Gamybos ir logistikos skyrius

Lygiai trys dienos praėjo po to, kai Sony + Ly + Tony „gangas“ susibūrė „Gulmiroje“ aptarti reikaliukų. Kaip koks neramus kvailelis, baisingai isterikuojantis prieš svarbų performansą... Na tokia problema Stark`o nekamavo. Žinojo ką ketina daryti, ką darys, todėl jautėsi taip, lyg prieš nūdien būtų mažiausiai aštuonias valandas meditavęs arba lakiojęs amžinai žydinčiomis pievomis savo laimės šalyje, kuri materialioje erdvėje egzistuoja tiek pat, kiek Kapitonas Amerika. O dabar išaušo tas momentas, tas dvidešimt keturių valandų intervalas, po kurio, jei viskas eisi it sviestu patepta, sveikas gyvas jau sėdės „Gulmiroje“ išdidžiai pripažindamas faktą, jog yra tas žmogus – pagrindinis iniciatorius, be kurio Lisbeth niekada nebūtų sugauta. Tačiau iki tol, pergalės vainiko ant kaklo kabintis sau neskubėjo.
Long Ailandas. Generalinis „Stark Industries“ pastatas. Pora valandų popiet. Trisdešimt devynių procentų drėgnumas, plius dvidešimt keturi laipsniai Celsijaus ir ačiū Dievui, protarpiais debesuota. Kai išlindo iš aktyviai kondensuojamų namų, kuriuose klimato kontrolė palaiko tiesiog idealią aštuoniolikos laipsnių temperatūrą, manė, kad panašūs reikalai atmosferoje dėsis ir lauke. Į darbą riedėjo „Audi R8 Spider“ automobiliu, nuleidęs stogą, todėl kiek per daug sušilti spėja tik pasitrynęs tarp pavaldinių, bendradarbių bei užsakovų, nekantriai laukiančių senai numatytos Tonio naujo produkto prezentacijos. Laisvų dienų vyro dienotvarkėje nebūna, nes ši, įskaitant dalyvavimus labdaros vakaruose ar šiaip sueigose, prestižinių apdovanojimų ceremonijose už nuopelnus, profesinių susitikimų su įtakingais Niujorko verslo rykliais, kalbų per visokiausius renginius, yra suplanuota mažiausiai metams į priekį. Na ir kas, kad vos už kelių valandų bildės vargo pavargt Lisbeth išsirinktoje landynėje. Pirma darbas, tada malonumai.
Heksemetilenas - naujausias Stark`o sukurtas cheminis sprogmuo. Vienas mažytis kristalas 80 kartų galingesnis už C4. Bekvapis, nesusekamas, o geriausia tai, kad jį galima supjaustyti ir naudoti slaptoms operacijoms. Sprogmuo detonuojamas garsiniu paleidikliu, kai tam tikras dažnis sukelia sprogimą. Kiekvienas sprogdiklis užprogramuojamas unikaliam dažniui, veikiančiam tik vieną heksokristalą ir tas dažnis sukelia sprogimą. Vienas kristalas gali sunaikinti futbolo aikštę. Momentas, kai atvirame savo korporacijos kieme, talkininkų būriui paprašius bagotą, įtakingą žiūri daugiausia atklydusią čionais iš karo pramonės pasaulio jų pačių saugumui užsidėti apsauginius akinius bei garsą izoliuojančias, beprotiškai stilingas ausines, Tonis sumaigaliojęs kažką nešiojamajame kompiuteryje, pribėgės prie savo numylėtos Audinės, paleidžia „AC/DC“ „War Machine“ gabaliuką, atsistoja atsiremdamas į automobilį kietiako povyzoje ir taip ko gero savo veiksmais apstulbindamas dalį publikos „WTF is he 2ing?!“ išraiška. Sulig 34 sekunde dainos, kuomet tiek pagrindinė, tiek ritminė gitaros pradeda groti ta pačia nata, visiškai mažiukas sprogmens gabalėlis, kurį žiūrovai padidintą apžiūrėti galėjo per didžiulės įstrižainės plazminių televizorių ekranus, ta pavojinga medžiaga kiek labiau primenanti nekaltą permatomą deimantą, ištaško drūtą plieno stovą į molekules, sudrebindama ir nemažą perimetrą žemės. Kai sujudinta atmosfera nurimsta, Tonis pasako, kokiais kiekiais medžiaga bus pardavinėjama ir tiesiog patepa pas potencialius užsakovus, iškilmingai pakelti taurelės. Apstulbę aplinkiniai be jokios abejonės buvo. Jokia kita kompanija visame pasaulyje nepateiks kariuomenės sektoriui tokių naujovių, metai iš metų tobulėjančių matematine progresija.
