Slidinėjimo trąsos

...

Vos tik jiedu su Helena išlipa iš lėktuvo, oro uostą palieka nuomotu "Land Rover" markės džipu, puikiai tikusiu klampot užsnigtais alpių keliukais.
Kalnų namukai - pirmoji judviejų stotelė, kurioje ne tik pasideda daiktus, bet ir nutaria, kur glausis visą likusį kelionės laiką. Apsimuturavęs šiltais drabužiais, visai ne už ilgo patraukia link Engadine slėnio, kuriame įsėdę į keltuvus pakyla iki slidinėjimo trasų. Kuomet keliamoji transporto priemonė sustoja, šokteli iš vietos kojomis pasiekdamas turistų ištryptą, sniegu nuklotą dangą. Abi rankas ištiesęs į priekį, sugauna Heleną už liemens, bei merginą iškėlęs padeda jai saugiai ir švelniai "nutūpti". Anaiptol nuo draugės neatsišlieja ir naudodamasis proga, jog ši yra kiek sumišusi, pavagia iš jos bučinį, lūpas trumpai suglausdamas su priklausančiomis jai. Vargais ne galais atlipęs, išspaudžia nugalėtojo šypseną, rankomis, įvyniotomis į kumštines pirštines stipriau suspausdamas Barker liemenį.
- Žinojau, kad tau čia patiks. Spėjau įsitikinti - grožį mudu suvokiam vienodai,-sukikenęs, užsimerkia ir su begaliniu pasimėgavimu įkvepia oro, kuris čia, Alpėse, nė nereikia lyginti - yra gerokai šviežesnis nei pergrūstame New York'e.
- Uo,-sudejuoja subruzdėjus keltui, iš kurio išsitraukti bala žino kur nuomotos snieglentės dar nespėjo. Atšokęs nuo Helenos skubiai sujuda pasigriebti įnagio, skirto ne tik adrenalino pliūpsniui pajausti, bet ir kojom išsisukti. Kadangi mergina buvo iš anksto jam pranešusi, jog nuo kalno paskui jį nesileis, išsidrėbia ant sniego neketindamas pulti Barker perkalbinėti. Be abejo, jam būtų pavykę. Pats tai žinojo, tačiau draugės pasirinkimą gerbė.
- Prisiekiu - nusileisiu tik kartą ir tuomet galėsim...-betraukdamas iš sportinio įdėklo snieglentę, pakelia akis į merginą nutildamas. Kietai sučiaupęs lūpas pasitaiso ant akių pradėjusią kristi juokingą žieminę kepurę su dideliu bumbulu pakaušy.
- Na, nežinau. Palakstyt nuogi per sniegą?-lūpose kaip mat įsižiebia nepadori šypsena, kurią vainikuoja garsus juoko proveržis. Ištiesęs ranką į šalimais stovinčią Heleną, kiek leido dėvimų pirštinių modelis, dviprasmiškai žnypteli jai į užpakalį sukikendamas kar kartą. Tuomet palinkęs prie batų ir snieglentės, medžio ir anglies pluošto dirbinį taisyklingai prikabina sau prie kojų. Pasistenėdamas, vaizduodamas didžiausią varguolį, šiaip ne taip atsistoja nedidelį atstumą ligi kalno krašto įveikdamas strikčiojimais.
- Sėkmei...-sušnabžda akimis nesunkiai susirasdamas Helenos figūrą. Kadangi pastarasis išsireiškimas buvo labai jau miglotas ir ne itin aiškiai suprantamas, papučia lūpas prisimerkdamas. Buvo akivaizdu, jog laukia bučinio.

