LeFontaine' namai

Kaip ir kiekvieną, visiškai įprastą darbo dienos rytą, taip ir šiandien, iš miego Evangeline prabunda lygiai septintą valandą, dėka sučirškusio, ant antikvarinio naktinio stalelio įsitaisiusio žadintuvo. Nuspaudusi mygtuką, užtildantį nemalonų garsą skleidžiantį prietaisą, praplėšia akis, apsidairydama aplinkui. Vaizdas buvo toks pat kaip visada – erdvus, prabangiais baldais pripildytas kambarys, apšviestas pro ilgas, smėlio spalvos užuolaidas, besiskverbiančiais saulės spinduliais. Su jaučiamu kartėliu iškvėpusi orą pro šnerves moteris atsisėda lovoje, patraukdama šalin naktį nuo šalčio ją saugojusią paklodę. Praėjus kelioms, nieko nekeičiančioms sekundėms, nuo to paties naktinio stalelio nugriebia jai priklausantį, vieną iš moderniausių šių laikų telefonų, kuriame veikiausiai tilpo pusė jos, kaip verslo magnatės, gyvenimo. Keliais paspaudimais nesunkiai pasiekusi informaciją apie šiandienos dienotvarkę, LeFontaine galiausiai pakyla nuo miegui skirto baldo, netrukus mobiliojo ryšio priemonę numesdama ant kambaryje stovėjusio stiklinio stalo. Pravėrusi juodas, medines, nesuskaičiuojamomis detalėmis dekoruotas duris, lyg pomirtinės agonijos kamuojamas vaiduoklis, „įplaukia“ į patalpą, kurioje tvarkingai sulankstyti bei sukabinti savo eilės laukė, jei ne septyniasdešimt, tai tikrai aštuoniasdešimt procentų Angel priklausančių drabužių. Sustojusi prie vienos iš daugybės, polietileno maišeliais aptrauktų, juodos spalvos apdarų, kurį laiką tiesiog juos stebi, lyg ilgesnis laukimas priverstų vieną ar kitą kostiumėlį tiesiog iššokti lauk iš spintos ir taip išvaduoti Evan nuo bereikalingos kankynės renkantis ką šiandien apsirengti. Pasirinkimą tik dar labiau apsunkino čia esanti drabužių gausa, bei jų įvairovė. Vis gi konkrečiai žinojo, kad nori apsirengti juodai, lyg šitaip norėtų atspindėtų niūrią savo nuotaiką, kuri nesiliovė kamuoti nuo pat to momento, kai šį rytą pramerkė akis. Po gerų dvidešimt sekundžių dzingtelėja, kad stovėjimas ir vėpsojimas į juodą audinį niekuo nepadės, tiesiog užsimerkia, ištiesdama ranką, bei pagriebdama atsitiktinę pakabą, kuria netrukus prisitraukia arčiau ir „pralapojusi“ akis atidžiai nužvelgia. Likusi patenkinta savo, loterijos žaidimo metodais grįstu, pasirinkimu, padeda išrinktąją juodos medvilnės suknelę ant viduryje stovėjusio nedidelio balto, aukso spalvos šilkiniais siūlais siuvinėtu gobelenu aptraukto fotelio, pati tuo metu nužingsniuodama iki kito kambario galo, kur stalčiuose gulėjo įvairūs apatiniai, bei kiti smulkesni, po viršutine apranga kišami drabužėliai.
Nesunkiai susiveikusi likusius aksesuarus – skrybėlę, bižuteriją, bei tamsintus akinius, be kurių neįsivaizdavo egzistencijos išoriniame pasaulyje, nutypena prie didelio, sunkiais stambiais baltais rėmais apsupto veidrodžio, prieš kurį kone kasdien atlikdavo kone ritualu moteriai tapusį drabužių keitimo procesą. Iš lengvų šilko naktinių lengvai išsivyniojusi, apsitaiso išrinktaisiais drabužiais, ne už ilgo ranka tiesiog lygindama raukšleles ant suknelės. Išsitiesusi prieš savo atspindį, kelis kart pasisukioja, kad, neduok die, nepraleistų kokios detalės ar į akis krentančios smulkmenos, gadinančios visą drabužio vaizdą. Nieko įtartino neradusi, išsišiepia, bei neskubėdama nužingsniuoja link kitos, didžiu šiai nenusileidžiančios patalpos, kurioje tūnojo viena iš didžiausių LeFontaine aistrų – batai. Uždegusi šviesą belangiame kambaryje, įkvepia specifinio kvapo prisigėrusio oro, žengdama į tūkstančiais batų užtvindytą erdvę, jausdamasi lyg besididžiuojanti motina, matydama savo vaikus atsiimančius Nobelio premiją. Batinėje išbuvusi vos kelioliką sekundžių, jau puikiai žinojo ko jai iš čia reikia – poros juodų, prie suknelės derančių batelių, tad kaipmat patraukia link juodosios kambario atkarpos, nes kaip ir drabužiai, taip ir batai čia buvo kruopščiai sudėlioti pagal spalvas. Priartėjusi ties juodžemio spalva pasidabinusiu apavu, vėl patiria tą pačią dilemą, kaip ir renkantis suknelę. Šį kartą tiesiog neprireikė taikyti „užsimerk ir griebk“ metodo, nes į akis krito daili, tos pačių namų, kaip ir suknelė, McQueen‘o batelių pora. Šią nukėlusi nuo lentynos, pasukioja rankose, lyg mažas vaikas negalintis apsispręsti ar nori guminukų, ar šokolado, mat esant saldainių parduotuvėje neretai ištinka tokia drama. Po neilgų svarstymų nusprendusi pasilikti ties šiuo sprendimu, pasilenkia, užsidėdama batelių porą sau ant pėdų. Patrypčioja vietoje, stengdamasi įsipatoginti, nors kiekviena moteris žino, kad aukšti kulnai – niekada nelygu patogumui. Kadangi buvo beveik pasiruošusi „išlįsti į dienos šviesą“ ir pasirodyti pasauliui, belieka tik „nusitapyti“ veidą ir nerti lauk iš kambario, kuriame dažniausiai tik miegojo. Pastarasis procesas užtruko beveik tiek pat laiko kaip ir visas apsirengimas – lūpas užtepliojusi ryškiais, kraujo raudonumo dažais, daugiausiai laiko praleidžia ties akimis, kurias apvedžioja juodais šešėliais, suformuodama visiems puikiai žinomą, „padūmavusių akių“ efektą. Paradoksas – bet paskutinį štrichą akims uždėjusi dirbtinėmis blakstienomis, visgi „veizokles“ nusprendžia paslėpti po tamsintais akiniais, kuriuos jau prieš tai buvo atsigabenusi iš spintos.
Po daugiau nei pusvalandį trukusios ruošos galiausiai pasirengia ne tokiai jau ir maloniai dienai, turint omenyje faktą, kad jau iš lovos Evangeline pakilo nepergeriausios nuotaikos. Nuo stalo pakėlusi ten kurį laiką be didelės naudos gulėjusi telefoną, pažvelgia į jo ekraną, išvysdama pranešimą apie atėjusias tekstines žinutes. Dauguma jų buvo tiesiog priminimai apie įvairius susitikimus ar renginius, bet vienas pranešimas kaip mat užkabina akį. Pati LeFontaine grasinimų susilaukdavo ganėtinai dažnai, deja, jie dažniausiai būdavo netiesioginiai, tad juos buvo galima tiesiog ignoruoti, bet šį kartą tai buvo vienas iš retesnių atvejų, kai grasintojas kreipėsi tiesiai į ją ir nepabijojo Evan terorizuoti jai priklausančių telefono numeriu, kuris tikrai nesimėtė kiekviename google.com nuorodų sąraše, o abejotina ar iš vis internetinėje erdvėje vaidenosi. Įdėmiai perskaičiusi žinutę, kuri susidėjo iš grasinimų atskleisti tiesą, didelės sumos reikalavimo, banko sąskaitos kodo, bei daugybės keiksmažodžių, keista, bet šyptelėja. Nors ir nebuvo linkusi kreipti didelio dėmesio į tokias nesąmones, šį kartą į tokio pobūdžio žinią Eline sureaguoja. Prieš akis turėjo ne tik savo grasintojos adresą, bet ir vardą bei pavardę. Esminė klaida, kurią padarė piktų paskatų bei godumo apsėsta moterėlė, praskaidrino nuotaiką pačiai LeFontaine, nes kad ir kaip paradoksiškai tai skambėtų, dabar koziriai buvo būtent jos rankose.
