Khiros irštva

Vienintelis gyvenimiškas vargas, tikrai nesaldinęs Stark`ui gyvenimo, tai organizmą sutrikdyti vis besikėsinantys susirgimai, kaip antai migrenos priepuoliai, reguliariai ištinkantys vyrą bent jau keletą kartų per mėnesį. Jie visuomet užklupdavo George nepasiruošusį ir pačiu netinkamiausiu metu. Jeigu išpuola kokia neįtikėtinai unikali, už rodochrozitą – retą ir brangų mineralą nedažnesnė akimirka, kuomet apleidęs savą irštvą susiruošia nebūtinai profesiniais reikalais išdumti į miestą, žiū pataps aktyviai atakuojamas periodinio galvos skausmo simptomų, kelių valandų bėgyje turėsiančių virsti už patį siaubą siaubingesniu buožės sopuliu, kuomet, rodos, tvinkčiojančios, ištinusios smegenys grasina prasimušti pro kaukolę ir ištekėti velniop. Šią dieną, kurią ketino praleisti gana netradiciškai – asmeniškai prižiūrėti vienos bene didžiausioje savo narkotikų pramonės gamykloje turėsiančią įvykti, milžinišką kokaino siuntą į Pietų Afrikos žemyną. Likimo ironija – tuo metu, kai tupėdamas garaže užvedinėjo savojo „Black Toronado“ variklį, galų gale susikoncentravo į gerokai pakitusius pojūčius, tokius kaip antai nebesugebėjimas rišliai apversti liežuvio, mirguliuojantis vaizdas, palengva tirpstančios galūnės. Puikiai suprato, kad jau visai greitai gulės paslikas lovoje, tad teko savo planus su didžiausiu nenoru atšaukti. Kiek nuogąstavo, idant apart vyro priežiūros sandėris nebus įvykdytas sklandžiai, tačiau išeitį suranda greičiau, nei stemple nuteka seilės. Khira Rai Motaro veikiausiai buvo vienintelis žmogus šioje, Saulės sistemoje nuo didžiojo dangaus šviesulio per du dangaus kūnus nutolusioje planetoje, kuriuo pasitikėjo ir paskirdamas kokią nors užduotį buvo jau iš anksto šimtu procentų įsitikinęs, jog mergina susidoros tiesiog pagirtinai nepriekaištingai – visai kaip ir jis pats. Viskas ką turėjo padaryti, tai nusiųsti savo nepralenkiamai padėjėjai žinutę (buvo užtektinai apsukrus naudotis specialiu, tik Stark`o gaujoms sukurtu tinklu, kurio nei pasiklausyti, nei susekti kiečiausi FTB agentai negalėtų) pranešančią vietoje jo būti paskirtu laiku, paskirtoje vietoje. Išsikapanojęs laukan, paskubomis nukeliauja atgalios į savo butą, kuriame išverčia visus stalčius ieškodamas migrenos sukeliamą kančią slopinančių medikamentų. Minėtoji liga, kurią paveldėjo iš savo motinos pusės, nėra pilnai išaiškinta medicinos gudročių, kurie pripažįsta, jog negali tiksliai nustatyti, kokie faktoriai nulemia epizodinio galvos skausmo, sukeliančio aibę įvairiausių sutrikimų, tame tarpe ir autonominės, neurologinių nervų sistemos, atsiradimą. Tuo pačiu nėra ir vaistų, galinčių sustabdyti, nutolinti priepuolį arba paversti jį lengvai pergyvenamu. Kiek mažiau nei už valandos, George prarytos tabletės, drauge su pusryčiais ir visokiausiais jojo sučiaumotais užkandžiais atsiduria kanalizacijoje, o pats vyras, lygiai taip pat, kaip numatė – lovoje. Kiekvienas garsas, kvapas, ryškesnis šviesos spindulys kėlė erzinančią agoniją, stiprindami jau ir taip sunkiai pakeliamą skaudesį. Dar mažiausiai trejetą kartų lakstė į tupyklą pažiaukčiot tulžimi, nes supykindavo taip, kad galėjo paskęsti savo paties seilėse. Iš tiesų nesuprato, kokio velnio migrena jį tebeatakuojanti taip pat negailestingai kaip ir vaikystėje bei paauglystėje, nes pravertęs medicinos enciklopedijas išsiaiškino, jog praėjus brendimui, susistabilizavus hormonams pastaroji liga jei kūno neapleidžia, tai bent jau susilpnėja ir apsireiškia rečiau, nei lietus Sacharos dykumoje. Dabar šioji paūmėjo taip, kad kartais pasvajodavo sugrįžti į savo augimo metus.
