Areštinė

Kad ir kaip pyko ant ponaičio Way'aus, visgi perklausyta balso pašto dėžutė priverčia ne juokais sunerimti. Metusi visus turėtus darbus, per apgailėtinai trumpą laiką atkanka iki policijos esančios žemutiniame Manhetene. Įlėkusi į pastatą, kaipmat privairuoja prie stalo, kur sėdėjo policijos uniforma vilkinti boba. Paskubomis išbėrusi reikiamus žodžius, taip pat greitai užpildo reikiamus dokumentus bei sumoka atitinkamą sumą. Netrukus visaip ragindama moterį judintis, nuseka šiai iš paskos, kol galiausiai atsiduria prie kameros, kurioje buvo laikomas Gerard'as.
-Gee... - vos prasivėrus durims įlekia, prisiartindama prie draugo. -Kaip tu? - neslėpdama tikrai ne mažo susirūpinimo, švelniai suima šio veidą ties skruostais.
Vien regimas vaizdas priverčia tik dar labiau sunerimti - vyras atrodė tikrai nekaip. Paskubomis, bet atsargiai patraukia kelias netvarkingas plaukų sruogas Way'ui nuo veido, nepaleisdama draugo iš savo rankų.
-Viskas bus gerai. - pilnai suvokdama kaip Gerard'as dabar jaučiasi, suima šį už rankų. - Eime. - sušnabžda, pakildama iš vietos, bei padėdama G atsistoti. Žinant, kaip su narkotikus vartojančiais asmenimis elgiasi uniformuoti pareigūnai, juos nusvelkia pilnai smerkiančiu žvilgsniu. Nepaleisdama draugo, galiausiai pasišalina lauk iš policijos pastato, įsodindama vyrą į savo automobilį, bei išvažiuodama lauk.

Laikydamasis ramiau nei ramiai palengva įžengia į taip seniai
matytą kamerą iškart nusiteikdamas pamokslų tiradai, ko ir
sulaukia. Užvertęs akis į viršų ima stebėti arešinės lubas,
atseit baisiai jam įdomu tai praklauso bene puse kalbos.
Iškart atkunta nuo pakelto balso tono jau buvo pradėjęs
girdėti labiau nei savo galvoje zujančias mintis. Lėtai nuleidęs
galvą dešiniąja ranka sugriebia už kairiosios Beccos rankos
alkūnės ir truktelėjęs į save, kad šį būtu daugiau atsukusi jam
nugarą, kitos rankos pirštais suima už Beccos pakaušio
pristumdamas prie sienos.
- Klausyk pagaliau nelaidžiojus gerklės,- šūkteli, kad pagaliau
mergina užtiltu palikdama ramybę ko labiau reikėjo nei
nereikalingų spygavimų,- Aš atsiprašau, patenkinta? Nešliaužiosiu
aš prieš tavo kojas keliais, kad sugebėtum bent penkias minutes
užčiaupt savo kakaryne ,- kiek pažeminęs balso toną, bet pabrėždamas
kiekvieną žodį pasako paleisdamas merginą.
- Bet kuriuo metu turi atvažiuoti mano senis ir iš čia mus ištraukti,-
atskleidęs dėl ko pats čia nesitampo iš kampo į kampą ir nedaužo
galvos į sieną užkluptas didžiulio kaltės jausmo nusigauna į areštinės
kampą bei atrėmęs nugarą ten ir pasilikdamas.

Praėjus maždaug pusvalandžiui po Adam`o suėmimo, ima zvimbti Richard`o mobilusis, sutrukdydamas chill`int kokios tai bobos draugijoje. Pasivarginęs atsiliepti į nežinomą, adresų knygelėje neišsaugotą numerį, vyras jau pasigaili tokio savo ėjimo.Vienas iš NYC gerovės sergėtojų džiaugsmingai pranešė, kad jo atžala eilinį kartą prisidirbo ir šiuo metu gėdingai lindi areštinėje. Nieko keista, žinia sugadindama visą Kruspe horny mood`ą. Reesh nelieka nieko kito, kaip į areštinę atkakti. Jeigu Adam`as pats būtų teikęsis skambtelėti, neabejotinai pasiustų biologinę atžalą išsifakint, tačiau pažabojus aroganciją teko pripažinti, kad ant mentų geriau nesiraut. Juolab toksai užsisėdęs ir Richard`o biografijoje nuodugniau pasikapstęs, rastų gyvą velnią nešvarių misterio Kruspe darbelių.
Nervingai traukdamas bala žino kelintą cigaretę, įsiveržia į amoniaku, bylojančiu apie užmyžtus patapos kampus, pradvokusią areštinę susiraukdamas taip, lyg stovėtų tarp šimto Fridos Burton klonų. Numetęs nuorūką ant žemės, sutrina ją bato galu, akis, tiesiog degančias įtūžiu nukreipdamas į Eisenberg`ą. Jei ne šio nuklydimai, šiuo metu tikrai darbuotųsi ne gerkle, o pimpalu.
- Bukaprotis,-iškošia „pravardžiuodamas“, kas be ko, Adam`ą. Būtų pyktį su didžiausiu malonumu liejęs ir toliau, tačiau kaip tik pasirodo uniformuotasis, rankoje nešinas raktų ryšulėlį. Kadangi suplojo nemenką sumelę užstato, palikuonis bei šio palydovė netrukus vėl turėtų būti laisvi it triusikų guma. Irzliai raukydamas lūpas, tarytum kovojusias su troškimu išdėt Adam`ą į šuns dienas, susigraibo dar vieną cigaretę. Nepaisant aplinkybių, Richard`ą labiausiai erzino tai, kad šalindamasis „jauniklių“, lyg šie kokie raupsuoti būtų, absoliučiai nuo jų bereikalingo dėmesio atitrūkti niekaip negalėjo.
- Kitą kartą krapštysies pats,-šaltai nukerta neslėpdamas apatiškos reakcijos į vaikį ir šio rūpesčius,-O jei ne - išsiųsiu tave atgalios pas močią norėsi tu to ar ne,-kategoriškai, nenuginčijamai pareiškia leidęs plaučiams pasimėgauti dar vienu tabako dūmų daviniu. Ir visiškai netikėtai vyrui dingtelėja – ne per seniausiai įsigijo naują būstą, didingai pūpsantį prestižiškiausiame New York`o rajone, taigi senasis jam yra nereikalingas. Galbūt perleidęs mūrą Adam`ui pasilengvins sau gyvenimą vaikiui nulipus nuo biedno Kruspe sprando? Sugalvojęs parizikuoti, sugrūda ranką į palto kišenę netrukdamas išsitraukti raktų, kuriuos pameta savo descedentui. Suprasdamas, kad su durnium čia neprišnekėsi, iššauna von, palikdamas apkiautėliui peno apmąstymams. Tegu pats susigaudo kas, kaip ir kodėl.