Palikusi savo kambarį, nusileidžia į pirmąjį namo aukštą, valgomąjį, kur ant stalo garavo švieži pusryčiai, šalia pastatytas baltas porcelianinis arbatinis, pripildytas moters taip mėgstama juoda stipria kava ir, be jokios abejonės, stovėjo šviežiai skintos gėlės, kurios buvo vienas iš tų nedidelių keistų dalykų, be kurių Evan rytas būtų sugadintas. Jau įprastoje vietoje stovinčius, juodais, ganėtinai oficialiais kostiumais apsirengusius, savo patikėtinius pasitinka nedideliu galvos linktelėjimu, nes retai kada pasitaikydavo atveju, kai tarp namo savininkės ir jų gyventojų tvyrodavo kitokie nei platoniški santykiai. Bent jau iš Evangeline pusės jie išlikdavo ganėtinai šalti ir dalykiški, net ir žinant tai, kad smulkaus sudėjimo mergina bei pakankamai stotingas vyriškis dėl savo ponios galėtų ir gyvybę atiduoti. Na, dėl Mikaelio ji nebuvo tiek užtikrinta, bet Karišijos padėtis buvo aiški – mergaitė tiesiog paskyrė savo gyvenimą tarnauti ir saugoti Angel.
Nusėdusi ant antikvarinės lakuotos kėdės, piršto mostu pakviečia savo tarnautojus prie jos prisijungti ir kol šie atsitemps prie stalo, ima lėtai pjaustyti „a la“ labai maistingą ir daug proteinų ir visokio kitokio gėrio turintį mėsos kepinį. Niekada nekreipė dėmesio į pliurpalus apie sveiką maistą, vegetarizmą ir panašius mitybos įpročius, nes paprasčiausiai neturėjo dėl ko jaudintis – bent jau figūra pasirūpino dėkinga metabolizma, o sveikata kol kas neteko skųstis. Sudorojusi pusę patiekalo, įsipila juodojo, iš kavos pupelių išsunkto energizuojančio „eliksyro“, nes įsivyravusi tyla buvo pradėjusi tiesiog slėgti. Ne veltui vos lūpas suvilgiusi salstelėjusiu, savitą skonį turinčio skysčio, prabyla, kreipdamasi į šalia sėdinčią porą.
- Vėl rašė ta... – mėgindama prisiminti šią rytą pasiekusios žinutės siuntėjos vardą, prideda pirštą prie smilkinio, lyg tai padėtų atgaivinti dar visiškai neišbudintą protą. – Lauren. – netrukus prisiminusi, jau spėjusios įgauti Evan antipatiją, veikėjos vardą, šį ištaria visiškai ramiai, lyg pati grasintoja moteriai nekeltų jokių papildomų emocijų. Padariusi nedidelę pertrauką, gurkštelėja kavos, žvilgsniu stebėdama į ją akis įbedusius pavaldinius. Kelių sekundžių bėgyje pasisukusi į toliau sėdinti Mikaelį, kreipiasi į jį. – Pamenu minėjai vieną galvažudę, profesionalę. – lyg tarp kitko užsiminusi, pro akis nepraleidžia ir šalia sėdinčios mergaitės, kurios įprastai romią veido išraišką sudrumsčia nedidelis nuostabos šešėlis. – Scott, taip? – prisiminusi omenyje turimos moters pavardę, paveda vyrą reikiamu keliu, nes jei jis būtų naudojęsis tik abstrakčia, prieš tai išsakytą fraze, veikiausiai reiktų laukti pusdienį, kol iš jo išgautum daugiau informacijos. Mikaeliui netrukus linktelėjus galva, šyptelėja savimi visokeriopai patenkinta šypseną, rankos ilgai „myluotą“ puodelį pastatydama atgal ant lėkštelės. – Galėtum ją rasti, - žvilgsnį „nukrapščiusi“ nuo porcelianinio indo, šį vėl nukreipia į pašnekovą, jei jį taip buvo galima pavadinti. – Dabar? – vyrui dar nespėjus prabilti, prideda lemiamą sakinio detalę, kuri iš esmės pakeitė klausimo prasmę. Po kelių sekundžių sutrikusio vyro veido stebėjimo, galiausiai išgirsta teigiamą atsakymą, kurio tikėjosi. Būtų kvailą manyti, kad galėjo būti ir kitaip – LeFontaine buvo viena iš tų personų, kurios nepriėmė neigiamo atsakymo.
Nustačiusi tokią veido išraišką, lyg nesuprastų, kodėl Mikaelis delsia, kurį laiką stebi vienintelį šiame kambaryje vyriškos lyties individą, kol šis susiveikia pasišalinti ir pradėti minėtosios moters paieškas. Likusi sėdėti su Karišija, pažvelgia atgal į neužbaigtą patiekalą, kurio jau nesiruošė valgyti, pastumia lėkštę toliau, tiesiog ignoruodama įsižeidusios mergaitės veido išraiška. Jauna, bet protinga panelė buvo pastaroji, nes suprato, kad visą laiką atlikusi „nešvarų darbą“ už Evangeline, dabar vienaip ar kitaip yra pakeičiama.

Tik maždaug šeštą ar septintą valandą ryto, kai visi niujorkiečiai vis dar mėgaujasi paskutinėmis miego valandomis, o lauke tamsu bemaž taip pat kaip naktį, panelė Scott išdygsta prie savo namų durų. Tokia vėlyva, nors gal korektiškiau sakyti būtų tokia ankstyva, savaime suprantama, mergina buvo ne be priežasties. Ši naktis jai tapo tikru ištvermės bei fizinių jėgų išbandymu, mat gavusi užsakymą pradanginti vieną kažkam kliudantį smulkų verslininkėlį (o pradanginti, beje, yra žymiai sudėtingiau nei paprasčiausiai pašalinti, nes reikia padaryti taip, kad bent kelerius metus aukos kūno niekas nerastų, o kai pagaliau kas nors jį aptiktų, identifikuoti jojo asmenybę būtų įmanoma nebent iš nesuirusių aprangos detalių arba dantų) turėjo vidurnaktį trenktis į jo namus, nukepti vargšelį šiam net nepabudus ir įgrūdusi lavoną į mašiną važiuoti jo užkasinėti miškan. Duobės iškasimas ir pasirodė sudėtingiausia, daugiausiai pastangų reikalaujanti viso šio darbo dalis – juk tik pagalvokit... žemė po žiemos speigų dar įšalusi, kieta, o kasti reikia gana giliai. Be to, negelbėjo ir faktas, kad šiuo paros metu apšvietimas toks, jog viską tenka daryti vos ne apgraibomis, neturint galimybės visiškai pasikliauti vienu iš penkių pagrindinių žmogaus pojūčių - rega. Taigi, nieko stebėtina, jog tai užtruko maždaug keturias valandas ir Ashlynn namo parsigavo išsekusi, kiek suirzusi, svajodama tik apie karštą dušą bei jaukų guolį.
