Kelias

Kaip ir buvo galima tikėtis, įlaipina Helena į savo Yukon'ą, įsėda pats bei užvedęs variklį nukuria kur akys mato. Kelionės metu, stengiasi ne tik palaikyti pokalbį su depresuota palydove, bet ir atidžiai vairuoti, kad neįvirstų į šalimais besidriekiantį griovį. Kuomet pro akis pralekia kelio ženklas, bylojantis apie Hadsono upės būvimą, su palaiminga šypsena lūpose pasuka veidą į Barker.
- Dar pusšimtis kilometrų ir būsim vietoje,-nuveda akis atgalios į priekinį stiklą, stebėdamas terliną kelią. Suvokdamas, jog pastarasis pranešimas gali ne itin pradžiuginti draugę, nukelia delną nuo pavarų svirties ir laisvąja galūne, spusteli Hel ranką.
- Pažadu, tau ten patiks,-nusišypso, tačiau toliau žvelgia į priekį lėkdamas keliu neviršijant leistino greičio. Kadangi jau anuomet prie daugiabučio ore tvyraavo dulksna, visiškai nenustemba, kai ant priekinio stiklo ima barbenti nedideli lietaus lašiukai. Išleidęs gilų atodūsį, įjungia valytuvus, kiek susikrimsdamas dėl to, kad lietus gali sutrukdyti jo planams paplaukioti nuomota valtimi.
- Kaip jautiesi?-užduoda be galo kvailą klausimą, tačiau naiviai viliasi, jog palydovė bent jau šiek tiek prasiblaškė ir jaučiasi geriau, nei tuomet, kai merginos nusiteikimas bylojo apie beribį liūdesį.

Kaip ir buvo galima prognozuoti, visą kelia prasėdėjo su surūgusia mina veide. Pasukusi galvą lango pusėn, stebi medžius, bemirkstančius šaltame lietuje. Kūnų nuėjęs drebulys tik primena kaip ji nemėgsta, netgi bijo, šalčio. Galiausiai nuleidžia galvą, tuo pačiu ir užmerkdama akis, kuriose po mažu kaupėsi ašaros. Išgirdusi draugo balsą, pramerkia akis, o kai pajunta jo ranką ant savosios, pasuka galvą pašnekovo link. Kadangi suregzti atsakymo į jo pateiktus teiginius visiškai neturėjo nei jėgų, nei didelio noro, nukreipia savąjį žvilgsnį į kelią ir susikoncentruoja tik į aplinkinius garsus, visiškai nenorėdama paskęsti mintyse, kurios bent jau šiuo metu sukosi tikrai ne apie geriausiai, bei pozityviausius aspektus.
Ausis pasiekus klausimui, sklidusiam iš Leto lūpų, daugiau ar mažiau sutrinka, tą visiškai nenorom parodydama ir savo elgsena. Pradėdama raukytis, bei žymiai tankiau kvėpuoti, prikanda lūpą, nes tai buvo vienas iš švelnesnių būdų nusiraminti.
-Galėčiau sumeluoti ir pasakyti, kad jaučiuosi puikiai, tik tam, kad tu jaustumeisi geriau. - suvapa, pabrėždama įvardį savo sakinyje. - Bet iš tiesų mano būsena klaiki. - nors ir rankos buvo paslėptos po striukės rankovėmis, visgi virpėjo it išsigandęs zuikutis. - Net ir ši kankinio mina reikalauja be galo daug pastangų. - nuleidžia žvilgsnį, kurį netrukus sukoncentruoja į vieną tašką, kažkur ties jos pačios batais. Helena buvo daugiau nei dėkinga, kad tokioje pozicijoje plaukai dengė didžiąją dalį jos veido, nes puikiai jautė jog vos pačios skausmas ir nusivylimas gali būti užkrečiamas. - Žinau, kad viską tik dar labiau apsunkinu. Bet stengsiuosi. - sumurma gan greitai, nes drebantis balsas bylojo, jog greit užlūš.
Rankomis apsivijusi savo kūną, vis dar išlaiko nuleistą galvą, viduje vaikydama į šalį blogas mintis.

Užtenka ir kelių sekundžių paspoksojimo į Hel veidą, prieš nuvedant žvilgsnį priekinio stiklo link, kad suprastų, jog šiai anei kiek negeriau. Tylomis klausosi prabilusios merginos žodžių su nenatūralia ramuma toliau atidžiai vairuodamas. Paprastai tylą be galo mėgo, tačiau šiuo metu, kuomet po visų Barker žodžių nutarė verčiau apsvarstyti atsakymą, nei prabilti iš karto, be galo slėgė, tad nevalingai išleidžia gilų, kiek virpantį atodūsį. Kaip jam iš tiesų yra neramu dėl Helenos buvo tapę pernelyg sudėtinga nuslėpti ir puikiai tai pats suprasdamas, stengiasi nesigręžioti, kad draugė nematytų ne pačių geriausių jausmų perkreiptos jo išraiškos. Pravėręs lūpas sudaro įspūdį, lyg tuojau pat prabils, tačiau persigalvojęs, kietai sučiaupia lūpas ir pirštu numygia automobilinę magnetolą užleisdamas fone negarsiai skambančios muzikos. Bemat pasijunta geriau, kai elektrinių gitarų akordai bei rėksmingi vyriški balsai leidžia patirti būseną, būdingą tiems momentams, kuomet pasičiupęs gitarą pats kuria muziką.
- Viskas bus gerai,-patikina netikėtai "atsibudęs" iš širdžiai malonaus letargo. Pasukęs veidą į Heleną, pažvelgia į ją stengdamasis kuo mažiau atkreipti dėmesį į jame akivaizdžiai atsispindinčius liūdesio ženklus.
- Tau tiesiog reikia laiko ir...-nespėja užbaigti minties pajutęs, kaip stipriai slysteli galinės Yukon'o padangos. Čiumpa už vairo stengdamasis suvaldyti į šalis besimėtantį savo visureigį, tačiau pastangos nueina perniek ir automobilis šmėsteli šonan įriedėdamas į šalia kelio besidriekusį griovį.

