Miškas

Prisidegus marihuanos suktinę, prilaiko šią rodomuoju pirštu bei nykščių prikišdama prie lūpų. Eliot'as ne pirmas, kuris savo nagus prikišo prie Britos plaukų, bet nespėjo žodžio ištarti, kai akyse sužibo žvaigždės ir viskas išnyko. Negirdėjo ir nejautė nieko, bet pravėrus akis liko apakinta šviesos, jog refleksiškai prisimerkė. Staiga atakavęs nepakeliamas skausmas priverčia išleisti aimaną. Tai įrodo, jog mergina dar gyva. Gal ir gerai. Nors nieko gero sėdėti ant kėdės pririštai, kai visos galūnės tirpo dėl kraujo nepratekėjimo į jas. Pradėjo muistytis, bet įsirėžusi lipni juostą į rankas bei kojas. Akys bemat užkliuvo už vaikino, kuris netoliese kuitėsi aplinkui.
- Tu, suknista subine! - buvo per daug kankinama skausmo, jog sugalvotų ką geresnio už ištartus žodžius. Susinervavo, supyko, tad išlindo pietietiškas akcentas, tad žodžiai buvo dar sunkiau suprantami. - Alexis Machine'as to taip nepaleis! Jis suras tave ir suknistu vinčesteriu išars tavo subinę, - nebuvo kūrybinga šiuo atžvilgiu, tiesiog norėjo išsilieti bent taip. Pradėjo bliaut. Kas nori mirti taip? Mirti, o jos mirties norėjo... - Jis mane rado. Prašau, padarysiu bet ką, bet ką, tik paleisk mane, - toliau raudojo, nesugebėdama sustoti. Tie metai, kai bėgo nuo savo prievartautojo, nuo tų, kurie ją mėgino nutildyti, praėjo veltui. Pati naikinosi, bet nenorėjo, jog ją pribaigtų kažkoks samdytinis. - Patikrink mano rankinuką. Ten kelios šimtinės ir brangus telefonas. Paimk juos, tik nežudyk manęs, - juokinga, griebėsi paskutinio šiaudo, kuris buvęs toks apgailėtinas, toks nevykęs, jog Spencer'is galėjęs iš jos šaipytis iki sąmonės netekimo. Bet ką dabar atiduotų už paskutinę dozę, kuri taip pat tūnojo kažkur tarp visų daiktų rankinuke. Ten taip pat buvo ir šeimos nuotrauka, kurią prieš daug daug metų gavo iš savo brolio. Kitą dieną ją išvežė į valstybinius vaikų globos namus.

Prieš įgyvendindamas didžiausią šios dienos planą, Eliot`as sau nebūdingai atsigabeno auką į savo mobilųjį namelį ant ratų. It profesionalus kovų be taisyklių ringe čempionas, stengėsi nesidomėti savo aukų likimais po mūšio, bet šį kartą, regis, bus linkęs padaryti išimtį. Pasidarė smalsu, dėl kokių priežasčių žinomas Niujorke ponas, garsus politikas sumanė atsikratyti niekinga prostitute. Kartais pasiduodavo smalsumui. Po velniais, jeigu šiam nebūtų pasidavęs, grupelė mažamečių Meksikoje toliau būtų tvirkinami bei seksualiai išnaudojami supistų iškrypėlių. Jautėsi išalkęs, todėl zujo po virtuvę rinkdamasis užkandžius. Pasičiupęs marinuotų agurkėlių stiklainį, pjaustyto saliamio pakelį bei duonos maišelį, įsikuria netoli merginos, priešais ją, produktus susidėliodamas ant nediduko, apvalaus stalo ir nutūpdamas ant sėdimojo baldo, analogiško užimto viešnios. Šios sąmonės atgavimo faktą pašventina nuliu reakcijos. Buvo šaltas. Apart šiokio tokio alkio jautė tik... Nieko. Jeigu pasižymėtų empatija negalėtų dirbti tokio darbo, o jeigu ir galėtų, tuomet pavažiuotų stogas. Visi merginos, kaip ir tokiu atveju priklauso, susirūpinusios dėl savo gyvybės pypavimai Eliot`ui pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina, neužkabinę organo, įsikūrusio per vidurį. Dėdamas saliamio griežinį ant duonos, šakute taikydamasis nusmeigti agurkėlį, elgėsi visiškai natūraliai, taip, lyg netoliese nesėdėtų mergina, kurią „skolintu“ Ford Focus nuleis nuo skardžio, jeigu ši pasirodys esanti neverta amnestijos. Keista, kaip šiam iš viso pasidingoja, jog purvina kekšė galėtų būti to verta. Juolab visus Spencer`iui paskirtus užsakymus atlieka nepriekaištingai, laiku ir, na, atlieka. Buvo savo valion nugrobęs Destiny rankinę. Ši gulėjo padėta ant to paties staliuko ir tik dabar patraukia vyro akį. Šią pravėręs, iškrato visą josios turinį. Piniginė, nedidelis lapelis, iš pažiūros primenantis nuotrauką, drybsančią „pilvu“ į apačią, sauja prezervatyvų, mobilusis telefonas. Apsistoja ties šiuo: sugriebęs, teškia ant žemės, sunku karišku batu suknežindamas kiekvieną sveiką detalę. Eliot`ui mažų mažiausiai reikėjo, kad šitos naktinės plaštakės pasigedęs kolektyvas pradėtų įkyriai skambinėti. Prezervatyvus konfiskuoja, susikišdamas juos į vesterno stiliaus marškinių kišenę. Nu maža ką.
