bėk,-su blausia šypsenėle lūpose tikrai ne be reikalo išveblena gana puikiai žinomo filmo pavadinimą, kuris talpino savy ir tiesioginę potekstę. Tikimybė, jog blondinės vardas Lola menka, tačiau iš abiejų pusių jįjį lydintys žodeliai buvę pačiu pagrindu. Taip. Dabar, kai be jokio vargo galėtų iš merginos gražiuoju arba bloguoju išgauti tą papuošalą, kurį buvo pavestas pristatyti, spjovė į Spencer`iui pateiktą užsakymą, nejučiomis visgi šį vakarą įgyvendinamas viena pirmųjų savo kartų. Anksčiau nepasitaikydavo tokių atvejų, kad asmeniniu sprendimu „užrauktų“ užduotį, bet jam atrodė taip, idant elgiasi teisingai. Netruko suprasti, jog ši šviesiaplaukė nei žudikės, nei snaiperės, nei teroristės amatu nesiverčia, tad nekilo ranka nieko siaubingai blogo jai daryti. Be to, sumastė ir, kad „susimauti“ savo noru yra kur kas geriau, nei „susimauti“ kažkieno dėka. Nu žodžiu. Koks skirtumas. Galų gale sukurs kokią įtikinamą istoriją užsakovui. Galiausiai nėra jokių įrodymų, jog „502“ numeriu pažymėtame viešbučio kambaryje vaidenosi ir šita „Lola“. Pasakys, idant laukė žiedelį pristatyti turėsiančios pusės išdaužęs antrąją, tačiau jos taip ir nesulaukė. Neteiks apvalios sumelės honoraro, tačiau koks skirtumas. Niekada nesvaigo dėl pinigų, dėl materialinių vertybių ir net galėdamas įsigyti ištaigingą vilą, amžinai glaudžiasi pusėtinose vietelėse, tačiau būtinai apsuptas gamtos ir jausdavosi gerai, jei turėdavo šaldytuve alaus, knygų skaitymui, vietos treniruotėms, pintinę žaliųjų obuolių bei svarbiausia visiškos ramybės.

Visą laiką skuosdama tolyn jautė, kad jei įklius, tai šis nuotykis taps neilgos, tačiau pavydėtinai smagios josios būties šiame pasaulyje pabaiga. Tiesiog nedovanotina teigti, jog šiuo metu iš tikrųjų nerimavo ar, tuo labiau, leidosi rimtai įbauginama galimos grėsmės. Nuogąstavimas dėl savo gyvybės, kaip, turbūt, ir sveika psichika, išgaravo maždaug dvyliktaisiais gyvenimo metais, o jų vietą pakeitė pinigų bei adrenalino troškimas. Beveik kasdien rizikavo vienaip ar kitaip pasidaryti galą nenuobodžiai karjerai nesėkmingai nulėkdama nuo kokio apiplėšti mėginamo pastato stogo, „užsiraudama“ ant va tokių pikčiurnų galvažudžių kaip antai josios persekiotojas, įkliūdama policijai. Galimybių paslysti ir pradėti ristis žemyn jau spėtais perlipti savo gyvenimo dangoraižio laipteliais sutikdavo apsčiai, tačiau lemtingai nesusimaudavo dėl vienos priežasties – panika nė karto nebuvo užvaldžiusi Parker proto. Pavojai dar vaikystėje, kuomet kojomis vos siekdama pedalus jau vogė automobilius, tapo jos nuolatiniais palydovais. Taigi ir šitoje situacijoje jautėsi pakankamai drąsiai. Kad ilgaplaukis gepardo greičiu šuoliuoja jai pavymui ne tik girdėjo, bet ir jautė visomis kūno ląstelėmis, tačiau didžiausia klaida, kokią būtų galėjusi padaryti, tai atsigręžimas pažvelgti, koks atstumas juos skiria. Lekiant tokia sparta ir dar neužtektinai plačioje erdvėje, kaip kad šis koridorius, vienas neteisingas kryptelėjimas į šalį reikštų pražūtingą „įsimūrijimą“ į kokią nors kliūtį. Rodėsi, kad išsigelbėjimas jau čia pat, ranka pasiekiamas. Tereikia