Po paskutinių savo žodžių, taip ir nieko daugiau nepratarusi, išlaiko žvilgsnį nubestą. Niekaip negalėdama suvokti ar tyla ją veikia raminančiai, ar atvirkščiai - tik dar labiau liūdina, pakelia akis ir įsistebeilija į kelią priešais. Viduje, su lyg kiekviena lėtai slenkančia sekunde, besijausdama vis blogiau, kiek tvirčiau apglėbia save rankomis, vėl prikąsdama lūpą. Išgirdusi muziką, kiek sutrinka, kelioms akimirkoms nuklysdama nuo visų minčių, bet užteko tik pažvelgti į Leto, kad viskas vėl sugrįžtų.
Išklausiusi draugo žodžius jau žiovosi kažką sakyti, lyg mėgindama nuraminti draugą ir teigiamai atsakyti į jo teiginius, bet greit praranda bet kokias mintis ar pojūčius, nes viską nustelbia baimė. Kadangi segėjo saugos diržą, atsidūrus griovyje pernelyg nenukenčia, neskaitant praskeltos lūpos. Kai visiškai įsitikina, jog yra sveika ir gyva, pasisuka į Leto, kuris sugebėjo susižaloti netgi mažiau nei pati Helena.
-Tau viskas gerai? - ko ne pašnibždom, apkimusiu balsu paklausia, lyg norėdama visiškai įsitikinti draugo būsena. - Nesusižeidei? - galop, be Jared'o atsakymo, įsitikinusi, kad jam viskas gerai, kiek suraukia veidą. - Ir kas tave mokė vairuoti? - suprunkščia, bei iškart nurodo jog jos nuotaika iš letargo liūdesio pasikeitė į šiokį tokį pyktį. - O gal teises ištraukei iš sausų pusryčių dėžutės? - nusisegdama diržą, sumurma, tuo pačiu ir atidarydama automobilio dureles, bei išsiropšdama lauk.

Po to, kai automobilis įsirėžęs griovyje pagaliau sustoja, o užgesęs variklio ūžimas ima byloti apie ne pačią geriausią mechanizmo būklę, krasteli galvą šio judesio dėka išvaduodamas regos lauką nuo į akis lendančių plaukų sruogų. Iš karto žvilgteli į Heleną melsdamasis, kad stiprios vibracijos metu jai nebūtų nieko blogo nutikę. Pastebėjęs jos smakru negausiai riedantį kraują, pasistengia kuo greičiau nusimesti saugos diržą, kad galėtų pripulti prie merginos, tačiau veikiamas peršikimo būsenos, vos valdo jo valiai ne itin paklūstančias galūnes. Stiprių pasiskeryčiavimų dėka, šiaip ne taip išvaduoja save iš saugos atributo prievolės, pilnai pasisukdamas į Heleną, kurios domėjimąsi jo būkle buvo nespecialiai prametęs pro ausis.
- Hel, tau viskas gerai?-pasiteirauja vedimas akivaizdaus susirūpinimo. Lieka nesusipratęs, jog panašus klausimas jau yra išsprūdęs iš merginos lūpų pirmiau, nei paklausė jis, nes kurį laiką palydovės kalbų nė negirdėjo. Kelis kartus giliai įkvepia mėgindamas nurimti. Mintis, kad jiedu atsipirko labai minimaliai ramino tik iš dalies. Visgi netrukus suvokia, jog mažytis incidentas padėjo prasiveržti Helenos prastam nusiteikimui, o ironišką pastabą priima itin asmeniškai.
- Tave toleruoti darosi tikrai labai sunku,-iškošia pro sukastus dantis vidinį emocijų pliūpsnį stengdamasis išdėstyti kuo diplomatiškesne, neva taikdariška forma. Kadangi pats viso labo atsipirko tik nedideliu šoku, toliau bando nurimti pasitelkęs gilaus kvėpavimo terapiją. Nė nepastebi, kaip mergina iššoka iš automobilio, o kai susižvalgo į dar šiltą jos sėdynės pusę, pastebi Heleną kulniuojančią miško kryptimi. Riebiai nusikeikęs, atkrapšto duris mikliai išsiropšdamas velniop iš automobilio ir paskubomis nukeliauja prie visureigio galo su ketinimu ištirti, kiek žalos jam padarė smūgis. Netrukus lieka aišku, dėl kokios priežasties Yukon'as susimėtė - prakiuro mašinos padanga. Maksimaliai susiraukęs pakelia akis į tą pusę, kurioje ne per seniausiai matė žingsniuojančią Heleną. Pripildęs plaučius drėgnu oru ir apsišarvavęs kantrybe, patraukia merginos įkandin.