Net nepajuto, kaip sąmonę miegas aptraukė sąlyginės ramybės būsenos šilku. Galbūt, jei ne pūslėje gausiausia gausuma prisikaupęs sysiaus kiekis, kimarintų iki pat sekančios dienos pavakarės, tačiau užliūliuotos smegenys, pagavusios rėksmingą „varyk nugręžt rabarbaro!“ signalą, sučiumpa nuovoką už skvernų ir gerai papurto. Tingiai pralapojęs akis, dar tingiau apsiverčia ant nugaros, aklinoje tamsoje bandydamas ką nors įžiūrėti. Buvo taip tamsu, kad nesimatė net šviestuvus puošiančių krištolo varveklių, prabangiai blizgančių sugaudžius net pačią menkiausią šviesos bangelę. Veikiausiai didžiulį procentą migrenos jau buvo atlaikęs. Galvą raizgiusi spygliuotos vietos ritė regis kiek atsilaisvino. Jei ne pojūtis, it jam miegančiam į burną būtų kas prišikęs, galėjo pripažint, jog jautėsi visai pakenčiamai. Tikrai, kur kas geriau už potyrį nubudus anksti ryte po gerų išgertuvių, kai vakarykštę dieną nesibodėdamas alų maišė su degtine, o viskį užgėrinėjo likeriu. Pabandęs kūną stipriai apvijusią nepaslanką atmėžti ir suspardyti, pakyla iš savo guolio, beslenkant pas nykštukus, nusikrapštydamas drapanus taip, kad pasiekus šikinyką tereiktų atsistoti ir nusilengvinti. Visai netrukus prioritetų sąrašas sutrumpėja tik iki punkto „nusilengvinti“. Besiklausydamas čiurlenimo vienareikšmiškai nusprendžia nejaukti poilsio režimo ir apleidus aristokratiškai baltas vonios kambario sienas grįžti į lovą. Įvyniojęs save, nelyginant banano skiltelę lietiniu į patalus, priemiegio būvį pasiekia greičiau nei galėjo tikėtis. Tačiau tikrai nebūtų pamanęs, kad „jau greit nulūšiu“ stadija atgabens maišelį pojūčių, su kuriais sugretinęs vargą, kurį sukelia migrena, mieliau rinktųsi pastarąją.
Stadija, kuomet pasąmonė balansuoja tarp miego ir nuovokos tikriausiai yra pati įdomiausia. Neretai iššokantys, dalinio protavimo suverpti vaizdiniai taip susigretina su realybe, kad tampa praktiškai nebeįmanoma suvokti, jog tai nevyksta iš tikrųjų. Galėjo prisiekti, jog girdi siaubingą klyksmą. Tokį baisų, kad taip staugti galėtų tik degantis žmogus (o šių esti ne kartą pakūrenęs, todėl žino, kaip jie bliauna, kuomet ugnis negailestingai kepina odą). Negalėjo suprasti – pramerkė akis iš tikrųjų ar jam tiesiog susisapnavo, kad jas pramerkė, tačiau išvydęs klaikybę, palinkusią virš lovos taip arti, kad tiesiog galėjo ją paliesti, būtų užrėkęs ne ką gražiau, jei ne gerklę užkimšęs gumulas. Pilkas, suniokotas, apiręs, sustingęs nepažįstamojo veidas. Balkšvos, sukežusios akys, pravira burna, pro kurią matėsi pajuodę priekiniai dantys. Praplikusi galva, ant kurios styrojo vienas kitas, šerkšnu padengtas plaukas. Jei ne zigzago formos randas, keršų pjūviu įsirėžęs baisuoklio pagurklyje, Stark`as niekaip nebūtų supratęs, kad šiuo metu iš siaubo paklaikusiomis akimis žiopso į savo tėvą. Galbūt kaltė, giliai užkasta pasąmonės kloduose išlindo kaip tik dabar, kai smegenis migrena atfutbolino geriau, nei sunkiasvoris bokso čempionas per pus lengvesnį priešininką. Iš gulamojo baldo, o netrukus ir iš savo apartamentų vyras išskuodžia mažne paranormaliai greitai, savo guolyje palikęs ne tik apavą, šiltesnį rūbą, bet ir loginį mastymą, sveiką, blaivų protą, kurie galbūt bandytų George užtikrinti, jog jam tik prisisapnavę.