nerti į liftą ir tikėtis, jog šio durys užsivers pakankamai greitai. Tada priešininkas, kad ir koks greitas bebūtų, turėtų mažų mažiausiai mokėti teleportuotis, norėdamas ją pasigauti, nes laiptais taip greitai niekas nenuliuoksėtų. Ši viltis netrunka subyrėti kaip trapus porcelianinis puodelis, numestas ant žemės ir dar gerokai pamindytas sunkiais batais. Per mažytę laiko atkarpą iš sėkmingos bėglės tampa į spąstus pakliuvusia pelyte. Ne taip jau greitai ir supranta, kas do velniava čia dedasi, kodėl jos kojos, taip paklusniai nešusios kur jai norėjosi, staiga sumanė išduoti savo šeimininkę susipindamos. Išsitiesusi ant kilimo, nė kiek nesuminkštinusio kritimo, iš letenos lagaminą paleidžia taip lengvai, lyg dar prieš dešimtadalį minutės nebūtų sau prisiekinėjusi, jog šį atimti iš jos bus įmanoma nebent kartu su visa jį laikančia ranka. Bet ne tai dabar sukelia daugiausia problemų. Skausmingai susitrenkus krūtinę akimirką neišeina įkvėpti, o tai neleidžia pašokti ir toliau mėginti išnešti sveiką kailį. Keletą kartų žioptelėjusi gaudydama orą kaip iš vandens ištempta žuvis, galų gale įstengia įtraukti į plaučiaus gyvybei palaikyti neišvengiamai reikalingo azoto, deguonies, anglies dioksido ir kitų per kvėpavimo organus filtruojamų dujų mišinio. Vos pasiekusi šią mažytę pergalę, reiškiančią kad nepakratys kojų nuo deguonies stygiaus, apsiverčia dabar jau į žemę šliedamasi nebe priekine, bet užpakaline kūno dalimi. Girdėjo kaip jos „budelis“ atidunda, o vargiai begalėdama taip jau greitai atsistoti ant užpakalinių galūnių, ketino bent jau paropoti atbula iki lifto, nors žinojo kad niekaip nebeištrūks. Pirmoji reakcija, pamačius oponentą taip nelauktai arti, esti prislopintas cyptelėjimas, neilgai trukus prisideda ir bejėgiškas & beviltiškas mėginimas išsikapanoti iš tvirtų jo gniaužtų visaip spurdant. Pastarąjį pažaboja grėsmingai į kūną įremtas tamsiomis kraujo dėmėmis padabintas peilis. Nesimatė jokių prošvaisčių išsivaduoti nepasidarant nepageidautinos skylės skrandyje. Neturėdama galimybės kaip nors kitaip suteikti nepatogumų vyrui, paprasčiausiai nutaiko į jį įžūlaus priešiškumo persisunkusį žvilgsnį, aiškiai tikėdamasi, jog čia tik laiko klausimas, kada geležtė iki pat briaunų susmigs jai į kūną, pasmerkdama priešmirtinės konvulsijoms. Kandi priešo užklausa priverčia trumpam nutraukti bandymus kaip kokiam baziliskui nužudyti kompanioną žvilgsniu ir dirstelėti į atsilapojusį „čemodaną“. Pamačius jo turinį visa merginos veido išraiška persimaino, perteikdama galvoje sušmėžavusią vienintelę mintį – „FFFFFFFFFFUUUUUUUUUCK!!!“ Tie sumauti suskiai, bailiai, kiaulės, sutraukos drįso mėginti ją apmulkinti! Jautė, kad čia kažkas ne taip, lagamine turbūt nėra sumos dėl kurios įsivėlė į visą šitą klampią košę, tačiau tokio pasityčiojimo kaip pigus keramikos dirbinys vietoj septynių milijonų, nė už ką nebūtų tikėjusis. Turbūt tiesa – už kiekvieno, atrodytų, pasakiško sandėrio slypi apgaulė. Niekas negali klostytis pernelyg gerai. Ne pirmą kartą ją mėgina taip apgauti, tačiau beveik visuomet išsisukdavo, o dabar ne tik kad atlygio negaus, bet