Ne itin sureagavusi į tai kad kraujas tekėjo jau ne tik jos lūpa, smakru, bet dabar ir striuke, sustoja, tuo pat ir riebiai nusikeikdama. Lyžtelėjusi lūpos kraštelį, kone sudejuoja kai aštrus skausmas persmelkia didžiąją apatinės veido dalies pusę. Įkvėpusi oro, kiek galėdama atsargiau, nubraukia kraują sau nuo smakro, tuo pat metu nurydama burnoje susikaupusius skysčius. Žvelgdama į ranką, per nosį išleidžia orą, lyg pykdama ant savęs, bet netrukus prisiminusi incidento kaltininką, pasisuka mašinos pusėn.
Akims užkliuvus už Leto, kuris tuo metu šokinėjo aplink automobilį kaip pamišęs, dar labiau suraukia antakius, o viduje subręsta garsas, panašus į tylų urzgimą. Užvaldytą pykčio, bei kitų neigiamų emocijų, pasielgia kiek neapgalvotai ir žengia kažkur į miško gilumą, ignoruodama faktą, kad šių apylinkių visiškai nežinojo ir net neturėjo jokio supratimo kokioje valstijos dalyje ji randasi. Kai aplink lieka tik medžiai, krumokšniai ir krūva šlapių lapų, nė kiek nesulėtina tempo, o susikoncentravusi tik į pyktį, net nepastebi po kojomis besimaišančių šakų. Kaip ir buvo galima nuspėti, už vienos iš jų užkliūną, bei palydėta savo pačios riksmo, nukrenta ant žemės. Per mišką nuėjus dejonei, sukeltai nežmoniško skausmo kojoje, tiesiog sustingsta vietoje, bijodama net sujudėti, kad skausmas nepadidėtų, o ašaros nuriedėjusios Helenos skruostais buvo tiesiog nė motais.

Pranėręs į mišką stengiasi pasivyti vis dar nutolusią Heleną, tad automatiškai paspartina žingsnį. Visgi nepamiršta ir to, kokia siaubingai nelygi danga driekiasi po kojomis, todėl apgalvoja kiekvieną žingsnį akylai stebėdamas apačioje tūnančią šaknų, šakų ir lapų raizgalynę. Kai jį nuo draugės teskiria vienas kitas metras, šokteli į priekį norėdamas čiupti merginą už rankos ir ne itin švelniai atsukti į save, tačiau kaip tik tuo metu Helena užkliuvusi už šaknies parkrenta čia pat jo. To pasakoje, visas jį iš vidaus deginęs pyktis pradingsta peraugdamas į dar vieną, tačiau šį kartą gerokai stipresnį susirūpinimo pliūpsnį. Bemat palinksta prie Helenos atsargiai rankomis suimdamas ją už liemens. Kadangi neapleido mintis, jog ji gali būti susižeidusi, nejudina merginos iš vietos, kol negavo iš šios leidimo.
- Nesusižeidei?-balsas kiek virpa, tačiau panašūs aspektai jam šiuo metu buvo ne motais. Visgi draugę šiek tiek pasuka, kad galėtų matyti jos veidą.

Kadangi skausmas kojoje anei kiek nemažėjo, taip ir guli, kone sustingusi. Ištikta didelio šoko, su baime, bei skausmu žvelgia į tą pusę, kur buvo jos sužalota galūnė, bandydama nustatyti ar sužeidimas atviras ar vidinis. Tuo momentu, kai prie jos pripuola Leto, instinktyviai įsikimba jam į ranką, vis dar kvėpuodama kiek per greitai.
-Nežinau.. tikriausiai lūžo... - su didele panika balse, suinkščia, aiškiai rodydama, kad sužalotą vietą iš tiesų skauda.
Kiek per smarkiai įsikibusi į J ranką, šiek tiek susilenkia, su tikslu apžiūrėti savo koją. Kai išvysta, kad koja mažų mažiausiai neatrodo sveikai, o pėda tikrai atsidūrus ne ten kur turi būti, skausmingai suinkščia, patraukdama nuo tos vietos, savo kelnių galą.
-Arba išnirusi... - konstatuoja faktą, kiek nusiraminusi, nes dabar bent jau žinojo kas su jos galūne atsitiko.
Stebėdama tinstančią vietą, galiausiai atsisuka į draugą, ir įsmeigia ašaromis paplūdusias akis į jam priklausančias. Kadangi aplink buvo šlapia bei šalta, kiek suvirpa, juolab, kad didžioji dalis jos drabužiu po kontakto su žeme buvo purvini ir permirkę.