Iš esmės net nepamena, kaip atsidūrė prie Khiros namų. Pro smalos juodumo debesis jau kurį metą sunkėsi šalto lietaus lašeliai. Buvo sužvarbęs, sulytas iki paskutinio šerio, basas, apibendrinus - tiesiog... Apgailėtinas. Mokslininkai seniai nustatė, kurioje kūno dalyje slepiasi už mąstymo, protavimo veiklą atsakingas, kreivais įdubimais išvagotas organas, tačiau priklausantįjį Stark`ui apėmė absoliutus mėšlungis. Apie nieką negalvojo, nieko nejautė, turbūt nieko ir nematė. Tikriausiai kažkoks instinktas atvedė jį prie namų merginos, kuria vienintele pasitikėjo, kuriai galbūt net jautė tai, ko nesugebėjo paaiškinti. Motaro buvo tas žmogus, kuriuo rūpinosi lygiai taip pat, kaip Istvan`as Stark`as savo vienturte atžala. Būtų galima pasakyti ir taip, jog priglaudęs šią merginą po savo sparneliu stelbė sąžinės priekaištus už likimo valioje paliktą tėvą. Net ropliai turi giliai įsišaknijusį, įgimtą sugebėjimą atlikti tikslingus veiksmus, turinčius gyvybinę reikšmę, rūpesčio ypatybę. Vargu ar homosapiens – gyvą, protingą, mąstančią visuomeninę būtybę, net jeigu josios sielą savo malonėn jau senokai priglaudė piktosios mitologinės būtybės, aplenktų apraiškos, būdingos net gyvūnijos pasaulio šaltakraujams.

Miegoti ne ilgiau kaip septynias valandas per parą bei kilti „su pirmaisiais gaidžiais“ Motaro jau seniai buvo tapę įprastu reiškiniu, tad ir šiandien tarsi užprogramuotas robotas akis atmerkia vos ne tą pačią akimirką, kai valandinės bei minutinės laikrodžio rodyklių kombinacija parodo, jog dabar – lygiai šešta valanda ryto. „Budilnikas“, kurį užsistatydavo tik dėl viso pikto, jei dėl kažkokių priežasčių pati neprabustų reikiamu metu, sučirškia po keleto sekundžių, o kadangi ausies tikrai neglosto tas senamadiškas skimbčiojimas (dvidešimt pirmame amžiuje tokių išsivysčiusių šalių kaip Jungtinės Amerikos Valstijos gyventojai naudoja įmantrias žadinimui skirtas priemones, suteikiančius galimybę pasirinkti norimą melodiją, tačiau nuo pilkosios masės skirdamasi daugeliu aspektų, Khira išliko pakankamai išskirtinė netgi čia - turėjo antikvarinį, daugiau nei šešis šimtus dolerių atsiėjusį senovinį žadintuvą, kuriuo ir naudojosi), tįstelėjusi viršutinę galūnę, „aliarmą“ nutildo. Be jokių ilgų pasirąžymų išsliuogusi iš gulėjimui skirto baldo, palieka tamsų savo miegamąjį nukeliaudama vonios kambarin. Atlikti visas įprastines švarinimosi procedūras neužtrunka ilgai, todėl jau po poros dešimčių minučių, visa kvepianti įvairias sąlyginai brangiais muilais, pardrožia atgalios į patalpą, kurioje daugiausia laiko praleisdavo periodiškos sąlyginės ramybės būsenoje, t.y. miegodama. Atvėrusi spintą, kurioje, beje, nesiranda nei vieneri džinsai (buvo pratusi dėvėti tik moteriškus apdarus ir nesvarbu, jog