- Tau ką nors sako Cole J. Masterso vardas?-tarsteli, kramsnodamas suvožtinio ruošinį. Savo užsakovu pasidomėjo. Jeigu ne iškastas faktas, jog šis periodiškai lankosi vaikų pornografijos tinklapiuose, tikrai nebūtų sugalvojęs pasidomėti Destiny ir kliento santykių peripetijomis. Turi vieną bičiulį, kompiuterių įsilaužėlį, kadangi Eliot`as technologijose nusimano tiek pat, kiek pirmokas kvantinėje fizikoje. Juk nei televizoriaus, nei kompiuterio neturi. Išnarstęs merginos piniginę, iš kurios išsikrapštė grynuosius, kilsteli tą standaus popieriaus gabalėlį. Vos tik jo veriančios, žydros akys susiduria su nuotraukoje užfiksuotu vaizdu, Eliot`o mina persimaino kardinaliai. Abejingame jo veide atsispindėjo sutrikimas, ištisas sumišusių emocijų spalvynas,-Iš kur gavai šitą fotografiją?-pašokęs ant kojų, atsiduria prie merginos. Spenc`o balsas girgždėjo, buvo pakeltas, šiurpus. Kilstelėjęs nuotrauką, prikiša ją prie Dest veido, lyg šioji nebūtų anksčiau jos mačiusi. Kvėpavo garsiai, tūžmingai, nelygiai. Kone kriokė. Rodėsi, jog vidaus organai netikėtai išsipūtė nebetilpdami raumenų bei odos apvalkale.

Priešais sėdintis vaikinas labai aiškiai parodė, kaip jam rūpi pati Brittany. Paskutinį kartą maitinosi ryte, kai suvalgė nelabai norėjusį virškintis omletą, skrebutį ir puodelį kavos. O Dieve! Jei tai jos paskutinis ėdesys turėtas gyvenime, tai... Graudu buvo. Pasirodė, kad viskas, ką darė dar prieš kelioliką valandų gali būti paskutinio. Na, bent jau paskutinis žmogus, su kuriuo seksinos, buvo karšta ispanė, o dauguma ir tuo pasigirt negalintys. Išgirsta pavardė sustingsto kraują venose. Ši pavardė jai asocijavosi su tokiu pat jausmu, kurį patirdavo „Hario Poterio“ veikėjai išgirdę Voldemorto vardą. Viskas vėl sugrįžta su didžiausia banga – ta saulėtą diena, tamsi naktis, kai pirmą kartą ja išprievartavo, bėgimas iš „namų“. Viskas. Jam buvo įdomu, kas juos sieja? Na, tegu žinosi.
- Jis buvo mano globėjas. Prievartavo mane nuo penkiolikos iki, - nutyla mėgindama sutraukti visus snarglius atgal. Tas, kad pasakė, jog verkiančios moterys gražios, nusipelno grafo Drakulos mėgstamiausiai kankinimo – sodinimo ant nuaštrinto stagaro.- Kol pabėgau. Bet žinai ką, esi sušiktai nuostabus pavyzdys, kad tu nesi ką blogesnis už mane, - meta savo kortas ant stalo. Prastos. Partija pralošta. Ne šiaip pasisakė taip. Labiau, save ramino, kad tie prostitucijos metai nėra taip jau ir blogai. Nors, ne, nieko blogiau nebuvo, dėl to ir prasidėjo antra žliumbimo banga. Su pykčiu stebėjo, kaip komunikavimo priemonė pavista į nieką, į šiukšles, o visi kiti daiktai nusavinami. Pati pastebėjo šeimos nuotrauką. Jau galvoje mirgėjo absurdiškas paskutinis noras – mirti žiūrint į tą nuotrauką. Žinia, kad žiūrint į bent kokią nuotrauką, kurioje tūno žmonės, kurių jau nebėra tarp mūsų, suspaudžia ne tik širdį, bet ir ašarų latakus. Jau ruošėsi staugti, kai pagrobėjas paėmė į rankas fotografiją, kad šis net nedrįstų jai padaryti nieko blogo, bet netikėta Eliot‘o reakcija priverčia net nusipurtyti. Nesuprato jo pykčio priežasties. Kokią reikšmę jam galėjo turėti JOS nuosavybė. Drebėdamas ir jau nebepaliaujamai verkšlendama atsako teigiamai, mintyse tikėdamasi, jog jis nesugalvos jai suknežinti nosį ar kaip kitaip sukelti skausmą, kurio nebepakeltų. Tik į galvą šovus minčiai, atrodydavo, kad kažkas ištiesų į šią paleidžią 7 milimetrų kalibro kulką.
- Mane mama laiko ant rankų, o tėtis padėjęs ranką Eliot‘ui ant peties, - stebėtina, kaip netikėtai atsimena brolio vardą, kuris, rodės, jau seniai uždulkėjo atminties lentynose. – Mama mirus, tėtis mirė prieš porą matų, o Eliot‘as kažkur dingo, - negalėjo nustoti tauškus. Rodėsi, jei užkalbės Spencer‘iui užkalbės dantį, tai gal pavyks išsisukti nuo mirties nuosprendžio, į kurį pasiuntė jos buvęs globėjęs.

Nuo dėmesio, perdėtai demonstruojamo šakute pasmeigtam agurkėliui, Eliot`as nedidelę atidos dalį padovanoja kompanionei, vos tik ši nelauktai (tikrai taip. Iš kur galėjo žinot, kad mergina pagiežingai neiššnypš ko nors panašaus į „ne tavo reikalas, avigalvi“ or whatevs) bei trumpai atsako į vyro klausimą, užsakovo ir aukos santykių peripetijų tema. Akimirką pagauna save gniaužiantį šakutę rankoje kiek per stipriai. Tas diedas pasirodo nepasitenkina tik vaikų pornografija. Oh well. Nudaigos Destiny, palauks, kol į jo banko sąskaitą viename Šveicarijos banke toje pačioje Šveicarijoje bus pervestas užmokestis, o tada prieš pakuodamasis daiktus atgalios į Rytų šalis, padarys taip, kad mįslingomis aplinkybėmis mirtų ir Koulas. Šlykštūs seni pedofilai, ir dar įtakingi užtektinai, idant jų pasibjaurėtini seksualiniai nuokrypiai niekada neatsidurtų teisėsaugos akiratyje, Spencer`iui rodėsi šlykštesniais nei šūdo krūva, aplipusi besiraitančiomis askaridėmis. Žinoma visokio plauko, išsigimusių iškrypėlių pasaulyje apstu, visų šių neišnaikinsi, bet Eliot`as vos tik atradęs progą pasistengdavo vieną kitą nutrėkšti, juolab tie patys tarakonai turi didesnę vertę (mitybos grandinėje, pavyzdžiui) gyvenime nei šie. Norėjosi leptelėti prie to paties, jog pasirodytų dar didesniu bejausmiu šlikštalu „tai dėl to taip pamėgai pimpalus, kad įtraukei juos į kasdieninį meniu didelėmis porcijomis?“, bet susilaiko. Turėjo ir jis moralumo. Juolab didžių nusikaltėlių pasaulyje, privalai dėtis abejinga, paranojiška, brutaliai žiauria, barbariška, profesionalia darbo atžvilgiu ypata, neturinčia nė lašo žmogiškumo. Čia, kaip ir pokerio turnyre, negali niekuo pasitikėti, negali išduoti emocijų. Atrodyk rustus, atšiaurus, tačiau susikoncentravęs, budrus ir galėsi džiaugtis laikąs geriausias kortų kombinacijas savo rankoje. Ko gero, absoliučiai visose gyvenimiškose sferose daug lemia įvaizdis. Tuolab visuomenė yra linkusi pastebėti su akivaizdumo sąvoka susijusius dėmenis, apsieinant be gilaus bei apgalvoto šių analizavimo.