Buvo susitaręs susitikti su Ashlynn čia pat, gamybos ir logistikos skyriuje, kurį šią dieną pasistengė ištuštinti. Pateikęs Happy Hogan`ui užduotį pristatyti „Audinę“ į „Gulmirą“, susikūręs nepriekaištingą alibi, idant varo pabaliavot su savo šaika, netrunka nukeliauti prie sutarto poskyrio, įsiraudamas į jį per „Stark Industries“ pastatą. Viename iš gamybinių sandėlių, buvo paruošęs, nugvelbęs, tiksliau – banaliai pasiėmęs iš savo kompanijos kampuotą, šarvuotą furgoną, skirtą produkcijos gabenimui. Nebuvo tikras, kur šiuo metu randasi Scott: dar tik važiuoja į sutartą vietą ar laukia Tonio anapus pakeliamų vartų, kur susieit jie ir buvo šiaip jau sutarę, todėl iš džinsų kišenės išsitraukęs siųstuvą, kurį neseniai sukonstravo padalinęs misijos dalyvėms bei įsigrūdęs šį į ausį, pakarpo kokių nors žinių. Ir tik tada prisimena, kad šių aparatėlių dar net neaktyvavo, todėl susiieškojęs savo PDA, netrunka įgalinti esminės jųjų funkcijos. Visiškai švarus garsas net tada, kai šis prietaisais nėra specialiai perduodamas, jokių trukdžių. Tikrai, jeigu sumanytų tokių dalykėlių patiekti FTB, specialiųjų pajėgų padaliniams ir panašiai, gerokai palengvintų jiems visiems gyvenimą, vykdomų operacijų metu... Su savimi atsigabeno ne tokį jau mažą sportinį krepšį, prikimštą reikmenų, būtinų didžiausiam šios dienos uždaviniui atlikti, o šį, kaip ir save patį, įsimeta į furgono vidų, vairuotojo korpusą. Jeigu tik Lynn prisiminė siųstuvą, nepamiršo jo namuose ir sugalvos šį įsikišti į prideramą skylę, turėtų visai lengvai suprasti, jog kažkas iš kompanijos esti ant ryšio, nes buvo visiškai įsitikinęs, jog prietaisai perduoda ir individo keliamą bruzdesį bei kitus aplinkinius garsus. Prasidaręs terbą, joje pasiknisęs išsitraukia... Profesionalų „Halloween“ rinkinį – visiškai natūralių atspalvių dažus, kuriuose dominavo kraujo spalvos, kūnui, veidui, etc., bei komplektą, skirtą pasidaryti įtikinamai atrodančias žaizdas, sumušimus, mėlynes. Iš tiesų apgalvojo VISKĄ. Jeigu atkeliaus pas Wasp visas išpuoselėtas, spindintis, išcackintas, tviskantis, žaviau nei vandens paviršius vidudienio saulėje vasarą, tai nebus įtikinama, neteatrališka. O juk galima sakyt, rengia nedidelį spektakliuką. Todėl ateina metas makiažui. Tepliojantis labiausiai pasigedo ne gabumų, bet muzikinio fono. Būtų pasijungęs „magę“, tačiau šiuolaikinės radijo stotys transliuoja muziką, kurią nužudyti Toniui maga labiau, nei prisiekusiam neonaciui visus nigerius, todėl užplėšia kažką smagiai iš „Lez Zeppelin“ repertuaro, šitaip save nūnai ir smagindamas. Buvo smagu. Ypač tose vietose, kai visiškai įsisvaigęs nepriekaištingai balsu atkartojo gitaros solo partijas.

