Stovyklavietė

Hanna visą laiką šypsojosi ,kai Ian sutiko pasilikti, net jai pačiai tai atrodė kiek beprotiška, tačiau ji taip seniai stovyklavo ,kad dabar negalėtų apsisukti ir išvažiuoti, kai stovyklavietė čia pat.
-Gerai, kitą kartą pranešiu apie kelionę iš anksto,-pažadėjo eidama rankomis apsiglėbusi save, nes oras tikrai šaltėjo.
Pajutusi ant savo pečių jo puspaltį mergina nusišypsojo, nes pasidarė kiek šilčiau.-Dėkui,-akimis suradusi jo veidą ir vos matomus jo bruožus padėkojo. -Mano draugai turėtų būti kažkur ten,-ranka mostelėjo kažkur į tamsą, ta kryptimi kur jie ėjo.
-Jie dažniausiai stovyklauja tokiu metu,-turėdama omeny metų laiką pasakė.
-Taip, turbūt teks juos žadint,-nusijuokė, visur aplinkui buvo tylu. Galiausiai pasiekus stovyklavietę ji stabtelėjo ir apsižvalgė, buvo tik pora palapinių. Beth iškart atpažino tą, kurioje turėtų būt jos pažįstami, palapinė buvo normalaus dydžio, tačiau iš dviejų dalių, tad nebuvo sunku atskirti nuo kitos.
-Dėde Jack!,-sušuko kiek arčiau priėjus prie palapinės. Kažkas viduj sukrutėjo ir išlindo tvirto sudėjimo vyriškis. Hanna pribėgusi jį apkabino, supažindino su Ian, kiek pakalbėjo ir tada jis atnešė savo atsarginę palapinę bei kitų daiktų. Mergina atsisuko į vaikiną. -Dabar belieka pasistatyti palapinę, kaip manai, kur būtų geriausia?,-žvalgydamasi po stovyklavietę paklausė. -Iš tikrųjų tai galėtumėm ir prie upės, ten labai gražu,-pasiūlė.

Jausdamas šokį tokį šaltį net nušvinta stovyklavietėje dar neužgesusį vieną laužą priėjęs iškart patraukia link jo jau įsivaizduodamas malonumą, kurį pajus prie šilumą skleidžiančios ugnies.
- Jei gal nežino, kad būna ir šiltesnių laikų? ,- silpnai nusišypsojęs prideda vieną kumštį prie burnos papusdamas orą į jį, kad apšiltu rankos. Iš palapinės kaip tik išlindus vyriškiui linkteli pasisveikindamas kartu atkišdamas rankas į netoli tebedegantį laužą. Leisdamas kalbėti Hannai, atsitraukia nuo ugnies tik tada kai atsiranda kiti būtiniausi daiktai stovyklauti. Pagriebęs palapinę pasisuka į tą pusę kur buvo upė.
- Nee geriau likim čia,- visgi žengęs porą žingsniu link upės palieka nedidelį atstumą nuo kranto iki jo stovėjimo vietos ir padėjęs krepšį ant žemės atsiklaupia imdamas rinkti palapinę.

Hanna nusiėmė nuo pečių Ian puspaltį ir įkišo ten rankas, kad būtų patogiau, tuomet pritūpė šalia jo.
-Na, jie labai užsigrūdinę žmonės,-turėdama omeny savo draugus pasako. -Be to, tik naktys kol kas vėsios, dieną bus kur kas šilčiau, tad turbūt nenumirsim,-šypteli ir paima kuoliukus palapinei sutvirtinti. Jiems ją pastačius, apėjo aplink ir susmaigstė kuoliukus.
-Nu va, tikėkimės vėjas nenupūs,-nusijuokė ir sunešė duotą maistą, kurio daugumą sudarė sausas maistas ir konservai, į palapinės vidų. Išlindusi pasižiūrėjo į duotą čiužinį, tačiau jį reikėjo pripūsti, netoliese mėtėsi ir pompa, ją paėmusi įkišo į čiužinį, kadangi ji buvo skirta pumpuoti su koja, o mergina dėvėjo aukštakulnius, ši atsisuko į vaikiną. -Galbūt tu galėtum..?,-paklausė jo, jai ir taip kulniukai kažkiek smigo į žemę, o tai žiauriai erzino. Guodė tik tai ,kad kai kur pasitaiko kietesnė žemė. Pastebėjusi, kad tarp daiktų buvo gana storas adialas, jai iškart palengvėjo, pačiupusi jį taip pat nutempė į vidų. Vėl išlindusi apsidairė ar nieko nepamiršo, pakėlė galvą į viršų ir pažvelgė į puikiai matomą mėnulį, švietė pilnatis. -Koks didelis,-nusistebėjusi vos girdimai sumurmėjo.