Iš po prie įėjimo patiesto kilimėlio ištraukusi raktą (ne pati originaliausia vieta slėpti tą metalinį daikčiuką, nes bet kuriam plėšikui „daeitų“ tokioje vietoje paieškoti, tačiau Lynn dėl to niekad nepergyveno – kaip gyvatė nekerta gyvatei, taip vagis nevagia iš vagies, ar bent jau iš tokio pavojingo vagies kaip Ashlynn Scott), sukiša jį spynon ir, du kartus pasukusi pagal laikrodžio rodyklę, atlapoja duris. Nors namo viduje kažkodėl pasirodo netgi dar tamsiau nei gatvėje, šviesos jungiklį suranda be jokių pastangų, atrodytų, ranka pati savaime pakyla ir jį nuspaudžia. Prieškambarį užliejus ryškiam apšvietimui, Ly vyzdžiai tuoj pat susitraukia iki mažyčių taškelių, o vokai nevalingai nusileidžia, apsaugodami prie tamsos pripratusias akis nuo akinančio šviesos srauto. Nuleidusi galvą ir tankiai mirksėdama, Lynnash numarširuoja prie laiptų, kuriais užkopusi į antrą aukštą patraukia tiesiai į vonios kambarį. Vos pasiekusi išsvajotosios patalpos duris, nekantriai numygia rankeną ir neria pro jas į vidų, akimoju atsidurdama keliais laipsniais už kitas patalpas vėsesniame kambaryje, išklotame baltomis marmuro plytelėmis. Kadangi nuovargis traukė prie žemės, norėjosi kuo greičiau atlikti visas švarinimosi procedūras ir kristi tiesiai į lovą. Mikliai nusimetusi drapanėles, įlipa į dušo kabiną bei pasileidžia tobulos temperatūros – nei per karštą, nei per šaltą – vandenį. Deja, vos tik oda sudrėksta, visą kūną pradeda nemaloniai mausti, tad, nejausdama didelio malonumo, pasiskubina nusišveisti muiluota kempine, išsiplauti ryžavotas savo garbanas ir išlipti iš dušo kabinos. Nusičiupusi arčiausiai kabantį rankšluostį, ima sausinti smulkiais H2O lašeliais gausiai padengtą odą, tuo pat metu palikdama vonios kambarį ir persikeldama į savo miegamąjį. O čia atsidūrusi, nusviedžia rankšluostį ant grindų prie spintos, mintyse pasižadėjusi jį normaliai padžiauti vos tik pailsės. Priėjusi prie jau minėto baldo, skirto talpinti įvairų garderobą, ištraukia iš jo pirmus pasitaikiusius naktinius, juos apsivelka ir nutipena prie lovos, mintyse džiūgaudama, jog jau po kelių sekundžių bus patogiai įsitaisiusi šiltuose, minkštuose pataluose. Kilsteli užtiesalo kampą, aišku, visa širdimi vildamasi, jogei jau tuoj tuoj galės atsigulti, užmerkti akis ir miegoti, miegoti mažiausiai dvyliką valandų... Tačiau taip ir sustingsta, laikydama švelnaus, šviesiai geltono atspalvio užtiesalą, mat netikėtai pasigirsta durų skambutis. Keletą akimirkų ilgesingai paveizėjusi į taip viliojančią pagalvę, galiausiai apgailestaudama atsidūsta ir ištrepsi iš kambario, mintyse spėliodama, kam užplaukė taip anksti pas ją atsivilkti. Iš tikrųjų labai siauras ratas žmonių žinojo josios tikslią gyvenamą vietą, bet išmąstyti, kas išdrįso jos kieme apsireikšti tokiu ankstyvu metu visgi nebuvo taip jau paprasta. Nors josios mirties trokštančių žmonių būtų galima ne vieną dešimtį suskaičiuoti ir mergina tą puikiausiai supranta, leisdamasi laiptais, o vėliau ir risnodama prie įėjimo net nesusimąsto pasiimti kokį nors ginklą – žodžiu, elgėsasi visiškai priešingai nei dauguma jos profesijos atstovų, kurie, vos ne paranojos apimti, visada, net ir eidami miegoti turi su savimi kokios nors amunicijos. Atvėrusi duris, iš pradžių trumpai, tačiau įdėmiai nužvelgia ant laiptų nekantriai mindžikuojantį vyriškį, tuomet, netardama nė žodžio, nutaiso klausiamą veido išraišką, aišku tikėdamasi, jog nelauktas svečias paaiškins koks neatidėliotinas reikalas jį čionai atvijo. Ilgai laukti netenka, mat vyras iš karto prisistato ir lakoniškai paaiškina, kas atsitiko bei kieno paliepimu jis čia atvažiavo. Būtent pastaroji jojo iš vos kelių žodžių susidedančio pasakojimo dalis Ash suintriguoja labiausiai – vos išgirdus tokio plačiajai visuomenei puikiai žinomo žmogaus kaip Evangeline LeFontaine pavardę merginos antakiai nejučia šokteli į viršų, išduodami šiuo metu jaučiamą nuostabą. Minėtoji moteris buvo pagarsėjusi savo labdaringomis aukomis ir susikūrusi nepriekaištingą įvaizdį, bet dabar, kai būtent jos vardas paminėtas šioje situacijoje, Ashlynn netrunka suvokti – tai tėra tik viešai demonstruojama kaukė, o pati LeFontaine nėra jau toks geras žmogus. Tiesa, jau ne pirmą ir ne antrą kartą taip išeina, kad vienokiu ar kitokiu reikalu į Scott kreipiasi kas nors iš vadinamosios aukštuomenės, tad merginos nuostaba greitai išnyksta. Daugelis „bagotų“ asmenų turtus susikrovė ne sąžiningai dirbdami ir būdami dorais piliečiais, nes taip pasisekti gali nebent vienam iš kelių milijonų. Nežinia, kiek tokių geraširdžių turtuolių iš tikrųjų yra tyros sielos, kokias vaidina prieš žurnalistus. Juk ne paslaptis, kad pinigai yra valdžia, o valdžia daug kam susuka smegenėles. Vadinamojo elito nariai yra ne ką geresni už vagis ir žudikus, tik jų purvini darbeliai rečiau iškyla į viešumą.
-Dešimt minučių,- trumpai tarsteli leisdama suprasti, per kokį laiko tarpą ji susiruoš, bei užtrenkia duris Mikaeliui prieš nosį. Visas nuovargis ir noras miegoti stebuklingai išgaruoja, tarsi būtų įgavusi antrą kvėpavimą. Įdomūs užsakymai visuomet ją taip veikdavo, o kad šis turėtų būti įdomus – nė neabejojo. Grįždama į miegamąjį ir greitosiomis rinkdamasi drabužius pagauna save spėliojančią, kokiu gi tikslu Evangeline panoro su ja susitikti. Kaip gana universali asmenybė, Scott galėjo pagelbėti įvairiai – surinkti apie ką nors informaciją, iškvosti, pavogti praktiškai bet ką, sugadinti kokio nors asmens reputaciją... vien samdomos žudikės darbu jos profesija neapsiribojo.
Iš rūbams talpinti skirto baldo ištraukusi pirmus pasitaikiusius apdarus, greitai į juos įsirango, o eidama pro čia pat ant sienos kabantį veidrodį tik akimirką į save dirsteli. Neketino išsičiustyti lyg eidama į kokį pasimatymą ar labai svarbų susitikimą, o ir šiaip... spintoje galima sakyti nebuvo drabužių, su kuriais neatrodytų stilingai. Nuo spintelės pagriebusi „Aquaracer“ rankinį laikrodį, kainuojanti apie tris tūkstančius dolerių, užsisega jį ant riešo ir apžvelgia kambarį, svarstydama ką dar būtų verta pasiimti su savimi. Už akių užkliūna ant grindų numestas „Walther P38”, vienas iš jos labiausiai pamėgtų ir dažniausiai naudojamų pistoletų. Beveik negalvodama jį nusičiumpa ir atitraukusi stalčių išsitraukia ginklo dėklą, kurį akimirksniu pritvirtina prie kelnių diržo. „Walhter`į“ įgrūdusi dėklan, dar pasiima automobilio raktelius, vėl nusileidžia į pirmą aukštą, o čia „įšokusi“ į sportbačius išžengia į kiemą. Susisuko tikriausiai greičiau nei per dešimtį minučių, bet vos dirstelėjusi į Mikaelį iš jo kūno kalbos suprato, kad vyras nori kuo greičiau įvykdyti viršininkės paliepimą, tarsi nuo to priklausytų jo gyvybė. Nors gal ir priklauso, ką gali žinoti...