Apniktas dar vienos peršikimo būsenos net nepajunta kaip Helenos pirštai susminga jam į rankos odą, kas tradicinėje būsenoje veikiausiai būtų sukėlę skausmą. Neįsivaizduodamas kaip reiktų jam šiuo metu elgtis, ką daryti su sužeistąja bei pačiu sužeidimu, tupi greta merginos matomai išsitempęs, bijodamas nė pajudėti. Kadangi Barker šiek tiek prilaikė, kiekvienas staigus, neapgalvotas judesys galėjo sukelti jai dar didesnį skausmą. Netrukus suvokia, kad derėtų nurimti, tad giliai įkvepia, o mažytis triukas bent jau šiek tiek sustabdo paklaikusiai dažną širdies plakimą. Mėgindamas kuo profesionaliau suvaidinti susikaupimą, žvilgteli į sužalotą pėdą ir šiai stovint tikrai ne natūralioje pozicijoje, nuryja burnoje susikaupusius skysčius taip sunkiai, lyg ryklę būtų užspaudęs obuolio dydžio gniužulas.
- Reikia kuo skubiau tave išgabenti į ligoninę,-užtikrintai pareiškia nepaisant to, kad kimus balsas šiek tiek drebėjo. Heleną suima kiek tvirčiau, pasiruošdamas bet kurią akimirką pakelti ją nuo terlinos ir šlapios žemės.
- Atleisk...-sumurma, visom išgalėm stengdamasis žiūrėti draugei į akis, bet tai buvo tapę klaikiai sudėtingu uždaviniu.
- Jei ne mano postringavimai kur nors važiuoti, to nebūtų nutikę...-prabudusios sąžinės dėka vienareikšmiškai suverčia visą kaltę sau. Tuomet kaltai nudelbęs akis, pakelia merginą nuo žemės bei paima ją ant rankų. Kadangi nežaloja savo smegenų alkoholiu, tabaku ar psichotropinėm medžiagom, puikiai atmena iš kurios pusės jiedu atėjo, tad nieko nelaukęs, pajuda jos link, neabejodamas, jog už maždaug trijų šimtų metrų pro retus pakelės medžius turėtų atsiverti kelias.

Neatitraukdama akių nuo sužeistos kojos, kelis kart giliai įkvepia, taip stengdamasi nusiraminti, bei pakelti stiprų skausmą, kuris be galo neigiamai veikė Heleną, įskaitant ir jos būseną. Stengdamasi kuo mažiau krutinti galūnę, viena ranka pasiremia į žemę, tuo pat kiek pasislinkdama. Kai pastarasis veiksmas iššaukia ne tik perkreiptą veido išraišką, bet ir skausmingą dejonę, sustingsta vietoje, žvilgsnį nukreipdama į draugo veidą.
-Bet juk automobilis... - nespėjusi užbaigti sakinio kiek sucypia ir dėl sukilusio skausmo kiek susiriečia.
-Tik nepradėk su visais "jeigu tas ir anas", nes prisidėsiu ir aš. - kiek linksmai, bei tokiai situacijai nebūdingai sumurma, rankomis apsivydama Leto kaklą, kad jam būtų patogiau Heleną pakelti. - Juk tavo ketinimai buvo geri. - per skausmą išspaudusi šypseną iškart kiek susiraukia. Tai ji darė daugybę kartu - šypsojos, kai norėjos verkti. Vėl atkreipusi dėmesį į J veidą, prikanda jau ir taip sužeistą lūpą, kas priverčia Hel kiek sušnypšti. Kadangi draugas šiuo metu nei pokalbio, nei akių kontakto užmegzti nenorėjo, tiesiog stebi aplinkinius vaizdus, susidedančius iš pilkšvai rudų medžių, rudų lapų, bei protarpiais išlendančių dangaus lopinėlių.

Pernelyg aiškus suvokimas, kaip iš tiesų skauda Helenai paveikia ir jį, tad nedideliais žingsniukais kulniuodamas kelio link, nesugeba išlementi nė žodžio. Merginos bandymas išlikti kuo stipresne, kitokioje situacijoje būtų kėlęs jam susierzinimą, tačiau mintys dėliojosi nagrinėdamos tik vieną esminį klausimą "kaip kuo skubiau pasiekti gydymo įstaigą?". Kadangi guodėjas iš jo prastas, o ir svaidytis banaliomis frazėmis nebuvo nei noro, jei jėgų, nesistengia raminti Helenos, kuri žinant jos pakrypusią kulkšnies padėtį ir taip jau yra gerokai per rami. Dideliam jo džiaugsmui, kaip ir numatė, pro retus medžius atsiveria panorama į kelią. Nejučia paspartina žingsnį, tačiau merginą laiko be jokių išlygų tvirtai, nė neketindamas jos kaip nors negrabiai paleisti. Pasiekęs savo visureigį, bala žino kaip atkrapšto dureles, už kurių stūkso didelė ir plati galinė sėdyne. Kuo atsargiau bei lėčiau paguldo į ją merginą ir akimirksniu nusidraskęs savo paltą susuka jį ir padeda Helenai po galva. Klaikiai dėl to kas nutiko krimsdamasis, atšoka nuo draugės paėjėdamas kiek į šoną. Desperatiškai rankomis apsičiupinėja ieškodamas savo taip mylimo "Blackberry", kurio išlinkimus aptinka džinsų kišenėje. Net nepajunta kaip šitiek laiko prabuvęs lietuje baigia ne tik kiaurai peršlapti, bet ir sustirti. Surinkęs devyni vienas vienas skaičių kombinaciją, prideda mobilųjį prie ausies. Kai kitame laido gale pasigirsta moteriškas balsas, paskubomis paaiškina visą situaciją, pamėgina kuo tikslingiau nurodyti vietą kur jiedu su Helena šiuo metu yra ir gavęs džiuginantį atsakymą, kad greitoji atvažiuos netrukus, sugrįžta prie sužeistosios. Nelysdamas į automobilio vidų kiek susigūžia akivaizdžiai tirtėdamas iš šalčio.
- Greitosios automobilis turėtų neužilgo atvykti,-praneša visai neseniai girdėtas naujienas ir merginai, stengdamasis pažaboti nevalingą tiek balso, tiek kūno virpesį.