Statydamas palapinę karts nuo karto pažvelgia ir į ką tuo metu veikia Hanna. Aišku per tamsą spėjęs porą kartu nuklysti į lankas su palapinės statymu pagaliau ilgiau nei būtu užtrukęs dienos šviesoje,su Beth pagalbą pastato palapinę.
- Pabandytu nupūst,- stovėdamas keleto metrų atstumu nuo palapinės įsmeigia į ją akis įsitikinimui, kad daiktas stovės visą laiką ir nesugrius vos tik papus stipresnis vėjas. Išgirdęs merginos klausimą iškart atsisuka į ją iškart nukeliaudamas link pompos imdamas pusti čiužinį.
- Ar tie tavo draugai neturi žvakių? ,- pajutęs, kad tapo laisvu taikiniu uodams ir kitiems kraujo ištroškusiems vabalams pasikaso užnižusią ranką prieš tai dar spėjęs užmušti porą besipuotaujančių jo skysčiais. Aišku kalbėdamas apie žvakes nuo visų mašalų pakelia galvą į mėnulį pasekdamas Beth žvilgsnį.
- Pilantis,- nuleidęs galvą baigia pūsti čiužinį ir paėmęs nuneša link palapinės įkišdamas į vidų,- pamatysi išlys iš miško koks vilkolakis dar,- bandydamas keik pagazdinti merginą nukreipia žvilgsnį į palapinės vidų, kad taip nesimatytu niekaip nepanaikinama šypsena nuo veido. Sugriebęs vieną šokoladinį batonėlį atsisuka veidu į lauką atsisėsdamas ant palapinės krašto.
- Kaip sklinda gandai daug žmonių yra čia dinge,- vaizduodamas baisiai abejingą aplinkai bei tam ką sako išlupa šokolado popierėlį atsikasdamas saldumyno.

Ian pučiant čiužinį, Hanna visą laiką žiūrėjo į mėnulį, galiausiai jam pabaigus, nukreipė žvilgsnį į jį susidomėjusi jo ištartais žodžiais prabilo.
-Vilkolakiai?,-suprunkštė, kuo jau kuo, bet vilkolakiais mergina netikėjo, bet jam taip pasakius vis tiek nejučia pažiūrėjo į pilnatį ir pabandė sudėti visus faktus, kuriuos buvo žinojusi apie tas antgamtines būtybes, tačiau tokias kvailas mintis atmetė. Nuėjo ir pasikuitė tarp suneštų daiktų į palapinę.
-Radau žvakę,-džiugiai tarė ir išsiėmusi žiebtuvėlį iš rankinės pridegė ją, pastatė ant žemės. -Dabar bus ramiau su uodais,-šypsodamasi atsisėdo šalia vaikino, tada klausydama ką jis sako pasižiūrėjo į jį ir primerkė akis taip parodydama ,kad kažką įtaria, bet tada kiek sunerimo, juk negalėjo žinot kas čia dedasi, gal koks maniakas laksto miškais ir kaip tik dabar tykoja krūmuose laukdamas ,kol kuris nors liks vienas ir jis galės jį pričiupt.
-Tu rimtai?,-žiūrėjo jam į veidą, kurį pagaliau kiek geriau galėjo matyti žvakės dėka, lyg tikėdamasi užtikti kokią šypseną, ir įsitikinti ,jog jis tik juokauja. Hanną net šiurpas nukrėtė, tik šįkart ne nuo šalčio, ji vis dar laukė kada pagaliau vaikinas nusijuoks ir jai nebereikės bijoti.
-Nori pasakyti ,kad tai vilkolakių darbas?,-atmetus maniaką paklausė, nes kaip tik apie tai buvo užsiminęs Ian. Tada papurtė galvą lyg tai neigdama, juk vilkolakiai neegzistuoja, apie juos tik kuriami filmai ir legendos.