Milijoniniame didmiestyje aptikti konkretų individą, kuris dar ir slapstosi specialiai, nėra neįveikiamas iššūkis kai žinai kaip reikia ieškoti. Sumaniai pasiklausinėdama pas reikiamus asmenis Ashlynn galbūt ieškomąją kad ir iš po žemių iškapstytų per savaitę ar netgi greičiau, tik vienas klausimas - ar Ly tikrai reikia pasimatyti su Rapace akis į akį, kad galėtų šią įvilioti į Stark`o paspęstus spąstus? Ne! Tai būtų tik beprasmiškas vargas, atnešantis rezultatus, kurių galima pasiekti ir žengiant kur kas paprastesniu keliu. Konkrečių veiksmų imasi tą pačią dieną, kai grįžta į Kvinsą iš „meet`o“ „Gulmiroje“. Kriminaliniame pasaulyje, kurio dalis Scott vis dar esti, norint ką nors susižinoti tenka klausinėtis pas draugų draugus ir tų „antros eilės“ draugų pažįstamų pažįstamus. Taip jau yra. Ilgas, painus, erzinantis šitas metodas, bet kitaip nieko nepeši. Tai va. Savo numylėtąjį motociklą nuvairuoja į niekuo neišsiskiriantį šios miesto dalies užkampį, kur vyksta gudriai užmaskuota prekyba viskuo, pradedant hašišu ir heroinu bei baigiant vogtais juvelyrikos ir meno dirbiniais. Praktiškai visus šioje gūdžioje vietoje nuolat besisukiojančius nedorėlius daugiau ar mažiau kartų buvo mačiusi, tačiau sveikintis ir persimetinėti draugiškomis frazėmis noro nepajaučia. Šitą juodosios rinkos „turgelį“ žinojo taip pat puikiai, kaip ir šimtus kartų išardyto bei vėl sukonstruoto savojo „Taurus PT92“ pistoleto dalis, tad nedvejodama pasuka į skersgatvį, kuriame - vuolia! - užmato dešimties žingsnių atstumu nuo jos stovinčius vyriškį bei jaunutę merginą. Kaip tik šio diedo, kuris dabar kažką piktai urzgė savo kekšei, ji ir ieškojo. Akimoju atsidūrusi šiam už nugaros, išsitraukia iš vidinėje švarko pusėję įtaisyto dėklo ginklą ir atlenkia saugikį, šio veiksmo sukeliamu tyliu spragtelėjimu atkreipdama abiejų asmenų dėmesį į save. Dėbtelėjusi į prostitutę, mosteli laisvąja letenėle ir tarsteli kažką panašaus į „škac“, tuoj pat grėsmingą žvilgsnį sukoncentruodama ties persigandusio, į sieną nugara įsiręžti spėjusio bičo snukytį. Net keista, kaip greitai sutirpo visa jo drąsa, kurią prieš keletą sekundžių demonstravo piktai plyšaudamas ant savo kūnu prekiaujančios mergiotės. Neskubėdama „patranką“ nutaikyti į kokią tai kompaniono kūno dalį, įsakmiu balsu glaustai išdėsto visą nemalonaus susitikimo priežasties esmę - vyras pažįsta daugybę Niujorko nusikaltėlių, o jai labai reikia susisiekti su viena iš jų. Veikiausiai nieko keisto, jog suprasdamas, kad arba sutiks, arba dvės čia pat greta šiukšlių konteinerio, vyriškis supratingai palinksi galvą ir savo nieko neverta gyvybe prisiekia, idant praneš jai iš kart, vos tik išsiaiškins ką nors naudingo. Nelieka nieko kita, kaip tik patikėti šio padugnės žodžiu...