Visos kelionės metu tęsdama išsamų aplinkos stebėjimą, greit pastebi, kai medžiai praretėja ir jiedu atsiduria netoli kelio. Jau miške gimusios, bei kiek per ilgai užsitęsusios mintys yra staigiai nutraukiamos palengvėjimo. Kadangi visą pastarąjį laiką buvo prigludusi prie draugo, tarp jų kūnų sukilusi šiluma, teikė ramybės, o Leto rankos, tvirtai laikančios ją, bei apribojančios nuo skausmingos kelionės kojomis - saugumo jausmą. Tuo metu, kai abu atsigabena prie automobilio, o galiausiai ir atsiduria jame, susikoncentruoja į savo sužalotą koją, kartkartėm mimiką pakeisdama į skausmo iškreiptą. J pradėjus nusirenginėti, o tuo pačiu dar ir stengtis suteikti bereikalingo patogumo, susiraukia. Akylai stebėdama telefono beieškanti ir lietuje mirkstanti vyrą, aiškiai pastebi kaip jam šalta.
-Neversk manęs išlipti ir įsitempti tavęs į automobilį. Vienintelio dalyko kurio mums trūksta tai hipotermija. - nepagailėdama į paskutinį sakinį įmesti ironijos, nejučia sukikena, tačiau greit vėl grąžiną veido išraišką į kiek piktą. - Aš visiškai rimtai. Dar ir numirk dėl mano kaltės ir tai bus šauniausia kelionė pasaulyje. - patemptas lūpų kraštelis bylojo, jog nepaisant visų nemalonių įvykių, Helena užsimiršo apie prieš tai ją kamavusias mintis ir emocijas, bei sugebėjo netgi pralinksmėti.
-Nagi, eikš. - kilsteldama galvą, iškelia ir ranką, ja pamojuodama savęs link. - Vietos užteks. - staiga atsidūrusi pozityvios nuotaikos skiepytojos pozicijoje, primerkia akis, veido išraiškai suteikdama mįslingumo.

Leisdamas Helenai pilnai išsakyti mintis, kurios jam dėl perdėto globėjišmumo jausmo ne itin patiko, prastypso toje pačioje vietoje bei nepaisant to, jog ir taip atrodė ne kaip, raukosi. Tik po laiko susipranta, kad jo viso kūno virpėjimas yra pernelyg demonstratyvus, tad kiek įsitempia iš dalies pažabodamas pastarąjį reiškinį. Motyvuojamas begalinio noro su mergina pasiginčyti, jau žiojasi prabilti, tačiau nė neabejodamas, jog sakiniui nė neįpusėjus balsas gėdingai užlūš, nutyla teišskleisdamas silpną, bejėgišką myktelėjimą, reiškiantį pasidavimą. Kad ir kiek užsispyrėliškų argumentų buvo savyje prikaupęs, nusprendžia nusileisti ir paklusti Barker geranoriškumui, juolab priešingu atveju būtų pradėjęs mėlti. Kadangi po Helenos kojomis dar buvo likę vietos ir šios akivaizdžiai užtektų jam įsispraust, neužkabinant sužalotos merginos čiurnos, kuo atsargiau sulenda į visureigio vidų, užsėsdamas tik patį sėdynės kraštelį. Apglėbia save rankomis ties pečiais, visam kūnui tebedrebant.
- Esi nepakartojama,-pateiktas teiginys, nenuskamba kaip priekaištas, nors jį buvo galima interpretuoti būtent taip - balse jautėsi šiokia tokia susižavėjimo gaidelė.
- Guli su išsukta čiurna ir vis tiek randi laiko pasirūpinti manimi,-vyptelėjęs pagaliau pažvelgia į merginos veidą, o to pasekoje, šypsnis kiek praplatėja. Ignoruodamas veidu upeliais nuo šlapių plaukų tekantį vandenį, giliai įkvepia ir šio ėjimo dėka, nevalingai užsikosti, per ganėtinai trumpą laiko tarpą suspėjęs pasigauti peršalimo virusą.
- Neįtikėtina kelionė,-patrina delnu kaklą, kuriame jautėsi nemalonus pojūtis, lyg gerklėje būtų užstrigusi ašaka.
- Tikriausiai po visko sukursiu mažų mažiausiai tris dainas,-sukikena atradęs laiko ir noro šiek tiek paironizuoti. Įsiklausęs į tyloje skendinčią aplinką, kurioje girdėjosi tik duslus lietaus lašų krapnojimas, netikėtai paniūra. Buvo akivaizdu, jog greitosios automobilis žadėtas pristatyti netrukus, užtruks kiek ilgiau.