Kadangi laikėsi pačios susikurtos taisyklės į personų, apie kuriuos neturi jokios informacijos, automobilius nesėsti, mesteli Evangeline`s pasiuntinukui, kad šis sėstų į mašiną ir rodytų kelią, o pati įšoką į čia pat kieme stovintį baterijomis varomą „Tesla Roadster“, dar neseniai pasisavintą iš Tonio Stark`o garažo ir jau spėtą kaip reikiant pamėgti, bei jį užveda vienu raktelio pasukimu. Atbuline eiga išvairavusi elektrinį automobilį į gatvę, vos ne iki galo nuspaudžia greičio pedalą, tad mašina rauna į priekį ir jau netrukus pasiveja spėjusia keliolika metrų nuvažiuoti Mikaelio transporto priemonę. Nors nuo greičio buvo priklausoma kaip narkomanas nuo kokaino ar alkoholikas nuo degtinės, pedalą tenka kiek atleisti ir važiuoti vidutiniu greičiu. Laimei, priešais važiuojantis LeFontaine`s pavaldinys, atrodo, tikrai skubinasi, nes vos išvažiavęs greitkelį gerokai padidina greitį. Kelionė trunka palyginti trumpai, tad jau ne už ilgo abu automobiliai sustoja įmantriai „Blood Root“ užvadinto prašmatnaus namo kieme. Iššokusi iš „Teslos“, Lynnash paskui ją atlydėjusį vyrą įeina į pastatą. Su beveik neslepiamu smalsumu apžiūrinėdama aplinką bei mintyse nustatinėdama, kiek vertas vienas ar kitas čia esantis daiktas, galiausiai įžengia ir į valgomąjį, kur užmato sėdint pačią šių, tikriausiai ne vieną milijoną kainuojančių namų savininkę.
Nesiskubindama pati prabilti, abejingai išklauso kaip Mikaelis atraportuoja padaręs ko jo darbdavė prašiusi, tuo pat metu beveik nepastebimai žvilgsniu tyrinėdama Angel išraišką, laikyseną ir kitas smulkmenas, iš kurių tikėjosi suprasti, ko iš šios damutės galima tikėtis. Nusprendusi palūkėti, kol „aukštuomenės liūtė“ teiksis plačiau paaiškinti kokiu reikalu ją išsikvietė, sukoncentruoja klausiamą žvilgsnį ties Evie`s veidu. Nujautė, kad pasišnekučiavimas nebus šiltas ir malonus, bet jau seniai, oi kaip seniai nebesijaudino dėl to, kad žmonės su ja kalbasi atžariai, šaltai ar kaip nors panašiai; tiesiog įprato prie to, kad dėl savo užsiėmimo nėra labai mėgstama.

Visai netrukus iš virtuvės atsitempus vienam iš daugelio patarnautojų, į šį nesivargina nė pažvelgti, mat vienintelis dėmesys kurį skyrė ne „pagrindiniams“ savo darbuotojams buvo tik solidus atlyginimas, kuris, kaip ji pati spėjo, gerokai lenkė kitų aukštuomenės narių mokamas sumas. Vyriškiui skrupulingai sutvarkius stalą bei nuo jo pašalinus visus nereikalingus „dėmenis“, šiam sustojus paklausti ar moteris toliau gers kavą ar ją nutempti lauk, Evan tiesiog linktelėja galva, eilinį kartą netardama nė žodžio. „Pažui“ iš gesto supratus ką daryti, pati LeFontaine tiesiog stebi, kaip nuo valgomojo baldo dingsta padėklas su visais kavos gėrimui skirtais įrankiais, o ant lakuoto paviršiaus lieka tik prabangus kambario vaizdo atspindys. Visą tą laiką sąmoningai ignoravusi ne itin patenkintą, bet to bandančią neparodyti Karišiją, šį kartą pasisuka į merginą, šiek tiek palenkdama galvą į šoną. Pati Angel puikiai suprato, kodėl „dešinioji LeFontaine“ ranka sėdėjo suraukusi nosį – juk pati davė tam gerą priežastį, o tai iš dalies moterį net tenkino. Nevengdama kiek teatrališkų gyvenimo peripetijų, neretai mėgo žaisti psichologinius žaidimus su savo patarnautojais, dažnai šiuos gąsdindama, erzindama ar kitaip veikdama jų psichinį ar emocinį stovį. Kas keisčiausia buvo tai, kad būtent prie Karišijos ji tiesiog nelysdavo, nes jau seniai pažinojo merginą kaip nuluptą. Todėl galbūt kažkur užsilikę sąžinės ar gailesčio likučiai tiesiog neleido žaisti su ir taip daug mačiusios merginos protu. Kartais net pati Evangeline stebėdavosi kaip pavaldinė tiesiog nepraranda proto, bet po ilgų apmąstymų visada iškildavo tik viena, viską logiškai paaiškinanti mintis – mergaitė jau seniai buvo pametusi protą ir jos realybe buvo tapę tai, ką jai sukūrė pati LeFontaine.
- Ko nosį nukabinus? – po kelių akimirkų paklausia merginos, veide nustatydama kuo nuoširdesnę, šiek tiek priekaištingą išraišką. Karišijai dėmesį perkelus nuo ant stalo stovinčių gėlių vazono ties Eline, moteris pakreipia galvą į šoną tikėdamasi sulaukti atsakymo. Pašnekovei tik gūžtelėjus pečiais ir nukreipus žvilgsnį kažkur į tolį, Evai lieka tiesiog neigiamai papurtyti galva.
Nors paprastai būtų toliau tęsusi pokalbį, bet šį kartą tikrai neturėjo nei atitinkamos nuotaikos, nei juo labiau menkiausio noro kamantinėti savo patikėtinę. Kelis kartus savęs mintyse net klausė ar tikrai vertėjo kviestis naują žmogų, rizikuoti reputacija, kai tiesiog galėjo pasiųsti Karišiją, kuri veikiausiai atliktų darbą nepriekaištingai, bet pastaruoju metu kamavusios abejonės dėl šios emocinio stovio vertė įsižiebti nepasitikėjimo liepsną. Negalėjo sau leisti tokios rizikos, mat po to karto kaip Mikaelis paslydo ties kažkokia žmogžudyste, šiam neleido daugiau niekur kišti nosies, o jei taip atsitiktų ir su čia pat sedėjusia sulysusia mergaite, kiltu per didelis įtarimas, kuris, be abejo, kristų tiesiai ant LeFontaine pečių. Todėl pasvėrusi visus už ir prieš nusprendė, kad jai reikia patikimesnės, profesionalios smogikės, kuri sugebėtų švariai atlikti bet kokį pavestą darbą.
Kadangi nebuvo šiandienai sukūrusi kokių rimtų planų, pasirinkdama šią dieną kaip vienokį ar kitokį laisvadienį, darbo stoka vertė gailėtis tokio pasirinkimo. Nors ir atrodė, kad pinigai į LeFontaine sąskaitas tiesiog savaime plaukė, vis dėl to buvo atvirkščiai – moteris dirbo daug, tiek švariose, tiek ne tokiose skaidriose sferose, o laiko poilsiui būna kartais net ir nebelieka. Nebuvo užkietėjusi darboholikė, bet dirbti buvo įpratusi, tad atsipalaiduoti dažnai būdavo sunku. Ne išimtis ir šis rytas, kurį jau nuo pat akimirkos, kai atmerkė iki praleido galvoje kažką kurdama ar tiesiog įtemptai mąstydama apie svarbius dalykus. Kadangi viena atsakė už savo veiksmus, planus visada turėjo kurti žingsniu į priekį.