šiais laikais kelnes silpnosios lyties atstovės dėvi taip pat dažnai, kaip vyrai), ištraukia pirmus po ranka papuolusius drabužius, kurie pasirodė esantys juodos spalvos (KOKS netikėtumas atsižvelgiant į faktą, jog ne mažiau kaip devyniasdešimt procentų šios spintos turinio sudaro tamsios drapanos), bei juos apsivelka. Nutipenus prie veidrodžio tenka norom nenorom įjungti šviesą, kadangi net pripratusi tūnoti prieblandoje it koks šikšnosparnis nenorėjo rizikuoti mėgindama pasidažyti pilnai nesinaudodama vienu iš pagrindinių penkių pojūčių – rega. Kruopščiai, tačiau kartu ir mikliai padažiusi akis pilkų tonų šešėliais, taip sukurdama padūmavusių akių efektą, padengia blakstienas tušu bei apveda lūpas raudonu lūpdažiu. Gražinimosi procesą vainikavusi pasikvėpinimu kiek neįprastais, gundantį sandalmedžio aromatą primenančiais „Escentric Molecules Perfume“ kvepalais, užgesina „liktarną“ ir laiptais nusileidžia į pirmąjį aukštą. Pusryčių niekuomet nevalgydavo, todėl vietoj to, kad eitų į virtuvę, nupėdina svetainėn, kurioje atsidūrusi sustoja prie didžiulio, trijų metrų ilgio, pusantro metro pločio bei tokio paties aukščio akvariumo, užkelto ant pagal specialų užsakymą pagaminto stalo, pastatyto beveik kambario viduryje – taip, kad būtų galima šį iš stiklo lietą vandens gyvių „kalėjimą“ apeiti iš bet kurios pusės. Šiame stikliniame „narve“ plaukiojo keletas sūraus vandens nepernešančių grobuoniškų kaulinių žuvų aštriais dantukais, dar žinomų kaip piranijos. Atidariusi greta akvariumo pastatytą plastmasinę, beveik permatomą dėžutę su keliomis angomis orui įeiti, iš šios ištraukia kelias dar gyvas nedidukes pelytes baltais kailiukais ir nė nemirktelėjusi švysteli tuos smulkius graužikus į vandenį, kur juos kelių akimirkų bėgyje negailestingai sudoroja žuvys. Kad likę gyvi užkandžiai neišsibėgiotų, minėtąją dėžę vėl užveria ir dabar jau nukeliauja į maisto gaminimui įrengtą patalpą, kad nusiplautų rankas, kuriomis lietė tuos dabar jau josios augintinių virškinamus gyvius. Kai „letenėlės“ palieka švarios, mergina, kamuojama vienintelio galvoje šiuo metu besisukančio klausimo – „ką po galais dabar reikėtų veikti?“ – užpakaline kūno dalimi atsišlieja į spintelę. Sunkiai įstengdavo sėdėti be jokios veiklos, todėl patenkinta jausdavosi tik tomis dienomis, kai reikėdavo atlikti begalę darbų. Norėjo tik dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti. Kiekvieną savo „viršininko“ pavestą užduotį atlikdavo gerai ir greitai, bemaž tobulai, bet turbūt tai ir buvo problema – sparčiai užbaigusi darbą vėl nerasdavo, kuo užsiimti. Ir taip diena iš dienos. Netgi įprato keltis anksti, kai dar saulė nėra pakilusi, nors neretai tokiu metu pakirdusi tik slampinėdavo nerasdama kur save dėti – kaip ir dabar.