praras ir tą žiedelį, kurio pasisavinimą suplanuoti bei įvykdyti užtruko ilgiau nei savaitę, o Parker tempais tai yra velniškai daug laiko. Vyriškiui tęsiant vienpusį pokalbį, į kurį pati įsijungti nė neketino, akis vėl sukoncentruoja ties jo veidu, spėliodama ką, po galais, jis nori pasakyti tuo savo „aš nenoriu tavęs sužaloti“. Dar prieš penketą minučių buvo galima pamanyti, jog užsikaifuotų plikomis rankomis plėšydamas ją į gabalėlius, o dabar štai porina, kad josios skriaudimas būtų „kraštutiniška išeitis“. Keleto sekundžių bėgyje pajutusi, kaip nediduko šaltojo ginklo smaigalys atsitraukia nuo jos odos, kurią lig šiol grėsmingai, nors ir ne itin skausmingai baksnojo, tulžingą fizionomiją pakeičia truputį sugluminta išraiška. Ką tik visas gyvenimas jai bėgo prieš akis ir nedaug trūko, kad šviesą tunelio gale pamatytų, bet vietoj mirtino kirčio susilaukė malonės. Ir dar kokios – ne tik kad ją paleidžia, bet netgi vertingąjį papuošalą leidžia pasilikti. Kadangi visą laiką nepatogiai drybsodama tik ir tetroško greičiau pakilti, nebelaikoma stiprių rankų mikliai atsistoja bei žengia keletą žingsniu atbulomis, padidindama distanciją tarp savęs ir to mušeikos. Jei ne dar keletas jo leptelėtų žodžių, tuoj pat nyktų kur nors, bet keistas kreipinys sulaiko.
-Lola? Kokia dar Lola? Aš ne Lola. Aš Parker,- sunku nusakyti, kaip dažnai panašiai sufail`indavo dėl menkų savo žinių tam tikrose srityse... Televizorių paskutinį kartą žiūrėjo turbūt tais laikais, kai ją domino tik visokie vaikiški animaciniai filmukai – „Mikė Pūkuotukas“, „Tomas ir Džeris“ ir t.t. Apie kriminalinį trilerį pavadinimu, kurį pašnekovas sumaniai pritaikė dabartinei situacijai, nebuvo nė girdėjusi. Taip netikėtai prisistačiusi, staigiai apsisuka šimtu aštuoniasdešimt laipsnių ir žengia kelis sparčius žingsnius tolyn, tačiau sustoja bei vėl tarsi per prievartą atgręžia save į vyrą. Papurčiusi galvą taip smarkiai, kad gaudynių metu jau nemenkai susitaršiusių plaukų būklė dar suprastėtų, tarsi paneigia kažkokią kilusią idėją, bei eilinį kartą pakeičia ėjimo trajektoriją atsukdama kompanionui nugarą. Aiškiai viduje grūmėsi su savimi, nebežinodama ar geriau drožti namo kol reikalai nepradėjo vėl krypti prastyn, ar rizikuoti ir pasilikti su po netikėto sprendimo ją paleisti masinti pradėjusiu asmeniu. Galiausiai pro burną išleidusi triukšmingą atodūsį, „avangardinę“ pusę atsuka į vyriškį, neprognozuojamus savo veiksmus užbaigdama klestelėjimu ant kilimo per pakankamai saugų – kokius keturis metrus siekiantį – atstumą. Apglėbusi kojas per kelius, padeda ant jų smakrą bei įtariai primerkusi „žiūronus“ įsispitrija į „draugą“. Dabar, kai turėjo laisvę dumti kuo toliau nuo jo, nebe taip jau ir norėjosi šitai įgyvendinti.
-Tu keistas,- trumpai konstatuoja, nutraukdama nejaukią tylą. Turbūt toks pareiškimas – vienas iš labiausiai abejotinų būdų dialogui pradėti, bet apie komunikavimą nusituokdama ne daugiau, kaip Zimbabvės, vienos skurdžiausių pasaulyje valstybių, gyventojai apie kompiuterinę techniką, nė nesusimąsto kokį įspūdį gali sudaryti sakydama viską, kas tik šauna į galvą.