Po visų deramų pasiruošimų ir prisiruošimų kalnų nameliuose, apsirengusi naujais, bei be abejo šiltais drabužiais, kartu su Jared'u patraukia link slidinėjimo trasų. Po keliolikos minučių kėlimosi keltuvu, kurio metu gavo puikią progą apžvelgti nuostabų Alpių kraštovaizdį iš aukštai, kiek sutrinka, kai jiedu atsiduria kalno viršūnėje. Su draugo pagalba nusileidusi ant sniegu nukloto žemės paviršiaus, akimis permeta per akinančiai baltus plotus, bet netrukus pažvelgusi į kalno apačią, įsitempia, kvapą užgniaužus aukščio pojūčiui. Nė nespėjusi deramai sureaguoti į be galo trumpą bučinį, kurio kaltininkas buvo J, suraukia antakius, klausiamai žvelgdama vyrui į akis. Šiam pademonstravus kiek erzinančią šypsenėlę, apsimestinai susiraukia, lyg būtų labai užpykusi. Pajutusi Leto rankas, kuo toliau tuo stipriau spaudžiančias jos liemenį. J prašnekus, suklusta, tuo pačiu metu viena iš rankų paguldydama jam ant peties, o kita - pervesdama per vyro skruostą.
Nespėjus nieko pasakyti, aiškiai sutrinka kai Jared'as atšoksta, bei nuostabus kupinu žvilgsniu seka kiekvieną jo judesį. Supratusi, jog draugas šitaip pasibaidė tik dėl būtiniausio slidinėjimui skirto atributo, nejučia atsitraukia į šalį, vėl apžiūrėdama juos supančią nuostabią gamtą. Nors ir kitomis aplinkybėmis būtų mielai prisijungusi prie Leto, bet dėl aiškiai suvokiamų priežasčių, nusprendžia likti čia ir tiesiog stebėti viską iš šalies. Vyrui ir vėl prašnekus, pasuka galvą į jį, įdėmiai klausydama pastarojo tariamų žodžių.
-Per šalta... - nors ir sukikenusi iš J sudėlioto sakinio, visgi turi priminti apie tai, kaip ji ne itin mėgsta šaltį.
Jared'ui priartėjus, o vėliau ir gnybtelėjus jai į sėdimąją, nesusilaikiusi vėl nusijuokia. Palaukusi, kol draugas susitvarkys, atėjus laikui puikiai supranta jo duotą užuominą, priartėja, bei švelniai įsisiurbia į vyro lūpas lūpas, tuo pačius priglausdama delnus prie jo veido.
-Tik nesusižeisk. - šiek tiek atsitraukusi, bet nenuleisdama rankų sušnabžda, galų gale pilnai pajudėdama į šalį, kad nesimaišytų draugui.

Stovėdamas tokioje pozicijoje, jog tik vienas papildomas šoktelėjimas į priekį tebeskirtų jį nuo nusliuogimo stačiu šlaitu, sulaukęs bučinio, slysteli į priekį ir susimėtęs tik per plauką nenudarda žemyn anksčiau laiko. Šiaip ne taip išlaikęs vertikalią poziciją, pavėluotai, tačiau vis dėlto atsako į merginos paliepimą dramatiškai nežūti, atiduodamas pagarbos/"Sir, Yes, Sir!" gestą. Sulenkęs kojas kampu, susikaupia žvilgsnį nukreipdamas į trasą, per visą šios ilgį. Įkvėpęs, ūmiai liuokteli priekin ir to pasekoje nuslysta velniop. Nepaisant to, jog išvystė nemenką greitį, meistriškai balansuoja neleisdamas savo menkai "kubatūrai" vožtis į artimiausią pusnį.
Bala žino kokia musė jam įgelia, tačiau išsiblaškęs pasuka galvą į Heleną, pergalingai, didžiai sušukdamas net tuo atveju, jei tebeslydo, o akys vaizdo priešais nebematė:
- Yo soy el rey del mundo! (vertimas - "Aš esu pasaulio karalius!") - garsiai nusikvatoja ir pavojingesniame sniegynų regione tokia kurtinanti ekspresija būtų neabejotinai sukėlusi griūtį. Užsižiopsojęs kiek susimėto ir... Petimi atsitrenkia į pirmos pasitaikiusios eglės kamieną. Be jokios abejonės išvirsta, efektingai drebiasi ant žemės, augalo šakos teškiasi jam į veidą, o pakaušį šildžiusi kepurė prapuola dievai žino kur.