Ne... Negalėjo patikėti tuo, ką mergina sako. Jeigu ne skausmas petyje (vakarykštę dieną, na, susimušė su keliais vyrukais bare ir grįžo truputėlį aplamdytais šonais), rimtai suabejotų ar jis tik kartais nesapnuojantis. Pasistengia mąstyti racionaliai ir... Visiškai nieko nesigauna. Refleksiškai nugurgia seiles net nepajutęs, jog burna visiškai perdžiuvusi. Nuo Dest atsitraukia, sugrįžta prie savo kėdės, tuomet ir į ją. Nukreipęs žvilgsnį į šoną, absoliučiai nutolęs nuo šios erdvės, kurioje viskas mažiau daugiau materialu, pratęsia merginos pasakojimą. Nykščio pagalvėle nervingai slysčiojo po taškuotą nuotraukos paviršių.
- Antra Velykų diena. Ant palangės į lauko pusę garavo šviežiai iškeptas obuolių pyragas. Eliot`ui prieš sustojant nuotraukai įgėlė bitė. Vis muistėsi bandydamas išsitraukti geluonį, bet tėvas jį vis pakratydavo, kad nesimuistytų,-vypteli, pilnai pasidavęs sentimentams. Gražių akimirkų iš jo vaikystės nedaug, o fotografijoje įamžinta diena išpuolė tobula beveik. Bent kartą jie visi pasijautė kaip šeima. Iš lėto gražinęs akis į Brit, nučiumpa nuo stalo popieriaus pjaustiklį. Prie merginos dar kartą prisiartinęs, perpjauna lipnią juostą tiksliai tose vietose, kur Destiny užtektų tik sujudėti ir šioji vėl galėtų mėgautis laisve. Oi blemba. Nežinojo ką daryt, visa galva pulsavo nuo minčių, panašių į kasjhvnhkasvbjaksbvsajkvbgaabk – nesuprantamų, abstrakčių, bereikšmių. Jeigu būtų nepasitikėjęs nuojauta, būtų nudėjęs savo... Seserį.
Taigi. Misteris Mastersas prievartavo JO seserį. JO mažąją sesutę, kurią, neturėdamas visiškai jokio kito pasirinkimo, pristatė į vaikų globos namus, paliko ir niekada nesistengė ieškoti. Begalinis įsiūtis atrofuoja kiekvieną ląstelę. Šoka ant kojų.
- Pasilieki čia,-griežtai, šiurpiai suurzgia, kreipdamasis į Bri. Kuo nuoširdžiausiai atsidavęs įniršiui, tapo nelabai panašus į žmogų. Bauginanti vyro fizionomija, įsikuria veide neribotam laiko tarpui. Labai greitai apsisuka susirankiodamas darbinius drabužius: juodas kelnes, juodą megztinį, juodą liemenę, prigrūstą kantriai galąstų peilaičių, viena išmera mažesnius savo pėdai batus bei guminių pirštinių porą. Nusičiupęs raktus nuo namelio, išdumia, nepamiršęs užrakinti durų. Brita labai klystų pamaniusi, jog turi teisę pasišalinti, jei jai tokia idėja sukasi galvoj, neinterpretavusioj Eliot`o tęsinio sesers pasakojimo pradžiai teisingai. Šokęs į Focus`ą, išdumia lauk. Užmiestyje lėkė maksimaliu automobilio greičiu, bet įriedėjęs į miestą, susilaiko ir kelių eismo taisyklių nepažeidžia nė karto. Jeigu priskrestų patruliuojantys mentai, įpaišę baudą, sakykim, pradėtų domėtis identifikaciniais Spencer`io duomenimis, šiam tektų traukt lauk meistriškai padirbtą pasą, teises, užgaišintų vyrą žodžiu. O šis geisdamas veikti net negalėjo normaliai kvėpuoti. Šilko kojinių rajoną pasiekia po dviejų valandų trukmės kelionės. Prieš galutinai užtvirtindamas mainus „paslauga į užmokestį“, Eliot`as visuomet stengdavosi kuo daugiau sužinoti apie klientą. Už Cole J. adresą, net mobiliojo telefono numerį turėtų dėkoti tam pačiam hakeriui draugužiui, bet nepadėkos, nes anas už talkininkavimą gauna pinigus. Pasistatęs automobilį per kvartalą nuo nusususio politikėlio namų pačioje atokiausioje, tamsiausioje vietoje, išlipa laukan ir persirengia, nesibaimindamas, kad užpakalį pradės žnaibyt minus dviejų laipsnių šaltukas. Mastersas gudras – prie durų budėjo porelė ginkluotų apsauginių. Organizuodamas realizuoti pasalą, kurios eigoje tuos du nukenksmins, paslankioja palei aukštą tvorą netrukdamas susirasti didesnį akmenį. Norėdamas atkreipti dėmesį, teškia šį į netoliese stovėjusio automobilio (neprabangaus, veikiausiai priklausančio vienam iš Cole asmeninių darbuotojų) galinį stiklą. Dūžio garsą netrukus pakeičia signalizacijos spiegimas. Vyrukams tuo pat metu susiwatafakinus, pasikavoja šešėlyje, palaukia kol apsauginiai atsivilks ir... Tyliai juos iškerta. Grumtynės neprailgo, bet vienam tikrai išsuka ranką, kitam sulaužo žandikaulį, pritaikęs Vietname įsisąmonintą „Niat-Nam“ kovos meną, gerai sutrenkia makaules (vyrukam beropojant nepagaili šių galvų jobtelėti kulkšnimi į asfaltą smūgiu iš viršaus į apačią). Sutempęs apsauginius į dekoratyvinius krūmus, nepatingi apeiti trobos iš kitos pusės. Teko vengti sandūros su paradinėje namo pusėje įtaisytomis kameromis. Perlipęs tvorą, įsmunka į vidų per laukujes duris, slinkęs patamsiu. Koulą atranda didelėje svetainėje, besimėgaujantį stiklu viskio bei klasikine muzika. „Atsikratei ja?“ – taip skambėjo paskutiniai žinomo Niujorke politiko Cole J. Masters`o žodžiai. Buvo per daug įsiutęs, kad terliotųsi – klaikiai aštriu bei smailiu peiliuku duria į vyro gerklę, išilgai šią prarėždamas. Į veidą trykšteli šiltas kraujas. Mastersui sukniubus ant kelių, palieka šį sau už nugaros, springstantį savo paties kraujotakos skysčiu.