Greičiau nei po dvidešimt keturių valandų sulaukia skambučio, į kurį atsiliepusi gauna kaip tik tai, ko ir norėjo - sąrašėlį personų, vienaip ar kitaip susijusių su Lisbeth. Liūdniausia pasirodo tai, kad beveik visi jie arba pakišti po velėna, arba seniausiai pūva kalėjime. Dorai užsikabinti pavyksta tik už vieno pseudonimo - Plague. Hakeris, anksčiau bent keletą kartų ieškomajai padėjęs su kompiuterine technika. Negaišdama laiko, į šiojo namus - daugiabutį, akivaizdžiai skirtą nepasiturintiems, tiksliau, skaičiuojantiems kiekvieną centą - nukanka tuojau pat. Aplinkinių dėmesio nepageidavo, todėl vietoj to, kad šautų į spyną ir išspyrusi duris įspūdingai įsirautų vidun, paprasčiausiai kukliai nuspaudžia skambutį, netrukdama anapus įėjimo išgirsti sunkaus dramblojimo. Durims atsivėrus, totaliai neemocinga veido išraiška įsistebeilija į pasirodžiusį „Plague“. Būtent taip ir įsivaizdavo tipišką nolifer`į - netvarkingi riebaluoti plaukai, buka veido išraiška, o nutkęs taip, kad galėtų būti palaikytas sumo imtynininku. Nelaukdama kvietimo, ryžtingai įžengia vidun, trumpai prisistatydama bei susakydama visus savo pageidavimus. T.y. - kad šis tešlius susisiektų su Wasp. Nujautė, idant „kompiuterastas“ sumanys pavaidinti mandrą didvyrį ir ims teigti nepažįstantis jokios Wasp. Na, bet kaip sakoma, su lazda ir geru žodžiu galima pasiekti daugiau nei vien su geru žodžiu. Tik naujaisiais laikais lazdą jau pakeitė kitoks, modernesnis įrankis. Išsitraukusi „pūšką“, kone įremia ją programišius į kaktą, ramiai pakartodama prašymą, tik dabar jau pridėdama, kad per ateinančias dvi minutes Lisbeth Rapace bus išsiųstas elektroninis laiškelis ARBA visą šitą galybę kompų labai negražiai apdergs su krauju susimiksavę smegenai ir kaukolės skeveldros. Visų atsikalbinėjimų stebuklingai nebelieka ir „Vapsvai“ jau netrukus išsiunčiama gudriai užkoduota žinutė, informuojanti kas, kokiu tikslu, kada ir kur nori su ja pasimatyti.
Apie savo „žygdarbio“ vaisius nedelsdama informuoja Tonį, o jau kitą dieną išskuba į sutartą susitikimą su juo. Per vėlai sumoja, idant degalai motocikle pasibaigę, tad tenka šokti į „Tesla Roadster“, kurio šiaip jau ketino nebenaudoti kaip ir daugumos kitų kadaise nuvogtų daiktų. Tik sustabdžiusi „Roadster`į“ prie Stark Industries pastato pastebi ant automobilio kilimėlio nepagarbiai nutėkštą „Beretta 92“, vienu geriausių ant viso svieto pripažintą pistoletą, kurio prieš kelias savaites buvo pasigedusi. Nėra ko stebėtis, jog turėdama įvairios amunicijos apsčiai, sugeba praganyti kokį pavienį „žaisliuką“. Net širdis iš laimės šokteli krūtinėje pamačius šitą gražuolį, kurio užpavydėtų kiekvienas nors kiek nusimanantis apie ginklus ir jų dizainą. Patalpinusi „Berettą“ į prie diržo segamą dėklą, užsiropščia ant automobilio sėdynės viršaus, kojas susikeldama ten, kur šiaip jau turėtų pūpsoti užpakalis. Nepamiršo, tikrai nepamiršo su savim pasiimti „Da Vinci of our Time“ sukonstruoto miniatiūrinio aparačiuko, skirto būtent šiai trijų asmenų komandai komunikuoti tarpusavyje. Išsitraukusi jį iš kišenės, įsideda kur ir priklauso - ausin - bei tą pačią akimirką vos nesusižvengia ausų būgnelius pasiekus vyro balsui.
- Toni, kad ir kaip žavėčiausi tavo muzikiniais gebėjimais ir kūriniu, kurį pasirinkai, turėsiu tave nutraukti. Mums jau reikėtų vykti pas Wasp, - pareiškia nukreipdama akis į iš pažiūros baisiai sunkius pakeliamus vartus, skiriančius ją nuo Stark`o. Troško kuo greičiau viską pradėti vien tam, kad greičiau ir baigtų. Sunkiai suvokė, kaip „Prekiautojas Mirtimi“ gali būti tokios pakilios nuotaikos, kuomet netgi JI, dažniausiai išlikdama ryžtinga ir savimi pasitikinti, dabar jaučia neaiškios kilmės negatyvų jaudulį. Rizikuoti gyvybe kuomet neturi jokios egzistencijos prasmės yra viena, o kišti pavojun ne tik save, bet dar ir žmogų, kurio mirties norėtų mažiausiai - jau kas kita. Jei Tonis šiandien žus, jai neliks jokios vilties pakeisti savo gyvenimo būdą. Beliko dar kartą sau patvirtinti - „ekstrymą“ ji mėgsta, bet tik tada, kai milžiniška tikimybė nukentėti galioja jai vienai.