Nenuleidžiant akių nuo Leto veido išraiškos, pasiremia alkūnėmis į automobilio sėdynę, taip pakeisdama kūno padėtį į pusiau sėdimąją. Stebėdama kaip pastarasis raukosi, pati nenusileidžia - kaktą išvagoja keliomis raukšlelėmis, antakiams leisdama priartėti vienam prie kito, bet lūpose išlaiko nedidelę šypsenėlę, nenorėdama pasirodyti per daug pikta. Galop draugui pasidavus, normalizuoja mimiką į kiek juokingą, džiaugsmo kupiną, bei nedidelio pasitenkinimo bei pergalės perpintą šypsnį. Deja, nors ir buvo įsitikinusi, kad prie skausmo jau buvo pripratusi, o ir mintis, kad nuo jo vistiek niekaip nepabėgsi, teikė vilčių, visgi į visą nuotaikų mišinį įeina ir krislelis blogų emocijų. Atkreipusi dėmesį į J, instinktyviai patraukia kojas, norėdama suteikti draugui daugiau vietos, bet ir vėl suinkščia, nes per skaudamą vietą dar kartą nuėjo aštri banga. Kelias sekundes giliai kvėpavusi, galiausiai atsigauna, bei vėl nukreipia savo lengvai išblaškomą dėmesį į pašnekovą. Pastarajam tirtant iš šalčio, ne juokais susirūpina, taip dar labiau išlenkdama nugarą ir kone atsisėsdama. Prikanda jau ir taip per daug nukamuotą lūpą, bei persisukusi, pagriebia vaikino paltą, šį mesteldama jo savininko pusėn.
-Apsirenk. - kone maldaujamu žvilgsniu persmelkia Leto veidą. - Tai atrodo rimta. - stengdamasi nuslėpti savo išgąstį, nuleidžia galvą, numesdama plaukus ant veido.
Kelis kart įkvėpus, vėl pažvelgia į draugą, šiam prašnekus. Įdėmiai klausydama jo žodžių, vėl šiek tiek prigula, kad būtų patogiau.
-Pirma, tai jei tu čia netyčia mirtum, nebūtų kam manęs ir gelbėti. - nesulaikydama šypsenos, ją akivaizdžiai parodo veide. - Antra, man visiškai nejuokinga, kad besirūpindamas mano galūne užversi kojas ar susigadinsi sveikatą, nuo kurios priklauso daugybės žmonių likimas. - primerkia akis, tuo pat atsikosėdama, nes kalbėti darėsi sunkiau. - O trečia, visuomenės atžvilgiu tu daug svarbesnis už mane. - visiškai užtikrinta savo žodžiais, netgi teigiamai sulinksi galvą. - Tad nesiruošiu sėdėti ir dejuoti, kol tave ištiks hipotermija ar dar koks baisesnis biesas.
-Gera girdėti, kad iš šios liūdnai juokingos situacijos bent kam bus naudos. - omenyje turėdama tekstų kūrimą, sumurma. Tiesa, visai nepriekaištingai, anaiptol - pakankamai linksmai ir teigiamai, bei padrąsinančiai.
Kai ir ją pačią pagriebia tyla, įsiklauso į aplinkinius garsus, bandydama užpildyti tuštumą. Kadangi vieninteliai dalykai, pasiekė jos ausis buvo lietus lašiukai, bei judviejų kvėpavimas, nejuntamai sukikena.
-Žinai, lieku tau skolinga. - staiga nutraukusi "lietaus pasiklausymo" valandėlę, prataria. - Ne tik, kad ištraukei mane iš slegančio Niujorko miesto, bet tikrai pakėlei nuotaiką. - konstatuoja svarbų faktą. - Žinoma neskaitant šio mažyčio incidento. - nukreipia žvilgsnį į sužeistą koją, bet vėl jį sugrąžina ties Jared'o veidu. - Galbūt tai lemtis. - primerkia akis, žvilgsnio diapazonui palikdama tik labai menką tarpelį.

Kiekvieną Helenos judesį interpretuoja kaip veiksmą, sukeliantį jai skausmą, kurį mergina stengiasi paslėpti po perdėm natūralia veido išraiška, tad paima ją už rankos, žvilgsniu maldaute maldaudamas nesijudinti iš vietos. Draugės jam pamėtėtą paltą sąmoningai ignoruoja į aprėdą nė nežvilgtelėdamas. Nors ir buvo akivaizdu, kad jam šalta, naiviai vylėsi suvaidinti, jog jaučiasi kur kas geriau, nei merginai atrodo.
- O tu nesimuistyk,-kiek prisimerkia įdėmiau įsistebeilydamas į Helenos veidą taip ir ieškodamas kokių nors priekabių. Pastebi ir tai, jog priekiniai merginos dantukai yra stiprokai susmigę į prakirstą odos dalį. Nejučiomis susiraukia ir nusileidę antakiai gerokai sumažina regos organų plotį.
- Ir palik tą vargšę lūpą ramybėje,-nepaisant to, kad tonas skambėjo įsakmiai, balsas išlieka linksmas, anei kiek nerūstus. Prisiverčia netgi silpnokai nusišypsot, tačiau išsitempia, kad šalčio vis dar krečiami raumenys liautųsi bent kiek tirtėję, nes didžioji dauguma pastangų tvardytis nueidavo perniek. Giliai atsidusęs, nuveda akis į šoną, o tvirtai sučiauptos lūpos byloja apie tai, kad neketina įsiterpti Helenai paruošus dar vieną kalbą. Šiek tiek raukydamasis bei vartydamas akis vien tik kūno kalba parodo, kad jam ne itin patinka Barker prognozės. Visgi paskutinius ožius objektyvūs merginos argumentai pralaužia: nutaisęs orią veido išraišką, pačiumpa paltą, išlanksto jį bei užsimeta gerokai susigūždamas. Sėdi vis dar susiraukęs, nes Helenos teiginys apie klasifikaciją visuomenėje jam be galo nepatiko, juo labiau niekuomet nebuvo linkęs skirstyti žmonių pagal socialinius kriterijus. Deja, jautėsi pernelyg prastai, kad galėtų inicijuoti ginčą, tad išleidžia dar vieną bejėgišką atodūsį ir vos susitvardo nepuolęs spokčiaut.
Fone pasigirdęs, itin švelnaus skambesio Hel juokas priverčia jį nusišypsot. Šį kartą merginos žodžiai nuteikia kur kas pozityviau, o ir suspėjęs šiek tiek sušilti, taria:
- Kad liaučiausi save kaltinęs dėl šiandieninio fiasko turės praeiti daug, labai daug laiko,-galvoje turėdamas žlugusią šiandienos išvyką, sukikena. Nors Barker ir patvirtino nenešiojanti užanty akmens, jautėsi kaltas ir greitu metu tikrai neketino nuomonės keisti.
- Mes abu šlapi kaip dumbliai, bet kažkodėl tai veikia tik mane vieną,-šiek tiek suraukia kaktą, įtariai užsižiopsodamas į Heleną. Nė nelaukdamas iš jos prisipažinimo, atsargiai prisislenka arčiau sėdinčios merginos sudėdamas labai daug pastangų, kad judesio eigoje neužkliudytų draugės čiurnos. Kuomet judviejų šoninės kūno dalys susiglaudžia, nusimeta paltą. Kilstelėjęs ranką, užmeta ją Barker ant peties, o aprėdą pavarčius, šio pilnai užtenka jiedviem apsigaubti. Nuo kūniškos šilumos bemat pasijunta geriau ir kiek užsimiršęs, pilnai apkabina merginą, padėdamas galvą jai ant viršugalvio.