Grįžinėdamas į savo trobelę negalvojo apie nieką. Nepatyrė net palengvėjimo, kad asmuo, prievartavęs jo seserį dabar visų nelabųjų bus krušamas per subinę pragare. Tik užgniaužęs mintis bei emocijas galėjo nejausti kaltės. Kaltės už tai, kad Britą apleidęs, savotiškai pastūmėjo ją į purvinos prostitucijos liūną. Ir ne tik prostitucijos. Išbėręs merginos rankinės turinį per daug nesureikšmino stiklinės „špūlytės“ su baltais milteliais. Iki šiol.
Sukrebžda namelio ant ratų durų spyna ir po kelių sekundžių vidun įžengia Eliot`as, nekreipdamas į seserį jokio dėmesio. Nusimovęs kruvinas pirštines, pasičiumpa drėgnų servetėlių. Atsistojęs prieš savo atspindį veidrodyje, valosi Cole priklausantį kraują, tik dabar pastebėjęs, jog nuo smūgio, kurį atsiėmė iš užpulto apsauginio kuomet dorojosi su pirmuoju, žandikaulio linijoje formuojasi mėlynė.

Patikėt negalėjo tuo, ką vaikinas, pasirodantis, esantis jos sumautas brolis, priešais pratęsia. Žinoma, pati neprisiminė tos dienos, bet prieš daugelį metų, kai Eliot‘as įteikė tai, kas juos dabar vėl sujungė. Nors iš principo ne tai, bet vis tiek.
- Tu žadėjai, kad viskas bus, - nutyla. Žodžiais baigė užspringti, sunku buvo rasti ką bepridurti. Sulaukusi, kol Spencer‘is išvadavo nuo jau žaizdas palikusių pančių, šiuos iki galo pašalina nuo savo galūnių, šias trindama, bet geriau nepasidarė. Iš jaudulio, kaip ir kiekvienam normaliam žmogui, prakaitavo delnai, tad jais trinant skaudulius rūgštūs lašeliai patekdavo į juos ir... Ir buvo toks jausmas, tarsi kas druskos piltų tiesioginę šio posakio prasme. Net nespėjo susivokti, kaip staigiai Spencas sugalvoja pasišalinti. Mėgino šiam kelis šimtus klausimų užduotis ir visi panašaus pobūdžio, kas čia vyksta, bet jo totalus merginos ignoravimas ją atgraso nuo tolimesnio mėginimo pradėt pokalbį. Tikriausiai, tai netinkamiausias momentas. Mobilaus namelio savininkui išpuolus iš būsto, bando pasekti iš paskos, net neatsižvelgdama į griežtą Elo kreipimąsi, bet durys užsidaro prieš pat nosį. Iš pradžių spyna paklibino silpnai, tik, šiaip, bet kai suprato, kad jos užrakintos iš lauko, pradėjo jas trankyti, daužyti kruvinais kumščiais. Jokių pastangų vaisių. Jau buvo beveik nustojus verkti, bet sukniubus ant žemės vėl pradėjo iš naujo. Atrodė, jog per šį, palyginus, trumpą laikotarpį išverkė visas tas ašaras, kurių negalėjo iššaukti pastaruosius dešimt metų. Nusišluosčius ašaras, nusiovė nutrynusius batelius, juos numesdama į tolimesnį kampą, kad jų nematytų. Galėjo pabėgti pro langą, bet staiga suveikė visagalis loginis mąstymas. Kur ji? Juk dabar žiema, aplinkui tylu, tamsu. Jei pabėgs, tai pasibaigs paprasčiausia mirtimi. Galbūt ji visai kitoje valstijoje. Atsikėlus nuo žemės, priėjo prie kriauklės ir nusiplovė veidą. Pažvelgus į savo atspindį veidrody, šoktelėjo atgal. Nuo kaktos buvo nutekėjus kraujo srovelė, kurią nuplauną sudrėkinus virtuvinį rankšluostį. Tą pačią medžiagos skepatą nusprendžia panaudoti ir kompresui, tik teko pasiieškoti ledukų. Naujas atradimas – ledukų yra, o alkoholio nė sušikto lašo. Tikriausiai, vyresnysis brolis arba buvo abstinentas (susimilk, pasakė vidinis balselis galvoje), arba gerdavo ne namuose. Taigi, nieko nenuskandinsi alkoholy. Netrūko įsibrauti ir į asmeninę šio mobilaus namelio erdvę – miegamąjį. Išrausė viską, bet taip, kad Eliotui nekiltų įtarimas, kad jo sesuo kuitėsi. Laikydama kompresą ant kaktos, peržvelgė drabužių spintą. Nieko moteriško, kokia staigmeną. Brolis už ją buvo dvigubai stambesnis, tad bet kas, ką jį nusičiuptų, jai būtų per didelis. Nusprendė surizikuoti ir nusičiupo sportines kelnes ir marškinėlius su kažkokios komandos emblema. Nusivilkus purviną ir jau visai nebegražią suknelę ir prikabinamas kojines, nulenda į dušą, tikėdamasi nusiplauti visą brūdą. Ir nepasakysi tu jai, kad čia ne jos namai ir bla bla bla. Reikia naudotis suknista proga, o jei pranykęs brolelis laiko ją įtaiką, tai tegu nesitiki, jog ji sėdės ant tos pačios sušiktos kėdės ir lauks jo pargrįžtant.