- A-aa-aaau!-smarkiai susiraukęs sudejuoja, tačiau kaip mat nurimsta nykiai tikrindamas, ar kartais nebus nusisukęs sprando. Keista, bet sumuštą petį diegė tik labai silpnai, tad pasiduoda galvoje gimusiai, nedorai idėjai pavaidinti auką. Skausmingai raitosi ant žemės, lyg kamuojamas priešmirtinių konvulsijų iš burnos sprūstant ne tik cenzūros reikalaujantiems keiksmams, bet ir apie tariamą skausmą menančioms aimanoms.

Atidžiai stebėdama draugo veiksmus, sukryžiuoja rankas sau ant krūtinės, lyg laukdama kol J pilnai išsilakstys ir atsikratys bent dalies visos sukauptos energijos, kuria, deja negalėjo pasidalinti su ja. Sukikenusi iš kvailoko vyro gesto, nepaleidžia nedidelės šypsenos, bet lyg nujausdama kažką negero, tvirtai sugniaužia kumšti, tikėdamasi, kad viskas bus gerai. Jared'ui galiausiai nusliuogus kalnu žemyn, priartėjo prie krašto, iš akių nepaleisdama jo figūros, kuri sulig kiekviena sekundę judėjo vis greičiau. Šiam netikėtai atsisukus, įsitempia, aiškiai išgyvendama nedidelę baimę.
Kai jos spėjimai pasitvirtina ir Leto rėžiasi į vieną iš daugelio sniego padengtų eglių, net aikteli, pirma net sustingdama iš baimės.
-J! - vos po keleto sekundžių atkutusi, pasileidžia bėgti žemyn, draugo link, su aiškiai matoma baime ir susijaudinimu veide. Stengdamasi nenugriūti ar dar labiau nesusižaloti ir taip ne itin sveikos kojos, itin atsargiai juda per slidų, sniegu padengtą žemės paviršių. Priartėjusi prie vyro, iškart nusileidžia ant kelių, žvelgdama į Leto susirūpinimo kupinu žvilgsniu. - Nejudėk! - suinkščia, bijodama, kad Jared'as yra smarkiai susižeidęs ir papildomai besimuistydamas tik dar labiau pablogins savo būklę. Apimta visokio pobūdžio nemalonių emocijų, nekreipia dėmesio net į tai, kaip pradėjo virpėti jos rankos. -Ką susižeidei? - vis dar pilnu panikos balsu prataria, pasilenkdama žymiai arčiau, kad galėtų geriau girdėti J, jei pastarajam užplauktų silpnumo banga ir nebegalėtų rišliai šnekėti.

Kaip ir galima nuspėti, tebedrybso išsivertęs net tuomet, kai Helena pribėga. Nesuvaidintas merginos nerimas tik labai trumpam prabudino sąžinę, kuri susuokė, jog galbūt vaizduodamas betraukiantį myriop gerokai perlenkė lazdą, juolab daugiausiai nemalonių pojūčių kėlė nebent tik sniege šąlantis užpakalis. Mikliai ištrėmęs pastarąsias mintis į smegenų dalį, kuri sveikai nuovokai turi imunitetą, tik dar labiau perkreipia veidą šiaip ne taip liovęsis burnot. Vizualiai puikiai perteikia merdinčio žmogaus mentalitetą, netgi kvėpuodamas lėčiau bei giliau nei paprastai. Vos tik Helena pasilenkia, praveria lūpas vos už kelių akimirkų be galo silpnai, lėtai, prabildamas:
- Į... Vidaus... Organus... Plūsta... Kraujas...-nusikosti, perdėtam dramatiškumui tampant vis įtartinesniam. Akis nuo Barker veido nukreipia į ūkanotą dangų, nuo akinančiai balto šio atspalvio smarkiai prisimerkdamas. Specialiai drebindamas ranką, ištiesia ją į merginą ir sugriebęs šios striukės kampą, stipriai, nervingai jį suspaudžia.