Be jokios abejonės į siųstuve šnarenti pradėjusį garsą vyras sureaguoja net tada, kai širdingai plyšavo. Nebuvo tikras kuri iš į Tonio suregztą peklą įklimpusių damų dabar, sprendžiant iš nesunkiai identifikuojamo garso dėka jojo nepriekaištingos kokybės – glamonėja prietaisą pirštais išleisdama jį į kelionę ausies lataku, tad įtempęs klausą laukia, kada pasigirs kas nors konkretesnio. Ir kas nors konkretesnio pasigirsti netrunka. Iš tiesų tai labai nudžiunga išgirdęs Ashlynn, o ne „Ericsson“ balsą. Ir visai nesvarbu, kad šis skatino skubintis, kai toks daiktavardis kaip „skubėjimas“ Stark`o būtyje neegzistuoja.
- Mums reiktų? Toks tavo išsireiškimas palieka teisę rinktis, yay,-papliurpia pasikabinėdamas prie Scott žodžių (bet nuotaikingai, nes šiuo metu išgyveno gero ūpo sukeliamą atoveikį) bei ropodamas lauk iš furgono. Absoliučiai viskas vyro kompanijoje yra kompiuterizuota pačiu aukščiausiu to lygiu, o kortelės-rakto, apsičiupinėjęs suvokia neturįs. Greičiausiai paliko jį namuose svetainėje ant stalo. Bet anokia čia bėda. Dar kartą pasinaudoja savuoju „PDA“ - įsibrauna į „Stark Industries“ apsaugos sistemą, pasirenka pageidaujamą valdymo sferą, šaką, šakytę ir vartai netrukus pasikelia. Va tada išlenda laukan didingai visas fiktyviai, bet tikrai nepasakytum, jog nenatūraliai subaladotas. Praskeltas vidinis antakio galiukas, nuo kurio skruostikaulio link driekiasi padžiuvusio „kraujo“ linija, ant nosies nugaros vidurio skersuoja nedidelis kirstinis ruoželis, esą spėjęs jau pasidengti visiškai šviežiu šašu, kuris, regis jei sumanysi pakraipyti snapą pravers žaizdą, grupelė smulkesnių įdrėskimų, išsibarsčiusių po veidą, kaklą bei naujutėlaičiai marškinėliai, protarpiais padekoruoti raudonomis dėmėmis. Padirbėjo išties neblogai. Nesitikėjo, jog Ashlynn nepritrūks sarmatos atvažiuoti su „Tesla“, todėl akimirkai praranda amą. Bet toli gražu ne dėl to, kad jam ne pohui, jog prarado šitą elektrinį automobilį (tiksliau, leido sau prarasti), kuris jam taip ar taip buvo nusibodęs.
- Žinai, galėtum kartais nuvežti ją į plovyklą, nes visa aplipus šūdais,-itin demonstratyviai pasirauko, palinkdamas prie lango, kad geriau matytų pašnekovę,-Žiūrėk ką man padarei,-taria šiuo dramatiškai brutaliu „makiažu“ didžiuodamasis ko gero daugiau, nei reikėtų,-Šauniai atrodo, ane?-išsišiepia nuo ausies iki ausies, netrukęs pajausti, kaip dažomosios medžiagos tempia po jomis gulančią odą,-Kad ir kokia kieta esi, priešinausi kiek galėjau ir tu vis tiek suspardei man subinę,-paaiškina galų gale ką reiškia tokia Tonio „subrokuota“ išvaizda,-Nors daugiausia kliuvo veidui...-ale susimastęs sukonkretina,-Gal ir būčiau pareikalavęs tavęs tikrai suduoti man keliolika sykių, bet supratau, kad nekiltų tau ranka žaloti...-akivaizdžiai sublatnėjęs, piršto pagalvėle labai delikačiai pabaksnoja sau per skruostą,- TOKIO veido,-lyg dabar turėtų sukikenti, tačiau nejuokavo gi.