Jau penkioliką minučių sėdėjo prie stalo ir sukinėjo tarp pirštų miligraminės talpos stiklinį indelį. Ką mėgino apgauti, norėjo to, kas ten sudėtą, tad suruošė visą sau arsenalą, kuris turėtų ją išvaduoti nuo to noro. Sėdėjo apspangus ir žiūrėjo į tolį. Netrūko pajusti, kaip organizmas natūraliai nugrimzta į miego rėžimą.
Nežinojo, kiek laiko pramiegojo taip sėdėdama ant kėdės. Į vidų įėjęs vaikinas išsklaido visus miegus. Negalėjo nepastebėti kruvino jo veido ir rankų, kas privertė ją net įsižioti.
- Tu jį... – nutyla, bijodama klasikinio siaubo filmų scenarijaus: Eliot‘as iš niekur ištraukia Koulo galvą. Nepasitvirtinus tokiai veiksmų linijai, pripuola prie brolio. – Daugiau jokių slėpynių. Jokio panašaus šūdo! – net rikteli iš supratimo, kaip viskas susiklostė. – Aš buvau kvaila. Nereikėjo rašyt, kad turiu kasetę. Vėliau ją išmečiau su liūtų mėšlu, bet jis to nežinojo, o dabar jis nebeieškos manęs, nes jis negyvas. O, kaip gaila Megės, kad buvo ištekėjus už pedofilo, bet jai reikia žinoti, kas jis toks, visi turi žinoti, bet kas patikės manimi, juk aš tik prostitutė, niekas manimi nepatikės, niekam ir nereikia žinoti, - nenutrūkstamai kalbėjo grįždama prie stalo ir atsisėsdama ant kėdės. Pakėlus akis tik dabar pasakė, kad nesusitramdžius viską rėžė balsiai, nors tai tik buvo nenutrūkstama mintis. - Aš galvojau, kad nebesugrįši, galvojau, kad melavai man, bet štai, aš, tu čia, - žiūrėdama savo tamsiomis akimis išsako viską, kas ant širdies buvo, nors ir kalbėti buvo sunku. Truktelėjusi nosį, atsistoja ir puola į Elioto glėbį, priglausdama galvą prie jo krūtinės. Nebegalėjo kalbėti, tiesiog norėjo suprasti, ar kraujo ryšis gali peraugt ir į dvasinį.

Nežinia kaip seniai prapuolusi ir ką tik, galima sakyt, per nauja atrasta sesutė, bet Eliot`as nenorėjo su ja kalbėtis. Neleido sau to pripažinti, bet buvo pasimetęs, nusivylęs. Apmaudo jausmą, be jokios abejonės, kėlė aiškus supratimas, jog jiedu su Brita pateko į didesnį statistikos procentą, keldinimą teiginio tokio kaipo, idant vaikystėje nemažai traumuoti vaikigaliai į padorias personas, racionaliai traktuojamas autoritetingų asmenybių pusėn, su branda nesusiformuoja. Pažvelkim į juos. Aukščiausio lygio bandziūga bei prasinarkašinus prostitutė *aplodismentai*. Eeeeech. Nenutuokė kaip reikės elgtis. Dabar, sumojęs Miss Spencer glausti po sparneliu rizikuotų seserį įstumti į gerokai baugesnius nemalonumus, nei šlykštaus diedo pimpalas jos vaginoj, be to Brita neabejotinai trukdytų ir vyrui, pasirinkusiam pavojingą, rizikos kupiną gyvenimo būdą, jeigu galima taip išsireikšti. Ne, jo visiškai nejaudino neseniai įvykdyta žmogžudystė. Eliot`as tiesiog nesumojo ką reikės daryti su savimi ir seserimi. Ypač ja. Išvaryt ją lauk liepus Spencer`į pamiršti būtų perdėm dramatiška, neprotinga ir per daug gyvuliška. Juolab yra, ko gero, smarkiai prisidėjęs prie tokios sušiktos Brit dalios. Buvo prisiekęs sau ja rūpintis ir pažado nesilaikė. Na, žinoma, vyro situaciją panagrinėjus būtų nesunku suprasti, jog šio rutinos kasdieninės neužtektų atseikėti bent gabalėlį sesers gerovės puoselėjimui. Atidavęs šią į vaikų namus bandė gyventi ramų, paprastą gyvenimą, kurio taip pasigesdavo Dalase, bet gana greitai iš niekuo neišsiskiriančio, vidutinio Teksasiečio evoliucionavo į vagį, žudiką, nusikaltėlį, už kurio galvą keliose šalyse yra paskirtos didžiulės premijos. Galimybė visada atsiranda, kai jos ieškai, na, o vyras neieškojo. Paprasčiausiai ėmė ir pamiršo senąjį aš, kuris išparceliuotas glūdėjo toliausiuose atminties archyvuose, bet šiandien buvo sudėtas ir prikištas arti marmūzės.