- Šviesa... Tunelio... Gale...-sumurma dar silpniau, bejėgiškiau nei prieš tai, o kankinio fizionomija įgauna demonstratyviai vaidybišką atspalvį siekdamas, jog mergina dar prieš ylai išlendant iš maišo suprastų, kad jis tik maivosi.
- Tik tavo bučinys gali mane išgelbėti,-gražinęs reikšmingą žvilgsnį į Barker veidą sučiauška intonuodamas taip, tarsi atlikinėtų sceną iš romantinės pjesės.

Veikiama įvairių, ne itin teigiamų, veikiau blogų, bei tikrai sveikatai ir psichiniam stoviui nepadedančių, emocijų, sunkiai orientuojasi aplinkoje. Susikoncentravusi tik į draugą, stebint kaip pastarasis raitosi tariamoje agonijoje, dar labiau sumišta. Kvėpuodama taip, lyg būtų bėgusi kelis kilometrus be jokio sustojimo, suklusta Jared'ui prašnekus. Į ausis atėjusi garsinė informacija tik dar labiau sukrečia merginą ir nepaisant to, jog jautėsi taip, lyg nuo nerimo bei įtampos nualps, pasilenkia žymiai arčiau, klausydama ką dar Leto nori pasakyti.
Atkreipusi dėmesį į iškelta draugo ranką, persigąsta, įtikinta tobulo vyro vaidinimo. Nežinodama ką daryti, apsidairo, akimis ieškodama žmonių, kurių, deja, aplink nebuvo nė kvapo.
-J? - atsargiai suėmusi jo ranką, sušnabžda, lyg jausdama, jog pagalbos jiedu nesulauks.
J galiausiai išsidavus, nė nepajaučia kaip iš nuostabos, bei pykčio atvimpa žandikaulis, o delnas, laikęs pašnekovo ranką susispaudžia. Pasijautusi išdurta, sugriebia saują sniego ir teškia jį draugui į veidą. Su be galo perkreipta fizionomija pakyla iš vietos, iškart sukryžiuodama rankas ant krūtinės, kaip ženklą, kad smarkiai supyko. Nieko nelaukusi, tiesiog pradeda žingsniuoti kalno viršūnės link, besisaugodama visokių kliūčių, ir, be abejo, stengiasi nepaslysti ir nenugarmėti žemyn. Nuignoruodama mintį, kad Jared'as, nors ir nesmarkiai, bet vis dėl to gali būti sužeistas, užriečia nosį, bandydama sulaikyti ašaras, kurios veržėsi dėl minties, jog buvo manipuliuota jos jausmais.

Buvo naivu tikėtis, jog už tokią nedorą vaidybą sulauks bučinio, bet sniego drėbimo tiesiai į veidą nenumatė. Nieko keista, kad šio prilenda tiek į akis, tiek į pravertą burną. Tebegulėdamas, pakrypsta ant šono kelis sykius demonstratyviai nusispjaudamas. Kumštuota pirštine pervedęs per snieguotą, šlapią marmūzę pakelia akis į proporcingai tolstančią Heleną. Nieko nelaukęs, mikliai atsisėda snieglentę nuo kojų tiesiogine ta žodžio prasme, nuplėšdamas. Ūmiai atsistojęs pasileidžia link merginos bėgti, neslėpdamas veide nuoširdaus kaltės jausmo bei sutrikimo, atsiradusio toli gražu ne dėl sugebėjimo emocijas puikiai suvaidinti. Netrukęs Barker pasivyti, dar staigiau šokteli į priekį išnirdamas tiesiai priešais draugės veidą. Norėdamas merginą sustabdyti, uždeda abejas rankas šiai ant pečių, to dėka priversdamas ją ne tik sustoti, bet ir aplamai - stovėti bei nesijudinti.
- Hel...-sušnabžda kraipaliodamas veidą kol akių kontaktas tarp judviejų pagaliau užsimezga.