Bandymui, kaip nors pagązditni merginą nepavykus vistiek nepasiduodantis neparodo, kad kalba visiškas nesamones, kuriomis ir pats netiki.
- Na nežinau ar vilkolakiai, bet vietiniai juos taip vadina,- sumetęs, kad dėl mistinių butybių gali neiko nesigauti ima mastyti kitą istoriją,- nes žmonės dingsta per pilnatį ir visada ėmus kaukti vilkams ar šunims,- kaip tyčia sustaugus vienam iš stovyklautojų šunų nesulaikydamas juoko prunkšteli, bet greitai susitvardęs pažvelgia į Hanna nutaisydamas ,,pati matai" miną.
- Todėl tos butybės imtos vadinti vilkolakiais,- kuo ramiausiai kramtydamas šokoladą pažvelgia į mėnulį giliai įkvėpdamas. Nusprendęs, kad gana kalbėti blevyzgas ir rodyti savo lakią vaizduotę nubraukia plaukus nuo akių kartu ir nutydamas kasnį turėta burnoje.
- Dažnai čia lankaisi? ,- kalbėdamas apie būtent tą vietą kur jie du dabar yra paklausia atsisukdamas į Hanna.

Sustaugus kažkam iš šunų giminės atstovų, Hanna kone pašoka iš vietos, bet išgirdusi Ian prunkštelint susiraukia ir kumšteli jam į ranką.
-Mirtinai išsigandau, buvau beveik patikėjus..,-dėbteli į jį, bet tada vėl klausydamasi jo taip rimtai kalbant pati nusijuokia. -Gerai, gana mane maustyti,-kadangi kumštelėjo visai neblogai ,lyg atsiprašydama patapšnoja per ranką ,kur trenkė ir šypteli. Pusiau įilindus į palapinę išsitraukia krekerių maišiuką ir jį praplėšusi vieną įsideda į burną, kramtydama atkiša pakelį Ian'ui, bet pamačiusi, kad jis vis dar turi savo šokoladinį batonėlį atitraukia ir pasiseda ant kelių. Išgirdusi jo klausimą ir sukramčiusi kelis krekerius, pažvelgia į jį.
-Hm, ne taip jau ir dažnai, tik kartais čia atvykstu, nes laiko ne visuomet būna,-apsižvalgiusi apie stovyklavietę pasakė, o tada atsisuko į vaikiną. -Na, o tu?,-susidomėjusi paklausė, išsiėmusi dar kelis krekerius įsidėjo į burną, buvo kiek išalkusi, bet kol kas teks tenkintis tokiu maistu kokį ras. Išsitraukusi mineralinio buteliuką, atsigeria ir vėl pradeda kalbėti.
-Tikiuosi ,kad rytojui jokių planų neturi?,-rimtai apie tai susimąstčiusi paklausė, norėjo dar kiek laiko pabūti čia, ir jai kiek patiko, jog viskas vyko taip sklandžiai, be jokių "Aš turiu planų" arba "Ryotj 3h man susitikimas", tai buvo jos buvusių vaikinų kasdienybė ,ar net draugų, ir tai varė ją iš proto.

Nesulaikydamas juoko, kai mergina, netgi pašoksta nuo jo skiedžiamų nesąmonių, nenustoja kikenti net gavęs į ranką, dėl ko vos neišmeta šokolado. Tik per plauką jį pagavęs bandydamas numalšinti juoką smarkiai atsikosti.
- Negalėjau susilaikyti,- atsiprašydamas kaltai nusišypso pažvelgdamas į savo sumušta ranką,- be to netikėjau, kad patikėsi,- aršiai atsikandęs šokolado ima jį kramtyti atbula ranka susirasdamas šaltos arbatos butelį.
- Aš kartais čia apsilankau, kai yra laisvo laiko,- atsisukęs butelį prideda prie lupų, bet nespėjęs gerti vėl kiek atitraukia nuo burnos,- na koks koncertas, fotosesija, porą intervių ir šiaip neaiškūs dalykai,- kol mergina neprasižioja spėja atsigerti nuplaudamas visą saldumą burnoje.
- Juokauju,- kad Beth neimtu dabar ir nuliūstu dėl to ką jis pasakė greitai užginčija savo žodžius,- ketinau išsinuomoti filmą ar kažką panašaus, bet tai galima perkelti,- patikindamas, kad tikrai nieko rytoj rimto nedarys pastato šalia kojų butelį su arbata akimis užkliudydamas krekerius. Pasičiupęs maišelį prisitraukia arčiau savęs ir isitraukęs porą ima valgyti.