Stebėdamas priešais save pro grotas šmežuojančius
policininkus ir mėgaudamasis pagaliau sulaukta tyla iš
Beccos pusės atkreipia dėmesį tik į audringą, jau iš toli
girdimą tėvo atvykimą. Užteko ir girdimų žingsnių, kad
suvoktu, kad ten jis,.
Parodęs, kad išgelbėtojas net nesitiki jokio dėkingumo
ar kito laimės pliūpsnio jam čia atnešus savo užpakalį
praignoruoja dar vieną moralo istoriją, kas greičiau
kelė šypseną nei baimę.
Staiga įkiriam zyzimui nutilus ir pasigirdus daug
maloniasniam ir geresniam balso tonui pakelia akis
nuo stebėtuų grindų pažvelgdamas į Becca.
- Ir kuo man reiks tau atsilyginti? ,- stebėdamas
merginos rankoje esančius raktus, kuriuos atpažino
už pakabuko suraukia antakius įjungdamas smegenine
permesdamas kelis galimus variantus dėl tokio įvykio, nes
nieko neegoistiško negalėjo nesugalvoti. Neilgai
truklus tam nusibodus nusprendžia viską priimtii taip kaip yra
vos tik išgirsta sekančius Beccos žodžius.
- O labai nori pas mano senį?- kisltelėjęs vieną antakį išeina iš
areštinės.,- Jei paskubėsi dar spėsi palysti po jo ratais.
- Einam, laikas tau atlyginti moralinę žalą,- staigiai sugalvojęs
kaip turėtu išpirkti kaltę išsiveda Becca patraukdamas link
sugalvoto tikslo.

Netikėtam telefoniniam pokalbiui nutrūkus lygiai taip pat netikėtai, dar keletą sekundžių stoviniuoja prie laiptų, vedančių į antrą namo aukštą, klausydamasi monotoniško pypčiojimo. Be jokios abejonės suprato, jog „pasipliurpimui” skirtas laikas išsisėmė. Ne dėl nuostabos taip sustingo. Šitas liūdnas signalas nei iš šio nei iš to atkapstė giliai į atminties labirintą nukištus prisiminimus, kaip ji pati, tuomet gal penkiolikos ar šešiolikos metų, ne kartą stovėjo prie sienoje įtaisytos susisiekimo priemonės akylai stebima irzlaus faro ir desperatiškai mėgino prisišaukti pagalbon kokį draugu laikytą personažą. Atsakymas, kurį dažniausiai išgirsdavo, buvo „Niekuo negaliu padėti, mergyt”. Dar tada suprato, kad pati turės kapanotis iš duobių, į kurias nusiridens žygiuodama gyvenimo klystkeliais. Tuomet netgi teko girdėti, kaip policininkai apie ją kalba... neva, nieko doro iš šitos mažos vagišės nebus. Nedrįstų dabar teigti, idant tie žodžiai buvo klaidingi. Galų gale prabudusi iš „sąstingio”, užliuoksi laiptais viršun, į miegamąjį. Išsirinkti teisininkei tinkančią aprangą tetrunka keletą minučių, nepaisant fakto, jog spintoje skirtingiausioms progoms ir situacijoms pritaikytų drapanėlių turėjo gal net daugiau nei reikia. Kelius beveik siekiantis juodas sijonas, tokios pat spalvos griežtas švarkelis bei balti marškiniai – tokiu formaliu ir drauge seksualiu deriniu pasipuošia. Įkyriai geltonos spalvos taksi automobilis, kurį sumaniai išsikvietė prieš apsirėdydama minėtaisiais drabužiais, jau stovėjo prie laukujų durų, tad capteli paskutinę įvaizdžio detalę - akinius plonais rėmeliais - ir išeina į vėsų rudens vakarą. Vairuotojui nurodžiusi kur važiuoti, dirsteli į laikrodį svarstydama, kiek laiko truks kelionė. Ne paslaptis - atstumai Niujorke gigantiški. Tačiau pričiumpa save nekantraujančią ne draugę vaduoti; juk ką tik gavo progą neblogai pasilinksminti! Tiesa, vyko kaip tik ten, kur tikimybė kaktomuša susidurti su Sonya Heston esti maksimali, o tokio pasimatymo norėjosi mažiausiai. Bet visa kita rodėsi tiesiog ore. Suvokimas, jog patyliukais džiūgauja dėl Milą ištikusios bėdos, netrukus priverčia nusileisti ant žemės. Juk pastaroji dabar turbūt įkišta į kokią ankštą kamerą drauge su tikromis visuomenės atmatomis. Lynn tokioje situacijoje veikiausiai išliktų kuo ramiausia, tačiau kaip dėl tikros Manhetenietės, nepratusios prie tokių pasibjaurėtinų sąlygų? Nepaisant to, kad panelė Kunis yra elito narė, įvardinus kitais žodžiais - potenciali Scott aferų auka, palankiai susiklosčiusių likimo vingių dėka jodvi atrado bendrą kalbą ir netgi priartėjo prie tos susibendravimo ribos, kurią peržengę du žmonės jau gali vienas kitą vadinti draugais. Nesąžininga ir nenuoširdu buvo tik tai, jog net tikrojo Scott vardo „bičiulė” nežino. Jei nebūtų tuomet praslydusi į Milos organizuotą „pasitūsinimą” pasinaudodama būtent Natalie Jackson - perspektyvios bei žavios Jeilio teisės studentės - tapatybe, dabar neskubėtų į pagalbą; vietoj jos tą veikiausiai darytų tikras advokatas. Nežinia, ar areštuotajai nuo to būtų geriau. Įstatymus Lynnash, kaip ir daugelis kitų sukčių, išmanė kuo puikiausiai. Praktiškai kiekvieną kartą atlikdama nelegalų veiksmą žinojo, kokia bausmė lauktų jei tas nusikaltimas būtų jos vienintelis. Ir dar, kad trūnyti už grotų iki gyvos galvos spėjo nusipelnyti per pirmą savo profesinio aktyvumo pusmetį. Žodžiu, teisės srityje „pasikausčiusi“ buvo ne ką prasčiau už bet kurį teisininką. Prie to šiek tiek prisidėjo ir atsakingas domėjimasis JAV Konstitucija bei baudžiamuoju kodeksu - visa tai buvo privaloma norint „sukurti” Natalie vaidmenį įtikinamai.