- Įvaryk automobilį į garažą,-pakomanduoja atsitiesęs, jamojęs palengva grįžti ten, iš kur išlindo. Kol Scott vykdo įsakymą, kurio boikotavimas būtų tikrai neprotingas žingsnis, nes visų pirmiausia, tas pats velnias nežino kiek užtruks operacija „nedoros kalės sutramdymas“, o automobiliams, vertiems 109,000 dolerių bazinės kainos (už jį mokėjo daugiau, kadangi iš katalogo pasirinko gyvą galą brangiai kainuojančių pribambasų) nevalia pūpsoti po atviru dangumi, per tą laiką suspėja išsitraukti iš furgono savo sportinį krepšį bei dar kartą jame pasiknisus, pastverti juodą, sąlyginai plokščią, maždaug keturiasdešimt penkių centimetrų dydžio, plastmasinę dėžę. Šiuo momentu Tonis nedarė nieko be reikalo ir norėdamas kuo greičiau apšviesti merginą, ką jojo rankose veikia tas daiktas, visų pirmiausia išlaukia, kol mergina teiksis apleisti „Teslos“ saloną. Taip ar taip šį elektrinuką reikės palikti čia, nes kaip su Scott jau spėjo susitarti, pažadėjęs parūpinti judviejų puoselėjamiems tikslams tinkamiausią transporto priemonę, tą ir padarė. Aktyviai spigindamas į kompanionę akimis, netrunka pastebėti ir prie josios kelnių diržo pritvirtintą dėklą, kuriame kyšojo šaunamasis ginklas.
- Beretta 92?-pasitikslina, nors jam, kaip vienam geriausių „pistiulkų“ specialistų planetoje, to absoliučiai nereikėjo. Kaip žmogui, kuris aktyviai reiškiasi ginklų kūrėjo amplua, tai suvokiama savaime,-Mane šiek tiek žeidžia faktas, kad savo arsenale turi visokiausių ginklų, rečiausių egzempliorių, bet nė vieno mano gamybos. Todėl...-nutyla, nors daugmaž ir buvo aišku, ką vyras ketina daryti,-Čia tau,-siūlomai atkiša paslaptingąją dėžutę,-„Claridge High-Tech“, 99 milimetrų, pusiau automatinis pistoletas. Pagamintas iš aukštos kokybės legituoto plieno,-trumpai pristato keletą iš svarbiausių charakteristikų. Pastaroji – panaudotos žaliavos pristatymas skelbė ne tik tai, jog „muškieta“ yra tvirtesnė už karį sajaną, bet konstrukcija esti ir labai lengvasvore,-Tai kol kas geriausia pūška, tokių ginklų skirstymo pakopoje. Ir į karių rankas pateks tik kitų metų lapkritį. Norėjau, kad būtum pirmasis jį savo valioje turintis žmogus,-vypteli, iškart pasijausdamas ganėtinai keistai dėl to, kad netikėtai radęsis kone toks kaip jausmingumas, itin bičiuliška tendencija veik automatiškai ir išsilieja,-Beje, tai pirmasis modelis. Išlietas bei sukonstruotas mano paties,-dabar jau tikrai išsakęs viską, kas gulėjo, leidžia merginai trumpai pasidžiaugti dovana, kuri atrodė ne ką blogiau, nei vyro liaupsės, nušliauždamas kiek atokiau. Sidabrinis vamzdis, griebtuvas, grąžinimo spyruoklė – visas viršutinis korpusas, kai apatinis išlietas iš juodo materialo. Grožybė.
Keletą savo pirminės aprangos akcentų buvo nusivilkęs bei nusiėmęs: striukę, nes lauke, pasirodo, yra gerokai šilčiau, nei Toniui manėsi, akinius, kepurę, nes sumuštieji ir pagrobtieji paprastai neatrodo pasakiškai stilingai. O dabar beliko sutvarkyti paskutinį reikaliuką: pasivolioti. Turėjo atrodyti labai keista, kaip vyras, atsigulęs ant ne paties švariausio grindinio pradeda ridentis, sąmoningai visas teršdamasis. Kankino nuojauta, jog net ir nepagailėjęs prisipaišyti bei prisiklijuoti žaizdų, atrodo per daug gražiai. Po kelių akimirkų stryktelėjęs ant kojų, pasidžiaugia bent jau dėl vieno dalyko – kadangi už asmeninę higieną galbūt labiau aukštino tik technologiją, dabar jautėsi kur kas nemaloniau, nei scenos baimės krečiamas jaunuolis, išdygęs prieš daugiatūkstantinę minią, o tai padės jam vaizduoti nelaimingą, skausmo kamuojamą žmogų, kuriam potyriai maišosi su šūdais ir panašiai. Buvo pilnai pasiruošęs vykti. Pagal planą, turėtų būti įkištas į furgono kabiną bei surakintas antrankiais. Lisbeth jau turėjo progos įsitikinti, kad Tonis lengvai nepasiduoda, tad kiek apvaržyti jojo laisvę buvę ganėtinai aktualiu faktoriumi. Prancūzų dramaturgas Moljeras yra pasakęs „mirštam tik kartą, bet tokiam ilgam laikui“. Šią dieną išnykti amžinybėje Stark`as neketino. Buvo nusiteikęs absoliučiai kovingai.