-Na, visai kaip aš,-pasako jiems kalbant apie tai kaip dažnai jie čia lankosi. Ian pradėjus vardinti rytojaus planus, Hanna tik klausėsi, o jos veidą vis dengė niūrumas, jam baigus norėjo žiotis kažką sakyti, bet vaikinas vėl prabilo, tad ši nutilo. Supratusi, kad jis tik pajuokavo mergina nusišypsojo.
-O,-su nuostaba pasakė, nes tikrai tikėjosi ,kad bus kažkas panašaus, ko jis primalė prieš tai. -Tada gerai, aš irgi neturiu jokių planų,-pralinksmėjusi tarė ir jam pačiupus iš jos krekerius, mergina pasilenkia jų paimti iš jo, bet nesulaikiusi pusiausvyros užgriūva jį, o iš nukritusio pakelio pabyra krekeriai ant žemės.
-Woops,-prikandusi lūpą tarė žiūrėdama į Ian, kadangi jie buvo gana arti vienas kito, o kitur nebuvo kur dėt akių.

Būdamas išauklėtas sukramto saujoje turėtus krekerius kartu klausydamas ir kas yra kalbama.
- Nematau niekur popieriaus todėl nesigaus čia piešti,- dar dėl visa ko pasitikrindamas pablekšnoja ant žemės numesta savo puspalčio kišenę įsitikindamas ar kartais sugebėjo įsikišti ir porą popierių, kas dažniausiai ir būna. Nieko neužradęs grąžina ranką atgal nusitverdamas butelį su arbata, kuris iškart iškrinta, kai mergina ant jo užkrinta. Instinktyviai sugriebęs merginai už liemens, kad ši krisdama nesusižeistu sustingsta, kad duok Die pajudėjus kažkas atsitiks. Pažvelgęs į Hannos veidą pamažu nupiešia veide šypseną.
- Man atrodo, kad per daug išgėrei,- pagaliau susivokęs, kad vis dar laiko merginą prie savęs paleidžia rankas ir atsitraukęs atsistoja nukėblindamas link laužo,- gal tenai tarp maisto kartais nėra zefyrų? ,- atsitūpęs prie ugnies trumpam pažvelgia į Hanną laukdamas atsakymo apie jau seniai keptus zefyrus ant laužo numeta porą šakų, kad ugnies neužgestu, bent jau dar kurį laiką.

Hanna kiek išraudo ir jam atsitraukus pati atsistojo. -Ei, visai ne,-nusijuokė, gal anksčiau ir jautėsi kiek apgirtus, bet dabar tikrai ne. Pakėlė nuo žemės krekerius ,kurie buvo nuvirtę, o pusę jų išsibarstę ant žemės ir padėjo kažkur palapinėj, kad nesimaišytų po kojom.
-Atrodo turėtų kažkur būti, be jų nieks nevažiuoja stovyklauti, na, bent jau aš,-kalbėjo pusiau įlindusi į palapinę, tarp maisto ieškodama zefyrų. -Radau!,-išlindusi ir iškėlusi ranką, kurioje buvo zefyrų pakelis, sušuko ir nusijuokusi priėjo prie laužo. Padavė jam zefyrus ,o pati atsisėdo ant kažkokio rasto ir mėgavosi ugnies teikiama šiluma, ištiesusi rankas kuo arčiau laužo. Mergina susimąsčiusi žiūrėjo į ugnį, jau seniai norėjo užduoti klausimą Ian'ui, bet vis nedrįso, tad tylėjo, nusprendusi galbūt paklausti vėliau.
Iš miško atklydo kažkoks vilkšunis ir Hanna sustingo žiūrėdama į jį. -Ian..,-cyptelėjo išsigandusi, labai tikėjosi ,kad jis butų atklydęs nuo savo šeimininkų, kurie stovyklauja kažkur netoliese ir bus draugiškas, o ne koks laukinis ir pasiutusiai piktas.