Neapsikentusi sraigiško vilkimosi, „vežikui” pažada sumokėti keturgubai, jei prie policijos departamento atsidurs greičiau nei per valandą; ir jūs tik pamanykit - lygiai po penkiasdešimt dviejų minučių tą pažadą tenka įvykdyti. Išsiropštusi iš mašinos, nužingsniuoja pastato link, baigdama susitelkti į savo rolę. Išsiaiškinti, kas turėjo kvailumo areštuoti tokią žinomą asmenybę kaip Mila Kunis pasiseka net lengviau nei buvo galima tikėtis. Jau netrukus sėdėjo kabinete kartu su senstelėjusiu dėdule ir klausėsi, kaip šis porina apie nepagarbų suimtosios elgesį policijos pareigūno atžvilgiu. Sulig kiekvienu pašnekovo žodžiu darėsi vis sunkiau nežiūrėti į jį su tokia pašaipa, lyg šiam ant kaktos būtų išraitytas užrašas „močkrušys“. Vykdama čia tikėjosi kažko TOKIO. Rimto iššūkio, pareikalausiančio gerai pasukti smegenis vardan užsibrėžto tikslo - prisiminti bei pacituoti sudėtingus ir painius baudžiamojo kodekso straipsnius; arba, čia jau pačiu blogiausiu atveju, sumokėti nelemtą užstatą. O dabar... pfff. Būtų pareikalavusi perklausyti dialogo su suimtąją įrašą, kuris, puikiai žinojo, buvo padarytas - šiais laikais „mentai“ įrašinėja visas įtariamųjų apklausas. Bet nepareikalavo, ir tikrai ne iš gailesčio a-la viršininkui, kuriam tektų dar kartą girdėti kaip jį įžeidinėja įžūli moteriškaitė. Paprasčiausiai norėjosi greitai ištraukti draugę iš šitos landynės ir keliauti kuo toliau nuo čia. Taigi, trumpai ir aiškiai išdėsto glaustą kalbą apie Jungtinėse Amerikos Valstijose proteguojamą žodžio laisvę ir piliečių teisę reikšti savo negatyvią nuomonę daugelio individų adresu nesivaržant įterpti ir keleto keiksmų. Jei Milena būtų teismo salėje išvadinusi teisėją pyderu, tuomet taip, ją būtų galima suimti. Jei būtų grasinusi policininkui išspardyti šiam užpakalį, paskersti kaip kiaulę ar kaip kitaip susidoroti - irgi būtų įmesta atvėsti areštinėn. Galų gale, jei būtų visus tuos įžeidimus išklykusi kur nors miesto centre, o ne uždaroje patalpoje prie keturių akių, tuomet tai būtų interpretuojama kaip viešosios tvarkos pažeidimas ir vėlgi, taikytina bausmė būtų areštas. Tačiau nieko nusikalstamo šiuo atveju padaryta nebuvo. Įžeisti farą jam negrasinant - visiškai legalu, bent jau Amerikoje. Akivaizdu - nepalaužiama „advokatės“ pozicija vyrą išmuša iš vėžių. Būtų galėjusi lažintis iš visų savo banko sąskaitų turinio: jis puikiai žinojo nusižengiąs taisyklėms ir nuoširdžiai tikėjosi sėkmingai „pamokyti“ Kunis bei lengvai išsisukti. Deja... Griežtai pareikalavusi tuojau pat paleisti savo klientę, nuseka paskui su pagrįstu prašymu norom nenorom turėjusį sutikti pareigūną. Dar kelios akimirkos ir su pergalinga šypsenėle lūpose jau stebėjo, kaip atrakinamos grotuotos durys, už kurių drauge su saujele apdriskusių banditėlių ir keliais iš pažiūros kraupokais bičais buvo įkalinta Mila.

Baigusi pokalbį Mila net nenorėjo pagalvoti, kas dabar jos lauks.. Tas nedidelis atstumas, kurį reikia įveikti, kad pasiektum kamerą Milai buvo ypač ilgas ir gąsdinantis. Priėjus prie grotų pasigirdo keleto kekšių ištarti kažkokie nerišlūs žodžiai. Pareigūnas atrakino grotas ir joms girgždant Mila bailiai žengė į vidų, o pareigūnas griausmingai užtrenkė duris ir įkalino merginą tarp keturių sienų, kur plotas ne toks jau ir didelis, o žmonių nemažai. Štai ana ten, šone, stovėjo tos kekšės, kurios kažką tarstelėjo, viename iš kampų susirietęs kamputyje buvo jaunas, gal kokių šešiolikos vaikinukas. Iš paraudusių akių, aplink akis susidariusių juodų ratilų ir žinoma subadytų rankų Mila vienareikšmiškai nusprendė- jis narkomanas. Tačiau agresyviausiai atrodė porelė stovinti prie grotų. Vyriškis tikra spinta- dviejų metrų aukščio, labai plačių pečių, skusta galva ir ištaturuotu kūnu ir pikto, laba pikto, pilno pagiežos žvilgsnio. Jo žmona, ar draugė, nuo jo neatsiliko: plaukai apkirpti ežiuku, kūnas nusėtas auskarais ir taturuotėmis, rūbai tikriausiai mėnesį neplauti ir žinoma, neaišku ar būtų tuos skarmalus ant jos pavadinti rūbais...
Mila šiaip buvo drąsi mergina, nebijodavo iššūkių, kol jie buvo proto ribose, nebuvo totali lepunėlė, nes juk rengdavo visokius vakarėlius, kur kartais vakarėlio savininkai sugalvodavo tokių realybę neatitinkančių reikalavimų, kad Mila tiesiog norėdavo juos užmušti. Tačiau šįkart jai buvo tikrai baisu, kaip ištverti naktį? Kaip ištverti bent porą valandų? Kameroje dvokas buvo nepakeliamas- pigaus alkoholio, rūkalų, išmatų, šlapimo, kojinių, Milą nuo to vimdė. Prie bet ko ji bijojo prisiliesti. Faktas buvo aiškus ši suknelė, kurią ji dėvi bus tiesiu taikymu išmesta.
Kaip buvo galima ir tikėtis toji agresyvi porelė pastebėjo Milos auskarus, kurie buvo daug verti, gal net tiek kiek reikia sumokėti užstatą, kad jie būtų paleisti, todėl jie artinosi prie Milos. Mila išgąstingai pažvelgė į tuos du ir nebežinojo ką daryti, pareigūnai nors ir stovėjo netoliese, bet visiškai nesikišo į tai kas vyko už grotų, o gal net ir norėjo pastebėti kas įvyks. Juk būtų labai smagu pasijuokti iš turtingos panelės, juk jiems visiems pavydas griaužia, kad neturi tiek pinigų ir turi dirbti tokį purviną darbą.
"Natale, prašau, greičiau.." Mintyse meldėsi, visiška netikint mergina.