Kurį metą it užvaražytas dėbsojo į keistą, purpurinę dėmę ant kilimo, boluojančią čia pat Eliot`o apavo pado, aplankytas vieno iš tų momentų, kai įsispirtini į vieną tašką ir net nemirksėdamas analizuoji savo mintis. Suteikė merginai absoliučią laisvę dėt į kojas. Negirdėjo dar jos balso, tad epizodas, kuomet jis suvirpina orą iš karto patraukia vyro dėmesį. Ant liežuvio galiuko sukosi ironiškai užklausti „Čia toks vardas?“, bet susilaiko tik supratęs, kad merginai nelabai dašlo, jog Spencer`is pasinaudojo, galima sakyt, metafora, kuri gavėjo buvo suprasta pernelyg tiesiogiai.. Iš merginos atsakymo tokį svaičiojimą buvo galimą drąsiai užtvirtinti riebiu, ryškiu antspaudu.
- Man neįdomu,-numeta profesionaliai atžagariu tonu, į pašnekovę, į kurią dabar jau gali oficialiai kreiptis Parker vardu (?) nemaloniai pašnairuodamas. Apgaudinėjo visus čia susirinkusiuosius. Įskaitant save patį. Labai norėjo primesti, jog šioji šviesiaplaukė jam domesio nekelia, bet tai gerokai prasilenkė su adekvačia tiesa. Tiek daug pasiaiškinimų norėjo iš jos išpešti... Ir, matyt, labiausiai sužinoti kuo ši verčiasi. Pasvėręs, persijojęs informaciją priėjo išvados, jog ji tikriausiai paprasta tarpininkė. Čia tokios, kurioms užsakovai perduoda įgyvendinti kokią labai nesunkią užduotėlę, itin slaptų pavedimų dešiniosios autoritetingų nusikalstamos veikos guzų letenytės taip sakant - labai patikimos, bet nepraktiškos, jei norima jas įvelti į rizikingus reikalus. Visgi meta į Parker ir ne tokį bauginantį žvilgsnį. Ši kaip tik riogsojo nusisukusi, tad paskubomis gražina akis į tą purpurinį klecką, viduje vaikiškai pakrykštavęs, jog toliau, labai sėkmingai atrodo toks atšiauriai, visiškai nesusidomėjęs. Rega aprėpia nemažą spindulį aplinkos perspektyvos, tad ne tik blausiai pastebėjęs, bet ir pajautęs kaip mergina atsisuka, šį kartą visai nevalingai išleidžia nepasitenkinimą menantį, gilų, triukšmingą atodūsį. Nepuoselėjo troškimo įnikti į dialogą; liežuvis tipiškai vertėsi itin nenoriai ir tuomet kai mergina susirango ant kilimo... Na, Eliot`ui tampa tiesiog neįmanoma nustelbti nuostabos. Tik šioji, būtent Spencer`io atžvilgiu turėjo tapačią tokių jausenų kaip nepasitenkinimas ir suirzimas reikšmę. Perkreipia veidą, susiraukia. Šį kartą į merginą vėpsojo klausiamai ir noriai. Žvilgsniu kvoste kvotė šią pasiaiškinti dėl savo nenuspėjamo ir tikrai labai keisto elgesio.
- Tau viskas gerai? Ko nekeliauji savais reikalais?-kone suurzgia jausdamasis taip, it kratytųsi įkyriai prikibusio šunyčio, kurį užteko kartą paglostyt tam, kad šis priskrestų it šašas. Mergina prabilo dar kartą. Ir dabar josios sakinukas iššaukia vyrui visiškai natūralią reakciją – suprunkščia, tačiau sunku pasakyti kokių emocijų genamas. Greičiausiai pasipiktinimo.