Laikydamas veide šypseną tyliai sukikena iš H žodžių. Neketindamas ginčytis ir aiškinti su kuo ir pats nelabai sutiko nutyli imdamasis kitos veiklos - laužo stebėjimo.
- būna ir tokių kurie važiuoja be jų,- atsisukęs atgal užmato ar nėra kokios artimos sėdėjimo vietos, nes kojos jau ėmė tirpti ir ją radęs žengia atbulas atgal greitai ją užimdamas. Paėmęs zefyrus, dėkodamas merginai už juos linkteli ir apsisukęs susiranda iešmą pasukiodamas jį prieš laužo šviesą.
- Apie ką galvoji? ,- trumpam pažvelgęs į Hanną imasi zefyrų verimo ant iešmo, kol merginos balsas nepriverčia pakelti galvos ir pažiūrėti, kas atsitiko, kad pasikeitė H balso tonas. Išvydęs iš pirmo žvilgsnio visai padoriai atrodantį šunį lėtai padeda visą turėtą maistą šalia savęs ir atsistojęs imasi keliauti link gyvūno.
- Nemanau, kad jis laukinis,- pastebėjęs, kad vilkšunis turi antkaklį atsisuka atgal pažvelgdamas į Hanną spėliodamas aš ši irgi jį mato,- nors visko gali būt,- vaizduodamas nieko nežinantį prieina prie šuns ir lėtai ištiesęs ranką perbraukia per šuns galvą pasirengdamas bet kuriuo metu trauktis atgal, nes šuns nepasižinojo ir kas jam sušvies negalėjo nuspėt. Nebudamas užpultas, o kaip tik dar labiau prisišlieta atsisuka į Hanną išsišiepdamas.
- Idomu iš kur jis,- atsitraukęs nuo gyvūno grįžta nueina prie laužo į ankstesnę vietą paimdamas zefyrų maišelį. Suvokęs, kad gyvūno tokiu maistu nepavaišins pasikasydamas galvą atsisuka į H.
- Kartais ko nors jam neturim? ,- kalbėdamas apie tą patį atklydelį klausiamai kilsteli vieną antakį, nes vis dėlto Hanna tempė maistą ir turėtu žinoti ko jie turi ko ne.

Hanna stebėjo kaip Ian po truputį vis ėjo link šuns, tada pati atsistojo ir nusprendė prieiti arčiau, apžiūrėti vilkšunį ,kuris ją buvo akimirkai net labai išgąsdinęs, pasirodęs iš miško.
-O, galbūt jis turi ant antkaklio pakabutį su vardu ir adresu?,-paklausė jau būdama visai arti, pamačiusi, kad šis neįkando vaikinai, mergina ir pati ištiesė ranką ir paglostė švelnų kailį. -Taip, jis tikrai nėra laukinis, jo kailis labai švelnus, šuo prižiūrimas,-ranka pakasė šuniui paausį, tada nusileido žemyn prie kaklo ir apčiupinėjo antkaklį, užčiuopusi pėdutės formos pakabutį pabandė ką nors įskaityti, jei ten kas nors parašyta, tačiau buvo labai tamsu. -Nieko nebus, labai tamsu,-pasakiusi atsistojo ir pradėjo eiti link palapinės, o šuo iš paskos. -Ei, drauguži, palauk čia,-nusijuokė ir pasižiūrėjo į Ian. -Nežinau, einu pažiūrėsiu, gal rasiu ką tinkamą jam,-įlindusi į palapinę pasikuitė ir suradusi parduotuvėje pirktus, buvo aišku iš įpakavimo, marinuotus šonkauliukus juos pasiėmė.
-Kažką radau, jam turėtų tikti..,-kiek susimąstė. -O mes galėsim gyvent iš konservų,-nusijuokusi priėjo prie laužo ir iešmu šiaip ne taip praplėšė įpakavimą, padėjo ant žemės ,o šuo priėjęs ėmė godžiai valgyt.

Abiems pagaliau įsitikinus, kad šuo nėra pavojingas ir judviejų negyvai neužkandžios kažko panašaus nepadarys įsimeta į burną zefyrą imdamas kramtyti it guma panašų maistą po truputi vis labiau žiodamas burną, nes viskas lipo prie burnos.
- Jei jis bus čia ir ryt teks jį pargabenti pas šeimininkus, nebent labai nori šuns,- pats net kratesis nuo tokios minties, kaip šuo pas jį gyvenime pašaukia gyvūną prie savęs, kol Hanna krapštėsi tarp maisto.
- O taip žmonėm koncervai o gyvūnus lepinkim,- tikrai nesuvokdamas dabartinio mastymo, kad gyvūnai turi gyventi mylimesni nei kai kurie žmonės šypteli aprodydamas kad jokio priešiškumo gyvūnui nerodo.
- O tu augini ką nors? ,- klausdamas apie tuos pačius augintinius ištiesia nugarą pakeldamas galvą į žvaigždes.
- ko norėjai anksčiau paklausti? ,- keisdamas temą nuo šuns visgi pakalusia ko norėjo jau anksčiau nes nebuvo toks kvailas kad nepastebėtu neseniai įremto į jį H žvilgsnio bei akių.