-Ta ką paukštyte padarei, kad čia papuolei? Gal ką apiplėšei?- garsiai nuijiuokė moteris, nors balsas jau buvo panašus į vyro. Ji kumštelėjo Mila į šoną, o Mila tik pajuto bakterijų antpuolį jai ant rankos ir nusipurtė, tai kėlė visišką pasišlykštėjimą,- ką šlykštu? šlykštu sakai?- paklausė moteris,- nieko, tu čia dar pabusi ilgai,- ji perbraukė savo pirštais Milai per auskarus ir pakabutį, o Kunis dar kartą atsitraukė.
-Tik palieskit mane ir jūs skaudžiai, skaudžiai nukentėsit.
Pagrasino juodaplaukė, kai šalia stovintis vyras nusijuokė:
-Ir ką tu mums padarys? Gal nužudys?
-Nejuokauk, man to daryti nereikia už mane tai padaro tokie padugnės kaip tu, tik jie deja uždirba pinigus.
Atkirto Mila, nors visiška nenutuokė ką čia pasakė. Vyriškį tai nejuokais įsiutno ir jis jau norėjo vožtelti Milai, kai prie kameros grotų atsirado pareigūnas ir rakindamas grotas suriko:
-Mila Kunis, jūs paleidžiama.
Milai tai buvo žodžiai tarsi iš dangaus, o kameroje esančių žmonių nuostaba buvo taip pat nebloga- visi išgirdę jos vardą suprato, kur ji jiems buvo matyta. Net tokie padugnės žinojo kas tai per pavardė Mila Kunis, o policininkai ne. Mila priėjo prie durų, o ten jau matė Natalie. Mila šyptelėjo, ta menka šypsenėlė ir akys atskleidė tiek palengvėjimo, tiek džiaugsmo ir laimės, nei bet kokia kita šypsena.
-Pačiu laiku drauguže, pačiu laiku.
Ji jau siekėsi ją apkabinti, kai pagalvojo, jog jai pačiai šlykštu būti taip apsirengusiai, tai Natalie tikrai nenorės prisiglausti.
-Praustis ir naujų rūbų.
Mila nusijuokė, žinodama, kad dabar viskas bagsis.

Kartais taip būna – susimauni ir srėbi savo pačio šūdą neribotą laikotarpį. Lisbeth turėjo laikotarpį, tiksliau, kai susimalonino paaiškinti prokurorė, nuo dešimties iki dvidešimt, be šanso išeiti anksčiau lygtinai. Ar Rapace kalėjimas gąsdino? Švelniai tariant, ne. Gerai pagalvojus, kiek ten tokių negailestingų, kariuomenėje kariavusių bobų, kurios pasikėsino ir atėmė gyvybę ne vienam. Taip ir įsivaizdavo, kaip aplink ją susibūriavusios pamaldžios kalytės, pildančios prašymus paleisti lygtinai pas vaikučius. Mėgino susisiekti su motina, tik ši, kaip pasirodė, buvo labai nusivylusi savo dukterimi. Jau kartą taip buvo, prieš kelerius metus, bet negalėjo patikėti, kad vėl teks nuvilti gimdytoją.
Buvo trečia diena po suėmimo. Sėdėjo izoliatoriuje su padėklu nelabai apetitingai atrodančio ėdesio ir kramtė šį žiūrėdama į sieną priešais save, kur radosi tokie visai nemaža skylė. Po pietų eis susitikti su savo advokate, tartis dėl gynybos taktikos, nors viskas ir taip buvo aišku. Į kamerą įėjo sargybinė, kurios dar nebuvo mačiusi. Tikrai visas matė. Budėjimo postas buvo koridoriaus gale, tad norint nenorint, sargybiniams reikėjo pereiti pro Lis kamerą. Nieko nepasakius beformė moteriškė puolė prie Rapace su peiliu kairėje rankoje, bet užsivertus visą kiaulių vertą „jovalą“ ant savęs, padėklą panaudoją kaip skydą, galiausiai šiuo trenkdama moteriai per galvą. Žinoma, neliko pati be sužeidimų – peilis išilgai perėjo per merginos dešinę ranką nuo riešo iki pat sulenkimo. Pasirodžiusios sargybinės atrodė nesurimusios: moteris, kuri gulėjo ant Lisbeth celės grindų nebuvo matyta, o tuo labiau, kad ši labai greitai ir įtartinai pasimirojo begulėdama bendrajame kambary viena užrakinta. Kadangi visi pasibaimino dėl vienintelės realios kaltinamosios „Didžiojo Niujorko pagrobimo“ byloje (žurnalistai dievina skambias antraštes) gyvybės, šią perkėlė į kitą sektorių ir dabar ją žiūrėjo tik viena sargybinė, kuri rūpinosi jos mityba, švara bei miegu. Po pastarojo užpuolimo praėjo keletą savaičių, žaizdos jau beveik ir užgyt po truputį pradėjo. Dušų patalpoje buvo visiškai viena. Už durų stovėjo jos sargybinė, su kurią jau ir visai susikalbėti baigė, jog šioji ir cigarečių parūpina. Pradėjo šiurkščia kempinę trinti vidinę šlaunų pusę, kol staiga kažkas jos nesuėmė už kaklo. Galima tik įsivaizduoti, kaip po velnių gali pašiurpti, kai kažkas be garso prisėlina. Negalėjo matyti užpuoliko veido, bet iš visos tos jėgos, kurią užpuolikas panaudojo, galėjo spėt, kad jam tarp kojų pimpalas kabo. Mėgino šio visaip nusikratyti nuo savęs, bet kur tau. Keliskart nugara davėsi į plytelėmis išklotą sieną, mėgindama vyriškį bent kiek apkvaišinti, kad jis nuo jos atsikabintų ir galėtų bėgti. Sėkmė! Tik, deja, grindys nuo vandens buvusios tokios slidžios, kad galiausiai išsitiesia ant jų kaukštelėdama galvą į grindinį. Ranką palytėjus sutrenkimo vietą, netrunka pajusti, kaip pirštai susitepia tirštesniu nei vanduo skysčiu. Užpuolikas atgavęs antrą kvapą puolė ant Lis. Tikriausiai taip ir pribaigta būtų buvusi, jei tik ne sargybinė, kuri neapdairiai palikus savo postą, kad pasisiotų, sugrįžo į vietą ir vyriškį nušovė. Po šitų dviejų pasikėsinimų liko... Šokiruota. Nuoširdžiai norėjo paspausti Toniui ranką už jo pastangas ją nudaigoti per trečius asmenis. Jo elgesys buvo paprasčiausiai nelogiškas, arba net labai suprantamas. Tikriausiai nelabai troško susitepti rankas tiesiogiai.