Kambaryje įsivyravusią tylą, pačios Evan palengvėjimui, galiausiai sutrikdžius pasigirdusiems žingsniams, atsidusta, kėdėje šiek tiek išsitiesdama, nors ir taip sėdėjo nepriekaištingai. Žinoma, smalsu buvo sužinoti, kaip gi atrodė moteris, pagarsėjusi savo nešvariai darbeliais, bet visgi išsėdi ramiai ir sulaukia kol Mikaelis, su namų viešnia prisistatys čia pat, į valgomąjį. Pirma išvydusi vyrą, kuris su nieko nesakančią veido išraiška nužingsniuoja link sėdinčios Karišijos, žvilgsnį nukreipia ties Ashlynn lygiai tą sekundę, kai ji pasirodo kambaryje. Nežymiai šyptelėjusi, pasuka galva prabilusio Mikaelio link, išklausydama šio trumpo raporto apie atliktą „misiją“. Vyrui baigus kalbėti, pritardama linktelėja, pakildama iš vietos, ką padaro ir visą laiką kartu sėdėjusi LeFontaine patikėtinė. Delnu perbraukusi per suknelę, ant kurios „tupėjimo“ metu buvo atsiradusi viena kita nedidelę klostė, kaukšėdama marmurinėmis grindimis, pajuda link stalo gale stovėjusios Scott, kur ją ir buvo palikęs stoviniuoti Mikaelis. Priartėjusi prie moters, kiek kilstelėja galvą, mat dėvima juoda skrybėlė buvo užmaukšlinta taip, kad trukdė normaliai ką įžiūrėti, nužvelgdama Lynn nuo galvos iki kojų, bet pati nužiūrėtoji veikiausiai to nematė, dėka Eline dėvimų tamsintų akinių. Vos už kelių akimirkų nuo veido nusikrapščiusi akuliorus, šiuos perduoda šalia stovėjusiam Mikaeliui, nes pati tikrai nesiruošė šių tąsyti aplinkui.
- Evangeline LeFontaine. – raudonais dažais kruopščiai nudažytomis lūpomis išraičiusi nedidelę šypsenėlę, ištiesia ranką Ashlynn, su ja pasisveikindama pagal visus mandagumo reikalavimus. – Malonu susipažinti. – atplėšusi delną nuo Scott priklausančio, pasisuka į kairėje stovėjusi vyrą. – Manau, kad su Mikaeliu susipažinti jau turėjai progos. – nedideliu rankos gestu parodo į žmogų, apie kurį tik ką užsiminė. Praleidusi jai iš dešinės stovėjusią Karišiją, nusprendžia jos nepristatinėti, mat jautė, kad mergina jau nuo akimirkos, kai Ashlynn įžengė į LeFontaine namus, ėmė jausti žudikei didelę antipatiją. – Pavaišinčiau vėlyvais pusryčiais, bet norėčiau iškart eiti prie reikalo. – nevyniodama žodžių į vatą, nusprendžia nešvaistyti ir taip brangaus laiko bereikalingiems formalumams.
- Pasirūpink gėrimais, mes būsime darbo kambaryje. – vėl kreipiasi į Mikaelį, pasiųsdama šį atlikti, palyginus, absurdiško darbo. Šiam kaipmat pajudėjus virtuvės link, vėl pasisuka į savo pašnekovę, nežymiai, kiek dirbtinai šyptelėdama. – Galime eiti. – dar vienų rankos gestu parodo hall‘o link, kuriame buvo didžiuliai laiptai vedantys į antrąjį namo aukštą, kur buvo įkurtas Evan darbo kambarys.
Pasisukusi šonu, taip kad Scott nematytų šios veido, susišaudo žvilgsniais su savo patikėtine, šitaip paliepdama jai stebėti viešnią, dėl visą ko. Puikiai žinojo Karišijos sugebėjimus iš kurių vienas buvo itin didelis atidumas ir žvitri akis, tad jei Ashlynn sugalvotų ką nors „pasiskolinti“, toks ėjimas tikrai nepraslystų pro merginos akis. Pajudėjusi link tų pačių laiptų, nesunkiai užkyla jais, o po kelių akimirkų atsiduria erdviame, brangiais meno kūriniais padabintame darbo kabinete, kuriame netrūko didelių, medinių lentynų su retomis knygomis ar net pirmaisiais šių leidimais, kurių dauguma turėjo būti muziejuose. Apėjusi ąžuolinį stalą, pasisuka į netoliese stovėjusias merginas, rankos mostu paragindama viešnią sėstis ant čia pat buvusios sofos.
- Manau, kad puikiai supranti kodėl esi čia. – pati vis dar stovėdama, galiausiai prabyla. Prisėdusi ant didžiulio krėslo, vienu mygtuko paspaudimu įjungia kompiuterinę sistemą, kuri buvo sutelkta į nedidelę, knygos dydžio planšetę. Sistemai kraunantis vėl pasisuka į Scott, tęsdama savo kalbą. - Girdėjau, kad esi viena geriausių savo srityje, tikiuosi, kad mano šaltiniai nėra klaidingi? – norėdama išgauti pritarimą, na arba neiginį, padaro nedidelę pauzę po to, kai sakinį baigia klausiamąją nuosaka. – Tad norėčiau tau pasiūlyti nesunkų darbelį. – sekundei pažvelgusi į netoli Lynn stovinčią Karišiją, dėmesį vos už kelių akimirkų vėl sutelkia ties Scott. Buvo kiek ironiška – kambaryje trys, bent kartą žmogaus krauju rankas susitepusios moterys, betrūko tik Mikaelio ir čia būtų kone anoniminių žmogžudžių susitikimas.

Antipatiją šiai aukštuomenės damutei Lynn spėja pajusti dar prieš prasidedant įžanginei pasisveikinimų, prisistatinėjimų ir supažindinimų daliai. Pati aiškiai nesuvokė, kodėl taip žaibiškai susidarė neigiamą nuomonę apie LeFontaine – paprastai žmonėms nejausdavo nei simpatijų, nei priešiškumo. Būdavo paprasčiausiai neutrali. Vis dėl to, per bemaž dvyliką metų, praleistų sukiojantis nusikalstamame pasaulyje ir, iš tų dvylikos, aštuonerius kone kasdien vienokiu ar kitokiu tikslu bendraujant su įvairaus plauko niekšeliais bei įvairiaspalvėmis asmenybėmis, išlavino gebėjimą greitai perprasti žmones. Tas gebėjimas buvo psichologijos, šeštojo jausmo ir instinktų mišinys – tad galima teigti, jog daugiausia kliaudamasi nuojauta (kuri dar niekuomet merginos neapvylė) Scott nutarė Angel esant nepatikimą. Žinoma, ir pati Ashlynn Chloe Scott – tikrai ne aukselis, tačiau buvo pati sau nusistačiusi ribas, kurių neperžengdavo, laikėsi tam tiktų garbės normų. O žiūrėdama į Evangeline tiesiog jautė, kad ši moteris galėtų be sąžinės graužimo suvaryti peilį nėščiajai į pilvą, jei tik tai būtų nors kiek naudinga. Visgi, nors šiltų emocijų ir noro krykštauti kad nusprendė iškeisti minkštą guolį į, kaip tikėjosi, įdomų darbelį, kol kas šis susitikimas nekėlė, Ash nebūtų galėjusi paneigti – Eva savotiškai intrigavo, žadino smalsumą. Kilo noras išsiaiškinti, ką gi ji slepia, kokių tiksliai paslaugų pageidauja iš kraupiais darbeliais užsiimančios samdinės. Buvo įsitikinusi, jog viską, ką šiandien išgirs, nusineš su savimi į kapus, mat niekuomet neatskleisdavo jokios informacijos apie savo užsakovus, kad ir koks dosnus atlygis už tai bebūtų siūlomas. Apie tokį Lynnash patikimumą žinojo turbūt visi, kuriems teko girdėti josios vardą, ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl po įvykdytos užduoties tie, kurie ją pasamdė [dažniausiai] nemėgindavo kaip nors merginos atsikratyti manydami, jog ji per daug sužinojo.