Brita kuo puikiausiai suprato, ką vyras padarė. Ir kaip čia nesuprasi gi... Į seserį vis dar nereagavo. Tik šiai juntamai pakėlus balsą, trumpai pašnairuoja į jos veidą. Per daug nesigilino į ilgą Spencer monologą. Aktualiausius faktus įsisąmonino greitai: „kasetė“, „Megė“, bet jam, švelniai tariant, buvo nusišikt. Iškrypėlis gavo ko nusipelnė. Nors nubaudė jį taip humaniškai... Nukraujavo greitai, beveik neskausmingai. Po galais. Reikėjo Koulą ilgai kankinti. Kas dešimt sekundžių peiliuku išpjauti po nedidelį odos lopinėlį, krauti visai tai į lėkštutę ir kai vyras gulės pilnai demonstruodamas raumenų bei riebalų sluoksnį, tuos viršutinio kūno sluoksnio gabalėlius sumaitinti Masterso šunim, uždarytiems erdviuose voljeruose. Va čia tai būtų! Bet tai eeeeech nu. Buvo per daug įpykęs ir dabar dėl to pasigaili. Visiškai nemoka kontroliuoti labai stiprių emocijų, žinojo tą puikiai. Kuomet ant veido nebelieka nė lašelio to nudvėsusio paršo kraujo, Eliot`as surenka apturlintas servetėles ruošdamasis šias tučtuojau sudeginti, bet lieka sustabdytas sesers. Šiai nekitėtai šokus į vyro glėbį, jis akivaizdžiai išsitempia. Priminė stagarą. Net ir nekvėpavo, kaip ir priklauso stagarui. Tačiau rankos, kone pačios apsiveja Britos pečius. Jautė šilumą, lyg kas būtų nedidelį lauželį užkūręs kažkur krūtinėje. Sesers visgi pasiilgo neišpasakytai. Glėbyje laikė vienintelį žmogų, kurį taip stipriai mylėjo. Be jokios abejonės giminiškai, iškrypėliai jūs. Nors abejingos, žydros akys ir žiūrėjo į priekį, regis, nieko nematydamos, o rūsčiai suraukta fizionomija neperteikė nė lašo gyvybės, viduje viskas maišėsi, sukosi, mazgėsi, šaudė fejerverkais. Netikėtai šiurkščiai suėmęs Britą už pečių, atplėšia šią nuo savęs, įdėmiai nužiūrėdamas sesers veidą, kurį dar ir suėmęs pirštais, pasukioja į abejas puses.
- Tu apsvaigusi?-paklausia, nors konstatavo neginčijamą faktą. Negi ji, kol Eliot`as tvarkė vieną purviną reikalą, kelis tūkstančius kartų apibėgo aplink stalą, nukrautą asmeniniais Brit daiktais bei vyro taip ir nesudorotais užkandžiais, kad kvėpavo tokiais dažnais intervalais?-Po velniais, Brit!-kaltinamai suurzgia, pakratydamas merginą už pečių,-Kiek laiko jau vartoji tą šūdą?-po atšiauriu tonu slėpėsi nuoširdus susirūpinimas. Tik dabar ūmiai sumagėjo užkabinti narkotikų temą, nors stiklinė tūbelė, pridrėbta smulkių baltų miltelių nebuvo išgaravusi Spencer`iui iš atminties,-Alexis Machine`as vinčesteriu kažką mat padarys mano subinei,-pasišaipydamas daugmaž tiksliai atkartoja sesers žodžius, spjaute išspjautus dar tada, kai Brit akimis Eliot`as buvo šaltakraujis samdinys, o jojo ši – purvina prostitutė,-Kas jis toks?-klausteli balsu, įspraustu į aštrią, liepiamosios nuosakos apvalkalą. Elgėsi sau įprastai tokiomis situacijomis, kuomet bando išpešti šį tą svarbaus - stengėsi įbauginti ir, kad kur jį skradžiai, mokėjo tą idealiai. Ryškus pietietiškas akcentas „meniškai“ vagojo kiekvieną skiemenį. Vis dar degė ryžtu pragaran nusiųsk kiekvieną, kuris prisidėjo prie tokio apverktino Britos likimo. Kad mėgins padėti seseriai susitvarkyti gyvenimą tai faktas, bet ne visi Eliot`o būdai sveiko proto žmogui suvokiamais esti.

Ta artumo akimirka buvo tarsi iš kokios suknistos motyvacijos, kurias taip garbina penkiolikmetės ir meta ant savo veidaknygės ar savo erdvės sienų. Banalu, bet velnioniškai gera. Jautė, jogo vaikinas nelabai nori pasiduoti jautrumo akimirkai, bet jo nekaltino. Jau dabar save pradėjo kaltint, jog taip išskydo ir puolė jam į glėbį, bet atsitraukti netroško. Per prievarta atstumta, stengiasi nežiūrėti akis, kreipdama šias vis į kitą pusę, bet neišvengė brūdinų klausimų apie brūdą. Galėjo būt sąžininga ir panoro tokia būt, bet netruko pasijusti kaip mainstream bitch.
- Nežinau! Niujorke esu beveik metai, tai tikriausiai tiek ir... – buvo pakėlus balsa, bet nutyla, suprasdama, kad nėra kur pabėgti. Kalbėti apie Aleksą būtų kažkas... Šventvagiška. Tarp visų jo parankinių sklandė įvairiausi pasakojimai ir gandai. Pavyzdžiui, kad Aleksą kartą partrenkė sunkvežimis, o jis atsistojo ir nuėjo. Juokinga, panašėja į Čaką Norisą, bet, kaip sakoma, kiekvienam gande yra kruopelė tiesos, ania? Kažkaip save įtikino, jog jei Machine‘as būtų žinojęs apie Brittany vaikystės dėmes, tai šis būtų ją pasirūpinęs, nors ir taip rūpinosi. Davė maisto, drabužių, pastogę, užkrušantį darbą, vėliau pripratino prie narkotikų, bet jam rūpėjo. Viena kekšė, tikriausiai žiauriai pavydėdama, mestelėjo, jog suteneris yra tikrai labai išrankus ir ji nesuvokianti, kaip kaimietė (nebuvo kaimietė, bet tuomet beveik nuolatos kalbėjo pietietišku akcentu) nemėgstanti pimpalų, gali užimti tokias pozicijas. Sunku buvo nepasiduoti brolio pozicijoms, bet pradeda muistytis, sukioti galvą ir laikyt liežuvį iš dantų. – Jis didelis, baisus ir labai didelis! Jis būtų manim pasirūpinęs, nes jis manim ir rūpinosi, jei būčiau pasakius apie Cole‘ą, bet aš nenorėjau, kad jis žinotų tai, - tyliai tarsteli, pakeldama akis į brolį. Staiga susisviečia galimybė. Užmatė ant staliuko automobilio raktus, o durys nebuvo užrakintos, tik jei dabar pavyktų nusiplauti nuo Eliot‘o dėmesio. Ir net nepagalvojo kad nemoka vairuoti. Jai tai atrodė juokų darbas – kas čia tokio įkišt raktuką, jį pasukti ir paspausti greičio pedalą.