Vieną rytą liko apstulbinta sargybinės pranešimo – Tonis Starkas užsuks aplankyti. Pajautė, kaip gyslos prisipildo kažko tirštesnio už kraują, o ir kvėpuoti sunkiai begalėjo paprastu ritmu. Pasidarė prakeiktai paranojiška. Išsigandus, jog maistą galėtų įmaišyti nuodų, jau kokią savaitę jo nelietė, o naktimis pabusdavo išpilta bjauraus šalto prakaito. Ir viskas tik dėl tų pasikėsinimų. Juokas būtų, jei dabar lakstytų po Niujorką ir ją mėgintų nudėti, bet tik paskutinis kvailys nepataikys į elnią žiurkės aptvare. Surakintomis rankomis bei kojomis keliavo susitikimų kabineto link, vis kliūdama. Atkeliavus į patalpą, kurią nuo kitos patalpos dalies skyrė neperšaunamas stiklas, atsisėdo ant medinės kėdės, leisdama teisėsaugos darbuotojai nuimti antrankius ir antkojus. Norėjo velniškai užsirūkyti, bet aiškus ženklas ant sienos priešais „maloniai“ paaiškiną situaciją, kurios sąlygos paprastos – ČIA NERŪKOMA. Neketino prieš Tonį pasirodyti palūžusi, norėjo jam sukelti dar daugiau įtūžio, kad šis prisipažintų, kad ta porelė subingalvių nesugebėjusių nudėti elnio žiurkės aptvare, yra jo parankiniai.

Stark`ui net tą patį Aliaskoje viešpataujantį įstatymą, jog nevalia gyvų briedžių mėtyti iš lėktuvo būtų paprasčiau suprasti nei Rapace. Šiai lindint savo kameroje, Tonis tikrai netruko grįžti į senas vėžes, jaustis su nedorele daugmaž atsiskaičius, tačiau negalėjo atsikratyti minties, jog aiškus pagrobimo motyvas tebebuvo slepiamas tiršto rūko užkardoje. Prieš Lisbeth surinkti įrodymai sunkiai dengė oficialios versijos pamatą logiškumu. Vyras buvo įpareigojęs Sonya šiam skambtelėti, vos tik pavyks išsiaiškinti Lisbeth sąmokslo teorijos detales, bet bėgo savaitės ir... Nieko. Nenorėjo prisigalvoti nebūtų dalykų, todėl protą laikė sutelktą į darbą, kasdieninio gyvenimo peripetijas. Nors turėjo pripažinti – faktų neatitikimas vyrui ramybės tikrai neduodavo, ypač tais momentais, kuomet suvirtęs į patalą prieš užmiegant nejučia imi kvaršinti galvą visokiausiais niekais ir „niekais“.
Į Lis, kaip teisiamosios reikalus Tonis nesikišo visiškai. Kaip visuomet panašiais atvejais pasirūpino, jog už jį visą darbą nudirbtų geriausi savo amato žinovai. Natasha pasamdė vieną geriausių advokatų šioje žemyno pusėje. Tokį gerą, kad ir be Tonio bei Evelyn parodymų teisme eitųsi viskas lyg sviestu patepta, o kaltinamoji sulauktų maksimalios bausmės bei sklandaus josios vykdymo. Užpuolimas, pagrobimas su pasikėsinimu nužudyti. Ooo taip. „Vapsvai“ grėsė daug metų kalėjimo ir po velniais, ji buvo to sušiktai nusipelniusi.
Pagrobimo detales išsiaiškinti magėjo ne vienam garsiam Niujorko leidiniui ar laidai. Diena iš dienos ignoruodavo medijos susidomėjimą, o dar daugiau jėgų paaukodavo nepageidaujamų siūlymų su ponais, poniomis ir panelėmis žurnaliūgomis apsitarti dėl susitikimo datos, vietos bei laiko naikinimo velniop iš visuomeniniam naudojimui pritaikytos Tonio komunikacinės priemonės. Dar nebuvo nusiritęs iki tokio absurdo lygio, kuomet atsisėdus prieš kamerą ar stovint su balso įrašymo įrenginuku prie burnos ir užsimojus pasriūbauti apie savo gyvenimiškas negandas rodosi puikia idėja. Džiaugėsi tik dėl viena – po antraštes it maras išplitęs teiginys, jog Lisbeth sučiupimo operacijoje dalyvavo ir pats Anthony E. Stark`as išpildė slaptą vyro norą parodyti, idant „fakinti“ su „Mūsų Laikmečio Da Vinčiu“ – ne juokai. Retai kada bijodavo dėl savo gerovės, bet Rapace sąmokslas galėjo virsti puikia inspiracija Niujorko nusikalstamoms grupuotėms dar kartą pasikėsinti į Stark`o gerbūvį, tačiau jau savo ruožtu. Šiek tiek padirbėjo ir prie to, kad panaši velniava nepasikartotų – sustiprino „Stark Industries“ failų apsaugą ir žinoma saviškę, įkišęs unikaliais gebėjimais pasižyminčią Ashlynn komanduot naujų, kruopščiai atrinktų vyro sargybinių komandai.
Retai ką daro genamas smalsumo. Dažniausiai – tiesiog daro, nes to tą akimirką nori. Panašiu principu veikė ir sumojęs aplankyti Lisbeth areštinėje. O gal ir nelabai panašiu. Tiesą pasakius, turėjo susikurpęs miniplaną.
Ankštoje policijos departamento automobilių aikštelėje vietos šiaip ne taip atsiranda ir Stark`o plačiašikniui, futuristiškos išvaizdos „Lamborghini Reventon“. Vyrą iškart pasitiko vienas iš vietinių darbuotojų, įpareigotas Tonį palydėti iki areštinės patalpos. Jeigu paprastas žmogelis susitikimui su nuteistuoju turi nedaugiau penkiolikos minučių, „Prekiautojo Mirtimi“ nevaržė joks laiko limitas. Bet neketino čia užsibūti. Niekas negalėjo garantuoti, jog su „Wasp“ pavyks susitarti jei iš viso sugebėjęs perbristi per principų, įžeidumo, išdidumo bei pasišlykštėjimo raistą sugebės leistis su Lisbeth į šnekas. Salė buvo visiškai tuščia. Galbūt kaltas paros laikas? Vargu ar iš ryto lankytojai taip ir lekia lankyti savo „brangiųjų“, izoliuotų nuo moralios visuomenės. Šlykščios žaliai balzganos spalvos sienos priminė tyrelę kūdikiams, o už stalo pasodinta Rapace – moterį, prieš keletą dienų paleistą iš ligoninės po šiurpios autoavarijos. Apart nesimpatiškų nubrozdinimų ant veido, Lis atrodė suvargusi. Taip jai ir reikia.