- Taip, perlenkiau lazdą ir maldauju tavo atleidimo,-susuokia kiek garsiau nei prieš tai, bet balso tone tebebuvo galima jausti nesuvaidintą nuoširdumą. Kaip dažnai pasitaiko, kažką jau prigalvojęs, staigiai patraukia rankas nuo Helenos pečių ir žengtelėjęs vieną didelį žingsnį atgalios netikėtai puola ant kelių į draugę ištiesdamas dešiniąją ranką, kadangi tokia sudėtinga asmenybė kaip Jared'as negali net elementaraus atsiprašymo atlikti įprasta forma. Krenkštelėjęs, dar netikėčiau, savam stiliui, tačiau tikrai nebaisiai užstaugia:
- Come ooooon...-iškečia rankas į šonus,-Break me dooooown, bury me, bury me, aaaare yooou fineshed with meeee?-perkūręs ligi kaulų čiulpų gerai žinomos "The Kill" priedainį taip, kad tiktų situacijai, kaip mat susiraukia.
- Banaloka...-subumba mąsliai vartydamas akis. Tyloje pabuvęs tik akimirką, šnirpteli nosimi, pro gilų atodūsį tardamas:
- Gerai,-nuleidęs galvą apžvelgia jį šiuo metu supančio sniego sluoksnio vaizdą ir palinkęs prie jo taip, kad dar keli centimetrai ir būtų panardinęs į šį veidą, rankomis prisitraukia klodą šaltumyno arčiau savęs. Kilstelėjęs ranką sau prie lūpų, sukanda pirštinės kampą ir ją nutempęs, išspjauna į šoną. Tą pačią, jau "nuogą" galūnę įmerkęs į sniego krūvą, nesunkiai susuka pončiką, neabejodamas, jog savo, švelniai tariant, keistu elgesiu Helenos dėmesį bus patraukęs.
- Valgysiu sniegą tol, kol man atleisi,-kaip mat pakelia akis į merginą ir parodydamas, jog nejuokauja, susikiša gniūžtę į burną. Nors ir nebuvo malonu žiaumot sniegą su velniai žino kokių savo cheminėje sudėtyje turinčių medžiagų, veide neparodo nė menkiausio pasišlykštejimo. Tik absoliučią ramumą. Netikėtai susiraukęs, išpūtęs akis bei baimingai sustingęs iškiša liežuvį, o burnoje tūnojęs jau H2O pavidalą įgavęs sniegas, prabėga pro lūpų kampučius.
- Phew, phew,-pasispjaudo kraipydamas galvą į visas puses,-Šitam buvo šipuliukas,-dramatiškai pasiskundžia, tačiau vietoje to, kad baigtų išsidirbinėt, pasičiumpa dar sniego, kurį vėl susigrūda į burną įnikdamas čiaumot su pasičepsėjimais.

Vis dar jausdama didžiulį nusivylimą, nemažina tempo, nes vien prisiminus apie vos ką tik vykusius įvykius, norėjosi tiesiog dingti iš šios vietos. Mintyse save grauždama visokio tipo, neigiamomis ir itin įkyriomis mintimis, aiškiai sutrinka, kai prieš pat jos veidą iššoka pats viso nemalonaus incidento savininkas. Automatiškai nukreipdama žvilgsnį į šoną, stengiasi kiek įmanoma labiau tvardytis, bet jaučiamo pykčio nuslėpti niekaip nepavyksta. Pagaliau prisivertusi pažvelgti vyrui į akis, vien žvilgsnio pobūdžiu leidžia suprasti, kad pastarojo šnekos tikrai nenori klausyti, o faktas dėl kurio ji vis dar čia stovi buvo vienintelis - Jared'o rankos, tvirtai spaudusios merginos pečius ir neleidusios pajudėti nei per centimetrą iš dabartinės vietos.