Ko tik pykčiu impregnavęs Eliot`as nebuvo. Širdo net ant Brit`os, kad ji tokia susišikusi. Arba jam tiesiog buvo labai liūdna, kas Spencer`io atveju susikerta su ta pačia praktine rūstybės jausmo forma. Nesistengė per daug gilintis, analizuoti savo pojūčių. Kam to reikia, galų gale? Juolab puikiai žinojo ką turi daryti. Jau seniai gyvena taip: nutildo doringo pilietiškumo principus ir tiesiog veikia.
Į sesers pasakojimą nustoja sąmonintis vos tik supranta, koks jis neadekvatus. Prašyti apkvaitusį žmogų suregzt ką protingo būtų tas pats, kas pareikalauti žuvies įlipti į medį. Be to, Britos atsakas nesudarė didelės informacinės vertės. Nors ir būtų dabar mielai išmaišęs visą Niujorką, kad surastų sesers skriaudikus ir išdarinėtų juos kaip žąsis, negalėjo pamiršti, jog net ir aplinkybių aukos dėl negandų tam tikrais aspektais gali kaltinti tik save. Juolab net ir pelė, patekusi į spąstus, susigundo sūriu visgi.
Suprasti „priešininko“ veiksmus Eliot`as mokėti privalėjo. Kūno kalbą tyrinėti gebėjo užtektinai, kad išvengtų smūgio, pagautų asmenį meluojantį. Užteko tik pasekti sesers žvilgsnį, idant suvoktų, kas kirba jos mažoje, tamsioje galvelėje.
- Greičiau pradėsi tuštintis meduoliais nei leisiu tau iš čia pasprukti,-piktai įspėja, gal netgi kiek įsižeisdamas, jog Brit`ai šviečiasi įgyvendinti sumanymą iš jo letenų ištrūkti. Žinoma, geranoriškumu per daug netryško. Suvokia padaręs klaidą, todėl pastebimai sušvelnėja. Rankos, stipriai spaudusios sesers pečius, nutupia šiai ant veido,-Brittany, aš tau padėsiu,-sušnara, giliai įsispirginęs į pašnekovės akis. Žodžiai panašėjo į pažadą. Dar vieną? Be jokios abejonės merginos vietoje Eliot`u irgi nesikliautų, tačiau argi Brit turėjo kitą išeitį? Aiškiai, kad ne. Jai nepavyktų vyro išblaškyti. Net ir dabar stovėjo išsitempęs, pilnai pasiruošęs atremti kirtį, net ir jei šis būtų tiesiogiai nukreiptas į paslėpsnių sritį. Sesuo apspangusi, spoksojo į automobilio raktelius, pametėtus ant stalo, durys neužrakintos, jos kojos visiškai laisvos. Motyvai tokie ryškūs, nelyginant būtų ant juodos drobės išpaišyti baltu guašu.
- Man nusišikt nori tu to ar ne, bet rytoj keliauji į reabilitacinę kliniką, supratai?-sukrato merginą dar kartą, it bandytų prisibarškint į šiosios blaivaus proto kertelę. Labai norėjo, jog sesuo suprastų situacijos rimtumą ir savo padėtį, kas be ko,-Sėdėsi ten kol nenuskaidrėsi kaip distiliuotas vandenukas,-prideda, neplanuotai išgaudamas kiek pajuokų balso skambesį. Ironija, sarkazmas. Tai savotiški mechanizmai, slepiantys tokios pakraipos emocijas kaip pasipiktinimas, galbūt net sutrikimas. Ir vieną ir kitą vyras kuo aiškiausiai jautė toje mišrioje neatslūgstančių emocijų samplaikoje.

Kaip jaustis, kai sugalvotas planas, kuris atrodė veik genialus, yra perprantamas žmogaus, nuo kurio pasprukti ir norėjosi. Nematė, ką čia jie galėtų kartu daryti. Pradėti elgtis kaip šeima? O ne, išbyrėjusio smėlio atgal nesugrąžinsi, o mirusiųjų neprikelsi iš kapų. Jautėsi kaip sulaukėjęs gyvūnėlis, kurį pirmą kartą liečia žmogaus ranka. Tiek laiko vengė žmogiško kontakto, ne to, kurį dulkinimu pavadinti galima, kad net nežinojo, kiek šis turi trukti. Jau ir taip per daug užsibuvo jo glėbį. Mintimis sugrįžo į savo kambarį, kuriame laikė gertuvę su viskiu ir dar vieną pakelį kokaino. Gal tik tai ją ir vertė galvoti apie pabėgimą. Vis dėl to, nepasitikėjo Eliotu. Kartą jis ją apgavo, pažadėdamas sugrįžti.
- Padėsi? – suprunkščia, o akys prisipildo pykčio ašarų, o sugniaužti kumščiai taip užniešti, kad šiuos vos prilaiko prie savęs. Vyro akibrokštas iššaukia dar skaudesnę reakciją, kad vėl ūmiai pradeda skaudėti galva nuo minčių. Gal buvo apsvaigusi, bet nesuprasti to mėšlo, kurį tau sako žmogus, kuris pasirodė po daug metų, būtų tiesiog neįmanoma. – Taip kaip tada Leredo globos namuose? Ar supranti, ką reiškia dešimt metų sėdėti priešais langą ir laukti, kol tave pasiims brolis, kuris pažadėjo sugrįžti. TU MAN NUO TADA NEBEGYVAS! – surinka atsitraukdama nuo vyriškio ir rankomis nuo stalo sugraibydama peilį, kurį nutaiko į Spencer‘io krūtinę.