- Koks žavus ornamentas,-sarkastiškai pastebi, omeny turėdamas šviežiai gyjančią žaizdą ant pašnekovės veido,-Tavęs čia nelepina gerokai labiau, nei tikėjausi,-mąsliai taria, mėgindamas įsipatoginti kietoje, metalinėje kėdėje. Vyro balsas neatspindėjo jokių emocijų. Tik blanki šypsenėlė perteikė Tonį atakuojantį pasitenkinimą dėl to, jog Lisbeth čia kamuojasi, kol Stark`as mėgaujasi visais prabangaus gyvenimo malonumais, valgo laaabai gerą maistą ir karts nuo karto užtraukia vieną, kitą brangų kubietišką cigarą.
- Nuo to, kalbėsi su manimi ar nuspręsi nuryti liežuvį priklausys tavo gyvenimo patogumas ateityje,-žinoma iš pat pradžių pabando prisijaukinti laukinį žvėrelį skanėstu. O ir neblefavo. Galų gale suvokusi, jog bendradarbiauti apsimoka (jei visgi pasitvirtinus įtarimams pasirodytų, jog oficialioje įvykių versijoje – vien kliedesiai), šiai galbūt ir pavyktų sušvelninti Stark`o parodymus, tiesiogiai susijusius su tuo, kokioje vietoje ir kiek metų už grotų „Wasp“ praleis apsupta aukščiausios klasės atmatėlių iš nusikalstamo pasaulio šūdų kubilo. Siaubingai magėjo kuo greičiau užbaigti, todėl ilgam nenutyla,-Taigi kokiu tikslu pasirašei kišti prie manęs savo brudinus pirščiukus? Tyrėjų išvada, jog organizavai viską viena ir tik tam, kad įsilaužusi į mano kompanijos duomenų bazę sankcionuotum galingų raketų siuntą teroristams manęs visiškai neįtikino,-šiaip nelabai atminė dafaq protokole buvo parašyta: kas ten ką norėjo sankcionuoti ir kam, juolab užmetė į jį tik akį, todėl prikuria neprašaudamas. Sakinys skambėjo nerūpestingai, o tai apdraudžia vyrą nuo visiškos nesėkmės pabandyti susišnekėti su šita baisia žmogysta atvejo – bet kad ir kaip ten bebūtų nepraras nieko. Tik ramybės žiupsnį.

Pamačius Starką norėjosi šokti per stiklą ir šį užsmaugti. Na, taip žmonės reaguoja į tuos, kurie labai akivaizdžiai parodo, jog nori jų mirties. Sunkiai sekėsi ir nusėdėti vietoje, vis tripeno koją. Pakėlusi baltą ragelį buvusį jos dešinėje, išgirsta ne pačius maloniausius žodžius skirtus pasveikinti. Susilaikė nepradėjusi keiktis, tiesiog nepajėgė žodžio ištarti, nes akių žvilgsnį pagavo siūlė einanti išilgai ranka. Kirst galėjo, kad randas dar ilgai, o gal iki pačios smerties primins tuos ypatingus pietus savo kameroje. Sučiaupus lūpas taip kietai, kad ir su hidrauliniu keltuvu, kuris panaudojamas kilstelti toną sveriantį automobilį nuo žemės, nepraskiestum, klausėsi labai įdėmiai ir dėjosi viską į galvą. Nuo A iki Z. Kaip juokingai apsisuka vaidmenys. Prieš truputį daugiau nei mėnesį tame sandėlyje Tonis kabėjo prirakintas, o Lisbeth citavo šiam Nyče ir talžė pirštinėmis su metalo plokštelėmis.
- Turi omeny, gyvenimo trukmė, - iškart šį pataiso po jo monologo pradžios. Nenulaikė liežuvio už dantų.
- Ar sunku patikėti taip, kad pamišusi kalė viena pati sugalvojo tokio mąsto pagrobimą, kad velniop išsprogdintų Manheteną? – užduodą, atrodo, paprastą retorinį klausimą palinkdama į priekį, leisdama pašnekovui truputi suabejoti savo noru sužinoti, kas po velnių iš ties vyksta. Vyptelėjus, atsitraukė įsiremdama į savo kėdės atlošą. – Jei tikrai nori man atkeršyti, tai nebesiųsk nevykėlių, kurie net į dramblį aptvare nepataikytų, - pilnu pagiežos veidu ištaria savo savo žodžius, vėl palinkdama į priekį ir parodydama begyjančią pjautinę žaizdą atsukdama šią į lankytoją. – Žinai, ta raudonplaukė, apsivilkus triko, manau, tikrai susidorotų su šia „neįmanoma“ misija. – Kitaip nebegalėjo. Miego trūkumas, košmarai, įtarimai, galų gale paranoja atriša liežuvį taip, kad neketindama nieko sakyti, šiaip ar taip tikriausiai nebūtų nieko sakius teisme, išsako viską, kas ant širdies. Pirmą kartą suprato, kaip jausdavosi tie, kuriuos kakindavo įvairiuose lūšnynuose, kurie žinodavo, jog mirs. Anksčiau ar vėliau.

Sėdėti už stiklinės sienos, kalbėti per telefono ragą, kurio dizaino idėja kilo dar 1940aisiais nebuvo faina. Atseit „viskas dėl jūsų paties saugumo, pone Stark`ai“. Tikėjosi, kad duos su Lisbeth susidurti akis į akį, pasėdėti prie bendro stalo, o su tokia mintimi čionais ir daigojosi. Labai abejojo ar kalinčioji sugebėtų pridaryti Toniui daugiau bėdų, nei iki tol. Taip, Rapace nuožmi, kerštinga, pagiežinga, taip jai ne visi namie, ji veikiausiai mielai šoktų ant „Prekiautojo Mirtimi“ nagais išdraskyt šiam akių, šias pirštais suspausti į smegenis ir panašiai, bet moteriškė vyrui kėlė pasibaisėjimu persunktą gailestį, ne baimę. Niekas įgrūstas į narvą neatrodo baisus, kai tavo rankose – botagas.
Gyvenimo trukmė? Na taip. Lisbeth buvo teisi. Juk Tonis šiaušėsi baisingai liepdamas savo advokatui daryti viską, kad Rapace nelaisvės dieneles leistų pačiame baisiausiame sugriežtinto rėžimo kalėjime, į kurį perkelta bus iškart po teismo nuosprendžio, abejų Amerikų žemynuose.