Moteriškei pakilus nuo kėdės, ant kurios iki tol sėdėjo, Ly dėmesys nukrypsta į smulkutę mergaičiukę, veikiausiai vieną iš šių namų savininkės patikėtinių, kuri atsistoja tą pačią akimirką, kaip ir Angel. Lyg ištikimai paskui savo dievinamą šeimininką sekiojantis šunytis, tokia pirmoji mintis ateina į galvą išvydus šią, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingą, sceną. Ši panelytė, nors išoriškai ir atrodo gležnutė, prireikus galėtų tapti nepaprastai pavojingu ginklu – netruko tą suvokti. Ką Evie jai padarė tokio gero, už ką būtų nusipelniusi besąlygiško atsidavimo? Rūpinosi ją, kol mergaičiukė dar buvo visai maža? O galbūt tiesiog būdama dvasiškai stipresnė pavergė pavaldinę ir išsikovojo jos ištikimybę? Būtų visai įdomu labiau įsigilinti į šių dviejų moterų santykius, tačiau neleidžia sau per daug leistis į spėliones. Angie prisiartinus bei ištiesus liauną priekinę galūnę, išlaikydama jokių emocijų neišduodanti gerai atidirbtą „poker face“ paspaudžia pašnekovei ranką, kaip reikalauja mandagumo taisyklės, tačiau susilaiko pati neištarusi savo vardo – buvo įsitikinusi, jog šis jai jau puikiai žinomas. Be to, toks nekalbumas padėdavo sudaryti apie save reikiamą įspūdį – rimtos, nelinkusios bendrauti, šaltos, paslaptingos hitman`ės. Jau spėjo įsitikinti, kad tokia kaukė jai, kaip žudikei, tinka labiausiai. Mandagi frazelė „malonu susipažinti“ išprovokuoja tik blankų šypsnį, kurį reikėtų suprasti kaip atsakymą „man irgi labai malonu susipažinti“, arba, turint beveik antgamtinį gebėjimą išskaityti slaptas mintis veido išraiškose, būtų galima suvokti maždaug kaip cinišką „nė velnio tau nemalonu“. Norėjosi kuo greičiau eiti prie esmės, tačiau nerodydama nekantrumo nežymiai linkteli Mikaeliui, kai LeFontaine apie šį užsimina.
-Savaime suprantama,- lygiai taip pat lakoniškai, kaip anksčiau kalbėdama su ją čionai atlydėjusiu vyriškiu, tarsteli, moteriai gana gražiai pasukus kalbą reikiama linkme. Dievaži, net jeigu būtų nuspręsta jai viską išdėstyti sėdint prie pusryčių stalo, net iš mandagumo nebūtų paragavusi patiekalo ar užkandžių. Ne todėl, kad galbūt ją bandytų nunuodyti, nors tai irgi yra viena iš priežasčių, kodėl įtariai žiūri į įvairius patiekalus, kurių gaminimo procese nedalyvavo pati.
Žvilgsnis nejučia vis slydo link tos jaunos merginos, kurią mintyse tapatino su gerai išdresuotu šunimi. Buvo beveik įsitikinusi, jog jei tik Evangeline panorėtų, ji nedvejodama šoktų nuo dangoraižio stogo, pasikartų, persipjautų venas ar kaip nors kitaip atimtų sau gyvybę. Smulkus Karišijos sudėjimas Ashlynn neapgavo - mergina turėtų būti fiziškai gana stipri bei vikri. Tačiau ji nekels jokios grėsmės, nebent jos šeimininkė taip panorės. Jeigu atsitiktų taip, kad mergaičiukė ją pultų (nors žinojo, jog to nebus, mintyse jau kūrė veiksmų planus kaip galėtų priešininkę įveikti) veikiausiai mėgintų smaugti, nes jokio ginklo dabar neturi arba nesimato, jog jį turėtų. Smaugiamas žmogus instinktyviai mėgina atplėšti jį užpuolusiojo rankas sau nuo kaklo, bet tai neveiksmingas savigynos būdas. Lyn buvo pratusi tokiais atvejais instinktams nepasiduoti. Žinojo ką darytų – išsitrauktų „Walther P38“, kurį apdairiai pasiėmė su savimi prieš važiuodama čia, o tada... o va kas tada nutarė geriau neplanuoti. Nesinorėjo mergaičiukę nužudyti netgi mintyse. Stengėsi į ją nežiūrėti, tačiau akies krašteliu įžiūrėjo mėginamą nuslėpti priešišką žvilgsnį. Miglotai suvokė, jog ant jos už kažką pykstama, tik nežinojo už ką. Galbūt pavaldinė pavydi savo šeimininkės dėmesio? Tai būtų kvaila, bet... Ką gali žinoti? Net jausdama neapykantos strėles, nukreiptas į save, paprasčiausiai užjautė mergaitę. Turbūt netgi LeFontaine nutaikius į ją ginklą mergina paklusniai atidengtų krūtinę, kad priimtų kulką.
Visoms trims moterims nukeliavus į darbo kambarį, dabar jau šaltai, be jokio atviro susidomėjimo apžvelgia ir įvertina aplinką. Jei tik dabar turėtų noro, tikrai rastų ką čia nukniaukti, tačiau dar viena iš jos pačios susikurtų taisyklių buvo nedaryti jokios žalos klientams – nei fizinės, nei moralinės, nei turtinės. Rankos mostu pakviesta prisėsti, drąsiai įsitaiso per vidurį sofos bei susikelia koją ant kojos. Niekuomet nesikuklindavo, nesijausdavo baugščiai atsidūrusi svetimuose namuose. Angel vėl prabilus, sukoncentruoja abejingą žvilgsnį ties šios veidu. Nebuvo visiškai įsitikinusi, kad supranta, kokiu tikslu čia buvo pakviesta, bet nuojauta sakė, jog Evangeline`i LeFontaine prisireikė kažko atsikratyti. Keturiais atvejais iš penkių panašios socialinės padėties žmonės Lynn samdo pačiam brutaliausiam ir mažiausiai jai pačiai malonumo teikiančiam darbui atlikti – žudyti. Kartais pasitaiko užsakymų ką nors pavogti ar surinkti kompromituojančios medžiagos, tokie darbeliai paprastai būna kur kas labiau intriguojantys.
-Geriausia Niujorke,- pataiso pašnekovės klausiama intonacija ištartą frazę paprastu balsu, be jokios pasipūtėliškos gaidos balse. Buvo visiškai įsitikinusi, jog šiame mieste yra geriausia. Seniausiai išsiaiškino viską apie kitus čia esančius jos profesijos atstovus, su daugeliu jų netgi susipažino vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis. Save su jais visais palygino išties objektyviai ir įsitikino, kad daugeliu atžvilgių savo konkurentus lenkia. Jei kuris ir turi daugiau darbo už ją, tai tik todėl, kad buka visuomenė vis dar yra įsitikinusi, jog tokia veikla labiau tinka pimpaluotiesiems dėl jų fizinių ir charakterio savybių.- Įdėmiai klausau,- ištaria, Ev pradėjus kalbą apie „nesunkų darbelį“. Nė vienas merginos veido raumenėlis neišduoda nusivylimo, kurį pajuto išgirdusi būdvardį „nesunkų“. Mėgo tik sudėtingus, labai sudėtingus „darbelius“, o absurdiškai lengvų, tokių kaip, pavyzdžiui, nudėti kokį nors ne prieš tą asmenį pašokinėti nutarusį vargšelį, dažniausiai atsisakydavo. Tačiau šįkart tiesiog spjauti ant visko ir pakilus išeiti trukdė tai, jog ją išsikvietė toks įtakingas asmuo kaip LeFontaine. Nebijojo „rautis“ ant aukštuomenės, tačiau žinojo, kad visgi būtų geriau su tokiais įtakingais asmenimis sugyventi taikiai. Be to, juk visai įdomu iš arti stebėti taip gerai žinomą žmogų, išsiaiškinti tuos jo būdo bruožus, kurių žiniasklaida neatskleidžia. O ir šiaip, visai smalsu sužinoti, kiek ši moteris yra pasiryžusi sumokėti, kad darbas, dėl kurio čia buvo pakviesta, būtų atliktas. Pati niekuomet nesakydavo, kokia sumą nori gauti, net neturėjo jokių įkainių. Užsakovai patys turi pasiūlyti atlygį, o šio dydis kaip taisyklė visuomet būna proporcingas troškimo atsikratyti vieno ar kito asmens, gauti kokį nors daiktą arba sužlugdyti kažkokį asmenį stiprumui.