Aiškiai, be jokių trikdžių ausyje suskambęs šmaikštus vyro atsakas mažumėlę prasklaido sodriai pilkus lietaus debesis, užplaukusius ant dar neseniai vaiskiai lyg saulė švietusios puikios Lynn nuotaikos. Dar prieš keletą valandų buvo nusiteikusi žaismingai ir dabar tas žaismingumas grįžta, trumpam pamiršus netolimoje ateityje besidėsiančius dalykus. Šis jų susitikimas tikrai pirmasis, kurio metu jautėsi laisviau; anksčiau tokią būseną pasiekti trukdė įvairiausios priežastys, tokios kaip netinkama abiejų kompanionų vidinė būsena arba... chamavota farė. Šįkart nebuvo nieko, kas varžytų Scott rodyti tikrąją save, o ne dangstytis krūvomis rimtumo, šaltumo, apatiškumo ir kitokio blogio kaukių. Leis susipažinti su autentiška Ashlynn Scott bent jau Toniui.
- Palieka, bet... tikiu tavo gebėjimu rinktis teisingai, - sušnenka balsu perteikdama veide suspindusį šypsnį, kurio pašnekovas regėti pakolkas dar neturėjo galimybės. Sugaudžiusi sąlyginai tylų kylančių vartų keliamą bruzdesį, „žiūrekles“, kuriomis jau suspėjo nuklysti velniai žin kur į šalį, nutaiko tiesiai į šiuos, akimirkos bėgyje patirdama lengvą trumpalaikį šoką. Tą sekundės dalį, per kurią mąstyseną valdantys organai gromulojo vaizdinę informaciją, niekaip neina suvokti kas aptalžė vyriškio veidą - sprendžiant iš sužalojimų - beisbolo lazda. Vis dėl to, guvus merginos protas sparčiai pateikia atsakymą. Ale gudriai sumanyta išsipaišyti snukutį fiktyviais sumušimais. Nespėjusi kaip nors pakomentuoti sukrečiančios jo išvaizdos, išklauso papeikimą už automobilio nepriežiūrą ir atsidūsėja. Ne pašaipiai, o kaltai. Tikrai nebejautė įgeidžio naudotis jai teisėtai nepriklausančiu „Roadster`iu“ ir dar jo tikrajam savininkui matant, tačiau šiandien juk kaip ir neturėjo kitos išeities.
- Mhm, būtinai. Kai tik grįšiu namo, - pažada, tiksliau, netgi prisiekia, truputėlį suvaidintai nudelbdama akis lyg tėtuko apibarta pienburnė. Gi tikrai nesijautė ant tiek prasikaltusi dėl nenuplautos mašinos, kad negalėtų atlaikyti „Da Vinci of our Time“ žvilgsnio. - Jau vien už šitai degsiu pragare, - suaikčioja sėbrui pareiškus „žiū, kaip mane subaladojai“ bei išraiškingai užsidengia burną delnais. Pfff, lyg už kitas 9823822349 tikras nuodėmes dabar jos pasmerktos sielos nelūkuriautų nelabasis. Patraukusi letenėles nuo veido, kietai suspaustomis lūpomis išklauso galutinio Anthony pareiškimo jojo fizionomiją išmarginusio „meno“ tematika. Gal pareiškimas, idant jai nekiltų ranka Tonio skriausti ir skambėjo kaip nekaltas pokštas, bet geriau pamąsčius tai - visiška teisybė. Tik to priežastis tikrai nėra nuostabybiška bičo išorė.
Sulaukusi paliepimo pakeisti „Teslos“ dislokaciją, klusniai užveda variklį ir nuvairuoja sidabraspalvį elektrinį žvėrelį į nurodytą erdvę. Nematė būtinybės pasiimti „Tesla Roadster“ raktelius su savimi, todėl tiesiog iššoka laukan net neatidariusi durelių. O taip, bestogiai automobiliai yra kiec daikts!