Apsimestinai susiraukia ir netgi veidą iš vagoja nedidelėmis pykčio raukšlelėmis, kai draugas pradeda reikšti savo priekaištus. Nepaisant to, greit išsišiepia, atleisdama lūpą ir ją kiek lyžtelėdama. Nieko taip ir nepratarusi, savojo žvilgsnio nenuleidžia nuo Leto, akylai sekdama visus jo veiksmus ir mimikos pokyčius. Pastarajam prisivertus apsivilkti paltą, džiugiai išsišiepia, sujudindama kitą, sveikąją koją ir ją kiek kilsteldama, lyg norėdama pakibinti ar atkreipti J dėmesį.
-Matai, juk jis visai nesikandžioja. - omenyje turėdama tą patį paltą, sumurma, į savo sakinį įdėdama linksmumo, nes tokios teigiamos akimirkos visiškai nenorėjo sugadinti.
Vis dar akimis fiksuodama kiekvieną, net menkiausią pašnekovo judesį, pakreipia galvą, svarstydama, kas dedasi jo galvoje. Šiam pagaliau prašnekus, įdėmiai klausosi jo kalbų, nesunkiai suformuluodama atsakymą savo galvoje.
-Ir dabar visą ta ilgą, ilgą laiką kankinsiesi? - nejučia suprunkščia, bet balse palaiko jau kurį laiką įsivyravusi pozityvumą. - Žinai, esu empatė. - vaidindama ale kokią žiniuonę, nejusdama nusijuokia, bet netrukus vėl grįžta į savo rimtą vaidmenį, kuris laikui bėgant suskysta ir grįžta ties įprastine, linksma išraiška. - Tad tavo kančia tampa ir manąją. - vėl nejučia prikandusi lūpą, sudejuoja, ją kaipmat paleisdama.
-O! - tik priminta pažvelgia į permirkusius drabužius, bet dėl automobilyje įsivyravusio šiltesnio, nei lauke, oro dėka, to nė kiek nesureikšmina.
Draugui prisislinkus arčiau, pakreipia galvą jo pusėn, netrukus iš nustebusios veido išraiškos pakeisdama į nedidelį šypsnį. Pasislinkusi taip, kad vietos užtektų jiems abiem, atsako į vyro gestą, prisiglausdama arčiau jo. Vėl pajutusi šilumą, užmerkia akis, ja pasimėgaudama. Įsivyravus tylai, klausosi švelnių lietaus lašų kapsėjimo.

Nepaisant to, jog būtent tuo metu buvo ar tai bandė vaizduoti labai jau surūgusį, Helenos frazė apie paltą priverčia jį nusikvatoti. Kadangi sekantį jo teiginį mergina priėmė ganėtinai ciniškai, pamėgina gražinti pirminę, kiek rūškaną fizionomiją, bet, deja, nepaisant sudėtų pastangų, tai sunkiai bepavyksta ir lūpose vis tiek išlieka šioks toks šypsnis. Akims susiradus Barker veidą, vangi šypsena bemat praplatėja, o savo nuoširdaus susižavėjimo merginos gebėjimu net tokioje, itin bjaurioje situacijoje sugebėti juokauti bei šypsotis, juolab dar prieš kelias valandas vos įstengė suvaldyti ašaras, net nesistengia nuslėpti - žvilgsnis tampa be galo šiltas. Draugės nusiteikimas paveikia ir jį - pagaliau liaunasi kankinęs save paranojinėmis mintimis apie tariamą Helenos apsimetinėjimą ir patiki prieš kelias minutes nuskambusiais jos žodžiais, esą nepaisant visų nemalonių šiandienos nutikimų, jam nuotaiką merginai praskaidrinti pavyko. Sugalvojęs pasekti Barker pavyzdžiu stengiantis kuo geriau pavaizduoti profesorių, šiek tiek prisimerkia įplieksdamas į pakitusią veido išraišką begalinio mąslumo.
- Galėčiau pasakyti, kad daugiau nebekaltinu savęs vien tik tam, kad tu pasijustum geriau,-savaip perfrazuoja dar kelionės pradžioje iš Helenos lūpų išsprūdusį sakinį, tačiau čia pat ir pasigaili nesuvaldęs liežuvio - apninka keista nuojauta, kad gerą merginos nuotaiką toks pasisakymas gali bemat sugadinti.
Jiedviem sėdint susiglaudus ir šitaip maloniai šildant vienas kitą, užsimerkia. Pojūčiai buvo sunkiai betelpantys į žodžio "gera" rėmus. Net tas jį ilgokai kratęs drebulys pradingsta, lyg jo nė nebūtų buvę. Tačiau neužilgo tylos ir visapusiškos harmonijos įspūdį pertraukia grėsmingas greitosios automobilio variklio burzgimas. Mikliai atsišlieja nuo Helenos galvoje sukirbždus minčiai, kad tikriausiai leido sau per daug ir iššoka į drėgną dulksną. Pribėgęs prie šitiek laiko lauktos pagalbos, atveda porą ligoninėje dirbusių vyrukų prie savo Yukon'o, kuriame sėdėjo Barker. Nors prabėgo tik kelios minutės, stovėdamas lauke ir šaltam lietui negailestingai tašant odą, vėl ima drebėti.