Dėl jo šiokio tokio išsireiškimo apie žmones ir šunis, Hanna susidėjo rankas ant šonų ir pažiūrėjo į šunį, tada į Ian.
-Nieko daugiau nebuvo ką duot..,-sumurmėjo ir pasižiūrėjo kažkur toli į mišką, tada kiek susimąstė apie pasiūlymą pasilikti šunį.
-Žinai, jei neatsiras šeimininkai, tikrai nesiruošiu jo atiduot į prieglaudą, tada teks man jį pasilikti,-atsisuko į šunį ir nusišypsojo, vaikinui prakalbus pakėlė į jį akis ir priėjo prie laužo pasišildyti.
-Ne, nieko neauginu, esu viena kaip pirštas,-nusijuokusi atsisėdo ant rąsto. -Bet galbūt viskas pasikeis..,-trumpai pažvelgė į šunį ir vėl atsisuko į Ian. -Na, o tu?,-visgi paklausė, nors jau numanė atsakymą. Paėmusi iš maišelio vieną zefyrą pasismeigė ant iešmo ir ėmė kepinti laikydama prie ugnies.
-Aš?,-kiek pasimetė, nemanė ,kad jis pastebėjo jos šiokį tokį neapsisprendimą dėl norimo užduoti klausimo. -Ai, nieko,-numojo ranka ir nusišypsojo, bet tada atsiduso. -Na, gerai.. Galbūt nederėtų to klausti, bet.. aš pabandysiu. Susitikinėji su kuo nors?,-ji jau seniai buvo susimąsčiusi dėl šio dalyko, galbūt ,jei jis turėtų merginą dabar nestovyklautų su vos pažįstama mergina, bet Hanna nebuvo tikra, tad ėmė ir paklausė, nors ir jautėsi kiek kvailai. Jai bekalbant zefyras per daug apdegė ir tapo nebevalgomas. -Velnias..,-tyliai sumurmėjo ir sudegusį zefyrą įmetė į ugnį, o iešma padėjo į šalį.

Įbedęs ant iešmo vieną iš zefyrų prikiša prie ugnies. Neturėdamas ko pridurti į merginos žodžius nežymiai linkteli sutikdamas su jos teiginiais imdamas ryti burnoje besikaupiančias seiles nuo stebimo zefyro.
- Aš savim normaliai pasirūpinti negaliu tai apie augintinį net negalvoju,- silpnaio nusišypsojęs, nejudindamas galvos pašnairuoja į netoli esantį šunį bandydamas suvokti jo auginimo prasmę bei šeimininkų sugebėjimą jį paleisti pabėgti.
Apsidžiaugęs, kad vis dėl to pataikė į savo spėjimą. , ištiesęs nugarą perbraukia per plaukus.
- Ne. Esu vienišas,- pastebėjęs, kad iš merginos zefyro nieko neliko atkiša jai savąjį iešmą su kaip tik apkepusiu skanumynu nebyliai pasiulydamas,- o tu? ,- pats ne ka mažiau būdamas susidomėjęs merginos meilės reikalais pažvelgia į pagaliau normaliai matomus H veido bruožus.

Kurį laiką sėdėdama ir žiūrėdama į ugnį, atsisuko tik tada ,kai jau buvo pradeda atsakyti į jos klausimą, tad ši kiek atsitiesė ir susidomėjusi žiūrėjo į jį.
-O,-nustebo išgirdusi tokį atsakymą, tikėjosi visai ko kito, merginos turėtų lipte lipti prie Ian. -Kažkaip keista,-šiek tiek šyptelėjo ir paėmė iš vaikino siūlomą iešmą su zefyru, Hanna buvo išalkusi. -Dėkui,-atsikando zefyro nuo iešmo ir sukramčiusi bei kiek užtrukusi, nes masė buvo gana lipni, tik tada sugebėjo atsakyt į jo užduotą tą patį klausimą.
-Na, aš irgi vieniša,-pasakė tai su dideliu atodusiu, bet nenorėdama per daug išsireikšti vėl atsikando zefyro ir ėmė kramtyti vis žvilgčiodama į ėdantį šunį susimąstydama apie atsirandančius šeimininkus, juk jam būtų kur kas geriau pas juos, nei pas Hanną, jai reiktų priprasti prie augintinio, bet per daug dėl to nesijaudino.
-Darosi vis šalčiau,-sudrebėjusi pažvelgė į dangų ir į ten mirgančias žvaigždes. -Maža labai mėgdavau stebėti žavigždes, tik ,kad dangų dabar nebe taip dažnai matau..,-veide atsirado šiokia tokia šypsena.

» Stovyklavietė