Nutrepsėjusi prie vyro, teigiamai palinksi galva šiam su klaustuku teiginio gale įvardinus pistoleto, jaukiai apgyvendino prie jos diržo prisegtame dėkle, pavadinimą bei seriją. Pasijuto suintriguota „Merchant of Death“ laikomos dėžės galimo turinio, bet klausinėti nesiskubina, nenorėdama nutraukti vėl prakalbusio Stark`o. Sugėrus visą garsinę informaciją nebelieka prasmės ir klausinėti - pasidaro visiškai aišku kam jam ta plastmasinė dėtuvė. Daugybę kartų anksčiau pasitvirtinusi tiesa, jog norint gauti atsakymus nereikia pateikti galybės užklausų, neabejotinai pasitvirtina ir šį kartą. Sulaikiusi kvėpavimą, perima dėžę iš Tonio, viena ausimi vis dar jo klausydamasi, bet šiaip didžiąją dalį savo atidos jau sutelkusi ties gautu lobiu. Ištraukusi šaunamąjį ginklą, pagarbiai šį apžiūri iš visų pusių, pati nuspėdama dar keletą privalumų - išmoningas svorio paskirstymas turėtų sumažinti po šaudmens išlėkimo juntamą atatranką, o šaudymo efektyvumas veikiausiai viršija penkiasdešimt metrų, kurie paprastai yra riba daugumai to paties kalibro pistoletų. Akivaizdžiai tirpdama nuo tos absoliučios tobulybės, tik ką padovanotos jai, tik gerokai pasigrūmusi su savimi įstengia atplėšti plieno gaminį ryte ryjantį žvilgsnį ir dirstelėti į vyrą.
- Ačiū, - tesugeba išspausti vos ne leipdama iš jaudulio. - O Dieve, jis nuostabus! Ačiū ačiū ačiū, - kur kas guviau sukrykštauja greitai atgavusi amą. Šitas „Claridge“ į jos mėgiamiausių „patrankų“ sąrašo top dešimtuką pakyla dar net nespėjus jo išbandyti. Knietėjo dabar pasismaginti, pašaudyti į kokius pavienius tolumoje išsidėsčiusius objektus, bet šiuo metu juk nėra tokiems žaidimams laiko. Dar kurį laiką meiliai „paglamonėjusi“ dovaną pirštais, galiausiai šią įdeda atgal į dėžutę ir saugiai padeda furgone, ant keleivio sėdynės. Nenoriai atsitraukusi nuo jau pamilti spėto ginklo, atsisuka į „mūsų laikų Da Vinčį“ ir žiopteli iš nuostabos išvydusi, ką jis išdarinėja. Su šituo žmogum išties niekada nebūna nuobodu... Tyliai susijuokusi, pasilenkia bei paima nuo žemės vyro sportinį krepšį, kuriame, kaip teisingai spėjo, atranda ir antrankius. Butaforinius, savaime suprantama. Surakinti jį tikrais reikštų pasmerkti mirčiai. Stark`as, kaip ir buvo žadėjęs, viską parūpino pats. Prisiartinusi prie kompaniono, suima šį už riešo ir pavedėja arčiau griozdiškos transporto priemonės, kuria jie ir keliaus vykdyti numatytos operacijos. Kūno kalba nurodo Toniui įsiropšti į kroviniams gabenti skirtą sunkvežimio dalį, o kuomet ši užduotis įvykdoma, antrankiais sukausto „Prekiautojo Mirtimi“ rankas.
- Linksmybės prasideda, - blankiai vypteli, mestelėdama paskutinį draugišką žvilgsnį į surakintąjį. Vėl išvydusi jį po keleto valandų turės iki pat paskutinės akimirkos atrodyti visiškai abejinga. Net kyla abejonių, ar vyro pasitikėjimas josios lojalumu nesusvyruos kuomet matys ją ramiai besišnekučiuojančią su Rapace. Užvėrusi furgono duris, liuokteli į vairuotojo kabiną ir sumeta letenas ant vairo. Tokio tipo mašinos dar neteko vairuoti, bet principas iš esmės tas pats, todėl nesibaimino susimauti. Tik dabar negalės spausti gazo ar daryti staigių posūkių, teks važiuoti atsakingai, kad iš tikrųjų nesužalotų brangaus „krovinio“. Sutelkusi dėmesį, atsargiai išvairuoja laukan ir pamažu didindama greitį nurieda Kvinso link.