Priėmusi Jared'o išraišką su prislopintu juoku, ištiesia ranką, bei dviem pirštais suima draugo žandą ir jį kiek timptelėja. Pastarajam veiksmui iššaukus tik dar daugiau juoko, delnu prisidengia burną, tiek iš mandagumo, tiek norėdama save pritildyti.
-Jau buvau be pamiršusi, koks tu mielas. - žvilgsnį nutaikiusi tiesiai į Leto akis. - Nepaisant to, koks esi rimtas. - kiek nusivaipydama, suvaidina be galo rimtą, kaktoje suformuodama kelias gilias raukšles.
Nesusilaiko ir vėl pradeda kvatotis, tik šįkart pajaučia, kaip iš tiesų gerai ji jaučiasi. Net ir pačios blogiausios mintys, kamavusios ją prieš tai, įskaitant ir sužeistą galūnę, dabar atrodė nesvarbios.
-Susidaro įspūdis, jog dėl mano geros savijautos padarytum kone viską. - primerkusi akis, suburbuliuoja. - Dar nesu tikra ar man tai patinka. - su abejonės gaida balse, sumurma, tuo pat ir pakeisdama mimiką į tokią, kokią galima pamatyti labai mąstančio žmogaus veide.
Galutinai pripratusi prie pirmai ją taip kamavusio skausmo kojoje, tiesiog atsipalaiduoja, pilnai susmukdama į Leto glėbį. Apėmus absoliučiai ramybei, nė nepajunta kaip pradeda niūniuoti kažkokią lėtą, melancholišką melodiją. Po kelių minučių pasigirdęs variklio ūžesys išblaško Heleną, tad ji tiesiog nustoja skleidusi bet kokius garsus ir praplėšia akis. Netrukus, kai J nuo jos atsitraukia, beveik atsisėda, dairydamasi į visas puses. Staiga pajunta šilumos, kurią buvo suteikęs Leto kūnas, stygių, tad apglėbia save rankomis, kol galiausiai padedama visu trijų žmonių išsikapanoja lauk ir galutinai pasišalina iš šios vietos.

Visą laiką spėliodamas kur yra vežamas nenuleidžia akių nuo Hannos. Tik miesto šviesom aprimus susigriebia pažvelgti pro langą, laukdamas kokio ženklo iš kurio būtu galima atspėti vietą, kurioje dabar yra.
Taksi sustojus bei jiems išlipus nužvelgia mišką, bei toliau esančią aikštelę.
- Tik nesakyk, kad esi kokia serijinę žudikė ir dabar mane nušausi,- kalbėdamas visai nerimtai tyliai sukikena nusišypsodamas,- o gal esi/ ,- galvoje kylant ir tokiai minčiai atsisuka į Hanna pažvelgdamas į ją ir iškart atmetęs tokią galimybę papurto galvą.
Beth paaiškinus kur jie yra bei kodėl čia atsidūrė negalėdamas patikėti prisimerkia laukdamas žodžio kaip ,,juokauju" bet suvokęs, kad tai tiesa tylaii suaimanuoja, nes tokios kelionės šiandien tai tikrai neplanavo. Kadangi visiems bandymams įsikišti ir klausti iškart nė neprasižiojus buvo atsakyta nuleidžia rankas pasiduodamas.
- Tiesą sakant buvau, bet tik ne vidurį nakties ir be daiktų,- skeptiškai žiūrėdamas į tokią kelionę rengiasi skambinti kam nors atvažiuoti jo pasiimti, bet pamatęs, kad hanna tai jau tikrai dabar niekur nedings patraukia į tą keliuką susikišdamas rankas į kišenes taip bent kiek apsaugodamas nuo šalčio.
- Tik kitą kartą, pranešk apie kelionę, kad spėčiau pasirengti,- nekreipdamas dėmesio, kad per tamsą jo veido gali ir nesimatyti nusišypso,- na tai kur tavo draugai? Einam žadinti,- orui vis šaltėjant, pasisuka į Hanna ir nusirengęs savąjį puspaltį uždeda ant Hannos pečių, - nesušalk tik,- patrynęs, rankų delnus vieną į kitą, kaip galima labaiu judėdamas patraukia tolyn į iškylavimui skirtą vietą.