- Na matai kaip puiku,-persikreipusios vyro lūpos suformuoja labai jau kumpą vypsnį. Ale vajazus kaip džiaugėsi. Klausytis pašnekovės jam rodėsi tas pats, kas leistis, jog jam kas pimpalą į abi ausis pakaišiotų. Lisbeth mimika, povyza, balsas... Viskas nervino nesveikai! Bala žino, kaip jam pavyksta tą erzelį užgniaužti. Tikriausiai tai principo reikalas. Parodydamas, jog „Wasp“ kelia jam panašų poveikį, kaip rūgštis, griaužianti plastmasę, atidengtų vartus įvarčiui. Kalbant kitaip – suteiktų dingstį jos organizmui išskleisti piktdžiugos „endorfinų“,- Pripažįsti turinti... Sutrikimą,-net keista, kokį korektišką terminą pavartoja. Nors gal ir nieko nuostabaus. Šiaip ne jo būdui jaučiant erzelį nekelti ekspresyvaus šumo, prilygintino masinėms riaušėms, kilusioms 2011ųjų rugpjūčio 4 dieną Londone, tačiau šiuo atveju liko ištikimas jau minėtam įsitikinimui, susijusiam su elementaria pagarba sau – nieku gyvu neleisk žmonėms manyti, jog šie gali spjaudyti Toniui į veidą,-Sakoma, kad tai pirmas žingsnis į sveikimą. Pasidžiaukim ir paklykaukim,-subtiliai ausį rėžiančiu sarkazmu tryško veik iš visų skylučių,-Nežinau kuo dediesi, tačiau savo gabumus, kad kokie jie ir bebūtų naudoji ne ten kur reikia,-visgi tas pašnekovės išveblentas, ironijos kupinas „pamišusi kalė“, uždega ilgą knatą, palengva kibirkščiuojantį iki dinamito cilindro,-Manei esanti blogio genijus ir štai susimovei. Ak,-atsidūsta taip jausmingai, it Bella, pagalvojusi apie savo disko gaublį – tipo atseit vampyrą,-Žinoma, kad netikiu, jog to bjauraus sąmokslo pradininkė būtent ir esi. Juk tu moteris!-cypteli, kuo pabrėžčiausiai pabrėždamas vėliausiai konstatuotą faktą. Ir tik tam, kad kuo stipriau kirstų šiai į paširdžius, kinda. Nenutuokė, kas dedasi Rapace makaulėje su išsigimėlišku turiniu, tačiau ši nei manieromis, nei išoriniu pavidalu nepanašėjo prijaučianti moteriškoms subtilybėms. Įsprausk ją į beformius džinsus, užtempk džemperį, gobtuvą ant galvos ir praeisi pro Wasp manydamas, kad čia pankuojantis berniukas iš „Millennium“ vidurinės. Nors ir nebuvo linkęs į seksistinės filosofijos pusę, absurdiškas Lisbeth pasipūtimas osteoporozę varė. Be to, nė vienas prieš teisiamąją surinktas įrodymas tiesia kryptimi nesmigo į teiginį, jog ši savo pogrindyje veisė „moderniųjų anarchistų“ judėjimą, vietoje nedidelių vandalizmo atvejų besirenkantį „šventųjų džihado riterių“ propaguojamą alternatyvą.
Ko gero kiekvienam yra pažįstamas jausmas, kuomet sėdi, tau kažką pasakoja, o tu nieko neįkerti. Analogiškai jautėsi Rapace apsakinėjant kažkokį ale Stark`o prieš šią rengiamą sąmokslą. Šioje vietoje neiškentęs, užtektinai garsiai nusižvengia.
- Tai bent nusivylimas... Pasirodo turi priešų ir be manęs!-dievaži, atrodė taip, lyg kas būtų jam papasakojęs anekdotą, vertą „metų prikolo“ titulo. Nesuvaidintai nuoširdi Anthony reakcija spindėjo kaip žvaigždė kelrodė,-Ir regis, jie nekenčia tavęs labiau nei aš. Negi tikrai manai, kad užsimanęs, jog kristų tavo galva, tu ją vis dar turėtum?-užsiteirauja tuo įmantriu metodu, kuomet kalbėtojas klausia nereikalaudamas atsakymo,- Bet...-netikėtai susimąsto,- Tavęs negąsdina suvokimas, jog vis vieną jie kažkada pasieks savo tikslą? Suvarpęs taikinį šimtais kulkų bent kartą pataikysi į centrą ir visai nesvarbu, moki šaudyti ar ne,-pateikia kone nenuginčijamą tiesą, jausdamas, kaip jam visgi ne motais, jei pašnekovė ir toliau bus linkusi Stark`ą šitaip absurdiškai įtarinėti,-Jeigu toliau maivysies aš atsistosiu ir nueisiu. O tu galėsi nudvėsti. Nes pasirodo esu vienintelis žmogus, galintis užtikrinti tau apsaugą. Žinoma, tik tuo atveju, jei nustosi malusi šūdą,-dar kartą paskatina Lisbeth KALBĖTI, o ne užsiiminėti tuo, ką paprastai atlieka subinė tualete, dėkavodamas Dievuliui, kad šis netikėtai suteikė tokią nepaprastai Toniui palankią galimybę, užtvirtinti savo poziciją bei užverbuoti „Vapsvą“ tokiam kaip ir bendradarbiavimui. Laaabai troško išsiaiškinti kas vyksta iš tikrųjų, jei žinoma vyksta. Tuolab pasitvirtinus pesimistiškiausiems vyro spėjimams taptų aišku, jog Rapace įnašas – tik ledkalnio viršūnė.

Pašnekesys su Toniu dirgino kaip musės zyzimas naktį, kai guli lovoje ir jau esi beveik prie miego. Tikriausiai, kai aukščiausios klasės šiknius, numanė, kad moteriai, kuri net nelabai ir panašėja į moterį, gali būti, švelniai tariant, skaudu išgirsti tokį seksistinį išsireiškimą. Va todėl ir mėgo savo, kad ir neverto „Metų darbo“ titulo, darbą, kur galėjo būti Alfa savo būryje. Susimauti susimovė, laiko neatsuksi atgal, bet dabar su mielu noru šiam tvotų per marmūzę, kad užgiję sužeidimai atsinaujintų. Niežėjo pirštus, jau kokį mėnesį nesportavo, o aktyvesnė veiklą atimdavo ne tik daug jėgų, bet ir sukeldavo skausmo.
Starkas neatrodė juokaujantis. Ar meluojantis. Jam daugiau nieko sakyti nebereikėjo. Vadinasi, užsakovas pabijojo dėl savo saugumo, kad Lisbeth gali pradėti pliurpti kaip šešiolikmetė turinti tūkstančius draugių, su kuriomis dalinasi visomis savo gyvenimo peripetijomis. „Prekiautojas mirtimi“ buvo teisus. Stark‘as jbūtų pribaigęs ją tą patį vakarą ir, tikriausiai, būtų išsisukęs kaip didelis. Nuleidus galvą žemyn, iškvepia orą pro šnerves, uždengdama kairiu delnu akis.