- Grąžink mane į Niujorką! Aš negulsiu į jokią sušiktą tavo reabilitacinę, - žodžiai liejosi taip laisvai, tik, deja, vos suprantamai. Išnirusi pietietiška tarmė kiekvieną skiemenį darkė savaip. – Tu neturi jokios sukruštos teisės man įsakinėti. NIEKAS JOS NETURI, - pabrėžia vos ne kiekvieną raidę, leisdama suprasti, jog be kovos ją paimti yra tas pats, kas kvėpuoti vakuuminėje. Ar šlapintis aukštyn. Žodžiu, neįmanoma.

Sesers reakcija į noriai Eliot`o tiesiamą pagalbos ranką smogia tiesiai į paširdžius. Dar niekad taip nesijautė. Lyg kas būtų šūdinais šikpopieriais ištrynęs veidą. Tiesa drėbiama į akis be užuolankų yra galingiausias žmonijos istorijoje žinomas ginklas. Žinoma taip stipriai šioji paveikti gali tik žmones turinčius bent lašą žmogiškumo, o Spencer`is nebuvo nei žvėris, nei beprotis. Nors išorėje demonstravosi sukietėjusio cemento pagrindu: atrodė šaltas ir, na, sustingęs, krūtinėje jautė stiprų diegulį. Tokį... Su fiziologija visiškai nesusijusį, iškeldintą grynai užgautų jausmų. Net nebūtų bandęs žiotis ir skubėjęs savęs kaip nors teisinti. Brit`a buvo teisi kiek ir nelabai teisi, tiesą pasakius. Juolab bus aiškiai seserį pervertinęs. Manė, jog ji ne ką mažiau stipri už Eliot`ą, bet kurgi. Nusirito į patį dugną. Pažadėjo Brit`a pasirūpinti, bet niekada nemanė, jog turės ją prižiūrėt kaip neįgaliąją ar seną bobutę. Be abejonės, jeigu sesuo pro vaikų namų langą būtų galop pamačiusi Eliot`ą atskubantį merginos pasiimti, šioji nestovėtų tokiame juodame gyvenimo taške, kaip stypso dabar, tačiau ko jau ko, laiko atgal neatsuksi. Bet žinojo aiškiai – ateitis tavęs laukia tokia, kokią pats susitversi. Jeigu sesuo nori būti prostitute ir dar narkomane, na, ji nebebus prostitute ir narkomane, nes Spencer`is neketina leisti Brittany šitaip idiotiškai, visiškai beprasmiškai, liguistai toliau gyventi. Ji dar jam padėkos, jei turi bent lašą sveiko proto, o tulžis, sukaupta dėka brolio, nebus sugriaužusi visko, kas Brit`oje dar liko gera.
Am, tiesą pasakius, koviniai merginos veiksmai vyrą nustebina. Kaip prišniojusi narkotikų ji juda gana greitai... Su sesuo atrodė kaip pūkuotas katinėlis, laikantis šaltąjį ginklą ir miaukiantis mielu balseliu „žiūrėk į mane, koks aš pavojingas, bijok manęs, ūūū!”. Koks skirtumas ką po velniais Brit`a čia porino. Lyg ji turi tokių mistinių galių kažkaip palenkti vyrą savo debiliškai naudai.
- Padėk tą peilį, dar susižeisi,-įžeidžiai mesteli, apsišarvuodamas demonstratyviu „mothafucka please“ požiūrio stiliumi. Tikrai nenorėdamas, kad sesuo susižaizduotų, įjungia savo kovinį-gynybinį mechanizmą: greitai stveria už Brit rankos, kurioje ši laiko peilį ties riešu, iškelia jį viršun, o kita galūne tiksliai kumščiu smogia į pilnai ištiestą merginos alkūnę. Efektas toks pats, lyg dilbio ir žasto sąnarį stuktelėtum į medinį kėdės atlošą: ranką netikėtai ir labai bjauriai „atima“; aptirpsta ši. Iš sesers pirštukų išslydęs peilis, taikliai nusileidžia į visiškai laisvą Eliot`o ranką (tą, kuria giminaitę „pamušo“), išlenktą ties savo pilvo apačia, lygiagrečiai nuginkluoto Brit delno. Veiksmų arsenalo realizavimas užtrunka pusantros sekundės. Merginos rankos nepaleisdamas, stipriai šią užlaužia, priversdamas seserį apsigręžti. Iš viso – dvi sekundės.
- Sakiau, kad susižeisi,-iškošia, suteikdamas ankstesniam „įspėjimui“ kiek kitokį atspalvį. Užsimojęs galūne su privatizuotu peiliu, sviedžia šį į šalį ir geležtė taikliai įsismeigia į medinę, vidinės namelio apdailos sieną. Neleisdamas Brit`ai priešintis, stipriau užsuka jos ranką vos tik sesuo sugalvoja neleistinai susikrutinti. Neketindamas leisti giminaitei šokinėt aukščiau bambos čia, pasiveda šią tolyn. Jiedviem pasiekus siauras duris į miegamąją namuko zoną (dievaži, pro siaurą durų plyšį lysdavo pasisukęs šonu), įstumia vidun seserį ir tenais ją užrakina.
- Išleisiu tik kai norėsi į tualetą. Rytoj pat iš ryto gabenu tave į reabilitacinę, pradėk ruoštis tam morališkai,-pateikęs esminės informacijos, pasitraukia nuo sienos angos „įeiti ir išeiti“, palikdamas cypaujančią Brit už nugaros. Dėl akistatos su žiaurią realybę menančiais faktais Eliot`as jautėsi ganėtinai prastai. Negalėjo išmesti sesers žodžių iš galvos. Šie, aštrumo tiesiog neregėto, subraižė vyro viduje viską. Suvirtęs į sofą, leidžia sau pamastyti. Pripažino savo kaltę ir labai aiškiai ją jautė. Situaciją lengvino tik suvokimas, jog dabar su Brit elgiasi žiauriai, bet teisingai.