Leto prakalbus, veido išraiškos nepakeičia, bei išlaiko tą pačią, priešišką poziciją. Šiam paprašius atleidimo, kiek kilsteli galvą, parodydama, jog šitaip lengvai atleisti neketinanti. Nors ir draugo veido išraiška sukirpino jausmus viduje, to išoriškai neparodo ir išlaiko tą pačią, šaltumu alsuojančią kaukę. J netikėtai atsitraukus, nežymiai kiltsteli antakius, o pastarajam puolus ant keliu, ne juokais sumišta. Vyrui uždainavus, nebe sugeba daugiau laikyti pykčio, kad ir kaip kiauliškai Leto būtų pasielgęs, ir šiam tęsiant kiek gėdingą "pasirodymą", norom nenorom šypteli, bet deja šypsena nebuvo atleidimo požymis. Po jos sekęs akių pavartymas, lyg ir parodė, kad jaučiasi kiek sugėdinta dėl tokio draugo poelgio.
Jared'ui pasilenkus prie pat žemės, o netrukus pradėjus ir detalizuotą sniego keldinimo į burną akciją, šiek tiek praveria burną, šokiruota visų prieš jos akių vykstančių veiksmų. Vos sniegas pasiekia J burną, žengteli žingsnį pirmyn, lyg norėdama sustabdyti pašnekovą nuo tokio drastiško jo elgesio.
-Gerai, gerai! - pasilenkdama arčiau, suraukia lūpas, o tuo pačiu ir antakius. - Aš tau atleidžiu! - sugriebdama Leto ranką, bei iš jos išmesdama sniegą, palenkia galvą, tik dar labiau priartėdama. - Tik prižadėk, kad daugiau taip niekada nesielgsi. - šįkart žymiai tyliau, kone maldaujamai šnekėdama, leidžia suvokti, kad Jared'o vaidinimas sukėlė jai daug išgąsčio. - Aš labai išsigandau. - nuleisdama akis į akinantį sniego paviršių, itin tyliai sumurma, žvilgsnį paslėpdama po ant veido krintančiais plaukais.

Labai nenoriai nurijęs pliūpsnį burnoje esančio vandeningo skysčio, susiraukia taip smarkiai, lyg būtų atsikandęs citrinos, Kąsnių skaičiui vis didėjant, darėsi sunku toleruoti mintį, jog gali mažų mažiausiai apsividuriuoti. Kad ir kaip juokingai bei apgailėtinai iš šalies galėjo jo elgsena atrodyti, jautėsi savo vėžėse, kaip visada - užtikrintas dėl savo veiksmų būtinumo.
Kai galų gale Helena parodo savo balso galimybes bei gniūžtę išmuša iš jo rankų, pavolioja aptirpusį sniegą burnoje liežuviu ir išleidęs "tfu" garsą spjauna tą bjaurastį velniop. Nors ir norėjosi įsiterpti, palaimingai suvaitot, juolab Barker kalba priminė, ką reiškia dvasinė euforija, stengiasi išlaikyti kuo ramesnę veido išraišką ir net nesišypsoti, nors ir mielai būtų išsivėpęs taip, kad matytūsi net krūminiai dantys.
Pajautęs merginos balse gaidelę, vertusią tik dar labiau susimąstyti dėl, bereikalingo vaidinimo pavadinimu "Jared'o kelionė anapus", laimę nustelbia bemat sukilęs savigraužos jausmas. Užuot to, kad ką nors sučiauškėtų, reiškšmingai pažvelgia draugei į akis, savosiose puikiai perteikdamas širdyje kirbančią atgailą.
- Pažadu,-kiek išsiblaškęs suvėblina, dešine ranka, kaip būtinu priesaikos gestu, šmėstelėdamas į šoną. Kadangi sniege skendintys keliai jau kuris laikas kėlė nemalonų šaltos drėgnumos pojūtį, strakteli nuo žemės įgydamas vertikalią poziciją. Atsistojęs kuo tiesiau, lediniais pirštais perbraukia per Helenos skruostą, tačiau tikrai ne dėl to, jog norėjo jai sukelti dar daugiau nemalonių pojūčių. Paprasčiausiai fizinius aspektus buvo užgožę emociniai, o prie merginos taip ir norėjosi prisiliesti.