Intensyvius mėginimus susigalvoti sau kokios nors veiklos nutraukia netikėtai pasigirdęs tylus telefono pyptelėjimas, pranešantis, jog jos šiuo metu didžiausias troškimas bus išpildytas – visgi atsirado kažkoks užsiėmimas. Dar nė neišsitraukusi susisiekimo priemonės jau žinojo, kas jai parašė. Šis numeris buvo žinomas labai siauram asmenų ratui, ir visi, kurie tam ratui priklauso, atsiradus būtinybei susisiekti su Rai jai ne text`indavo, o skambino; visi, išskyrus vieną. Tas vienas, kurio žinučių ji laukdavo dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę, tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas per metus, buvo George Stark. Visiškai neabejodama, jog ką tik gavo kažkokį svarbų pavedimą, pagriebia mobilųjį ir akimis permeta trumpą, tačiau nesunkiai suprantamą, informatyvų paliepimą. Nurodytas adresas pasirodė ne toks jau ir artimas, bet laiko nukakti į reikiamą vietą daugiau nei pakankamai. Ištrynusi trumpąją žinutę (visuomet iš karto trindavo SMS bei skambučius, adresų knygoje visų turimų numerių savininkus buvo užvadinusi netikrais vardais, todėl jei koks federalas kada nors ją pričiuptų, telefone jokios svarbios medžiagos negalėtų rasti, prieš tai nenunešęs priemonės pas specialistus) surenka vos ne ją vieną visur vežiojančio asmeninio vairuotojo, prireikus atliekančio ir asmens sargybinio darbą, numerį bei paliepia nešti savo užpakalį į automobilį ir ne vėliau kaip po keturiasdešimties minučių būti prie jos namų. Jei tik turėtų galimybę, visur vaikščiotų pėsčia, nes ratuotųjų transporto priemonių nemėgo, tačiau tam kliudė vien tas nenuginčijamas faktas, jog gyvena viename didžiausių pasaulio miestų, kur atstumai milžiniški. Tikriausiai nepraėjus nė dvidešimt penkioms minutėms prie Leaving Hope 22 sustoja juodas „Infiniti G35”. Atsižvelgiant į tai, jog šio vyruko namai yra apytikriai už pusvalandžio kelio (važiuojant mašina) nuo josios būsto, o jam dar ir susiruošti gi reikėjo (buvo beveik tikra, jog kai paskambino, jis kalbėjo mieguistu balsu, taigi, veikiausiai jį pažadino), pasidarė tiesiog aišku – šis žmogus yra nepaprastai atsidavęs. Arba tiesiog bijo nors kartą susivėlinęs gauti pyzdako nuo vieno pavojingiausių ir įtakingiausių Niujorko nusikaltėlių. Kad ir kuris variantas čia tinka labiau, mintyse pasižymėjo Stark`ui kada nors pamurkti, kad gal Džefriui – toks šio vyriškio vardas – reikėtų pakelti algą. Paklusnius pavaldinius geriau tik dar labiau prisijaukinti, kad jie ne tik bijotų, bet ir nematytų reikalo išeiti iš darbo. Aiškiai girdėjo, kaip automobilis sustoja netoli jos namo, kaip vairuotojas iš jo išlipa, uždaro dureles ir, prisimindama ankstesnius jų susitikimus, įsivaizdavo, jog jis stovi pasitempęs it kareivis, laukiantis generolo apsilankymo. Nubindzinusi prie durų, nuspaudžia rankeną ir žengia pro jas į lauką. Nors dangų užkloję pilki debesys visiškai slėpė ryškiausią mūsų dangaus šviesulį, prie buvimo kur kas menkiau apšviestoje vietoje pripratusios