Didžiąją dalį laiko žvilgsnį sutelkusi į priešais sėdėjusią moterį, susikelia koją ant kojos, veide išpaišydama nedidelį, vos matomą šypsnį, pareikalavusi tik menkučio veido raumenų virptelėjimo. Keletą akimirkų, kol krovėsi kompiuterinė sistema, leido sau pamąstyti apie šio ryto viešnią, nes apart to, kad ji yra geriausia Niujorko galvažudė, daugiau nieko apie Scott nežinojo. Nors ir nebuvo linkusi spręsti apie žmogų iš jo išvaizdos, mat ne tik tėvelių protinami patarimai, bet ir gyvenimiškosi patirtis parodė, jog knyga neretai skiriasi nuo viršelio ir apgaulinga išvaizda galima nesunkiai paslėpti viduje tūnantį purvą., vis gi bent šiokias tokias prielaidas apie Ashlynn susidaro. Per nedidelį laiko tarpą suprato, kad moteris tikrai nėra linkusi bereikalingai malti liežuviu ar giedoti ditirambus, kas, be abejo, Evan be galo patiko. Pati juk buvo linkusi į rimtas, aiškias ir glaustas kalbas išryškinančias tik pačią esmę. Sukti žodžius į vatą, užkalbinėti dantį ar panašiai bereikalo varginti liežuvį tekdavo tik tada, kai pasitaikydavo nemėgstami pašnekovai ar tiesiog neišeidavo išsisukti nuo pokalbio su prie širdies „nelimpančiais“ asmenimis. Visgi LeFontaine pasižymėjo visai neblogais oratoriniais įgūdžiais, tad vienu ar kitu atveju žodžio kišenėje ieškoti netekdavo.
Nesunkiai išbridusi iš savo apmąstymų, rankose laikomą plančetę suspaudžia daug tvirčiau, lyg neketintų šios paleisti dar ilgą laiką, o ant sienos užsidegusi holograminį ekraną palydi žvilgsniu, lyg norėtų, kad i šį dėmesį atkreiptų ir Lynn. Nebuvo viena iš tų turtuolių, kurios kaip pogrindžio žiurkės stengiasi atlikti viską perdėtai atsargiai, suvyniojant informaciją į daugybę akylai saugomų sluoksnių ir užraktų. Tikrai nesiruošė apsiriboti nedideliu voku su visa reikiama informacija bei nuotraukomis ir lagaminėliu su pinigais. Tai buvo tiesiog taip... tipiška, o kaip jau buvo galima ne kartą pastebėti, pati Angel buvo linkusi į ekstravaganciją ir naujoves. Tad nenuostabu, jog Scott buvo surengusi kone mini prezentaciją, lyg būtų kokiame svarbiame verslo susitikime, kur be vizualinių priemonių idėją perteikti būtų be galo sunku. Žinoma, pati LeFontaine nebuvo tokia kvaila, kad viską darytų taip neatsakingai ir akivaizdžiai – juk tokiu atveju seniai sėdėtų kalėjime ar mažų mažiausiai būtų praradusi jei ne visą, tai didžiąją dalį turto. Leido sau pasitikėti Ashlynn, bet tikrai ne taip kaip pasitikėjo Karišija ar kompiuterine sistema, kurios apsauginės sistemos neįveiktų nė pats Makinonas. Juk visada pasitaiko išimčių, bet šį kartą buvo visiškai užtikrinta savo veiksmais.
- Tiesiog iškilo viena nedidelė problemėlė vardu Lauren Watts. – vėl pasisuka į Scott, tęsdama pokalbį būtent su ja. Plančetėje kažką suspaudaliojusi, ekrane įjungia failą su visa reikiamia informaciją apie aptariamą personą: nuotraukos, adresas ir t.t. – Žinau, kad ji turi informacijos apie mane, bet čia ne didžiausia problema. – Žvilgsnį vėl nukreipia į pašnekovę, tokiu veiksmu suteikdama pokalbiui vienokio ar kitokio privatumo. – Būtų labai, labai nemalonu jei ta informacija iškiltų į dienos šviesą, tad man tiesiog reikia atgauti bet ką, ką Watts turi ir kas yra susiję su manimi. – išsakiusi tiek problemą, tiek Scott užduotį, pakyla iš vietos pasisukdama į Karišiją. Šiai linktelėjusi galva, lyg kokiu sutartiniu ženklu informuoja, kad mergaitei eilinį kartą reikia pasitarnauti. – Kiek žinau, ji yra ganėtinai žinoma, tad reiktų viską padaryti švariai ir taip, kad viskas atrodytų jog jai tiesiog atsibodo gyventi šiame pasaulyje. Jei supranti ką turiu omenyje. – ištarusi paskutinį kalbos dėmenį, kiek pavarto akimis bei lūpose išpaišo suktą šypsenėlę.
Paėjusi į šoną, atsisėda ant stalo šoninės dalies, žvilgsniu pasitikdama ką tik į kambarį įėjusį Mikaelį, nešina sidabriniu padėklu su dvejomis stiklinėmis, pilnomis lengvą medaus atspalvį turinčio skysčio. Sučiaupusi lūpas, išlaikydama ganėtinai rimtą veido išraišką, palaukia kol vyras prisistatys prie stalo, o padėklui atsidurus čia pat, kelias akimirkas įsistebeilija šiam į akis, verdama jį ne itin maloniu žvilgsniu, taip informuodama, kad artima šio būtis nėra pageidaujama. Patikėtiniui neparodžius nė lašo emocijų ir pasitraukus tolyn, jo vietą pakeičia ne kas kitas, kaip Karišija, rankose laikydama nedidelį sidabro spalvos lagaminėlį su, kaip buvo galima nuspėti, stambiomis kupiūromis.
Į rankas paėmusi vieną iš stiklinių su gaiviu gėrimu, pasukioja šią rankose, vėl nukreipdama žvilgsnį į Ashlynn. Priglaudusi stiklą prie lūpų, gurkštelėja skysčio, taip ragindama ir ją pačią pasivaišinti. Žinoma, jog tikėjosi, kad moteris atsisakys gėrimo, nes dirbant tokį darba pasitikėti vienu ar kitu asmeniu buvo sunku, bet, pripažinkim, nunuodyti žmogų, su kuriuo ketini bendradarbiauti būtų tiesiog absurdiška.
- Pusė dabar, pusė kai atliksi darbą. – keliais spustelėjimais atidariusi sidabrinį lagaminėlį, leidžia Scott apžiūrėti jo turinį – tvarkingai sudėliotas ir surištas jungtinių amerikos valstijų dolerio kupiūras ir nedidelę elektroninę laikeną su reikalinga informaciją apie Lauren. Pinigų buvo tikrai nemažai, pakankamai, kad netaupydamas pusmetį pragyventum Bahamuose. – Būtų gerai, kad darbas būtų atliktas kuo greičiau. – prideda, vos tik prisimena kaip Eline yra svarbus laikas ir kokią reikšmę šis matas turi jos gyvenime. – Tai kaip, imsies šio darbo? – galiausiai pateikia klausimą, lūpų pagalba pademonstruodama ganėtinai plačią, didžiąją dalį akinamai baltų dantų demonstruojančią šypseną.