- Leisk man išpirkti kaltę,-vypteli, tačiau labai silpnai, būtų galima pagalvoti, jog net ne itin noriai. Žengtelėjęs prie Helenos dar arčiau, švelniai ją apkabina, ranka perbėdamas per jos plaukus. Kūnui kaip mat prisipildžius labai malonaus, artumos sukelto jausmo, praveria lūpas, tyliai tardamas, nors ant liežuvio galo kybantys žodžiai ir nesisiejo su ankstesniaja tema:
- Tu nė nenumanai, kokia man esi svarbi,-kiek atsišlieja norėdamas kaip tik šiuo momentu išvysti merginos akis. Abejomis rankomis švelniai suėmęs jos veidą, nusišypso jau gerokai nuoširdžiau.
- Tad norėdamas tave apsaugoti, pasistengsiu durnai nebesielgti,-akimirką kilsteli akis į viršų, mąsliai perkreipdamas fizionomiją.
- Kad ir kaip sudėtinga bebūtų tai įgyvendinti,-leptelėjęs sukikena, duodamas draugei suprasti, jog tik juokauja.

Stebėdama, kaip mainosi draugo veidas, šiam "mėgaujantis" sniego skoniu, nesusilaiko nenusišypsojusi, nes, pripažinkim, tai atrodė itin juokingai. Šiam taip vaizdžiai atsikračius burnoje buvusio vandeniu spėjusio pavirsti sniego, nepatraukia nuo Jared'o akių nei menkiausiai sekundei, tačiau veido išraišką pakeičia, lyg laukdama atsako į jos prašymą. Gavusi pažadą iš Leto, nusišypso, taip, netgi kiek per akivaizdžiai, parodydama palengvėjimą, kuris maloniai užpildė vidų.
Vyrui netrukus pakilus nuo žemės, nepaleidžia jo iš akiračio, kilstelėdama galvą, nes J buvo kiek aukštesnis nei ji. Pajutusi šaltą it ledas Jared'o ranką ant savo skruosto, instinktyviai užsimerkia, o per kūną perėjęs nedidelis šiurpuliukas, priverčia dar labiau išsišiepti. Atidžiai klausydama pašnekovo tariamų žodžių, kurie po mažu vis labiau ją intrigavo, nežymiai palenkia galvą išreikšdama smalsumą. Draugui nepasidalinus mintimis, apie žadėtą "atlygį", bei nuodėmės išpirkimo būdą, šiek tiek atvepia lūpą, visa veido išraiška primindama nuskriaustą šunytį. Jared'ui atsidūrus taip arti, užsimerkia, nes nors šis apkabinimas nebuvo pirmas, visgi viduje vertė jaustis keistai maloniai. Žodžiai, išskridę iš vyro lūpų, priverčia susimąstyti, tad kelioms sekundėms tai ir padaro, kol tarp judviejų užsimezgęs akių kontaktas nesumaišo visų galvoje kirpėjusių minčių.
J šitaip juokingai demonstruojant veido išraišką, nesusilaikiusi sukikena, tuo pačiu priglausdama į vilnonę pirštinę įvyniotą ranką prie jo skruosto.
-Man šalta.. - po keliasdešimt sekundžių tokio tykaus stovėjimo galiausiai sumurma, lyg tarp kitko pranešdama apie jaučiamą diskomforto temperatūros atžvilgiu. - Norėčiau pailsėti ir išgerti arbatos. - veide suformuodama kone maldaujamą išraišką, netrukus išsišiepia, laisvąja ranka patraukdama ant Leto veido sukritusius plaukus, kurie nuo voliojimosi sniege buvo sušlapę ir sulipę į atskirus ruoželius. - Einam... - pernelyg netempdama gumos, galiausiai imasi iniciatyvos(kas yra labai retas atvejis turint tokią asmenybę), ir sugriebusi partnerio ranką, pradeda žingsniuoti keltuvų link, kurių dėka ne tik, kad čia pateko, bet ir tikėtina, jog sėkmingai nusileis į kalno apačią.