akys trumam refleksyviai patampa uždengtos paslankios odos gleivinės klosčių, saugančių akies obuolius – vokų. Kelis kartus nejaukiai sumirksėjusi, greitai pripratina regėjimo organus prie žymiai ryškesnio apšvietimo ir nemarinuodama laiko nusigauna prie „Infiniti“, kurio dureles vairuotojas (iš tikrųjų stovėjęs rimtas ir pasitempęs) paslaugiai atidaro vos merginai prisiartinus. Šiam taip pat įsėdus, vieninteliai žodžiai, kuriuos jam Khira ištaria – tai adresas vietos, kurion reikia nukakti. Visą ne trumpiau kaip valandą trukusį „pasivažinėjimą“ iš taško A į tašką B daugiau nebuvo ištartas nė vienas žodis. Miglotai prisiminė, jog iš pradžių vyrukas bandydavo ją kalbinti, nes aiškiai buvo iš tų, kurie mėgsta komunikuoti, tačiau greitai ir jis priprato būdamas šalia tokios ledinės bobos geriau laikyti liežuvį už dantų. Kelionei pasibaigus prie žinutėje nurodytu adresu pažymėtos narkotikų gamyklos, išlipa iš keleiviams vežti skirtos priemonės, prieš tai paliepusi pavaldiniui laukti kol ji grįš sutvarkiusi reikalus. Nepaisant kelių erzinančių smulkmenų, tokių kaip antrosios sandėrio sudaryme dalyvaujančios pusės vėlavimas bei nelauktas jų noras staiga pakeisti kai kurias sąlygas (kurio atsisakyti nesunkiai privertė griežtas „Dark Queen“ ne be reikalo pramintos jaunos, tačiau nepalenkiamai stiprios moters atsakymas), viskas ėjosi palyginti sklandžiai. Į ją čionai atvežusį automobilį vėl įsėda jau vakarėjant. Nematė prasmės pranešti „Alex`ui“, jog sėkmingai susitvarkė. Jis ir pats puikiai žino, kad jo padėjėja įstengia susidoroti su visais pavedimais. Reikšmingai žvilgtelėjusi į galinio vaizdo veidrodėlį (tą žvilgsnį Džefris turėjo nesunkiai sugauti ir suvokti) be žodžių perteikia įsakymą vežti ją atgalios, todėl „Infiniti G35” tuoj pat pajuda iš vietos. Grįžtant į automobilio langus kelis kartus vangiai kapteli smulkūs lietaus lašeliai, įspėdami, jog netrukus turėtų prasidėti stipresnė liūtis. Vos mašinai sustojus prie josios „irštvos“, išlipa lauk, tačiau prieš užtrenkdama dureles pasielgia kiek kitaip nei įprasta – atsisveikina su šiandien ją vežiojusiu vyriškiu, ko niekuomet anksčiau nedarė. Nesunku buvo pamatyti, kaip šį nustebino trumputė mandagumo apraiška. Tikrai nei iš geros širdies šitaip pamalonino vyruką. Beveik visuose Motaro atliekamuose veiksmuose buvo koks nors užslėptas siekis gauti naudos sau, šis kartas taipogi ne išimtis – jau ne vienerius metus ją visur vežiojantis trisdešimt penkerių metų vyras paaiškėjo esąs ne tik nepriekaištingos fizinės formos, bet ir nuovokus, drąsus, kantrus, patikimas. Žodžiu, nenuginčijamai naudingas. Jau kurį laiką paslapčia stebėjo visus, kurie dirba Stark`ui, svarstydama, kuriuos galiausiai perimusi valdžią į savo rankas pašalins, o kuriuos – paaukštins pareigose. Džefrį ketino paskirti į žymiai aukštesnį postą nei tiesiog vairuotojo, tad nutarė pelnyti visišką jo atsidavimą. Tokį, kad prireikus jis galėtų savo noru priimti kulką, lekiančią į Khirą.