– Kada nors bandei įsivaizduot save iš šalies? Perkeltum žodį „keistas“ į visiškai naują lygį,-vis dar demonstravo tą ledkalnišką šaltumą, tiesiog neįsivaizduodamas, kokio preteksto genama Parker nusprendė čia pasilikti ir pamanipuliuoti Eliot`o nervais. Neabejotinai būtų bandęs šią vyt ir, tiesą pasakius, buvo bepradedąs tuo užsiimti: kilstelėjo delnus, įspraustus į aptriušusias bepirštes pirštines, po kuriomis smaksojo pusklaikiai, limfos skysčiu bei sudžiuvusio kraujo dėmėmis padabinti nutrynimai (o skausmo nejuto, nes visiškai nekreipė į šį nervų galūnėlėmis pernešamą jausmą dėmesio) ir jau ruošėsi suklegėt merginai pasišalinti masinantį „SHOO, SHOO!“, tačiau... Vyro dėmesį patraukia sujudęs bei pakitęs pailgo koridoriaus peizažas, atsiveriantis už Parker nugaros. Iš veik kardinalių pokyčių Eliot`o veide buvo galima suprasti, jog šis nūnai esti ne tik susimąsčiusiu, bet ir savo vidiniuose svarstymuose paskendusiu. Trys grėsmingi, tamsiai apsitaisę, „rėmus išmetę“ vyriokai, palengva artėjo judviejų: Spencer`io bei Parker link. Baigdamas persispityti, iš jų atpažįstą tik vieną – Jevgenijų Molovą. O su šiuo vyriškiu Eliot`ą sieja įdomi istorija. Ne kartą buvo kibę vienas kitam į atlapus priešingose barikadų pusėse ir veikiausiai šis kartas nebus kažkuo išskirtinis. Molovas – tikras savo srities profesionalas. Gerai mušasi, gerai valdo šaltuosius ginklus. Su juo susiremti visada įdomu, nes tiesiog negali nuspėti, kuris iš mūšio dalyvių išeis kaip nugalėtojas – Eliot`as ar Jevgenijus. Keista, kad regi jį čia, Amerikoje, nes paskutinį kartą su liepsnojančia pliauska vožė jam per marmūzę Ukrainoje, palikęs jam estetikos pojūčio nepuoselėjantį nudegimo randą. Tikriausiai bičas piktas. Tikriausiai norės Eliot`ui atkeršyt. Iš lėto pakilęs ant kojų, vyras išsitempia, refleksiškai ruošdamas kūną kovai. Dėbtelėjęs Parker į akis su tokia išraiška, kad ši nesunkiai turėtų sugerti grėsmės vibracijas, pusgarsiu prataria:
- Turi nešdintis. Dabar,-kategoriškai pareiškia, ranka čiupdamas už merginos alkūnės bei skatinamai savo kompanionę stumtelėdamas į šalį. Taip, turi lankstomą peilį su trejomis geležtėmis ir jomis gali padaryt tiek pat žalos, kiek bulius įleistas į porceliano dirbinių krautuvę, tačiau... Visuomet prieš stodamas į kovą apgalvoja kiekvieną savo žingsnį ir šiuos netrukus labai nesunkiai realizuoja visu šimtu procentu, bet dabar jautėsi išblaškytas šitos Parker, kurią dabar turės apsaugoti jau ne nuo savęs. Molovas su kompanija buvo pasiųstas čia tikrai ne be reikalo. Ir vienintelis logiškais įrodymai paremtas variantas – veikiausiai šiam buvę sumokėta už tai, kad po to, kai Eliot`as atgaus žiedelį, nudėt patį Eliot`ą, kuriam užsakovas paskyrė tokio pasakiško dydžio užmokestį, kad darėsi kiek įtartina, jog už tokį ganėtinai paprastą darbelį jam kišama daugianuliukė suma. Panašūs nešvarūs reikaliukais nešvariuose reikaluose – gana tipinis reiškinys. Pirmais Parker galėjo ne kartą įsitikinti, jog keliaudama čia, į šį prašmatnų viešbutį įpuolė į grynų gryniausią juodosios našlės voratinklį, tačiau pavojaus tinklas nuodingųjų buvo rezgamas ir už Spencer`io akių. Žmonės tikrai pasimokė po visą pasaulį sukrėtusios krizės – išmoko taupyti. O tam, kad užsiundyti Jevgenijų ant Eliot`o pakanka tik užsakovui balsu paminėti Spencer`io pavardę, ir na, gal simboliškai sumokėti keletą tūkstantėlių. Tikra velniava. Atrodė, įvykdys čia, Valstijose keletą stambių užsakymų, papildys savo banko sąskaitas pinigėliais, iškeliaus atgal į Artimuosius Rytus ar Europą ir gyvens laimingas, bet kur jau... Laukdamas iš lėto slenkančių potencialių priešininkų, pagaliau atkreipia dėmesį ir į nedidukę vaizdo kamerą, savo raudona akute tiesiogiai žvelgiančią į Eliot`ą bei kabančią toje vietoje, kur kampu susikerta lubos bei vertikali viena. Oh. Neabejotinai monitoriuose viešbutį stebintis apsaugos vyriokas dabar guli savo kabinete negyvas, antraip čionais jau seniai būtų iškviesta policija ar panašios teisėtvarkos instancijos. Dar vienas įrodymas neleidęs vyrui suabejoti sąmokslo teorijos egzistencija. Molovas padarė labai gudriai - prieš stodamas į mūšį, sustojęs maždaug už dviejų šimtų metrų nuo Eliot`o, pasiunčia pastarajam savo palydą – porelę pėstininkų, skirtų savo oponentui pailsinti. Tačiau tie vyriokai nebuvo nei šaunūs mušeikos, nei raumenų kalnai – sudoroja juos ganėtinai greitai bei sėkmingai, jei neskaitytumėm vieno smūgio krumpliu į veidą, nuo kurio Spencer`iui, besigrumiančiam su porele samdinių (o tai reiškia dėmesio skaldymą per pus bei sunkų laviravimą nuo pliekių iš poros pusių), išsisukti nepavyksta. Priešininkam galiausiai pasivarčius ant kilimo snūstelėti, regis, likimas iškrečia dar vieną pokštą – suklibėjus visiškai čia pat suręstoms kambario durims, pro jųjų plyšį išlenda, iš pažiūros nė dešimties metų neturinčio, tamsiaplaukio berniuko galva, su baime akyse žvelgiančio į du paslikus vyrus bei greta jųjų stovintį, išsitempusį Eliot`ą. Už akimojo blyksteli vyro protas – negali remtis su Jevgenijumi tokioje vietoje, nes gali nukentėti žmonės, kurie prie judviejų konflikto visiškai „nipričiom“, įskaitant ir tą savotiško būdo šviesiaplaukę, o pastaroji dėl kažkokių priežasčių nesprendė pasilikti. Nekaltos aukos – didžiausia Spencer`io yda, trukdanti atsižvelgti į brutalų profesionalumą, kurio paprastai nestokoja žmonės, užsiimantys tokiais reikalais kaip Eliot`as. Viena akimi stebėdamas artyn lėtai sėlinantį Molovą, vyras paskubomis išsitraukia iš kišenės pirmą pasitaikiusią dvidešimties dolerių kupiūrą, užsilikusią po to, kai dienos pradžioje sekdamas vieną tokį individą pasipirko sau šio to užkąsti bei įbrukęs ją tam berniukui į delną, su vaiskia šypsenėle lūpose sušnara kažką panašaus į „nebijok, bėk ir nusipirk saldainių“. Nežino, ar nudžiugino vaikį, nes buvo labai sukoncentravęs savo atidą į Jevgenijų. Nenutuokė kaip elgtis – stot į mūšį su amžinu priešininku, kuris žinodamas Eliot`o silpnybes tikrai atras tokį momentą nuskriausti tiek Parker (šią, net neabejojo, Molovas jau senų seniausiai pakrikštijo kaip vyro bendrininkę, tad jai gresia potencialus pavojus), tiek tą tamsiaplaukį berniuką, prakeiktai lėtai besišalinantį iš koridoriaus. Norėdamas nukreipti priešininko dėmesį nuo nekaltų aplinkinių, įveikia tarp judviejų likusį atstumą pats, kibdamas į Jevgenijaus atlapus šiam nespėjus padaryti to paties su priklausančiaisiais Spencer`iui.