Gebėjimą suprasti kitų žmogiškų individų kūno kalbą savyje aptiko dar tuomet, kai dar nė nebrandino idėjų apie profesiją, kurią pasirinkusi praktiškai kiekvienu savo veiksmu nusižengia kokiam nors Jungtinių Amerikos Valstijų įstatymui. Dabar, kuomet mokėjimas iš vienintelio nežymaus gesto išsiaiškinti ką asmuo nori pasakyti ar kokius veiksmus ketina atlikti tapo vienu pamatiniu jos nuolatinės sėkmės „kaltininku“, šiuos savo įgūdžius rūpestingai nugludino. Todėl vos akimis, pro kurias niekuomet neprasprūsta net ir pati menkiausia detalytė, užfiksavusi kaip LeFontaine`s rankos stipriau įsikerta į planšetę, padaro išvadą - moteris neabejotinai ruošiasi šia priemone imti naudotis dabar pat. To pasekoje savo dėmesį sutelkia į ant sienos sparčiai ryškėjantį ekraną. Intrigą sukuriančių būsimos užduoties „pristatymų“ pasitaikydavo tik retsykiais; dažniausiai gaudavo ant lapo surašytus svarbiausius faktus apie būsimą taikinį, kas baisai erzino - kiekvieną sykį tekdavo kruopščiai atsikratyti makulatūros, kuri jai yra absoliučiai nenaudinga - niekuomet neprireikė daugiau nei vieną kartą pamatyti ar išgirsti tam tikros informacijos, savo atmintimi visiškai pasitikėjo. Vienintelis dalykas, kurio jai tikrai reikia - tai nuotrauka žmogaus, pasmerkto su jos pagalba pirmiau laiko atgulti amžinojo poilsio. Tuo tarpu Evangeline`s pasirinktas būdas pasirodė esąs fenomenalus. Nors apie pašnekovę dėl neaiškių priežasčių jau suspėjo susidaryti tvirtą neigiamą įspūdį, bent jau vieną šiosios savybę Scott priima visai teigiamai - tai nebuvimą poreikio užpildyti tylą bergždžiomis ir beprasmiškomis lyg Miley Cyrus dainos frazėmis. Nesimatė jokių požymių, bylojančių apie būsto savininkės norą „pezėti“ bet ką; kokioje nors kitoje situacijoje, tiesiogiai nesisiejančioje su Lynn veikla, nekalbūs žmogėnai ją pačią priverstų atsidurti nepatogioje padėtyje, bet kuomet reikalai liečia darbą - kuo mažiau plepalų, tuo geriau. Kompanionei balsu išdėsčius svarbią mintį, su sakinio pabaigą vainikuojančiu kažkokios bobelės vardo bei pavardės derinuku, viduje suklapsi letenėlėmis, tačiau veidu visiškai neišsiduoda, kaip džiūgauja dėl galų gale prasidėjusios svarbiausios „prezentacijos“ dalies - supažindinimo su „misijos“ tikslu. Trumpą laiko tarpą į visas į trumpą konspektą sutrauktas žinias apie tą būsimą velionę Watts žiūri su tokia atida, lyg mokinė, paskutinį kartą gavusi progą užmesti akį į užrašus prieš žygiuodama atsakinėti. Tikriausiai galima drąsiai teigti, jog šio įdėmaus jos žvilgsnio niekas niekuomet nesupranta; o jo priežastis esti gan paprasta - Dievo, o galbūt paties Šėtono, ką gali žinot, apdovanota fotografine atmintimi, džiugiai šią dovaną priėmė ir nevengė ja naudotis; tad dabar tarsi „nuskenavusi“ visus failo duomenis, sukrauna juos sau į smegeninę. Spėjo užmatyti ir tai, kad minėtoji panelytė apsigyvenusi bene geriausiame miesto viešbutyje, o tai gali reikšti, idant ji nėra vietinė. Nuo to tik geriau - vadinasi, tikimybė jog šalimais pasipainios koks nors jos pažįstamas esti menka. Tataigi... iš jos tikimasi kiek daugiau nei vien brutalaus „atėjau, nušoviau, išėjau“. Dar reikės paknaisioti pasmerktosios daiktus ir suieškoti viską, ką būtų galima panaudoti šantažuojant Angel. Nuo tolimesnių situacijos nagrinėjimų sulaiko užmatytas susižvalgymas tarp šeimininkės ir jos pavaldinės. Vis dėl to, pagundai smalsiai įsižiūrėti į kurią nors iš šio bežodžio dialogo dalyvių atsispiria. Lig šiol dar tylėjo, nė vieno žodžio nepratarė nuo pat to meto, kai jai buvo imta aiškinti ką turėsianti atlikti. Bet kokio nors garsinio atsako pareikalauja finalinis pageidavimas, perfrazavus reiškiantis „pasistenk, jog atrodytų kad ji pasekė Kurt`o Cobain`o pėdomis“. Šis, kaip žinia, nusižudė. Ar bent jau manoma, kad nusižudė...
-Suprantu,- nukerta trumpai ir aiškiai, atsakydama į dvejones išduodantį paskutinįjį sakinį. Gal ir nebus taip nyku, kaip galėjo pasirodyti. Suorganizuoti viską taip, jog „mentai“ patikėtų, kad moterėlei pačiai užsinorėjo įsitikinti, egzistuoja pomirtinis gyvenimas ar vis dėl to ne - tai reikalaus daugiau pastangų nei tiesiog išversti visus stalčius surandant reikiamą kompromituojančią medžiagą ir paleisti kulką Lauren Watts į tarpuakį. Abiems tarnautojams grįžus į kambarį su visiškai skirtingais „nešuliais“, Michael`io pusėn nė nedirsteli, taip pat jokio susidomėjimo neparodo ir jo atneštais gėrimais. Pasivaišinti skatinančio subtilaus LeFontaine gesto dedasi net nepastebėjusi - šiaip ar taip, neketino nusižengti savo pačios nuostatoms, netgi kai visiškai aišku, jog niekas jai pakenkti nemėgina. Kaip užkietėjusi taisyklių laužytoja, stebėtinai atsakingai laikėsi tų, kurias pati sau išsikėlė. Tai va. Vyriškis nepatraukia Lynnash susidomėjimo, o štai mergaičiukė, įžengusi su sidabraspalviu „čemodanu“, kuriame, kaip galima spėti įsigilinus į visą šią situaciją, guli dailiai „supakuoti“ banknotai, pritraukia Lyn žvilgsnį; ir ne vien dėl atgabento objekto – šita smulkutė būtybė, ne per seniausiai varsčiusi Ash svilinančiu žvilgsniu, visai domino, gal netgi domino labiau nei josios viršininkė. Kuomet lagaminėlis patampa atidarytas, nenusistebi nei jo turiniu, nei to turinio gausa. Taip, čia pinigai. Taip, čia daug pinigų. Ir TAIP, Scott absoliučiai nusispjaut ant tų pinigų, todėl net jei jai būtų užmokėta aštuonženkle suma, abejotina ar imtų džiūgauti. Turėjo saiko jausmą, nematė prasmės imti daug ir po to nežinoti, kur tą turtą kišti. Jau tada, kai jos banko sąskaitoje atsirado daugiau nei vienas milijonas dolerių, suprato - daugiau jai nereikia. Tad dabar visas gausus jos „lobis“, sumaniai išsklaidytas po daugybę sąskaitų visame pasaulyje, „trūnija“ neliečiamas. Jei nejaustų savitos priklausomybės nuo to, kuo užsiima, seniausiai būtų numojusi į viską ranka ir išvykusi kur nors iš Niujorko, palikdama viską, ką sugebėjo pasiekti.
-Manau, visai verta jo imtis,- tarsteli su šypsenėle balse, tačiau tik ne lūpose. Nuo pat pradžių žinojo, jog sutiks, tad ši užklausa buvo netgi ir nebūtina. Su savo atsakyme paminėtu žodeliu „verta“ tikriausiai suteikė bendrininkei progą pamanyti, jog apsispręsti jai padėjo iš pirmo žvilgsnio išties gražus kiekis kupiūrų. Tai gal ir nėra blogai.- Bus atlikta iki savaitės galo,- išsako pažadą, tuo pačiu „įpaišantį“ ją į laiko rėmus. Nebijojo tokių suvaržymų, drąsiai juos priimdavo arba, kaip padarė dabar, nusistatydavo pati. Norėdama viską įgyvendintų dar kad ir šiandien, todėl tas „iki savaitės galo“ skambėjo galbūt kaip įsipareigojimas, nors iš tikrųjų tebuvo užuomina, kada Angel turėtų paruošti antrą dalį atlygio. Prasmės tęsi šį pasisėdėjimą nebebuvo, tad nuo baldo, kuriame buvo įsitaisiusi, pakyla praktiškai tą pat akimirką, kai ištaria paskutinį skiemenį. Lemiami Ashlynn žodžiai atliko dar vieną, kiek giliau užslėptą funkciją - pokalbio užbaigimo. Nebebuvo daugiau ką sakyti. Užduotis aiški ir paprasta lyg dešimtokui skirta penktoko matematikos lygtis. Užvėrusi lagaminą, suima šio rankeną bei nukeliauja išėjimo link. Kieme, nesigręžiodama ką tik už nugaros palikto namo pusėn, įsėda į savo transporto priemonę, su savim atsineštą pinigų „talpyklą“ mestelėdama ant gretimos sėdynės. Apgręžusi automobilį kelio pusėn, nuspaudžia greičio pedalą bei „nušvilpia“ tolyn, tvirtai pasiryžusi ir šio pasivažinėjimo metu laikytis nuosavos „tradicijos“ sėdint už vairo visuomet viršyti leistiną greitį.