Vėl atsidūrusi tamsoje skendinčiame savo name, išgirsta tolumoje dusliai griaudžiant, kas reiškia, jog netrukus pils kaip iš kibiro. Ir gerai. Mėgo liūtis, mėgo klausytis griaustinio, mėgo stebėti žaibus. Susirangiusi ant sofos, patogiai atsišlieja į atlošą bei užmerkia akis. Girdėjo, kaip sunkūs lietaus lašai palaipsniui vis stipriau ir stipriau plaka žemę. Nežinia, kiek laiko praėjo – gal viso labo tik dešimt minučių, o gal ir visa valanda ar daugiau – bet pagaliau žybteli pirmasis žaibas ir po kelių sekundžių jį palydi galingas griausmas. Tarsi kažkokio nematomo magneto traukiama, mergina pakilusi nuo sofos nudrožia prie lango bei atitraukia užuolaidą. Iš pradžių viskas, ką įžiūrėjo, buvo tamsa. Vis dėl to, dar kartą blykstelėjusi gamtinė elektros iškrova apšviečia viską – namus, medžius, jos kiemą ir... kieme stovintį žmogų. Užtenka tos trumpos sekundės dalelės, per kurią viskas taip akinamai nušvito, atpažinti vyro siluetui. Neleidžia aštrios savo nuovokos atbukinti nuostabai – tai jau ne pirmas kartas, kai tiek laiko tėvą jai atstojęs žmogus nei iš šio, nei iš to išdygsta tiesiog prie jos namo durų. Tenka pripažinti – taip graudžiai jis iki šiolei dar nė karto neatrodė, tačiau Rai netrunka suvokti netikėto vizito priežastis. Sparčiai įsispyrusi į pirmą pasitaikiusį apavą, neria pro išėjimą į lauką, pati permirkdama kiaurai taip greitai, tarsi ant jos būtų suversta visa „bačka“ H2O. Dabar būtų beprasmiška ką nors sakyti ne vien dėl daugelį garsų užgožiančio lietaus, bet ir dėl vyro būklės – akivaizdu, jog šis kol kas sunkiai gaudosi aplinkoje. Ganėtinai švelniai, tačiau tvirtai paėmusi vyrą už rankos, tylėdama nuveda jį į pastato vidų. Tik užvėrusi duris paskui save pastebi, jog „Machine“ ne tik visas šlapias ir aptaškytas purvu, bet dar ir pusnuogis. Sunkiai atsidususi, nuvairuoja kompanioną laiptais į antrą aukštą, kur, pasiekusi vonios duris, įtempia jį vidun. Nereikia būti genijum, jog suprastum – po tokio „pasivaikščiojimo lietuje“ dude sušalęs, tikriausiai pavargęs, bei pilnas nežinia kokių negatyvių emocijų, kurios jį čia ir atvarė. Žodžiu, reikia jį sušildyti, priversti atsipalaiduoti, nusiraminti. Dar keletą metrų lyg mažą vaiką pavedėjusi George už rankos, įstumia jį į dušo kabiną bei įlipa ten pati, nepasivargindama prieš tai net rūbų nusimesti. Šiaip ar taip jie jau šlapi. Sureguliavusi vandenį taip, kad krintanti srovė būtų maloniai šilta ir ne per daug stipri, nubraukia partneriui nuo veido sulipusius tamsius, šlapius plaukus bei įsižiūri jam į akis.
-Kas atsitiko, George?- galiausiai nutraukia tylą nutarusi, jog jis jau spėjo pakankamai atsigauti, kad galėtų atsakyti į tokį elementarų klausimą. Matėsi, kad yra kaip reikiant susirūpinusi, tačiau tikriausiai bet kas, išvydęs šią sceną, pamanytų, jog ji nuoširdžiai jaudinasi dėl Stark`o. Tiesą sakant, tarp beveik septynių milijardų šios planetos gyventojų ko gero neatsirastų nė vienas, kuris jai galėtų išties patikti, prie kurio prisirištų. Buvo įpratusi galvoti tik apie save, apie savo pačios gerovę, taigi neramiu žvilgsniu stebėdama sėbro veidą iš tikrųjų baimingai galvojo, kas atsitiktų, jei jis dabar palūžtų. Dar nebuvo perimusi visų jo pažinčių, įgijusi jo partnerių pasitikėjimo bei pagarbos, persiviliojusi pakankamai jam dirbančių žmonių. Jei jis sužlugtų pernelyg anksti, ji žlugtų kartu su juo.