- Jis susisiekė su manimi per persus. Jie jį vadina Ginklo broliu. Gal jis karininkas koks, o gal ir ne, - iškart pasako savo žinoma informacija. Nutuokė, kad tai gali būti labai skurdu, todėl pakėlus akis, tęsė: - Bet nei tau, nei tavo į gerąją pusę pasisukusiai draugužei, - paskutinį žodį spjaute išspjauna, nenorėdama teršti savo lūpų jos vardu, - paprasčiausiai nepavyks jų rasti, nes jūs net neįtariate, kas jie tokie. O aš mėgstu kerštą, - užsimena kilsteldama abu lūpų kampučius, pasiremdama į priekį. – Ištrauk mane iš šitos skylės, gali mane nuteisti nors ir dvidešimt metų, kad ir iki gyvo galvos, bet noriu rasti juos greičiau nei jie sugalvos liesti mano motiną, - paatvirauja. Net keistoka buvo būti nuoširdžiai. Buvo įvairi, bet ne nuoširdi. Niekam nėra atskleidus savo baimės dėl motinos, bet dabar nebuvo laikas juokauti. Nebuvo super-moteris, tad negalėjo pabėgti iš kalėjimo išgriovus sieną ir pati ją apginti, tad jai reikėjo „tarano“, kuriuo gali tapti Tonis. Ir neslėpė, kad informacija atskleidžia tik dėl asmeninės naudos, o ne dėl tiesos paieškų ar netikėto altruizmo.

Yes! Rapace galų gale susikaupė patvirtinti Stark`o įtarimų. Viskas oi, vaje kaip aišku – pagrobimo idėją keldinę niekšai, pasamdė Lisbeth, kad ši nudirbtų visą juodą darbą už juos, o Rapace susimovus, dabar mėgina pašalinti liudininkus, kažkokiu būdu, net ir pačiu stebuklingiausiu neatmetamai galinčius privesti teisėsaugos organus prie jų organizuoto masyvo epicentro. Žinoma tai toli gražu nepaverčia moters mažiau amoralia persona Stark`o akyse. Tačiau pasirodo tik ji viena galėtų padėti vyrui su anoniminiais šūdeliais atsiskaityti kartą ir visiems laikams. Sunku apsakyti kokiam ryžtui Tonis sužydi. Bet... Buvo visoks, tačiau palaikyti vyrą naiviu galėtų tik po akmeniu gyvenantis nariuotakojis. Negalėjo garantuoti, jog pašnekovė neblefuoja, pasirinkdama strategiškai genialų žingsnį – iškrušti vyrui smegenis ir šį, geriausiu atveju, apmauti bei išdumti. Blogiausiu – progai pasitaikius suvaryti keturiasdešimt penkto kalibro kulkų apkabą po lygiai į Stark`o kiaušinius bei galvą. Pasitikėti vienas kitu jiedu galėtų tik nebent jei kas chirurginės procedūros metu įrankiu specialiai pažeistų smegenų dalį, atsakingą už įvykių fiksavimą. Tačiau ar tai yra pakankamai svari priežastis nuversti Anthony nuo rizikos bėgių? Juolab „Wasp“ dabar savo kortų kaladėje laikė tiek pat tūzų kiek ir „Mūsų Laikmečio Da Vinčis“ – jie gali būti visai realiai vienas kitam naudingi pasirodo. Kas galėjo apie tai pagalvoti...
- Mano priešo priešas yra mano draugas,-pacituoja idealiai šiai progai tikusį posakį, kreivai šiepdamasis,-Tu iš čia išeisi,-tiek pat tvirtai, kiek ir griežtai pareiškia. Vargu ar turėjo kitokį pasirinkimą, nei nesutikti su Lisbeth mainų sąlygomis – ši padeda jam piktu sumokėti už skriaudas, o Stark`as garantuoja moteriai laisvę. Šiaip sugėrė užtektinai informacijos, kad pradėtų tyrimą savarankiškai, leisdamas Rapace medžiojantiems parazitams užbaigti savo juodą darbą, to pasėkoje eliminuojant asmenį, kurio Tonis neperneša taip pat nuoširdžiai, kaip Romeo mylėjo Džiuljetą. Ne visados su aplinkiniais būdavo sąžiningas, tačiau su savimi – visuomet. Vien tik dėl to negalėtų nepasirašyti ant siaubingai keisto bendradarbiavimo su „Wasp“ avantiūros. Be to, kaži kodėl neišzyzė Ashlynn atsikratyti Lis tą dieną, kai šioji įkliuvo į judviejų paspęstus spąstus? Troško teisingumo, kuris visada yra valdančiųjų elito pusėje. Taipogi pasielgtų kvailai leisdamas nupjauti virves tiltelio, jungiančio su puse, į kurią reikia pereiti,-Tik nemanyk, kad pradėsi viena vykdyti šitą keršto akciją,-suskuba Rapace „nuraminti“, juolab ši davė suprasti, jog ketina veikti viena,-Tu turi informacijos, aš turiu visas įmanomas priemones ją sukonkretinti. Priešas, pasirodo, bendras. Visa tai veda prie vienos vienintelės išvados,-jau ir taip buvo aišku, kas per idėja sukasi Tonio galvoje, tad tampa abejingas sumanymui paversti ją garsais,-Koks siaubas...-apsiprunkščia apsiputodams, nūnai apimtas absurdo, galbūt ironijos jausmo,-Niekada nebūčiau pamanęs, kad kirkinsiu tave veikti išvien,-išraiškingai atidūsta, paskutinį kartą nusistebėjęs, kaip įdomiai gyvenimas pasisuka su visais savo vingiais,-Būk budri,-taria, rimtai įspėdamas Lisbeth. Omenyje turėjo tiek šios kailio apsaugojimą (jei į moterį bus pasikėsinta dar kartą, bet jau sėkmingai – oh well. Nors išeitų tikrai kurioziškai, jei šią užlenktų būtent DABAR, po viso ŠITO), tiek pasiruošimą laukti iš Stark`o, greičiausiai per antrus asmenis, žinių. Net neketino apsišnypšti grasinimais, koks liūdnas Rapace ištiktų likimas, jei ši sumanytų Tonį išdurti. Jau ir taip aišku, kad su skriaudėjais, kaip ir konkurentais versle vyras kovoja kol šių nenugali. Pakabinęs ragelį ant dviejų, korozijos paveiktų kabliukų, pakelia subinę nuo kėdės, tiek pat patogios, kiek trisdešimt penkto dydžio avalynė, jei tavo pėdos dydis keturiasdešimtas, netrukdamas numainuoti savais keliais.